Apginti Vasario 16-ąją

Šiandieninė Lietuva yra kitokia nei Vasario 16-osios Lietuva. Apie tai, kuo Antroji Respubliką kitokia, kodėl kitokia, ir ar įmanoma, kad kada nors bus panaši į Pirmąją, mintimis dalijasi žmonės, kurie patys - Lietuvos laisvės lygos (LLL) ar Sąjūdžio gretose - prisidėjo prie Vasario 16-ąją paskelbtos valstybės atkūrimo.

„Mokyklose ir dabar, kaip sovietmečiu, dažnai apie tarpukario Lietuvą dėstoma, kad tai buvo kažkokia baisi diktatūra. Netiesa“, - sako Antanas Terleckas, ilgus metus vadovavęs už Lietuvos nepriklausomybę kovojusiai LLL.

LLL pėdomis žengusio Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narys Romualdas Ozolas teigia, kad tarpukario ir šiuolaikinės Lietuvos pasiekimus apskritai sunku lyginti. „Pirmoji Respublika pastatė tūkstantį mokyklų. Antroji tūkstantį uždarė“, - sako filosofas. Jo teigimu, Sąjūdžio narius vienijęs filosofinis pamatas buvo Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos idėjos – būtent tos idėjos, kurios įkvėpė Pirmąją, Vasario 16-osios, Respubliką.

Reikėjo desovietizacijos

Kodėl mūsų dienų Lietuvai nepasisekė tapti tokia dinamiška ir augančia šalimi, kokia ji buvo tarpukariu? „Jei pirmaisiais nepriklausomybės metais būtų priimtas desovietizacijos įstatymas, ir patys aršiausi komunistai nebūtų užėmę valdžios postų, viskas galėjo susiklostyti kitaip“, - sako A.Terleckas.

Jam pritaria ir R.Ozolas, sovietinės okupacijos metais pats priklausęs Komunistų partijai. „Nesugebėjome kolaboravusiųjų keletui metų patraukti – penkeriems, septyneriems – nuo bet kokių valdžios svertų, - sako Nepriklausomybės Akto signataras. – Nesugebėjome planuodami savo ateitį racionaliai mąstyti apie savo dabartį.“

„Jeigu buvai kompartijos narys – tu buvai kolaborantas. Visi žmonės tai suprato. Stojai į partiją – tu jau nebe savas. Patyriau tai savo kailiu, artimiausi žmonės pasižiūrėjo į tai kaip į išdavystę“, - pasakoja vienas Sąjūdžio vadovų.

„Ar pats irgi būtumėte pasitraukęs, jei desovietizacija vis tik būtų įvykusi?“ – „Be jokios abejonės. Su malonumu būčiau pasišalinęs, kad politikoje galėtų veikti morališkai nesusitepę žmonės“, - sako R.Ozolas.

Sunykusi politinė tauta

Kitas Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narys Vytautas Radžvilas mano, kad valstybiškai mąstančio politinio elito stoka yra viena pagrindinių šiuolaikinės Lietuvos problemų. „Žmonės, kurie dvidešimt metų stovėjo prie Lietuvos vairo ir neretai mėgo pakalbėti apie valstybę, iš tikrųjų savo veiksmuose vadovavosi ne tikros valstybės, o kažkokios administracinės provincijos savimone“, - sako filosofas.

Su tuo susijusi ir kita problema. „Vasario 16-osios respublikos stuburas buvo politinė tauta, tai yra, tokia bendrija, kurios kiekvienas narys jaučia atsakomybę už kitus bendrijos narius ir už tos bendrijos kaip visumos ateitį. Kalbant paprasčiau, politinė tauta pirmiausia yra tarpusavio santykių būdas – sąmoningas įsipareigojimas vieni kitiems, - aiškina V.Radžvilas. – Visą okupacijos 50-metį vyko lietuvių kaip politinės tautos nykimo procesas. Todėl, jei ir liko žmonių bendrija, kalbanti lietuviškai ar dainuojanti lietuviškas dainas, tai dar nereiškia, kad ji yra politinė tauta.“

V.Radžvilo teigimu, į ikipolitinę būseną visuomenę stumia ir įsibėgėjanti eurointegracija. „Jos logika, paliekant nuošaly klausimą, gerai tai ar blogai, yra iš principo nesuderinama su modernių tautinių valstybių egzistavimu“, - sako filosofas. Todėl kaltę dėl mokyklose ir viešojoje erdvėje pasitaikančio Vasario 16-osios respublikos menkinimo – tuo pat metu aukštinant Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę – jis linkęs skirti ne tik sovietinės okupacijos padariniams.

