Angonita Rupšytė. „Man pats dalyvavimas Sąjūdyje buvo stebuklas“

Birželio 3 dieną minime Sąjūdžio 25-metį. Jau ketvirtis amžiaus nuo dainuojančios revoliucijos, sugriovusios galingiausią praėjusio šimtmečio imperiją. „Šėtono imperiją“ – taip ją pavadino prie to virsmo daug prisidėjęs JAV prezidentas Ronaldas Reaganas.

Šiam svarbiausiam naujausios Lietuvos istorijos laikotarpiui prisiminti pakalbinome vieną iš tuomet gyvybiškai svarbių Sąjūdžio vidinių smagračių, Sąjūdžio „žaliaraiščių generolę“, viešai prisistatančią kaip „Sąjūdžio juodadarbė“ – Angonitą Rupšytę.

Angonita Rupšytė turbūt vienintelė sąjūdininkė, kuri, nepaisydama per 25 metus įvykusių politinių skersvėjų, uraganų ir Sąjūdžio subyrėjimo į partijas, palaiko ryšius su visais svarbiausiais dar gyvais tų dienų dalyviais. Daugiausia jos dėka yra sukauptas gausus Sąjūdžio archyvas, o užpernai pasirodė ir solidi knyga „Kelias į nepriklausomybę. Lietuvos Sąjūdis 1988–1991“. Angonita Rupšytė šiuo metu yra Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo sekretorė, dirba Seimo Parlamentarizmo istorijos ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėja.

Į 1988 metų Sąjūdį vieni ėjo jau istoriškai subrendę – iš tremtinių, politinių kalinių šeimų, iš disidentinės kūrybos, aiškiai žinodami savo siekiamybę – Lietuvos nepriklausomybę. Kitiems akis atvėrė tik Michailo Gorbačiovo pradėta „perestrojka“, tad į Sąjūdį jie ėjo pagal Komunistų partijos nubrėžtus riboženklius – šiek tiek išlaisvinti ekonominius santykius ir taip pagerinti smarkiai blogėjančią materialią sovietų imperijos būklę (panašiai kaip 1921 m. Vladimiro Lenino įvestas NEP – naujoji ekonominė politika), apsivalyti nuo masinės korupcijos bei sustabarėjusiai sistemai įpūsti šiek tiek demokratijos, šiek tiek viešumo (panašiai kaip 1953 m. Nikitos Chruščiovo paskelbtas „atšilimas“). O koks gi buvo Jūsų kelias į Sąjūdį? 

Pasiruošimas Sąjūdžiui, Nepriklausomybei, matyt, kaip ir daugeliui mano kartos Sąjūdžio dalyvių, pirmiausia vyko šeimoje. Mano dėdė Leonas Rupšys buvo nepriklausomos Lietuvos generalinio štabo pulkininkas, kurį, kaip ir kitus Lietuvos artilerijos karininkus, po okupacijos 1941metais išvežė „mokymams“ – į Lamos koncentracijos stovyklą netoli Norilsko – ten jis mirė iš bado (apie šį skaudų faktą sužinojome tik 1989 gegužės mėnesį Maskvoje, kada prasidėjo ekspedicijos).

Tėtė Juozas Rupšys, Vilniaus universiteto ketvirto kurso studentas, už ryšius su partizanais ir antisovietinę propagandą buvo nuteistas 10 metų lagerio, iškalėjo devynerius metus ir devynis mėnesius Vorkutos lageryje. Tiesa, jo netekau anksti, kai man buvo pusė metukų, tačiau apie jo kalinimo laikotarpį, apie miškinius (partizanus) sužinojau iš mamos, močiutės, kitų giminaičių pokalbių. O tėvo laiškai iš lagerio (juos pirmą kartą pamačiau dar būdama dešimties metų, o vėliau vis studijuodavau kaip brangiausią gyvenimo vadovą) man atvėrė tuomet slepiamą lagerio gyvenimą, ten buvusių žmonių tarpusavio santykius, mokė svarbių vertybinių dalykų – ką reiškia lietuvių kalba, ką reiškia duonos kąsnis ir pan.

