Naglis Kardelis. Graikai ir katalikai – kuo panašūs, kuo skirtingi ir kodėl vis dar įdomūs?

Ciklą „Kodėl katalikybė?“ rengia Ateitininkų federacija kartu su Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) Studentų moksline draugija. Per paskaitas šiuolaikinio pasaulio problemas, remdamiesi katalikiška perspektyva, nagrinėja žinomi filosofai, teologai, dvasininkai. „Graikai ir katalikai – kuo panašūs, kuo skirtingi ir kodėl vis dar įdomūs?“  Šia tema paskaitą skaitė bene geriausiai šiandienos Lietuvoje antikos raštiją pažįstantis VU Filosofijos fakulteto docentas dr. Naglis Kardelis. 

***

Graikų ir krikščionių kultūros bei jų diegtos vertybės padėjo pamatus Europos susikūrimui, tačiau pastaruoju metu Europos neaplenkia ne tik ekonominė, bet ir dvasinė krizė. Šių dienų laisvamaniškame pasaulyje yra manoma, jog ekonomikos ir politikos sistema ir technologijos gali išspręsti problemas, tačiau krizė parodė, jog taip nėra – reikia atsigręžti į kiekvieną žmogų ir ugdyti vertybes. Graikai ir krikščionys siūlė tokią vertybinę sampratą, be kurios Europa negali būti atkurta, o mūsų civilizacija kaip tik dėl to yra ligota, kad nebesivadovauja graikų ir krikščionių diegtomis vertybėmis.

