Regimantas Tamošaitis. Lietuviai visais laikais pavojingi Europai

Atverti Maironio „Pavasario balsus“ ir apstulbsti - Maironis šiandien atrodo dar drąsesnis ir radikalesnis nei tą pačią knygelę skaitant sovietiniais laikais. O Kristijonas Donelaitis ir jo „Metai“? O palaimintasis Jurgis Matulaitis? Šie trys dvasininkai šiandien labai pavojingi Europos Sąjungos tiesoms. Ir mums patiems, katrie skuba išmainyti lietuvybę į sotesnį europietišką kąsnį, pigius vakarietiškus blizgučius bei madingą anglišką šnektą. Nejau artėjame prie to, kad Maironį, K.Donelaitį, J.Matulaitį ir kt. cenzūruosime arba uždrausime kaip Europai kenkiančius ekstremistus?

Skaudžius nacionalinio identiteto, kultūros ir tautinio orumo klausimus aptariame drauge su humanitarinių mokslų daktaru literatūrologu Regimantu TAMOŠAIČIU.

- Graudus paradoksas - šiandien vieno ryškiausių lietuvių literatūros šviesulių - Maironį cituoti manoma esant netolerantiška, ekstremistiška. Panašūs reikalai ir su K.Donelaičiu, su palaimintojo Jurgio Matulaičio veikalais... Net ir su Justinu Marcinkevičiumi, kurio dramų trilogijos indėlį atgaunant Lietuvai nepriklausomybę visuotinai ir objektyviai pripažįstame. Kiek šiandien reali grėsmė, kad vardan ES tolerancijos imsime Maironį cenzūruoti?

- Manau, kad jau ir šiandien skaitydami Maironį cenzūruojame. Tarsi stengdamiesi matyti jį ne savo pačių, o Europos akimis. O apie Maironį, kaip ir apie Just.Marcinkevičių, neišvengiamai tenka kalbėti kaip apie etnocentrinį, uždaros Lietuvos poetą, apglėbusį, saugantį Lietuvą ir lietuvių tautą, jos tapatybę ir moralę savam glėbyje. O šiandien būti pavadintam etnocentriniu - jau nebe pagyrimas, bet kaltinimas nacionalizmu.

Niekam dabar nesvarbu, kad buvo tam tikros istorinės aplinkybės, kad K.Donelaitis rašė vokietmečiu, Maironis - carinės imperijos, Just.Marcinkevičius - sovietinės imperijos laikais. Kad tai buvo tautinės tapatybės, kultūros išsaugojimo problema. Išties tai reikėtų traktuoti kaip lietuvių literatūros, lietuviškos kultūros ir lietuvybės būtinosios ginties situaciją. Tad K.Donelaičio, Maironio, kaip Just.Marcinkevičiaus, poziciją derėtų vadinti itin stipria, gerbtina ir vyriška. Tačiau šiandien, atrodytų, nieko nėra gerbtino - viskas dviprasmiška, viskas su išlygomis, su atsiprašinėjimais...

Tad ir Maironį šiandien skaitome lyg ir atsiprašydami Europos, kad jį skaitome, atsiprašydami, kad buvo pas mus toks Maironis, tarsi drovimės jo, tarsi mintijame, kad būtų geriau, jog jo apskritai nebūtų buvę...

- Maironio darbai jau nebekinta, poezija taip pat išlieka tokia pati. Tačiau ilgą laiką vadintas tautos dainiumi, mus gaivinančia lietuvybės versme dabar jis ne tik pamažu nuvainikuojamas, bet netgi stumiamas prie tokių, kurių neva turime drovėtis. Vadinasi, kažkas pakeitė mūsų santykį su Maironiu. Kas?

