Jėkabs Ziedars. Europa, kurios ateitis – po marksizmo vėliava (I)

Australijoje gyvenantis latvis Jėkabas Ziedaras parašė atvirą laišką Latvijos Respublikos Seimui, kuriame išdėstė savo mintis dėl lyčių lygy...

Australijoje gyvenantis latvis Jėkabas Ziedaras parašė atvirą laišką Latvijos Respublikos Seimui, kuriame išdėstė savo mintis dėl lyčių lygybės, gimstamumo mažėjimo ir ES ateities. J. Ziedaras remiasi Patriko J. Buchanano knyga „Vakarų mirtis”. Rašydamas laišką, Jėkabas norėjo plačiau aptarti problemos ištakas ir vystymąsi, kad žmonės turėtų galimybę ją apmąstyti atsižvelgdami į faktus. Išvydę, nuo ko viskas prasidėjo ir kur yra vedama krikščioniškoji Europa, galėtume tapti sąmoningesni, suvoktume problemos esmę ir diskusijos ribas.


Ventspilio apygardoje vykusioje spaudos konferencijoje gimstamumo klausimais sveikatos apsaugos ministrė Ingrida Circenė pastebėjo, kad priklausome civilizuotai ir kultūringai Europos visuomenei, kurioje ne tik diskutuojama demografijos klausimais – jie yra ir sprendžiami. Ministrė tik nepaminėjo fakto, kad visose Europos valstybėse gimstamumas nesiekia to lygio, kai tauta gali atsinaujinti, ir visų tautų laukia kelias į vėlių kalnelį; tik vienos tautos ten pateks labai greitai, kitos – kiek vėliau. Taip yra todėl, kad visose ES valstybėse yra privaloma lyčių lygybė, kuri yra Vakarų krikščioniškosios kultūros sunaikinimo programa (Patrick J. Buchanan “The Death of the West”). Kadangi šios Buchanano knygos jau neįmanoma nusipirkti, o internete galima rasti tik tendencingos kritikos, išdrįsiu ją ištraukti dienos švieson ir citatomis pagrįsti spaudoje plačiai aptarinėjamas vaikų darželiams skirtas knygeles ir Latvijai bei visoms ES valstybėms aktualius lyčių lygybės klausimus.
Problema iškilo jau 1914 m. rugpjūčio 14 d., kai Vokietijos Reichstago socialdemokratai stovėdami vienbalsiai nubalsavo už kreditą kaizerio karui ir kai vokiečių kariuomenė it patriotinėje orgijoje įsiveržė į Belgiją. Tai pribloškė to meto marksistus, nes Marksas juk buvo numatęs, kad darbininkas priklauso darbininkų klasei, o ne tėvynei, ir jis neis kariauti prieš kitus darbininkus. Bet užtrimitavus karo trimitams, darbininkai metė savo darbo įrankius ir pasijuto Tėvynės patriotai – ne socialinės klasės atstovai. Todėl marksistai tapo pajuokos objektu. Bet…
Džordžas Lukačas (1885–1971), Kominterno agentas Vengrijoje, buvo pirmasis, kuris pripažino, kad Marksas suklydo. Jis suvokė, kad marksizmo pergalė galima tik sunaikinus senąsias pasaulio vertybes ir sukūrus naujas. Jam vadovaujant Vengrijos mokyklose pradėtos nagrinėti temos, susijusios su laisva meile, lytiniais santykiais, tradicinių šeimos tarpusavio santykių archaiškumu, monogamijos senamadiškumu ir religijos bejėgiškumu, neva dėl visų šių dalykų žmogus netenka malonumų. Moterys aktyviai ragintos sukilti prieš nusistovėjusį to meto lytinį gyvenimą. Skatindamas moterų ir vaikų perversijas, Lukačas turėjo tikslą sunaikinti šeimos instituciją, nes šeima buvo krikščioniškųjų vertybių ir Vakarų kultūros branduolys ir pamatas.
