Vytautas Rubavičius. Ūkio bankas: kas už spalvingos dūmų uždangos?

Apie Ūkio banko (ŪB) problemas kalbėta jau senokai. Tos kalbos, tiksliau – gandai, tai stiprėdavo, tai nuslopdavo, o bankas sugebėjo kaip simbolinį indėlį įsirašyti ir legendinę „Žalgirio“ krepšinio komandą. Čia Lietuva, čia nacionalinę gyvybingą simboliką labiausiai vertino Šabtajus Kalmanovičius, vertina Vladimiras Romanovas ir kiti jų verslo sluoksnio atstovai. Tačiau vis dėlto atėjo metas banką uždaryti. Žiniasklaidoje pilna komentarų ir Lietuvos banko (LB) vadovų aiškinimų. Kad ir kaip jų klausytum – nelabai įtikinamų. Iš kalbų niekaip nepaaiškėja, ar pagrįsti yra senokai sklandę gandai apie „pinigų plovyklą“, ar tikrai esama JAV ir kitų šalių tyrėjų duomenų apie įtartinus banko sandorius. Klausimų daug, o atsakymas labai jau paprastas – nemokus, įsipareigojimai jau gerokai viršiję atsargas. Bet juk šiuolaikiniai bankai sėkmingai gamina pinigus, tad ir šis gal būtų įstengęs jų prisigaminti, o prireikus – gauti kokią nors vertingą garantiją. Juk daug didesnės galimo nemokumo problemos krėtė prieš kurį laiką pačias didžiausias Europos finansines institucijas, tačiau jų uždaryti taip ir nepasiryžta. O juk Lietuvoje dar neatsigauta nuo „Snoro“ bankroto, kuris vienu ypu kainavo daugiau kaip 4 milijardus litų.

LB vadovai aiškina, kad jie jau gana seniai įdėmiai kontroliavo ŪB veiklą, siūlė jo vadovams būdus, kaip tą veiklą gerinti, rašė įspėjimus ir reikalavimus. Galop trūkusi kantrybė. Tačiau klausydamasis tų kalbų negali nesistebėti, kiek mažai jie žino apie konkrečią ŪB veiklą, jo balanso, turto „keliones“ ir „perskirstymus“, geruosius ir bloguosius aktyvus. LB valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis atviravo, esą ŪB vadovai jam prisipažinę patys nelabai susigaudę, kaip veikianti jų vadovaujama įmonė. Na jau. Jei nesusigaudė, tai tam ir buvo pasamdyti. Tačiau labiau tikėtina, kad šiuo metu banko vadovai tik taip ir gali aiškintis bei prisipažinti – nemačiau, nežinau, negirdėjau, nesupratau. Juk už tokius prisipažinimus neteisiama. Tačiau kam LB pareigūnui tokiais niekais linksminti publiką? Gal reikia kaip nors pateisinti savo aplaidumą – tiek metų sėdėta ŪB viduje, kontroliuota ir raginta, o taip nieko ir nesužinota…

Naivūs atrodo ir aiškinimai, esą pats V. Romanovas pastaruoju metu nelabai besusigaudęs, kaip su banku ir jo valdomais pinigų srautais elgtis. Tiek metų žinojo, o dabar ėmė ir neteko gebėjimų? Tokią nuomonę galėtų pagrįsti tik išsami V. Romanovo sukauptų turtų analizė, kuri turėtų parodyti, kad banko uždarymas paverčia buvusį milijardierių vargšu. Vargu ar kas drįstų šitaip manyti. Tokio scenarijaus net nėra kaip svarstyti, nes mūsų specialistai nieko nenutuokia apie V. Romanovo turtus, jo „aktyvus“ ir „pasyvus“. O juk finansiniame ir politiniame pasaulyje šį bei tą reiškia faktas, kad žmogus per vieną dieną sugeba „gauti dovanų“ daugiau kaip 200 milijonų litų, ir tokia "dovana" nepatraukia jokios mūsų priežiūros institucijos dėmesio. Neatrodo, kad labai jau sunku jam būtų gauti "dovanų" ir 500 milijonų.

