Vytautas Radžvilas. Visuomenės ir valdžios santykis kaip egzistencinė Lietuvos valstybės problema (VI)

Entuziastingas ir urminis Sąjūdžio veržimasis į valdžią ir toks pat nenoras likti vienintele tą valdžią kontroliuoti gebančia jėga reiškė tai, kad buvo išsižadėta svarbiausio judėjimo tikslo – sukurti demokratišką ir modernią Lietuvos valstybę. Šio tikslo įgyvendinimas buvo atidėtas neapibrėžtam laikui, o iš tikrųjų buvo tyliai numarinta pati tokios valstybės vizija. Šis apsisprendimas buvo lemtingas ne tik būsimajai valstybei, kuriai taip ir nebuvo lemta gimti, bet ir pačiam Sąjūdžiui. Absoliučiai daugumai jo dalyvių net nesusivokus, kas vyksta, Sąjūdis faktiškai dar iki Nepriklausomybės paskelbimo liovėsi egzistavęs kaip būsimosios valstybės karkasą turėjusios sudaryti politinės visuomenės branduolys. Jis savaime ir nejučia virto tokiu pačiu dėl savosios valdžios dalies kovojančiu kvazipilietiniu dariniu, kokia Rusijoje buvo vadinamųjų „demokratų“ stovykla.

Tiesa, tuoj po 1990 m. kovo 11 d. įsižiebusio karo dėl valdžios resurso įkarštį šiek tiek slopino virš paskelbtos valstybės kybojęs Damoklo kardas – nuolatinė tiesioginio karinio užpuolimo grėsmė. O daugeliu atžvilgių Lietuvai lemtingus 1992 m. Seimo rinkimus jau iki tol per visas frakcijines siūles eižėjęs Sąjūdis pasitiko būdamas beviltiškai suskilęs į vienkartinius rinkiminius sambūrius, pasivadinusius politiškai beprasmiškais „Centro“, „Tautos pažangos“ ar „Nuosaikiųjų“ vardais. Į juos susispietusių atsitiktinių žmonių nesiejo jokie valstybiški tikslai ir programos. Vienintelis juos saistantis ryšys buvo tos pačios valdžios alkis, pridengtas iš inercijos išlaikytos sąjūdinės retorikos ir populistinių lozungų skraiste. Šie kvazipolitiniai darinėliai buvo ne kas kita, o vėliau nuolatos iškilsiančių ir per kiekvienus rinkimus besikeisiančių vis naujų „gelbėtojų“ grupuočių pirmoji laida. Tačiau jau vien tokio susiskaldymo iš anksto nulemtas subyrėjusio Sąjūdžio šukių triuškinantis pralaimėjimas Seimo rinkimuose iš tikrųjų buvo tik baigiamasis „dainuojančios revoliucijos“ agonijos ir laiminčios antisąjūdinės kontrrevoliucijos aktas.

Kaip minėta, šią kontrrevoliuciją kiek pristabdė ir suvėlino tik iki 1991 m. rugpjūčio pučo išlikusi galimų represijų baimė. Jai išnykus, antisąjūdinė kontrrevoliucija netruko įsibėgėti su vis didėjančiu pagreičiu. Ji vyko abiejuose kovos už Nepriklausomybę fronto flanguose ir buvo įgyvendinta ne senovišku „moderniu“, bet nepalyginti švelnesniu „postmoderniu“ stiliumi – tyliai, be ekscesų, smurto ar juo labiau kraujo praliejimo. Tuoj po Nepriklausomybės atgavimo įvykusiame Sąjūdžio III suvažiavime buvo pradėta atvirai „valyti“ judėjimą nuo žmonių, kuriems tokios sąvokos kaip tauta ir moderni demokratinė valstybė nebuvo tušti žodžiai. Šitokio „valymo“ taikiniais pirmiausia tapo Sąjūdžio pirmaeiviai, kurie, būdami iš tiesų neabejingi tautos ir atkuriamos valstybės ateičiai, gana anksti pajuto, kad daugeliui patekusių į valdžią sąjūdininkų toji ateitis visai nerūpi, o pats valstybės atkūrinėjimas įgyja vis daugiau pigaus farso požymių. Kadangi šiuolaikinės demokratijos taisyklės draudžia atsikratyti nepatogiais bendražygiais praėjusių šimtmečių metodais – juos sunaikinant fiziškai, buvo rastas subtilesnis Sąjūdžio „apvalymo“ nuo principingesnių ir kritiškesnių, todėl „nepatikimų“ elementų būdas. Ne(be)pageidaujamų jo dalyvių atsikratyta pasitelkus vadinamųjų „megztųjų berečių“ sambūrį.