Antonijus Gramšis (1881–1973), italų komunistas, taip pat priėjo prie išvados, kad Marksas klydo. Gramšis rašė, kad tarybos, kuri remiasi giliai įsišaknijusia judėjų krikščionių tradicija, neįmanoma nuversti, kol nebus nukirstos tos šaknys. Jei krikščionybė yra kapitalizmo skydas, tai, norėdami užkariauti Vakarus, marksistai privalo juos iškrikščioninti. Gramšis ilgus metus praleido Italijos kalėjime, o jo „Kalėjimo užrašuose” neabejojama, kad vykdant naujųjų marksistų revoliucinę programą Vakarai bus sėkmingai užkariauti. Ten skelbiamas pagrindinis teiginys, kad reikia ne taip, kaip anksčiau, kai siekta iš pradžių perimti valdžią ir tada iš viršaus nuleisti kultūrinę revoliuciją; pirmiausia reikia keisti Vakarų kultūrą, ir tada viskas kaip pernokę vaisiai nukris marksistams į rankas. Kad kultūra būtų pakeista, reikia nueiti ilgą kelią užimant vakarietiškas institucijas: „dailę, kiną, teatrą, mokyklas, koledžus, seminarijas, laikraščius ir naująsias elektronines priemones, radiją.” Viską reikia perimti paeiliui, pakeisti ir politizuoti, kad taptų revoliucijos agentūromis. Tuomet tauta palaipsniui išmoks suprasti revoliuciją ir ją priims į savo namus. Tam nereikalinga prievarta, ir to negalima sulaikyti per prievartą. Gramšio idėjos, kaip sukelti revoliuciją Vakarų visuomenėje, pasirodė teisingos. Jos pasklido plačiai, ir šiandien prie judėjimo prisijungia vis daugiau šalininkų.
1923 m. Vokietijos komunistų partijos nariai prie Frankfurto universiteto įkūrė Marksizmo institutą pagal Maskvos Markso Engelso instituto pavyzdį. Laikui bėgant naujasis institutas tapo žinomas tiesiog kaip Frankfurto mokykla. Šios mokyklos akademikai užsimojo marksizmą pateikti kaip kultūros terminologiją. Senieji kovos vadovėliai buvo išmesti lauk, jų vietą užėmė nauji. Senųjų marksistų priešas buvo kapitalizmas, o naujiesiems juo tapo Vakarų kultūra. Senųjų marksistų kelias į valdžią buvo prievartinis režimo nuvertimas, o štai naujųjų kelias į pergalę – dešimtmečiai kantraus darbo. Pergalė būtų pasiekta tik tada, kai vakarietis nustotų būti krikščionis, ir tai padaryti galima tik užgrobus ir perauklėjus kultūros ir švietimo įstaigas. Po tokios Vakarų kultūros tvirtovių ir apsauginių pylimų okupacijos valstybės pasiduos be kovos. Ir senųjų, ir naujųjų marksistų moralės definicija yra ta pati: kas tarnauja revoliucijai, yra moralus, kas jai priešinasi, yra nemoralus. Tai buvo Gramšio idėja, kad absoliučių moralės standartų, tinkančių visai žmonijai, nėra – yra tik moralumas, kurį gimdo visuomenė. 1933 metais, kai į valdžią atėjo A. Hitleris, Franfurto mokyklos marksistai susipakavo savo ideologiją ir persikėlė į JAV. Padedama Kolumbijos universiteto, Frankfurto mokykla pradėjo veikti Niujorke, ir pirmuoju jų uždaviniu tapo adaptuotos žemės kultūros sunaikinimas. Jie save pavadino kultūros marksistais, o Vakarų kultūros sunaikinimui sukūrė visą galeriją kovos ginklų. Vienas tokių – kritikos teorija. Jos definicija tokia: Visos Vakarų kultūros svarbiausiųjų elementų - įskaitant krikščionybę, kapitalizmą, autoritetus, šeimą, patriarchiją, vyresnumo teises, moralę, tradicijas, susilaikymą, lojalumą, patriotizmą, nacionalizmą, paveldimumą, etnocentrizmą, papročius, konservatyvumą - destruktyvi kritika; teigimas, kad vakarietiška visuomenė yra didžiausia rasizmo, seksizmo, tėvyniškumo, ksenofobijos, antisemitizmo, fašizmo ir nacizmo palaikytoja pasaulyje. Kritikos teorija priveda žmogų prie kultūrinio pesimizmo, beviltiškumo ir sutrikimo, prie susvetimėjimo visuomenėje, nes ji nėra verta meilės ir lojalumo.