- Jei tą jėgą būtų galima apibrėžti, jei Maironį draustų, skelbtų pavojingu, būtų lengviau. Tuomet vėl atsirastų knygnešių, vėl būtų prisiminti lietuvių tautai iš patirties gerai žinomi kovos su nutautinimu metodai. Štai sovietų ideologai lietuvišką identitetą buvo sumanę naikinti brutaliai - draudžiant žodžio, minties, tikėjimo laisvę, naikinant lietuviškas kultūros ir religines šventoves, falsifikuojant istoriją... Brutalūs veiksmai sukėlė natūralią savigyną, o šiandien visa tai daroma labai subtiliai, ne griaunant, o pakertant pamatus ir paliekant griūti neva savaime.

Štai ir Maironio, K.Donelaičio, S.Daukanto, Vydūno vardai dažnai ir plačiai skamba, jų kūrybos niekas neuždraudė, tačiau... Palengva naikinama šių asmenybių ir jų darbų prasmė. Asmenybės tepaliekamos pavardėmis - emblemomis. Kaip, pavyzdžiui, ant pinigų kupiūrų, gatvių pavadinimuose. Tačiau skelbiant šias pavardes nutylimas jų turinys, paliekamas kaži kokiai privačiai, intymiai, ne visuotinai svarbiai erdvei.

Pastebėjau, kad Maironio eilėraščius skaityti tegaliu pats sau, saugodamas jį nuo deklaratyvumo, pompastiškumo. Tarsi maldą, jau įgijusią religinių formulių reikšmę. O viešai tekalbama apie Maironio veidą, Maironio datas, paminklus... Tai nėra Maironio prasmė. Juk šis poetas neatsiejamai suaugęs su Lietuva, su jos gamta, morale, papročiais, pasaulėjauta, laikysena... Maironį mūsų širdis atpažįsta važiuojant pro Šešupę, žvelgiant į Trakų pilį, žavintis lietuvių kalba. O dabar tarsi bandoma „padėti“ šiam santykiui nunykti. Štai mokyklose tarsi ir diegiamos patriotinės vertybės, bet lietuviškumo tapatybės sąvoka yra po truputėlį transformuojama pagal ES standartus, keičiant tautos sąvoką Tėvynės sąvoka, lietuvio sąvoką - žmogaus sąvoka. Nes minėti lietuvius, tautą yra neva užgaulu kitų tautų atžvilgiu. Štai taip ir blukinami Maironio ir kitų didžių Lietuvos asmenybių portretai.

Mokiausi, studijavau universitete sovietmečiu ir turiu pasakyti, kad anuomet tautinę savimonę žadinančių židinių būta nepalyginti daugiau nei dabar.

Augdamas sovietiniais laikais vis dėlto sugebėjau save kaip lietuvį atrasti, pajusti savo skirtybes, visą mane formavusį ir lydintį kultūrinį kontekstą, giluminius dalykus. Šiandien apie visa tai lyg ir nepadoru kalbėti. Sakoma, kad Lietuvos kultūra - Europos kultūros dalis, o kitomis kalbomis rašę, Lietuvos, bet ne lietuvių poetai laikomi garbingesniais, iškilesniais, labiau tinkančiais Lietuvą prezentuoti.

- Bet juk visame pasaulyje, kiekvienoje valstybėje, tautoje literatūra neišvengiamai susijusi būtent su tautine savimone. Kitaip juk nė būti negali - juk tai vienas kitą maitinantys indai.

- Žinoma. Literatūra prigimtinai turi nacionalines šaknis ir iš principo natūraliai yra nacionalistinė - ištikima savo vietai, savo atminčiai, o tapatybę kuria per kalbą, kalboje ieškodama labai konkrečių egzistencinių šaknų. Juk pati literatūros esmė - žmogiškasis subjektyvumas, įsišaknijęs net ne pilietiniais, o prigimtiniais, ikikultūriniais, intuityviais dalykais. Kaip motina, aplinka, papročiai, moralė, patirtis. Lietuviškumas ir kalba į lietuvių literatūrą įsismelkę taip giliai, kad tai išrauti įmanoma tik drauge su pačia literatūra.