Na ir, aišku, laisvės dvasią labai ugdė Vilniaus universiteto Fizikos fakultetas, kur studentams dėstytojai skiepijo du svarbius bruožus – laisvę ir atsakomybę. Fizikos fakultete marksistinės ideologijos gal buvo mažiausiai iš viso universiteto, nes, kaip sakydavo dekanas a. a.Viktoras Kybartas, ir kapitalizmo, ir socializmo sąlygomis fizikos dėsniai yra tie patys.

Kuriantis Sąjūdžiui dirbote Fizikos fakultete vyr. laborante. Kaip fizikai ir Jūs pati sutikote Sąjūdžio įsikūrimą – pajutot, kad štai, pagaliau, po dešimčių nelaisvės metų, išmušė ta istorinė veikimo valanda? 

Sąjūdžio oficialus įsikūrimas birželio 3 d. nebuvo lyg griaustinis iš giedro dangaus – neva įsikūrė Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, ir viskas staiga prasidėjo.

Iš tiesų ta audra tvenkėsi ilgai, iki birželio 3 d. buvo daug visokių didžiojo Sąjūdžio srovelių. Po Lietuvą sudrebinusio Lietuvos laisvės lygos surengto Ribentropo-Molotovo pakto viešo paminėjimo 1987 m. rugpjūčio 23 d. labai suaktyvėjo įvairūs ekologiniai, paveldosaugos sąjūdžiai. 1987 m. pabaigoje–1988 m. pradžioje įsikūrė klubai „Talka“ (paminklosauga), „Žemyna“, „Atgaja“ (žalieji), filosofų klubas kvietė aktyviai domėtis prasidėjusiais naujais politiniais procesais. Miestuose, rajonuose kūrėsi kraštotyros, žygeivių judėjimai. 1987 metais profesorius Česlovas Kudaba įsteigia Lietuvos kultūros fondą – labai aktyvią, visą Lietuvą apimančią visuomeninę organizaciją. 1988 m. balandis pagarsėjo filosofo Arvydo Juozaičio paskaita „Politinė kultūra ir Lietuva“Dailininkų sąjungoje. „Komjaunimo tiesa“ išspausdino Sauliaus Pečiulio straipsnį „Akla praeities nostalgija“, kuriame peržiūrimas sovietinis pokario Lietuvos istorijos vaizdavimas, kalbama apie tremtis ir partizaninį pasipriešinimą. Po šio straipsnio prasidėjo šia tema pirmoji plati vieša istorinė diskusija su užkietėjusiais komunistais – Juozu Jarmalavičiumi, Juozu Žiugžda.

Lietuvą žavėjo a. a. Sauliaus Griciaus rengiami žaliųjų žygiai, gegužės pradžioje savaitraštis „Literatūra ir menas“ inicijavo parašų rinkimą dėl gatvių pavadinimų pakeitimų (pvz., Lenino prospektą Vilniuje keičiant Gedimino prospektu ir t. t.), kurį labai aktyviai palaikė Fizikos fakultetas. Fizikos fakultete vykdavo garsios istorinės paskaitos, kurias skaitydavo ir Edvardas Gudavičius – jos pritraukdavo daug žmonių iš šalies, į jas atvykdavo ir garsusis Antanas Terleckas. Prisimenu, kaip jis paskaitos metu klausė apie Ribentropo-Molotovo slaptuosius protokolus ir kodėl istorikai tyli.

Taigi dirva visuotiniam Sąjūdžio įsikūrimui buvo gerai paruošta, todėl ir žinia apie 1988 metų birželio 3 d. Mokslų akademijos salėje išrinktą Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinę grupę žaibiškai pasklido po visą Lietuvą. Jau po savaitės – birželio 10 d. Sąjūdžio iniciatyvinė grupė įsisteigė Kaune, liepos 6 d. – Klaipėdoje. Įvykus pirmiesiems tūkstantiniams mitingams Vilniuje – birželio 24 d. Katedros aikštėje (dalyvavo apie 30 tūkst.), liepos 9 d. Vingio parke (dalyvavo apie 100 tūkst.), Sąjūdžio iniciatyvinės grupės rajonuose pradėjo dygti kaip grybai po derlingo lietaus: liepos 11 d. – Vievyje, liepos 12 d. – Vilkaviškyje, liepos 14 d. – Alytuje, liepos 18 d. – Marijampolėje, liepos 25 d. – Ariogaloje, liepos 26 d.– Šiauliuose, liepos 28 d. – Panevėžyje ir t. t.