Teodoras Adornas (1903–1969) išmąstė, kad fašizmo lizdas yra patriarchalinė šeima. Vadinasi, individai, kurie užaugo šeimose, kur plevėsavo vėliava, kurių tėvas buvo patriotas, kurie priklausė senų laikų religijai, yra apsigimę fašistai ir potencialūs nacistai. Dar viena Adorno mintis buvo ta, kad kelias į kultūros hegemoniją turi eiti per psichologinę įtaką – ne per filosofinę argumentaciją. Mokyklose galima daryti įtaką vaikams, kad jie savo tėvų moralinius ir socialinius įsitikinimus vertintų kaip rasizmą, seksizmą, homofobiją, o vėliau įteigti vaikams naują moralę. Buvo aiškiai deklaruota, kad mokyti vaikus faktų ir žinių yra ne taip svarbu, kaip tai, kad jie baigtų mokyklą gebėdami parodyti teisingą poziciją. Tai ne pokštas, Alanas Blumas knygoje „Amerikiečių proto užrakinimas”(The Closing of the American Mind) rašo, kad amerikiečių abiturientai yra patys jautriausi analfabetai pasaulyje. Bet mokyklų, kaip jaunų protų įtakos priemonių, svarbą pranoko naujosios masinės priemonės – filmai ir televizija. Viljamas Lindas rašė: „Prasiblaškymo industrija… visiškai perėmė marksizmo kultūros ideologiją ir ją skelbia nepaliaujamai, ne tik pamokslaudama, bet ir sulygindama, kai stiprios moterys nugali silpnus vyrus, vaikai yra išmintingesni už tėvus, kandūs klajūnai sugriauna korumpuoto kunigo planus, aukštesnės klasės juodieji stoja į kovą su žemesnės klasės baltųjų prievarta, o homoseksualai gyvena įprastą gyvenimą. Tai yra pasaka, realybės inversija, bet pateikta tokiu būdu ji atrodo kaip realybė, net realesnė už pasaulį, esantį čia pat už durų.” Kaip kultūros revoliucija yra pakeitusi filmų industriją, galime suvokti prisiminę 1950-ųjų filmus, pavyzdžiui, „Vėjų nublokšti”, ir tas juostas, kurios skynė laurus vėliau, pavyzdžiui, „Amerikos grožybės”.
Herbertas Markuzė (1889–1979) penkiasdešimtaisiais atsakė į klausimą: „Kas vaidins proletariato vaidmenį ateinančioje revoliucijoje?“ Jo kandidatai: radikalus jaunimas, feministės, juodaodžiai militaristai, homoseksualai, atstumtieji, asocialai, trečiųjų pasaulio šalių revoliucionieriai, viso Vakarų pasaulio engiamųjų rūstieji balsai. Tai bus naujasis proletariatas, kuris padarys perversmą Vakarų kultūroje. Bet svarbiausia naujovė, kurią paskelbė Markuzė, buvo malonumo principo įtvirtinimas. Jei ankstesnės visuomenės buvo griaunamos žodžiais ir knygomis, Markuzė tikėjo, kad patys galingiausi ginklai yra seksas ir narkotikai. Jo valanda išmušė, kai koledžus perpildė milijonai jaunų amerikiečių, gimusių po Antrojo pasaulinio karo staigiai padidėjus gimstamumui (angl. baby boom), kurie augo prabangoje ir vargo nematė. „Make love, not war“ buvo populiariausias Markuzės šūkis. Naujagimių sprogimo karta (angl. „baby boomer“) Markūzės idėjas priėmė išskėstom rankom, jo knygos buvo tiesiog ryjamos. 1968-aisiais Paryžiuje studentų protestų metu ant plakatų buvo užrašyta „Marksas, Mao, Markuzė“. Markuzė reikalavo „išlaisvinančio pakantumo“, kas reiškė nepakantumą dešiniųjų judėjimams ir pakantumą kairiesiems. Tai paaiškina faktą, kodėl dešinieji nepaliaujamai pliekiami už nuodėmes, kurios kairiesiems seniai yra atleistos. Markuzė nebeslėpė savo ketinimų: „Galima tiesiai kalbėti apie kultūros revoliuciją, nes protestas yra nukreiptas prieš visą kultūros instituciją... ir ką turime pradėti, tai griauti sistemą.“ O tai yra ne kas kita, kaip valstybių santvarkos griovimas.
Erikas Fromas (1900–1980) argumentavo, kad lyčių skirtumai nėra esminiai, kad tai yra Vakarų kultūros įsivaizdavimas. Fromas tapo feministinio judėjimo tėvu. O Adornas patriarchalinę šeimą laikė fašizmo lopšiu. Kad nukirstų galvą šeimos tėvui, Frankfurto mokykla iškėlė matriarchatą, kai šeimą valdo motina, ir „androgenijos teoriją“, kai vyrų ir moterų vaidmenis galima sukeisti. Derėtų prisiminti, kad jau Lukačo šeimos sunaikinimo idėja buvo vaikų ir moterų ištvirkimo skatinimas. Frankfurto mokykla taip pat priėmė idėją, kad šeimos sunaikinimo būdas yra revoliucinė sekso politika ir ankstyvas lytinis auklėjimas. Feministinės organizacijos be perstojo žeminamai ir niekinamai kalbėjo apie šeimos reikšmę amerikiečių visuomenėje. Milijonui moterų patiko Markuzės malonumo principas ir jos atsisakė santuokos ir giminės pratęsimo pareigos. Tokiu būdu Markuzės kultūrinis marksizmas pasiektų tai, ko nesugebėjo pasiekti sovietiniai marksistai, – sugriautų JAV valstybę ir Vakarų civilizaciją.