Man tiek akademinėje, tiek gyvenimiškoje plotmėje yra tekę bendrauti su nemažai kitų tautų literatūros kūrėjais ir mokslininkais - visi jie, kalbėdami apie savosios tautos literatūrą, kartais prabyla kaip tikri nacionalistai.

- Kodėl būtent lietuvių tautai draudžiama tai, kas kitoms tautoms galima ir natūralu?

- Čia ir yra pats apmaudžiausias dalykas. Kad tik kitiems galima. Pavyzdžiui, lenkams galima atvirai deklaruoti savąjį patriotizmą literatūroje, o mums - ne. Arba žvilgtelėkime į žydų kultūrą. Kaip ji ištikima savo papročiams, savo tapatybei, kalbai. Dėl to juk jie išliko. Išliko stiprūs ir orūs. Tačiau apie žydiškąjį nacionalizmą neigiamai kažkodėl niekas nekalba. O štai mes privalome savųjų atsižadėti vardan kažkur kažkam į galvą šovusio „naujo požiūrio“.

Bet negi tikrai ketiname atsižadėti? Juk žinome, kad būtent taip ir išnyksta tautos, kalbos ir kultūros.

- Tiesiog pasakykite konkrečiai: kas mes tokie esame, jei mūsų išpažįstamos tiesos stato mus į priešingą apkasų pusę su lietuvių literatūros tėvu vadintu Maironiu, su Lietuvos valstybės kūrėju vadintu J.Basanavičiumi, su palaimintuoju paskelbtu J.Matulaičiu?

- Sakau konkrečiai: tuomet mes - Lietuvos išdavikai. Jeigu mes tautinę atmintį laikome ribojančiu nacionalizmu - išduodame visus žmones, kurie kūrė mūsų valstybę ir kultūrą.

Mūsų etninė atmintis - tai stiprinanti, auginanti jėga, per kurią galiu ne tik kurti savo savimonę, bet ir bendrauti su kitų tautų atstovais, nes tik tuomet turiu jiems ką pasakyti, tik tuomet esu jiems įdomus, tik tada galiu iš jų ko nors pasimokyti, dalyvauti kultūriniuose mainuose... Juk neturėdamas namų kurgi įmainytą gėrį parsineši? Kame jį daiginsi?

O mums drauge su Maironiu ir kitomis asmenybėmis, su jų kurtais kontekstais iš po kojų išmušamas filosofinis ir psichologinis pagrindas, žlugdomas mūsų pasitikėjimas savimi, savivertės jausmas - liekame pasaulyje žmonėmis be turinio, be atminties ir be krypties. Paprastais žodžiais kalbant, tegalime pretenduoti į aptarnaujančio personalo pareigas naujojoje Europos struktūroje.

- Tad ką gi daryti, kad netaptumėm padavėjų tauta?

- To išvengti tegali padėti knygos ir mokykla. Nepaprastai daug priklauso nuo Lietuvos mokytojų sąmoningumo. Nuo visų tų, kurie ateina į mokyklas, į visuomeninius gyvenimus pabaigę universitetus. Labai svarbu, kad jie jaustų literatūros ir tautos substanciją ir skleistų ją kaip vertybę, padedančią žmogui gyventi. Nacionalinės vertybės nėra išoriškos. Jos egzistencinės, susiformavusios per tūkstančius metų. Kai priverstinai slopinama tai, kas yra žmogaus prigimtyje ir mokoma kitokio, dirbtinai diegiamo santykio, žmogaus psichikoje ima pjautis dvi vertybinės sistemos - ima dvejintis akyse. Žmogus praranda blaivų mąstymą, netgi sąžinės balsą. Tuomet tiesioginiame eteryje, kur svarstoma žmogžudystės tema, tampa įmanomas žiūrovo klausimas: „Kodėl jūs manote, kad žudyti yra blogai?“