Iki spalio 22–23 d. vykusio steigiamojo Sąjūdžio suvažiavimo per Lietuvą įsisteigė tūkstančiai Sąjūdžio rėmimo grupių, pvz., Šiauliuose – 107, Klaipėdoje – 233 ir t. t. Būtina paminėti, kad 1988 metais Sąjūdžio rėmimo grupes registravo Ona Gricienė ir Aja Antanelienė.

Kaip tapote „žaliaraiščių generole“? 

Birželio 21 d. spontaniškai vykusio pirmojo Sąjūdžio mitingo dėl Trakų senamiesčio išsaugojimo (iniciatorius – a. a. trakiškis Romualdas Lankas) prie LSSR Aukščiausiosios Tarybos branduolį sudarė nuo paskaitų „nusiėmę“ Fizikos fakulteto studentai ir dėstytojai, dabartinėje Goštauto gatvėje buvusių institutų darbuotojai. Ten pirmąkart pasirodė Sąjūdžio plakatai, o kituose mitinguose jau gimė ir idėja steigti Sąjūdžio žaliaraiščių būrius – savus tvarkdarius.

Tačiau žaliaraiščiai buvo ne tik apsauginiai – jie, kaip ir visi sąjūdiečiai, tuomet darė viską, ką reikėjo. Kadangi apie Sąjūdžio oficialų atsiradimą valstybinė spauda pranešė tik keliomis eilutėmis, atsirado būtinybė leisti „Sąjūdžio žinias“ – to ėmėsi sąjūdiečiai R. Skrebūnas, A. Juozaitis, B. Balikienė,A. Skučas, A. Šepkus ir kiti, nuo liepos 11 d., t. y. nuo 8 „Žinių“ numerio, redaktoriumi tapo A. Juozaitis. Mes, Sąjūdžio rėmimo grupės nariai, žaliaraiščiai, „Sąjūdžio žinias“ dauginome VU Skaičiavimo centre vadinamaisiais „robotronais“, taip pat mašinėle spausdindavau per kalkes po 7–8 egzempliorius. Po to organizuodavome jų platinimą. Žmonių sušaukimas į Sąjūdžio mitingus ar kitus renginius – taip pat dažnai būdavo Sąjūdžio rėmimo grupių ir žaliaraiščių darbas. Tuomet juk nebuvo jokių facebookų, skypų, interneto, kompiuterių, nebuvo net mobiliųjų telefonų, tad kviesdavome žmones per laidinius telefonus, Gedimino (tuomet dar Lenino) prospektu vaikščiodavo gyvieji plakatai – jaunuoliai užsikabinę kvietimus į mitingą, dalindavome praeiviams lapelius, įstaigose kabindavome stendus – sieninius laikraščius. Visa tai buvo svarbu ir nauja, netikėta, todėl gyva ir patrauklu.

Darėme visi viską, neapsiribodami tik viena konkrečia veikla. Tačiau Sąjūdžio renginiams vis labiau dažnėjant ir masiškėjant, automatiškai prasidėjo ir veiklos struktūrizavimasis. Didieji Sąjūdžio mitingai Vingio parke liepos 9 d. ir rugpjūčio 23 d., dviratininkų žygis per Lietuvą (prasidėjęs liepos 26 d.), Roko maršas per Lietuvą (prasidėjęs liepos 28 d.), didžioji ekologinė akcija rugsėjo 3 d. – Baltijos jūros apkabinimas, parašų rinkimas dėl Artūro Sakalausko išlaisvinimo (A. Sakalauskas, kovodamas už savo orumą sovietų armijoje, gindamasis nušovė kelis smurtautojus), Ignalinos atominės elektrinės blokavimo žiedas – protestas prieš trečiojo reaktoriaus statybą rugsėjo 16–18 d. – visam tam jau reikėjo rimto organizacinio darbo ir aiškios struktūros.

Galutinai Sąjūdis struktūrizavosi per steigiamąjį Sąjūdžio suvažiavimą Sporto rūmuose spalio 22–23dienomis. Po suvažiavimo buvo įsteigta ir Centrinė Sąjūdžio būstinė Vilniuje, Gedimino pr.1. Prasidėjo kasdienis organizacinis darbas.

Ar visi Sąjūdžio skyriai rajonuose įsikūrė savaiminiu būdu, ar teko kai kuriuos kurti iš Vilniaus? 