Būtų naivu manyti, kad jo veikla buvo spontaniškas ir stichiškas į „tikrųjų patriotų“ ir „revoliucijos sargybinių“ vaidmenį pernelyg įsijautusio ir nežinia iš kur ir kaip išdygusio būrelio „radikalų“ siautėjimas. Iš tikrųjų ne tik elementarios politinės kultūros, bet neretai ir dvasinės pusiausvyros iš pažiūros stokojusių šiam būreliui priklausiusių žmonių akcijos viešojoje erdvėje turėjo labai konkretų politinį tikslą. Gerai suplanuoti ir meistriškai nukreipiami į pasirinktus puolimo „taikinius“ jų veiksmai buvo ilgalaikė moralinio ir psichologinio spaudimo ir net teroro kampanija. Ja buvo siekiama moraliai ir psichologiškai gniuždyti ir šitaip išstumti iš Sąjūdžio žmones, kuriems buvo svetimi ir nepriimtini nomenklatūriniai mąstymo ir veikimo įpročiai. Tokie žmonės pagrįstai buvo laikomi pavojingais, nes jie iš principo netiko nomenklatūrinei imitacinės-fasadinės neosovietinės pseudovalstybės statybai. Atsijojus „nepatikimuosius“, iš pasimetusio, krinkančio ir akyse tirpstančio Sąjūdžio likučių natūraliai išsikristalizavo judėjimo nomenklatūrinis branduolys. Jį reikėjo sustiprinti. Todėl „valymo“ praretintas Sąjūdžio gretas sparčiai užpildė „nepraktiškus“ pirmaeivius pakeitę staiga praregėję „patriotai“, kurių biografijos ir sovietmečiu nuveikti darbai neginčijamai bylojo, kad dar vakar jie buvo idėjiškai tvirti komunizmo statytojai ir visais atžvilgiais pavyzdingi tarybų šalies piliečiai.

Panašus „apsivalymas“ nuo visų „dainuojančios revoliucijos“ dvasios apraiškų lygiagrečiai vyko ir nuo TSKP formaliai atsiskyrusios, tačiau kitais atžvilgiais niekuo nepasikeitusios, tad atskilusia tos partijos nuolauža likusios LKP stovykloje. Kad ši grupuotė atsiskyrė nuo TSKP ne iš tautinių ir valstybinių paskatų, ir kad ji nesutraukomu idėjiniu ir politiniu ryšiu liko susaistyta su vadinamaisiais „platformininkais“ atskleidžia jos atstovų LTSR Aukščiausioje Taryboje požiūris į balsavimą dėl Nepriklausomybės atkūrimo. Kaip žinoma, balsavimo išvakarėse išsakyta jų santykio su juridiškai atkuriama Lietuvos valstybe formulė buvo tokia: „mes balsuosime už nepriklausomybę, tačiau atsakysite jūs“. Atviriau ir aiškiau išsiduoti, kad nuo Maskvos tariamai atsiskyrusios LKP pritarimas Nepriklausomybei buvo grynai konjunktūrinis ir prievartinis žingsnis, ir kad pati valstybingumo idėja bei jo siekis šiai grupuotei buvo ir tebėra svetimi ir nesuprantami, turbūt neįmanoma. Kadangi konformistai LKP visada buvo absoliuti dauguma, „apsivalymas“ nuo Sąjūdžio idėjinio užkrato šioje organizacijoje vyko kur kas sklandžiau ir nepastebimiau. Nepriklausomos valstybės idėja iš tiesų tikėję ir už ją kovoję sąjūdinės dvasios bei įsitikinimų žmonės, kurių atkaklumu ir pastangomis LKP vargais negalais bent jau formaliai atsiskyrė nuo TSKP, buvo neutralizuoti ir išstumti prisidengus kilniai skambėjusiu partijos „demokratizavimo“ šūkiu. Kad sąjūdininkai taptų nereikšminga ir bejėge mažuma, tereikėjo padidinti LKP Tarybos narių skaičių ir pasirūpinti, kad į ją urmu sugužėtų ne tik tuntas visų kovų nuošalyje tūnojusių veikėjų, bet ir sušmėžuotų tariamų politinių priešininkų iš tik ką išsilaksčiusios „platformininkų“ grupuotės veidai.