Nutrynus autoritetus, sugriovus vertybių sistemą žmonių sąmonėje nustoja egzistavusi ir kultūra. Žmonių ima nebesieti jokios gilesnės jungtys, bendravimas ima apsiriboti individų tarpusavio trintimi. Kultūra, ypač literatūra išlaisvina žmones iš beprasmybės jausmo, iš jų izoliacijos, iš jų vergystės - tarno pasaulėjautos: „Kur aš eisiu dirbti? Kiek uždirbsiu? Ką nusipirkti galėsiu?“ Todėl knygų skaitymą derėtų prilyginti imunitetą saugantiems vitaminams - mat kūrėjo prigimtis ir tekliudo žmogui šiuolaikiniame pasaulyje virsti mechaniniu sraigteliu. Ypač kai tiek daug norinčiųjų, kad tu juo taptum.

O kultūroje, kaip ir gamtoje, tuščios vietos nebūna. Užgesus vienai kultūrai ateis kita - kitų, stipresnių tautų kultūra. Kuri savo tradicijas gins neatsiklausdama Briuselio ir kvailų klausimų apie leistiną ar neleistiną nacionalizmo apraiškų kiekį savo tautos didžiūnų kūryboje neuždavinės. Kartais save ir globalėjančius lietuvius mėgstu pagąsdinti, kad po šimto metų šioje vietoje gyvuos islamo valstybė, tačiau tik tam, kad pasergėčiau save ir kitus nuo tautinio išglebimo, mobilizuočiau jų tautines ambicijas ir išlikimo instinktą.

- Vadinasi, realaus pagrindo nerimauti nėra?

- Tačiau grįžtant prie Maironio, grįžtant prie literatūros - matau labiau nerimą nei šypseną keliančių dalykų. Akivaizdu, kad šiandien į literatūrą ima neleistinai veržtis politika ir istorija. Lotyniškai rašęs Sarbievijus, norint Europai pabrėžti savąjį europietiškumą ir multikultūriškumą, šiandien bandomas vadinti kone svarbesniu už Maironį, V.Krėvę ir kitus nacionalinius rašytojus. Sarbievijus yra puikus, bet tolimas. Man artimesnė Donelaičio lakštingala. Mano nuomone, toks literatūros politizavimas, tiksliau, žongliravimas ja idėjiniais sumetimais, kenkia ir estetiniam literatūros suvokimui, ir etniniam jausmui.

Juk kuo, pavyzdžiui, stipri bažnyčia? Tuo, kad jos vertybių skalė, kanonai, ritualai, maldų formulės nekinta, išlieka stabilūs, į juos galima atsiremti kaip į aksiomas, nepaisant konkretaus laikotarpio kuriamų kontekstų. Todėl manau, kad nacionalinės dominantės, tokios kaip Maironis, kiekvienam lietuviui turėtų būti kaip „Tėve mūsų“, kurio ir žodžių tvarka, ir prasmė, ir mūsų santykis su ja išliktų nepakitę per amžius. Tuomet nė diskutuoti nereikėtų, taptų akivaizdu, kad kiekvienas mėginantis tas dominantes mūsų sąmonėje klibinti kėsinasi į mūsų savastį. Beje, nelaikau savęs nacionalistu, nei dideliu patriotu. Tiesiog esu lietuvis, dar ir žemaitis, todėl nemanau niekam pataikauti ir savo prigimties nekeisiu.

Nejau artėjame prie to, kad klasikus cenzūruosime arba uždrausime kaip kenkiančius ekstremistus?

Ak, kur dingot jūs, barzdotos mūsų gadynės;

Kaip lietuvninkės dar vokiškai nesirėdė

Ir dar vokiškus žodžius ištart negalėjo.

O štai dar negana, kad vokiškai dabinėjas,

Bet jau ir prancūziškai kalbėt prasimanė.

Taipgi bezaunydamos ir darbo savo pamiršta.