Beveik visi Sąjūdžio skyriai rajonuose įsikūrė savaime, tačiau skyrių kūrimąsi galima dalinti į du etapus – iki Sovietų Sąjungos Komunistų partijos (SSKP) Politbiuro nario Aleksandro Jakovlevo atvykimo į Vilnių 1988 m. rugpjūčio 11–13 dienomis ir po jo.

A. Jakovlevo atvykimas į Lietuvą kuriam laikui nusodino senąją partinę nomenklatūrą, šiuo vizitu Kremlius lyg ir neoficialiai pritarė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklai, todėl ir Sąjūdžio skyriams rajonuose kurtis pasidarė lengviau. Po A. Jakovlevo vizito kai kur net LKP (Lietuvos Komunistų partija) griebėsi iniciatyvos kurti Sąjūdžio skyrius, tad Sąjūdžio iniciatyvinė grupė ragindavo Sąjūdžio žmones užbėgti tokioms pastangoms už akių. Tuomet LKP pabandė per savo žmones perimti iniciatyvą Sąjūdžio skyriuose – tas labai išryškėjo ruošiantis Sąjūdžio suvažiavimui, skyriuose renkant suvažiavimo delegatus, kandidatus į Sąjūdžio Seimą.

Kokia Sąjūdžio akcija labiausiai įsiminė? 

Labiausiai įsiminė bendra Lietuvos Sąjūdžio ir Estijos bei Latvijos liaudies frontų akcija 1988 lapkritį – parašų rinkimas dėl daugiau laisvių sovietų respublikoms suteikiančių SSRS konstitucijos pataisų. Tuomet Sąjūdis per pusantros savaitės surinko rekordinį per visą savo egzistavimą palaikančiųjų skaičių – 1 mln. 800 tūkst. parašų! Latvijoje buvo surinkta 1,1 milijono parašų, Estijoje – beveik milijonas.

Ši didžiausia visų laikų Sąjūdžio banga buvo sąlygota dviejų priežasčių: dar neatslūgusio emocinio pakilimo po Sąjūdžio suvažiavimo, kurį dvi dienas visai Lietuvai transliavo Lietuvos televizija  ir dėl atsiradusių Sąjūdžio struktūrų – iki suvažiavimo Sąjūdis jau turėjo savo skyrius visuose Lietuvos rajonuose. Taigi ši parašų rinkimo akcija buvo pirmasis toks rimtas šios struktūros gyvybingumo išbandymas. Ir tas išbandymas buvo labai sėkmingas!

Visi pamatė, kad Sąjūdis yra ne tik emociškai, bet ir struktūriškai labai stipri politinė jėga. Po šios akcijos Sąjūdis jau galėjo kautis rinkimuose su LKP. Per šią akciją išsigrynino ir pasiruošimo rinkimams branduoliukas – ypač rajonuose.

Kaip Sąjūdis apsisprendė dalyvauti rinkimuose į SSRS liaudies deputatus – juk Antano Terlecko vadovaujama Laisvės lyga tai prilygino beveik išdavystei, okupacijos įteisinimui? 

Pati mintis atėjo iš Sąjūdžio apačių. Žmonės su siaubu stebėjo, kad rinkimų apygardų komisijos formuojamos kaip ir anksčiau, lyg nebūtų jokio atgimimo. Skambino ir nerimastingai klausė mūsų: ką darysime, kokia vadovybės pozicija? Taip buvo pradėta svarstyti šita mintis, ir galiausiai Sąjūdžio Seimo Taryba, o paskui Sąjūdžio Seimas nusprendė dalyvauti rinkimuose į SSRS liaudies deputatus, aišku, taip pat ir į 1990 m. Lietuvos SSR Aukščiausiąją Tarybą.

Rinkimus į liaudies deputatus tada pavadinome generaline repeticija, nes visi suprato, kad lemiami rinkimai bus kitąmet Lietuvoje. Atkreipkit dėmesį: 1989 m. sausio 5 dieną iš visos Lietuvos suvažiavusių rinkimų koordinatorių pasitarime dėl kovo 26 d. vyksiančių rinkimų į SSRS liaudies deputatus jau buvo svarstomas ir pasirengimas po metų vyksiantiems rinkimams į LSSR Aukščiausiąją Tarybą (AT). Jau tada svarstėme, kaip kelsime kandidatus į LSSR AT, nes tuomet, 1989 m., kandidatai turėjo būti keliami įstaigų kolektyvuose ir tvirtinami apygardų susirinkimuose, kur komunistai galėjo juos tvirtinti arba ne.