Niveliuoja tautas

„LDK dažnai tampa naujos tautinės ir istorinės savivokos formavimo įrankiu. Šiurkščiai iškreipiant tikrąjį vaizdą, ji mėginama interpretuoti pagal šiuolaikinės europinės pilietinės visuomenės principus. Ji vaizduojama tarsi savotiškas būsimosios Europos Sąjungos prototipas, prie kurio neva tereikia sugrįžti. Tautų santykiai LDK vaizduojami perdėtai lyriškai, užmirštama, kad kone lemiamas smūgis Abiejų Tautų Respublikai kaip tik ir buvo tautiniu pagrindu įvykęs ukrainiečių sukilimas, kuriam ATR nesugebėjo užkirsti kelio“, - pasakoja V.Radžvilas.

Europos Sąjungą filosofas vadina savotiška Viduramžių Vakarų krikščionijos karikatūra. „Viduramžių pasaulyje nebuvo modernių tautų nei nacionalinių valstybių. Šalis valdė dinastijos, paprastai tarpusavyje susijusios glaudžiais giminystės ryšiais, jos iš tiesų sudarė savotišką anttautinį Europos elitą. Viduramžiais šį elitą siejo daugelis dalykų – nuo katalikiškosios religijos iki oficialiajame gyvenime vyravusios lotynų kalbos“, - sako filosofas.

Tuo tarpu šiandieninė ES esanti ne universalistinis – kaip Vakarų krikščionija, – o kosmopolitinis darinys. „Krikščioniškas universalizmas nesikėsina į tautos egzistavimą – jis paprasčiausiai teigia, kad visoms tautoms priklausantys žmonės gali susivienyti aukštesniu dvasiniu pagrindu, koks yra krikščionybė. Tuo tarpu modernusis kosmopolitizmas eina tautų niveliavimo ar net fizinio jų suvienijimo keliu“, - teigia V.Radžvilas.

Laikas dar parodys

Tačiau, jo teigimu, Lietuvos valstybės padėtis tikrai nėra beviltiška. „Esu santūrus optimistas. Daugelis žmonių jaučia tikros valstybės ilgesį. Norint kurti Lietuvos politinę tautą reikia ne tiek daug – geros valios, supratimo, kad šį tą asmeniškai gali tekti paaukoti, ir protingos atkūrimo strategijos“, - sako filosofas.

Pasak jo, pirmas tokios strategijos žingsnis galėtų būti tvirtas pasipriešinimas toms jėgoms, kurios Vasario 16-osios respubliką žemina ir dergia. „Lietuvos problema yra ta, kad nuvalkiotos sovietinės idėjos apie neišvengiamą tautų nunykimą ir nacionalinių valstybių žalingumą šiandien yra įvilktos į kiek kitą rūbą ir visuomenei nesunkiai įbrukamos kaip neva pažangios europinės idėjos. Bet įdėjus šiek tiek darbo ir padėjus mūsų piliečiams suprasti, kad faktiškai tai yra seni dalykai, kurie per 50 metų mūsų tautą ir valstybę beveik spėjo nuvesti į kapus, prabudimas dar yra įmanomas“, - kalba V.Radžvilas.

R.Ozolo teigimu, per nepriklausomybės dvidešimtmetį sovietinės okupacijos suniokoto lietuvių mentaliteto atstatyti nepavyko, o emigracija siurbia tautos gyvybines jėgas. Tačiau vilties nepraranda ir jis: „Mūsų žmonėse jungiasi pasąmoningas lietuviškas imperinis lygmuo ir civilizacinis Europos lygmuo. Lietuvis negali neiti iki Juodosios jūros, nes jis ten jau buvo. Lietuvis jau buvo nuėjęs iki Tolimųjų rytų, bent iki Sibiro, tad dabar jam reikia nueiti iki Pirėnų, pamatyti ir aną krantą. Gal ten daiktiškai pamatęs savo laisvės ribą jis pagalvos: kodėl aš čia, po velnių, turiu skinti pomidorus ar nešioti basonus kokiam pagyvenusiam žmogui? Gal galiu ką nors padaryti Lietuvoje, kur žemė žalia, baisūs lietūs būna tik porą mėnesių, kur apstu geriamo vandens, o žemėje – dar nežinia ko.“

„Pirmoji Respublika užaugino žmones, kurie surengė Birželio sukilimą, kurie pasibaigus Antrajam pasauliniam karui dar ilgus metus partizanų gretose priešinosi okupantams, - pasakoja A.Terleckas. – Laikas dar parodys, ar Antrosios Respublikos sūnūs sugebės taip pat garbingai dirbti savo valstybei ir ją ginti.“.

Šaltinis: www.lzinios.lt