Štai tokia yra 2002 m. išleistos Buchanano knygos „Vakarų mirtis“ apžvalga. Joje išdėstytos buvusių komunistų partijos narių rekomendacijos, kaip užimti valdžią visose Vakarų Europos valstybėse, manipuliuojant tų valstybių žmonių protais ir griaunant senąsias vertybes. Jie save vadina kultūriniais marksistais. Tai sutrumpintas pavadinimas. Visas šių žmonių grupės pavadinimas yra Frankfurto mokyklos Vakarų krikščioniškosios kultūros sunaikinimo marksistai (FMVKKSM). Kaip matome, visa jų veikla nukreipta viena linkme: planuoti valdžios perėmimą (PVP). Buchananas pabrėžia, kad jų programą įmanoma įgyvendinti tik vykdant terorą. Jie – FMVKKSM – yra teroristai, kaip kad „Al Kaida“ („Al-Qaeda“), tik vieni sprogdina žmonių kūnus, kiti – smegenis.
1960–1970-aisiais Frankfurto mokyklos naujoji ideologija (PVP) buvo perkelta į Europą. Naujosios ideologijos kūrėjai (FMVKKSM) paliko JAV, o kas ir kaip nuveikė ideologijos perkėlimo darbus, galime paskaityti profesoriaus P. E. Gotfrido knygoje „Keista marksizmo mirtis: Europos kairieji naujajame amžiuje“ (Paul E. Gottfried. The strange Death of Marxism: The European Left in the New Millennium). Ten smulkiai aprašoma, kaip po Antrojo pasaulinio karo JAV okupacinės armijos socialiniai inžinieriai pritaikė FMVKKSM teorijas ir programas (PVP) vokiečių kultūrai sunaikinti. Visi pamąstymai, kad vokiečiai galėjo turėti istoriją ar kultūrą, Rytų Vokietijoje buvo laikomi pavojingu keliu į nacizmą. Drauge su amerikiečių popkultūra ši FMVKKSM ideologija (PVP) užliejo senąjį kontinentą ir visiškai sunaikino tradicinės Europos kultūros ir moralės standartus.
Kyla klausimas, kaip šie reiškiniai susiję su Latvija, latviais ar latvių kultūra? Latvijai atgavus nepriklausomybę 1991 metais, narystė ES tapo strateginiu Latvijos uždaviniu, kad būtų užtikrintas stabilumas, saugumas ir valstybės vystymasis, taip pat Latvijos sugrįžimas į demokratinių Europos valstybių būrį. Tuojau lyg grybai po lietaus Latvijoje ėmė rastis įvairios keistos bendrijos, organizacijos ir tinklapiai. Į akis krito tai, kad jų retorika buvo labai panaši į Patriko J. Buchanano knygoje aprašytą Frankfurto mokyklos kultūrinių marksistų retoriką. Susidarė įspūdis, kad jie (jos) tiesiog pelnėsi iš svetimos ideologijos klišių atrajojimo. Tinklapyje politika.lv buvo paskelbtas Tanios Lacės ir Marutos Prankos tyrimas „Lyčių lygybės principo įgyvendinimas Latvijos savivaldybėse“. „Lyčių lygybės principas“ Latvijoje buvo naujas terminas. Autorės nepaaiškino šio principo definicijos. Skaitant tekstą susidarė įspūdis, kad pačios autorės nelabai suvokė, ką reiškia „lyčių lygybės principas“. Kitur tame pačiame portale viena tarptautinės teisės specialistė, rašydama apie Latvijos Respublikos įstatymų leidybos pritaikymą prie ES reikalavimų, susidūrė su terminu „lyčių lygybė“, kuris jai buvo naujas. Ji šį terminą suprato kaip vienodo dydžio atlyginimą vyrams ir moterims už tą patį darbą, vienodas vyrų ir moterų teises į darbą ir pan. Tikriausiai lygiai taip manė ir tuometinis Premjeras Einaras Repšė, kai turėjo pasirašyti dokumentą dėl „lyčių lygybės principo“ įvedimo Latvijoje. Regis, visi šie žmonės galvojo, kad „lyčių lygybės principas“ reiškia vienodas vyrų ir moterų teises, ką jau ir taip garantavo Latvijos Respublikos Konstitucija, todėl nieko nauja lyg ir nebuvo įtraukta.