1989 m. sausio 15 d. rinkimuose į laisvas LSSR Aukščiausiosios Tarybos vietas laimėjo Zigmas Vaišvila ir Kazimieras Motieka – tai privertė sunerimti reakcinį Komunistų partijos sparną. Tuomet įvyko garsusis 1989 m. vasario 21 d. LKP plenumas, kur senoji partinė nomenklatūra Juozo Kuolelio, Mykolo Burokevičiaus, Vladislavo Švedo, Juozo Jarmalavičiaus ir kitų lūpomis atvirai pareiškė, jog būtina susidoroti su Sąjūdžiu, neprileisti jų prie informacijos priemonių, trukdyti organizuoti rinkimus. Po plenumo tuoj pat buvo uždrausta spaustuvėms spausdinti Sąjūdžio plakatus, Lietuvos televizijoje uždraudžiama savaitinė Sąjūdžio laida „Atgimimo banga“ – prieš rinkimus Sąjūdis stumiamas iš viešosios erdvės.

Bet Sąjūdis nepasiduoda: rengiami protesto mitingai, „Atgimimo banga“ vyksta gatvėje, Sąjūdžio lyderiai ir kandidatai rengia vojažuspo visą Lietuvą ir rinkimus į liaudies deputatus Sąjūdis prieš LKP laimi triuškinamai. Nors rinkimuose dalyvavo ir okupacinės kariuomenės kareiviai, buvo nušluota visa LKP vykdomoji valdžia – Ministrų Taryba: jos pirmininkas, pavaduotojai, Plano komiteto atstovai, rajonų pirmieji sekretoriai, direktoriai ir t. t. Sąjūdis pralaimėjo tik rajonuose, kur vyravo kitataučiai ir priešiška Sąjūdžiui jėga „Jedinstva“ – Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose.

Tas Sąjūdžio laimėjimas nebuvo vien moralinė pergalė, nes Sąjūdžio žmonės, gavę SSRS liaudies deputato mandatą, įgijo ir nemažai oficialių galių – jie atvirai dėstė Sąjūdžio poziciją dėl Ribentropo-Molotovo pakto ir Lietuvos Nepriklausomybės iš Kremliaus tribūnos, galėjo rengti susirinkimus net kariniuose daliniuose, padėti mūsų jaunuoliams tarnaujantiems SSRS kariuomenėje, su diplomatiniu pasu galėjo vykti į užsienį ir susitikti su demokratinių šalių valdžios atstovais, aiškinti jiems apie Lietuvos siekį atkurti Nepriklausomybę, turėjo teisę reikalauti įvairių institucijų, aukštų vadovų ataskaitų ir t. t. Būtent po šių rinkimų Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rusijos demokratinėms jėgoms pavyko pasiekti, kad iš aukštųjų mokyklų nebebūtų imami studentai į okupacinę kariuomenę, kad Ribentropo-Molotovo paktas ir slaptieji protokolai būtų pripažinti niekiniais nuo jų pasirašymo datos.

Tačiau tuose rinkimuose pergalę šventė ir tuometiniai naujieji Lietuvos Komunistų partijos lyderiai – Algirdas Brazauskas, Vladimiras Beriozovas, kuriems Sąjūdis leido laimėti – nekėlė prieš juos savo kandidatų. Ar tai nebuvo klaida? 

Priminsiu, kad Sąjūdis prieš A. Brazauską buvo iškėlęs A. Juozaitį, o prieš V. Beriozovą – architektą Algimantą Nasvytį, tačiau po jau minėto juodojo vasario LKP plenumo Sąjūdžio Seimo taryba po ilgų svarstymų rekomendavo A. Juozaičiui ir A. Nasvyčiui atsiimti savo kandidatūras. Jie taip ir padarė.

O kaip sekėsi organizuoti po metų vykusius daug svarbesnius rinkimus į Lietuvos SSR Aukščiausiąją Tarybą, kuri po to ir paskelbė Lietuvos nepriklausomybę? 