Mūsų atsakingų bankininkų aiškinimai labiau panašūs į dūmų uždangas – publikai pasirodyti būtina, tačiau reikia kalbėti taip, kad jokių galų niekas negalėtų atsekti. Juolab kad akivaizdus noras ir patiems pasmaguriauti banke likusiais pinigais. Vien jau Adomo Audicko skyrimas laikinuoju administratoriumi ko vertas. Pasirodo, nesama jokios aiškios procedūros, kaip toks administratorius turi būti skiriamas. Kaip galima suprasti iš LB vadovo Vito Vasiliausko kalbų, jo bankas administratoriaus nesamdo ir jam atlyginimo nemoka. Atlyginimą mokąs pats ŪB. Tačiau juk ŪB pats to administratoriaus nepasiskiria. Išeina, kad skiria LB, o samdo ŪB. Kam tokia abrakadabra? Ogi tam, kad administratorius galėtų teisėtai gauti to banko valdytojo atlygį – 45 tūkstančius litų. Kitas svarbus dalykas tas, kad LB samdytas žmogus taptų valstybės tarnautoju, kuris turėtų laikytis tam tikros tarnautojo etikos, o dabar administratorius – privatus, niekam už nieką neatsakingas žmogus. Tiesiog geras žmogus iš gatvės. Tokiam ir tų tūkstančių negaila. Aiškinama paprastai ir įtikinamai – mokama ne iš valstybės, o iš privataus banko kišenės. Ir tuoj kita tirada – esą mokesčių mokėtojams banko žlugimas nekainuos net milijardo litų. Kaip čia išeina, kad banko uždarymo operacija mokesčių mokėtojams kainuoja, ir labai, o administratoriaus atlyginimas nekainuoja? Tokia tad lietuviškosios bankininkystės aukštuma. A. Audickas irgi nepėsčias – tuoj teisininkais įdarbino savo buvusius darbdavius, beje, ir V. Vasiliausko draugelius. Juk atsiveria puiki galimybė pasiganyti bankrutuojančiame banke – kiek bus pasakyta, tiek mokesčių mokėtojai ir sumokės. Vadovaujant LB.

LB vadovas V. Vasiliauskas, atmušdamas klausimus apie draugelių įdarbinimą, atvirai nusakė nuostatą, kuria vadovaujasi gyvenime ir darbe: „etika ir moralė — ne šio pasaulio dimensijos“. Didis mąstytojas. Ši mintis – lietuviškojo gyvenimo patirties kvintesencija. Ja jau galima dalytis su europiečiais Lietuvai ėmus pirmininkauti ES. Ko verti tad V. Vasiliauską į šį postą teikusios Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės pagraudenimai, esą valstybės tarnautojai turi būti „nepriekaištingos reputacijos“? Juk jei etika ir  moralė –  ne šio pasaulio dimensijos, tai reputacija taip pat neturi ryšio su tomis atgyvenomis. Gal V. Vasiliauskas turėjo omeny tik bankininkystę, tačiau juk toji glaudžiai susijusi su visu valstybės gyvenimu, daro jam didžiulį poveikį. Tad signalas Europai – įvažiuodami į Lietuvą nusimeskite visus etikos ir moralės „protezus“, išsilaisvinkite.

Tačiau tie nerišlūs aiškinimai rikiuojasi į logiškesnę grandinę, jei į įvykius pažvelgiame kiek kitaip – kaip į paties V. Romanovo sumanytą ir LB įvykdytą operaciją. Gal ŪB savo jau atidirbo ir visiems jo valdytojams kiek galėjo, tiek uždirbo, tad atėjo metas jį uždaryti. Priežasčių tam gali būti įvairiausių. Banku atsikratyti nėra lengva: negali imti ir pakabinti lentelę – „užsidarome“. Bankai, kaip ir korporacijos, gali būti sąmoningai priverčiami bankrutuoti. Svarbu iki to laiko viską sutvarkyti – „išvesti gerus aktyvus“, palikti šiek tiek turto, apie kurį būtų galima ilgai kalbėti, ir „blogus aktyvus“. Tada jau paskatinti priežiūros instituciją imtis darbo. Juk jei bankas pats bankrutuoja ar ima rodyti nemokumą, tai kaltas V. Romanovas, o kai jis uždaromas – tai jau LB reikalas. Yra įvairių būdų, kaip tokią operaciją parengti. Yra ir protingų patarėjų. Juk R. Valiūno firmoje suburtos nemenkos juristų pajėgos. Aptarinėjami ir jų ryšiai su Prezidentūra. Į tą pačią Prezidentūrą kreipia ir A. Audicko darbdavio I. Norkaus ryšiai – juk niekas neabejoja V. Vasiliauską esant prezidentės žmogumi. Tai gal abi teisininkų komandos dirba ranka rankon, planus derindamos su kokiu Prezidentūroj įsitaisiusiu patarėju, šio pasaulio bankų žmogumi? Kas čia supaisys. Juk užmokestis ir publikai nematomi prizai – nemenki. Tokiu ar panašiu atveju LB pučiama spalvinga migla neatrodytų tokia jau vaikiška, o V. Vasiliausko išsakytas credo būtų suvokiamas kaip slaptą, svarbią, atsakingą ir daugiatikslę operaciją vykdančių valstybės vyrų tarnybinė ideologija. Vien jau dėl tos ideologijos nusakymo reikėtų V. Vasiliauskui padėkoti. Dabar visi žinosime, ant kokių pamatų stovi Lietuva.

Šaltinis: www.ekspertai.eu