*

Ale nepyk, gaidau, kad žodį dar pasakysiu.

Tarp lietuvininkų daugsyk tūls randasi smirdas,

Kurs, lietuviškai kalbėdams ir šokinėdams,

Lyg kaip tikras vokietis mums gėdą padaro.

Daug tarp mūs yra, kurie, durnai prisiriję,

Vokiškas dainas dainuot ir keikt pasipratin

Ir kaip vokiečiai kasdien į karčemą bėga.

*

Kad koks lenkiškas ar žydiškas balamūtas

Taip nesvietiškai klastuot ir vogt užsimano,

Ar kad vokietis koks, vokiškai pameluodams,

Taip ponus, kaip ir būrus, apgaut pasidrąsin,

Tai nesidyviju: nes jiems toks prigimė būdas.

Ale ką mislijat, kad toks tūls randasi smirdas,

Kurs, lietuviškai kalbėdams, pradeda branyt

Ir visai n’atboj, kad Krizas Krizą prigauna?

Kristijonas Donelaitis. Iš poemos „Metai“  1765–1775 m.  (tiksli data nežinoma)

Tas ne lietuvis, kurs tėvynę

Bailiai kaip kūdikis apleis;

Kursai pamins, ką bočiai gynė

Per amžius milžinų keliais.

*

„Oičizna“ jums kvepia, ne žemė-tėvynė,

Maitinanti storus pilvus,

Ne prosenių žemė, kurios užsigynę,

Begarbinant lenkų dievus.

*

Duok, Viešpatie, pranašu būt melagingu:

Nuo Volgos mužikai ateis;

Už banko skolas, be derybų draugingų,

Nuo žemės nustums jus pečiais.

*

Apsaugok ir nuo lenkomano,

Kurs Lietuvoj šiek tiek atkutęs,

Lenkystę veisti įsimano,

Kvailiai endeku pasipūtęs!

Išrauk ir tas usnis piktas,

Kurios stačiai nei šis nei tas,

Ir stiepias ten bevardžiu stiebu,

Kame užuodžia kąsnį riebų!

Maironis. Iš knygos „Lyrika“  1927 m.

„Kiek čia blėdies gal padaryt kunigas neprotingai pasielgdamas, kokias neapykantas, sumišimus gal sukelti parapijoj, net ir žmones atgrasinti nuo Bažnyčios, patys galime prisižiūrėti: kad atvažiuodami pas mus lenkai, į vietą mokyti mus lenkiškai, patys būtų mokinęsi lietuviškai, bene būtų kilęs visas tas lyg nesutikimas, lyg kaip ir kokia neapykanta tarp jųjų ir tarp mūsų, bau ne geresnę turėtume jiems širdį?! Ir kunigai į vietą, ką bemokino žmones lenkiškai, kad būtų žmonės ir tikėjimą geriaus mokėtų, ir bene būtų kilę tiek barnių ir vaidų parapijose!

Kokias pasekmes gali atvesti nors štai koksai paveikslėlis: Per atlaidus pas vieną prabaščių, vos svečiams sukilus po pietų, įeina studentas. Pagarbinęs pabučiavo jis klebonui rankas ir sako lietuviškai: „Atnešiau ant užsakų. Ar negalėčiau šiandie paduoti; prabaštėli, teikitės priimti.“ Ugi kad užsipuls ant jo prabaščius: „A zkąd ty taki dureę z tą litewsczyną!“ Studentas išsyk susimaišęs nebežinojo nė ką sakyti. Paskui atsipeikėjęs: „Bet, - sako, - tik man rodos, aš ne kinų žemė jau nevalia lietuviškai prakalbėti į savo prabaščių?“ Ir pasispjovęs išėjo...“

Palaimintasis Jurgis Matulaitis. Iš straipsnio „Keli žodžiai mūsų kunigėliams“ 1897 m.

Parengta pagal dienraštį Respublika