Šių rinkimų organizavimas buvo gerokai sunkesnis ir sudėtingesnis. Tai sąlygojo kelios priežastys. Pirmoji buvo ta, kad po triuškinamo Sąjūdžio laimėjimo į SSRS liaudies deputatus, po atvirai įvardijamo Sąjūdžio siekio – Lietuvos nepriklausomybės, mano manymu, KGB ir kitos okupacinės struktūros persigrupavo, pakeitė savo darbo metodus. Iki tol jos buvo kaip ir aiškiame fronte prieš visą Sąjūdį, o dabar pradėjo skaldymą, kiršinimą, dezinformacijos skleidimą jau Sąjūdžio viduje. Atsirado vidinė trintis, vis didėjantis nepasitikėjimas vieni kitais. Aišku, tų neigiamybių būta ir nuo Sąjūdžio susikūrimo – prisiminkim Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių Vytauto Petkevičiaus, Vaclovo Daunoro demaršus po steigiamojo Sąjūdžio suvažiavimo, bet po 1989 m. rinkimų visa tai įgauna gerokai didesnį mastą ir pagreitį.

Kita vertus, KGB darbą palengvino ir prasidėjusios natūralios „varžybos“ Sąjūdžio viduje. Prieš SSRS liaudies deputatų rinkimus visi ieškojom geriausių, daugiausia šansų laimėti turinčių kandidatų, taigi vyravo mąstymas apie bendrąjį siekį, o po šių rinkimų pajutus pergalės skonį kartais buvo pastebimos asmeninės ir grupinės varžytuvės, prasidėjo aiškinimaisi, kuris kandidatas labiau myli Tėvynę ir yra didesnis patriotas. Šiuose rinkimuose savo kandidatus jau bandė kelti ir atsikūrusios Demokratų, Socialdemokratų, Krikščionių demokratų partijos, tremtiniai, žalieji. Buvo apygardų, kur Demokratų ar Socialdemokratų partijos kandidatas ėjo prieš Sąjūdžio kandidatą. Tai irgi skaldė jėgas ir balsus.

Pasikartosiu – 1989 metai parodė, kad Sąjūdis gali laimėti. O už tokių laimėjimų, kalbant jau pagal šių laikų retoriką, stovėjo galia ir valdžia, be kurios Sąjūdis negalėjo paskelbti Nepriklausomybės ir įgyvendinti laisvos valstybės siekių.

Už SSRS konstitucijos pataisas Sąjūdis surinko 1 mln. 800 tūkstančių parašų, už sovietų kariuomenės išvedimą ir žalos atlyginimą 1989 m. vasarą jau surinkta mažiau – 1 mln. 600 tūkstančių parašų. Už Sąjūdžio kandidatus į SSRS Aukščiausiąją Tarybą 1989 m. balsavo dar mažiau – apie 1 mln. 230 tūkst., bet to užteko, kad Sąjūdis triuškinamai laimėtų 36 vietas iš 39. Už Sąjūdžio kandidatus į LSSR Aukščiausiąją Tarybą 1990 m. vasarį nebalsavo net milijonas – apie 942 000, bet to irgi užteko pergalei pasiekti – pirmame ture iš 90 išrinktų deputatų 72 buvo Sąjūdžio remti. O štai po mėnesio, 1990 m. balandį, vykusius savivaldos rinkimus Sąjūdis jau pralaimėjo Komunistų partijai. Po to triuškinamai jiems pralaimi 1992 m. rinkimus į Seimą ir pirmuosius Prezidento rinkimus. Ar galim fiksuoti, kad Lietuvos didysis Sąjūdis prasidėjo 1988 m. birželio 3 d., o baigėsi 1990 m. kovo 11-ąją? 

Politiškai vertindami tuos laikus, mes pamirštame vieną svarbų veiksnį – audros nesitęsia ilgai, dauguma žmonių negali nuolat būti didelėje politinėje įtampoje, todėl ir toks daugiatūkstantinis savęs aukojimas ir fiziškai, ir dvasiškai, ir finansiškai negali būti begalinis – žmonės anksčiau ar vėliau neišvengiamai grįžta prie savo kasdienių darbų, savo buities, savo asmeninių ar šeimos rūpesčių. Todėl Sąjūdis visą laiką gyvavo bangomis – tai pakyla, tai nusileidžia, tačiau žmonės puikiai suvokė, kai ateidavo kulminaciniai taškai ir vėl dalyvaudavo. Prisiminkim, kad garsiausias toks pakilimas – „Baltijos kelias“ taip pat atėjo po ilgesnio atoslūgio, po rinkimų. Aišku, svarbu ir akcijos forma – pradžioje pasiteisino pirmieji mitingai, parašų rinkimai, ekologiniai žygiai – reikėjo tada pažadinti, pakelti Lietuvą, tai buvo nauja, netikėta. „Baltijos kelias“ buvo lyg referendumas, kur kiekvienas galėjo išsakyti savo poziciją dėl Lietuvos laisvės.

