Liudvika Pociūnienė. Infantilizacija

Ilgokai galvojau, kaip reikėtų pavadinti tarpusavyje tarsi nesusijusių reiškinių visumą, kurios skleidimąsi formalios demokratijos priedango...

Ilgokai galvojau, kaip reikėtų pavadinti tarpusavyje tarsi nesusijusių reiškinių visumą, kurios skleidimąsi formalios demokratijos priedangoje stebime nuo pat tada, kai išsiveržėme iš sovdepijos. Infantilizacija... Lietuviškai būtų suvaikėjimas, tačiau pastarasis žodis reiškia savaiminį procesą, kuris kartais ištinka senyvo amžiaus žmones. Tuo metu tai, kas vyksta visuomenės mastu, toli gražu nėra savaiminis procesas, jame dalyvauja rimti suaugę žmonės, dirbantys įvairiose srityse – nuo įstatymų leidybos iki žiniasklaidos.

Dauguma daro tai inertiškai, tačiau kryptį šiems procesams duoda aktyvūs ideologai, kurių skiriamasis bruožas – ypatingas nebrandumas. Ne tas, kuris praeina su metais, jei žmogus lavinasi ir normaliai bendrauja su įvairių kartų žmonėmis, o tikras įstrigimas paauglystės maištuose ir traumose. Tai nėra normalu, tačiau tam, kad jaustųsi normaliai, tokie veikėjai siekia, kad visi aplink juos būtų maždaug tokie pat nebrandūs...
Politikas Rimantas Dagys gana aptakiai prabilo apie „įvairius institutus, lygių galimybių stebėjimo institucijas“ bei „vieną jam žinomą programą“, kurios biudžetas – 8 mln. eurų. Niekaip nesuprantu, kodėl politikas nesiryžo tą programą atsakingai įvardyti. Juk visuomenė turi teisę žinoti, kas nuolat ir už didelius pinigus užsiima tokiu „galimybių sulyginimu“.

Sakysite, primityvoka schema. Sutinku, bet argi ne panašiai veikė ir naciai, ir komunistai, niekindami ir naikindami visus intelektualiai ir dvasiškai pranašesnius, kitaip tariant – brandesnius žmones? Kai kas būtent dėl primityvumo laiko tuos švonderius nepavojingais, bet tai – saviapgaulė. Beje, švonderiai to ir siekia – užmigdyti arba infantilizuoti visuomenę, kuri, tiesa, gali atsibusti, bet bus per vėlu – kaip jau ne kartą yra buvę.

Priminsiu, kad egzistuoja skirtingi žmogaus brandos laipsniai (šitai verta priminti jau vien todėl, kad pernelyg dažnai įstatymų leidėjai ir konvencijų kūrėjai linkę apie tai pamiršti) ir su tais laipsniais susijusi elgsena bei numatomos laisvės ribos. Be to, nepriklausomai nuo brandos laipsnio, žmogiškasis orumas turi būti lygiai gerbiamas – vaiko, paauglio, jaunuolio, subrendusio žmogaus ar senolio.

Kai genderistai kalba apie pasirinkimo laisvę, norėčiau tiesiog jų paklausti, kokią pasirinkimo laisvę turėjo dvejų metų normalus berniukas, kurį jų vadinamas mokslininku šundaktaris Johnas Money (iškalbinga pavardė, ar ne?) sugalvojo paversti mergaite? Eksperimentas nepavyko, o kraupią vieno iš dvynių Bruco bandymo paversti mergaite Brenda kankinystės istoriją lyg niekur nieko bandoma nustumti užmarštin ir toliau postringaujama apie socialinės lyties „realybę“. Kvailiausiam įgeidžiui bandoma suteikti įstatyminį pagrindimą, nesvarbu, kad rimto mokslinio pagrindo tam nėra ir niekad nebus... Gryna ideologija blogiausiais savo pavyzdžiais visada suvilioja žmones „paprastais“ sprendimais – ir kuo žmonės nebrandesni – tuo lengviau.
Infantilizacija reiškiasi, pavyzdžiui, liūdnai pagarsėjusiomis Vaiko teisių apsaugos įstatymo pataisomis – kaip nepasitikėjimas tėvų gebėjimu auklėti savo vaikus. Užuot nuo darželio padėjus mokytis tapti gerais tėvais, užuot ugdžius šeimos santykių kultūrą per švietimo ir kultūros programas – atimti vaikus iš šeimos be teismo ir tyrimo... Turbūt, pirmiausia iš ideologiškai nepatikimų gimdytojų...

Na, kažką daryti juk reikia – tai renkamės, kas lengviausia. Švietimo bėdos ar žiniasklaidos kokybės smukimas – pernelyg sudėtinga. Smurto prevencija? Žinoma, kad paprasčiau priimti dar keletą konvencijų, užuot dirbus tikrą kultūrinį darbą, pamažu ugdantį gerus papročius, užuot padėjus integruotis į visuomenę potencialios rizikos grupėms.