Pagal Latvijos Respublikos Konstitucijos 91 punktą visi žmonės Latvijoje yra lygūs prieš įstatymą ir teismą. Žmogaus teisės įgyvendinamos be jokios diskriminacijos. Tai reiškia, kad Latvijos Respublikos Konstitucijoje kiekvienam žmogui kaip individui yra garantuotos žmogaus teisės. Patrikas J. Buchananas knygoje „Vakarų mirtis“ rašo, kad JAV nepriklausomybės deklaruotojo Tomo Džefersono idėja buvusi ta, kad visi žmonės yra vienodai sukurti. Tai reiškia, kad Kūrėjas kiekvienam suteikė vienodas teises į gyvybę, laisvę, nuosavybę ir visi yra lygūs prieš įstatymą, bet kiekvienas turi skirtingų gabumų ir kiekvienas turi teisę juos įgyvendinti. Latvijos Respublikos Konstitucija remiasi šia idėja. Mes visi žinome, kad Latvijoje jokios vyrų ir moterų diskriminacijos (kaip ir religinės, tautinės ir rasinės diskriminacijos) nėra nuo Konstitucijos patvirtinimo 1922 metais. Jei Latvijoje jau egzistuoja moterų ir vyrų lygiateisiškumas, tai kodėl įvesta „lyčių lygybė“?
Kas iš tiesų yra „lyčių lygybė“? Kaip jau buvo minėta, „lyčių lygybė“ buvo įtraukta į įstojimo į ES sąlygas, tokiu būdu ji buvo primesta. Tai ateina iš užsienio ir neša idėjas, kurios prieštarauja Latvijos Respublikos Konstitucijai. Tai išplito po visas vyriausybės įstaigas ir joms diktuoja savo sąlygas. Iš viso to darytina išvada, kad „lyčių lygybės principas“ yra politinio pobūdžio struktūra, kurios tikslas sugriauti veikiančią valstybės santvarką. Lyčių lygybės programa originalo kalba yra „gender equality“; liet. „lyčių vienodumas“. Pagal Buchanano knygą, kultūrinis marksistas Erikas Fromas teigė, kad lyčių skirtumai nėra esminiai, tai tik Vakarų kultūros įsivaizdavimas. Neomarksistai skelbia ir „androgenijos teoriją“, kai vyrų ir moterų vaidmenys sukeičiami. Prie šio požiūrio prisijungė ir Latvijos gerovės ministerija, kadangi jos tinklalapyje skelbiamame aiškinamajame žodyne skaitome: „Neatsižvelgiant į biologinius skirtumus visuose lygmenyse, panašumų vyro ir moters kūnuose yra daugiau nei skirtumų.“ Iš to darytina išvada, kad Gerovės ministerija dirba FMVKKSM labui, kad įgyvendintų PVP – svetimos valdžios įvedimą Latvijoje. Tokią išvadą patvirtina GM veiksmai. 
Išdrįsiu paminėti keletą pavyzdžių. Latvijoje gimstamumo lygis yra kritiškai žemas. Viena žymi Latvijos lyčių lygybės klausimų specialistė viešai yra pasakiusi: „Nors demografiniu požiūriu valstybė balansuoja ant taip vadinamos raudonos linijos, Gerovės ministerija neketina pradėti gimstamumo skatinimo propagandos tautos išsaugojimo labui“. Ar įmanomas dar aiškesnis patvirtinimas, kad valstybė išduodama? Lyčių lygybės principo įgyvendinimas vyksta terorizuojant. Apie terorizmui prilygintiną spaudimą į darbą priimti nereikalingus žmones jau skelbė spaudoje Savivaldybių sąjunga. Terorizmu prieš ikimokyklinio amžiaus vaikus galima laikyti Šiaurės ministrų tarybos primestas knygeles, kuriose žaidimų pobūdis nusakomas pagal lytinius organus, bei darželių auklėtojams primestą metodiką, kaip terorizuoti vaikus. Manipuliavimą vaikų mentalitetu juk rekomenduoja bemaž kiekvienas Buchanano knygoje paminėtas FMVKKSM atstovas, o apie Latviją Lietuvos spauda rašo: „Kaimynų vaikus jau perkeičia į belytes būtybes.“
Šaltinis: www.ekspertai.eu

Susiję

Jėkabs Ziedars 3197829772516072382

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item