Be abejo, Nepriklausomybės paskelbimą nemažai kas suprato ir kaip tam tikro istorinio etapo pabaigą ar gal net kaip savaiminį visų problemų išsisprendimą. Tačiau būta ir kitų, net labai techniškų Sąjūdžio pralaimėjimo priežasčių. Pvz., 1990 m. laimėjęs parlamentinius rinkimus ir visą savo dėmesį sutelkęs į valstybės atkūrimą ir santykių su Kremliumi išsprendimą, Sąjūdis savivaldos rinkimams nespėjo pasirengti. Dar ankstesnėje Lietuvos SSR Aukščiausiojoje Taryboje komunistai paankstino savivaldos rinkimus net dviem mėnesiais, ir ši taktinė gudrybė jiems padėjo: po labai daug jėgų atėmusių vasario rinkimų per kelias savaites pasirengti savivaldos rinkimams Sąjūdžiui buvo neįmanoma, todėl savivaldos rinkimai daugelyje rajonų baigėsi pralaimėjimu.

Tačiau negalėčiau tvirtinti, kad šiuo pralaimėjimu didysis Sąjūdis ir baigėsi – juk dar būta daug lemiamų Sąjūdžio renginių dėl okupacinės kariuomenės, KGB, OMON (specialus sovietų milicijos būrys, puldinėjęs pirmąsias Lietuvos muitines – red.) išvedimo, kovojant su ekonomine Kremliaus blokada. Pagaliau dar buvo lemtinga Sausio 13-oji – juk tomis sausio naktimis parlamentą, televizijos bokštą, kitus pastatus saugojo ir Sąjūdžio žmonės, Sąjūdžio sekretoriatas sudarinėjo budėjimo iš visos Lietuvos grafiką. Sąjūdžio struktūros vėl labai suaktyvėjo, ir Sąjūdžio banga vėl labai aukštai pakilo, kai buvo rengiamas plebiscitas (apklausa) dėl Lietuvos nepriklausomybės – tada už laisvę balsavo net 2 028 330, t. y. 90,47 nuošimčiai visų Lietuvos gyventojų. Todėl sakyčiau, kad Sąjūdis organizacine prasme ir įtaka labai stipriai veikė iki pat Nepriklausomybės pripažinimo, iki 1991 m. rugpjūčio pučo žlugimo Maskvoje. O gal ir dar ilgiau…

Po to didysis Sąjūdis pradėjo transformuotis, byrėti į partijas ar kitokius visuomeninius darinius.

Po Kovo 11-osios Sąjūdžio viduje vyko rimti ginčai dėl tolesnio jo likimo: buvęs Sąjūdžio pirmininkas Vytautas Landsbergis sakė, kad Sąjūdis turi likti į parlamentą išrinktų jo atstovų ramstis, vienas iš Sąjūdžio įkūrėjų Vytautas Radžvilas siūlė Sąjūdžiui „atsikabinti“ nuo valdžia tapusios jo vadovybės ir likti valdžią kontroliuojančiu pilietiniu judėjimu. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai Virgilijus Čepaitis su Gintaru Songaila bandė Sąjūdį paversti politine partija. Bet ar nors vienas iš šių variantų galėjo išsaugoti didįjį Sąjūdį? 

Turim prisiminti, kad po parlamento rinkimų Sąjūdis intelektualiai labai nukraujavo, nes daugumą savo žmonių, intelektualų nusiuntė į Aukščiausiąją Tarybą, o kita, taip pat nemaža intelektualų dalis (poetai Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, Vanda Zaborskaitė, Meilė Lukšienė, Bronius Leonavičius, Arūnas Žebriūnas, Gytis Padegimas ir daugelis kitų) sugrįžo į savo kūrybinę erdvę.