O ypatingo nebrandumo pavyzdys – triukšmingi gėjų paradai. Kai kas gal vis dar naiviai tiki, kad taip ginamos gėjų teisės ... Valia, aišku, ir toliau tikėti. Bet ar valia nepastebėti tikrųjų tokių akcijų motyvų? Apie „diskriminuojamiems“ gėjams kvepiančią paramą jau nebekalbėsiu. Ir paties reiškinio esmė turbūt ne ta. Regis, toks kai kurių seksualinių mažumų elgesys padiktuotas to paties impulso, kuris XX a. mene įteisino ir primityvią saviraišką. Tai tokia meno demokratizacijos pasekmė – jei nesugebi kūrybiškai įprasminti savo intymių vidinių išgyvenimų, tiesiog išversk juos laukan, tokius, kokie yra. Kvepia nekaip? Nekaip atrodo? Mesk visa tai išlepintam miesčioniui į veidą. Visi turi teisę į saviraišką – ir gabūs, ir nelabai... Tokios logikos vedami greitai prieisime išvadą, kad baisiausia neteisybė, jog Pavarotis dainuoja geriau negu aš...

Toks nebrandumas išties ardo asmenybę, nes neskatina tobulėti, ko nors mokytis, taisyti blogus įpročius. Kaip tik tie prasti įpročiai ir abejotini įgeidžiai statomi ant pjedestalo. O jei kas nors pats nenori išversti savo vidurių aikštėn, atsiras, kas išverčia... „Apie kokią žiniasklaidos etiką, ponai, kalbate? Visuomenė turi teisę...“

Taigi, gėjų paradai yra tik vienas tokio išsivertimo pavyzdžių.

Kaip tokioje aplinkoje auklėti vaikus? Atsiras, kas ir čia pamokytų. Jei berniukui patinka žaisti su lėlėmis arba jis domisi mergaitiškais drabužiais – tai jau ženklas, kad jis yra „lytiškai neapsisprendęs“ ir jam reikia „padėti“... Kol kas daugelis žmonių Lietuvoje mano, kad tos genderistų užmačios prisikasti iki darželinukų ir pirmokėlių nerimtos, ir nieko iš to nebus...

Nieko gero – tai tikrai. Kaip ir iš ankstesnių radikalaus socialinio determinizmo atmainų. Nieko bendra genderizmas neturi nei su sociologija, nei su psichologija, nors tikrai galėtų tapti abiejų šių sričių tyrimo objektu su visais savo nukrypimais. Ir jau vien dėl to, kad kelia ne mažesnį pavojų nei nacizmas ar komunizmas. Be to, kažkodėl iki šiol tik puse lūpų užsimenama apie tai, kad gestapui pagrindus padėjo tūlas Ernstas Rohmas, žymus ano meto gėjų autoritetas, vienas artimiausių Hitlerio bendražygių, kuriuo, tiesa, buvo atsikratyta – ir ne vien dėl išaiškėjusių intymių detalių. Fiureris nenorėjo dalytis valdžia. O demokratiškiausiose pasaulyje Jungtinėse Amerikos Valstijose totalinio sekimo sistemą sukūrė taip pat žydrosios mažumos atstovas J. Edgaras Hooveris. Jis vadovavo FBI prie aštuonių iš eilės prezidentų, o bandymus juo atsikratyti lengvai neutralizuodavo kompromatu, sukauptu jo totaliniuose archyvuose. Paprasčiausias šantažas – bet kaip veiksminga!

O šiais laikais šantažo arba „eliminavimo“ (taip spec. tarnybų vadinami nepageidaujamų asmenų atsikratymai, oficialiai įvardijami kaip žūtys mįslingomis aplinkybėmis) prireikia tik tais retais atvejais, kai nesuveikia infantilizacija. Kitaip tariant, kai genderizmo atstovai ar kokie nors kitokie sukčiai susiduria su brandesne asmenybe. Bet kadangi tokių, nepasiduodančių manipuliacijoms principingųjų, visais laikais mažuma, totalios demokratijos sąlygomis visiškai nesunku pasiekti, kad infantili dauguma tiesiog nieko apie tas asmenybes nežinotų. O geriausia, jeigu nežinotų nė apie savo pačių galimybes pasiekti brandą ar įgyti gebėjimą sąmoningai pasirinkti. Todėl nebesistebėkite, meldžiamieji, kad televizorius rodo sukčius... Ar gali būti kitaip ten, kur sukasi dideli pinigai? Bet esminis klausimas vis dėlto kitas – ar atsiras tarp mūsų galinčių pasipriešinti tokių negerų pinigų sukimuisi? Frazė „dideli pinigai sukasi“ skirta pagąsdinti nesubrendėliams. O normalus brandus žmogus padarys viską, kad tas nelemtas sukimasis sustotų.

Šaltinis: www.alfa.lt


Susiję

Liudvika Pociūnienė 3776887297287657761
item