Lygiagrečiai vykęs Sąjūdžio ir LKP gretų „valymas“ neabejotinai yra vienas dramatiškiausių ir kartu lemtingiausių Lietuvos „dainuojančios revoliucijos“ epizodų. Todėl juo labiau stebėtina, kad revoliucijai skirtoje palyginti gausioje literatūroje šis epizodas tebėra keistai nepastebimas ir nutylimas. Antra vertus, toks nepastabumas yra ir savaip suprantamas. Juk prikėlus šį epizodą iš užmaršties turbūt tektų negrįžtamai atsisveikinti su iki šiol viešajame diskurse vyraujančiu ideologiniu pasakojimu apie Lietuvos „išsilaisvinimą“, arba šį pasakojimą reikėtų iš esmės tikslinti. Jeigu šis „valymas“ taptų rimtai analizuojamu ir plačiau svarstomu klausimu, neišvengiamai tektų įsisąmoninti ir pripažinti pamatinį naujausios Lietuvos istorijos faktą: laikotarpiu nuo 1991 m. rugpjūčio pučo iki 1992 m. Seimo rinkimų šalyje vyko šliaužiantis antisąjūdinis perversmas, pasibaigęs neosovietinio nomenklatūrinio režimo restauracija. Jos sąlygomis Lietuva gyvena iki šiol ir moka už tai milžinišką kainą.

Restauracijos pobūdis ir mastas ne tik kad nėra tyrinėti ir įvertinti – ši tema faktiškai yra marginalizuota ir į akademinį diskursą net neįleidžiama. Tiesa, ji aptarinėjama buitiniu lygmeniu arba, kaip buvo įprasta sakyti sovietmečiu, virtuviniuose pašnekesiuose. Tokie pasvarstymai dažniausiai baigiasi išvada, kad „komunistai sugrįžo“. Ją darant turima omenyje, kad tarybinė nomenklatūra per vadinamąjį privatizavimą pasiglemžė liūto dalį visuomeninio ir valstybinio turto, o „socialdemokratais“ persivadinusi LKP visu atkurtos Nepriklausomybė tarpsniu išliko stipriausia ir įtakingiausia kvazipolitinė jėga.

Vis dėlto, nors toks „pertvarkos“ Lietuvoje baigties ir padarinių vaizdinys iš pirmo žvilgsnio atrodo tikroviškas ir įtikinantis, jis yra gerokai paviršutiniškas ir klaidinantis. Mat jis paslepia du svarbiausius dalykus – įvykusios restauracijos esmę ir tikruosius „pertvarkos“ laimėtojus. Pagrindiniais laimėtojais vadinamos ilgiausiai per du dešimtmečius šalį valdžiusi LKP ir jai valdant suklestėjusios su ja susijusios ir jos atstovaujamos nomenklatūrinės kilmės biurokratijos ir verslo grupės. Tačiau tokia nuomonė teisinga tik iš dalies, nes grindžiama tik gana lėkšta – empirine ir net buitiška – politikos prigimties ir tikslo samprata. Pasak šios sampratos, politikos sėkmės matas yra ją vykdant įgyjama valdžia ir medžiaginė gerovė. Tačiau atsisakius tokių primityvių vaizdinių apie politikos esmę ir paskirtį galima rasti kur kas fundamentalesnį politinės pergalės arba pralaimėjimo kriterijų.

Tokiu kriterijumi reikėtų laikyti gebėjimą įtvirtinti savo atstovaujamą ir ginamą visuomenės ir valstybės organizavimo bei jų valdymo principą. TSKP valdomoje Tarybų Sąjungoje šis principas buvo totalitarinis. Jį išsaugoti pritaikant prie pasikeitusių XX a. realijų ir buvo pagrindinis „pertvarką“ pradėjusios partijos vadovybės tikslas. Lietuvoje šis tikslas buvo įgyvendintas kone tobulai: prireikė vos poros metų, kad taip viltingai prasidėjusi „dainuojanti revoliucija“ baigtųsi neosovietinės nomenklatūrinės santvarkos restauracija. Būtent todėl esama tvirto pagrindo teigti, kad „pertvarka“ baigėsi anaiptol ne daug politinių ir ekonominių dividendų iš jos gavusios LKP pergale. Tikroji politinė jos laimėtoja galiausiai pasirodė esanti nuo LKP atskilusi LKP/TSKP „platformininkų“ grupuotė, nuosekliai ir iki galo gynusi totalitarinį tarybinės kvaziimperijos organizacijos principą. TSKP ir „pertvarkos“ pergalė Lietuvai reiškė tai, kad šis principas tapo formaliai atkuriamos valstybės „demokratinę“ santvarką struktūrinančiu principu ir po šiai dienai tebėra svarbiausias šalies raidą lemiantis veiksnys.

Tad lyginant „pertvarkos“ baigtį ir rezultatus „autokratinėje“ Rusijoje ir „demokratinėje“ Lietuvoje galima nurodyti tik vieną esminį skirtumą tarp abiejų šalių. Rusijai prireikė dešimties metų aršių kovų tarp „demokratų“ ir „totalitaristų“, kad atviras ir šiurkštus tarybinio tipo totalitarinis valdymas būtų pakeistų neototalitariniu „suverenios demokratijos“ režimu. Švelnesnė ir labiau paslėpta lietuviškoji tokio valdymo atmaina įsitvirtino kur kas lengviau ir greičiau.

Šaltinis: www.bernardinai.lt