Kita medalio pusė yra ta, kad Sąjūdis nebuvo deramai pasirengęs ateiti į valdžią – šiuo klausimu ir atskirsi idealistą nuo pragmatiko. Pamenu, dar gerokai prieš Kovo 11-ąją klausdavau saviškių: ar parlamentas be savivaldybių yra visa valdžia? Ką darysim, kai būsim parlamente? O man atsakydavo: Angonita, pirma dar reikia į tą parlamentą patekti. O man jau tuomet buvo neramu, nes iš vidaus mačiau, kad, nepaisant grandiozinių Sąjūdžio renginių ir triuškinamų pergalių, tikrų organizatorių, tų Sąjūdžio eilinių, kaip mes juos vadindavome – „juodadarbių“, nebuvo tiek daug.

Šiandien vieni Sąjūdį vertina kaip stebuklą, kiti – kaip neišvengiamą ir natūralų tautos pakilimą į laisvę, treti – kaip KGB kūrinį gelbėjant griūvančią imperiją. Kas Jums, „žaliaraiščių generolei“, yra Sąjūdis? 

(Susimąsto) Man pats dalyvavimas Sąjūdyje buvo stebuklas…

Visi štabe manėme, kad „Baltijos kelias“ yra per daug sudėtingas, nerealus projektas – vasara, žmonės atostogauja, emocinis nusileidimas, techniškai labai sunku dviem su puse milijono žmonių suvažiuoti ir per tris respublikas sustoti viename kelyje. Bet tai įvyko! Ar ne stebuklas?

Sąjūdžio fenomenas buvo tas, kad tuomet daug žmonių suvokė, jog jie turi TAI DABAR padaryti, kad nebegalima slapstytis už kitų nugaros, nes niekas kitas už tave TO nepadarys. Netikėtai atsiskleidę tų dienų gražieji mūsų bruožai – geranoriškumas, mandagumas, draugiškumas, iniciatyvumas, nesavanaudiškumas, aukojimasis, atsakingumas, pagaliau – po daugybės nelaisvės metų atėjęs suvokimas, kad tavo balsas, tavo atėjimas į mitingą, tavo parašas kažką lemia, keičia istoriją – visa tai ir sukūrė ypatingą tų dienų Lietuvos aurą, kurią galime vadinti ir Atgimimu, ir stebuklu. Juk kiekvienas po žiemos atėjęs pavasaris – taip pat mažas stebuklas.

Man asmeniškai Sąjūdis yra neįtikėtinai gilus bendravimo jausmas, susipynęs su tų dienų paprastumu ir nuoširdumu. Trapi būties akimirka, istorinė rizika sujungė visus, ir tie mums iki tol atrodę tokie nepasiekiami dievai – garsūs rašytojai, poetai, akademikai – staiga pasirodė taip pat esą paprasti žmonės. Tuomet tai irgi atrodė kaip stebuklas.

Man kaip stebuklas atrodo ir tie aktyvūs penki šeši žmonės rajonuose, sugebėję nedemokratiškomis, labai sudėtingomis aplinkybėmis padaryti neįtikėtinų dalykų: suorganizuoti mitingus, rinkimus, surinkti parašus, pakelti žmones. Šių žmonių pasiaukojimas ir dabar mane jaudina po tiek metų, jų pavardės įsirėžė į atmintį, o jų pasiaukojimas, jų darbai lieka ir atmintyje, ir širdyje. Deja, gal ne visada tik suspėdavau jiems tarti AČIŪ.

Tą ypatingą Sąjūdžio dvasią jaučiu iki šiol, todėl man Sąjūdis taip ir nėra pasibaigęs.

Iš to ir kilo poreikis įamžinti Sąjūdžio metus? 

Kai 1993 metais pamačiau, kad Sąjūdžio penkmetis liko niekur nepaminėtas, kad ne vienas aktyvus sąjūdietis liko visai pamirštas, kad tiesa vis labiau iškraipoma, pajutau poreikį įamžinti tuos dalykus, kol jie dar nepamiršti, kol gyvi liudininkai, kurie, deja, taip greitai traukiasi Anapilin, o su jais nueina ir dalis dainuojančios revoliucijos, dar viena dalelytė lieka išplėšta iš neįamžintos Lietuvos atminties.

Kalbino Dalius Stancikas