Kuo antikos graikų kultūra yra ypatinga? Savo reiklumu – ji daug reikalauja iš atskiro individo. Iš Graikijos atėjo įsitikinimas, jog kiekviena būtybė turi savo prigimtį, nors šių dienų pasaulyje tam nebeteikia didesnės reikšmės nei politikai, nei teisininkai, egzistencialistai taip pat neigia tokią sampratą. Iš Graikijos atėjusi prigimties samprata buvo susijusi su įsitikinimu, kad kiekvienas žmogus turi tam tikrą potencialą, kurio laikytis yra kiekvieno pareiga, bet reikėtų atkreipti dėmesį į tai, jog asmuo  nėra begalinė būtybė – jis yra ribotas ir dėl to privalo realizuoti savo išteklius, tačiau neturi bandyti prilygti Dievui. Aristotelis teigė, jog žmogus yra gamtos, Dievo būtybė, turinti realizuoti savo potencialą, kuriam ribą nubrėžė gamta. Žmogus yra sukurtas ne kaip duotis, bet kaip užduotis. Vis dėlto šių dienų pasaulio samprata yra nutolusi nuo graikiškosios, nes iš atskiro individo nieko nebereikalaujama. Gerai taip, kaip yra. Kokie šiuo klausimu yra graikų sąlyčio ir atskirties su krikščioniškuoju požiūriu taškai? Įdomu ir tai, jog dorybę graikai traktavo kaip šaunumą – žmogus yra doras, kai padaro ką nors šaunaus. Remiantis krikščioniškąją samprata, žmogus jau savaime yra vertinga būtybė, tačiau tai nereiškia, kad žmogui dėl to nereikia tobulėti. Krikščionių teigimu Dievas nusileidžia iki žmogaus, leidžia jam pakilti iš dvasinio skurdo ir atkurti dvasinius išteklius. Taigi reiklumo atžvilgiu graikų požiūris yra griežtesnis, nes kol žmogus iš savęs nepadaro asmenybės, kol neišnaudoja savo išteklių, jis yra niekas. Anot graikų, žmogaus virsmas iš nieko į kažką įvyksiąs tada, kai šis pasieks ką nors politikoje, sporte, menuose ar bet kurioje kitoje srityje. Graikai reikalauja pasiekimų sekuliarioje pusėje, jų filosofija yra imanentinė, nors pastebima, jog mąstymo plotmėje graikai pasiekdavo ir transcendenciją, tačiau jiems, kitaip nei krikščionybei, nėra būdingas gilus religingumo jausmas.Graikų  kultūra mėgsta gražias, tvarkingas formas – ne veltui jie sukūrė tokį meną, kuris paremtas išbaigtomis formomis. Pati forma turi labai aiškų savo ribotumą, kurį aptinkame taip pat ir graikų filosofijoje. Pagal graikus, žmogaus gyvenimas turi reikštis šiapusybėje, o krikščionybėje asmens užduotis suvokiama kitaip – iš pastarojo reikalaujama šventumo. Dievas myli žmogų tokį, koks jis yra šią akimirką, tačiau tai neturi žmogaus atitraukti nuo tobulėjimo, kuriam sąlygas suteikia besąlygiška Dievo meilė. Tad būtų galima teigti, jog graikų ir krikščionių bendras vardiklis yra reiklumas, skiriasi tik to reiklumo sampratos – graikai reiklūs individui šiapusinėje plotmėje, krikščionys irgi reiklūs, tačiau transcendentinėje sferoje jie nereikalauja iš žmogaus genialių pasiekimų, siekio konkuruoti. Deja, šių dienų postmodernistinė kultūra yra per mažai reikli žmogui – ji įtvirtina asmenį kaip pernelyg atsipalaidavusią ir atsakomybės nebeturinčią būtybę, o tai irgi prisideda prie Vakarus ištikusios krizės, dėl kurios paprastai kaltiname sistemų netobulumą ir klaidas, bet ne pavienį žmogų.  Kad būtų paprasčiau suvokti sąlyčio ir atskirties taškus tarp graikų ir krikščionių reiklumo klausimu, galima palyginti graikus su automobilio varikliu, o krikščionis –  su stabdžiais. Automobilis turi stiprų variklį, tad jam reikia ir galingų stabdžių. Graikai suteikia automobiliui variklį – jie įtvirtina žmogų kaip dinamišką, konkurencingą būtybę, ir tai jiems padėjo per trumpą laiką labai daug pasiekti įvairiose srityse, o krikščionybė yra tarsi stabdžiai – ji apriboja žmogų dekalogu ir stabdo ekstensyvią jo prigimtį. Krikščionys reikalauja žmogų būti empatiškam, solidariai atjausti kitą žmogų. Vis dėlto yra pastebima, jog net pagoniškame graikų pasaulyje pradėjo formuotis netiesioginis krikščionėjimas. Apie Sokratą, Platoną galime kalbėti kaip apie krikščionis iki krikščionybės, nes jie įgijo reiklumą sau, atsakomybę kitam ir buvo arti dekalogo sampratos. Tačiau krikščionys mano, jog žmogus gali artėti prie Dievo, gauti Jo malonę, o graikai šiuo požiūriu buvo pesimistiškesni.

Kitas panašumas tarp antikos graikų ir krikščionių yra sietinas su objektyvios tikrovės ir tiesos sampratos įtvirtinimu. Ši samprata abiejose kultūrose yra labai panaši, bet gerokai skiriasi nuo nūdienos postmodernios, tiesą ir tikrovę neigiančios pasaulėjautos, kuri yra nelogiška. Paradoksalu, kad yra teigiama, jog tiesos nebūna, bet tuo teiginiu yra tikima kaip didžiausia tiesa ir toks supratimas atspindi ydingus, nepakankamus žmonių intelektualinius išteklius. Šių dienų pasaulis teigia, jog kiekvienas gali susikurti savo tiesą ir ja įtikėti, ja gyventi, nors tiek graikai, tiek krikščionys kalba, jog tiesos negalima kaitalioti – ji yra viena tokia, kokia yra, ir kitaip negali būti.  Abi šios kultūros tokia tiesos samprata įtvirtina  dėmesį išorei, kiekvienam žmogui – viskam, kas egzistuoja, o išorybės pripažinimo atmetimas vėlgi veda į krizę. Taigi tiek graikų, tiek krikščionių kultūros šiuo požiūriu išmoko individus būti atidiems aplinkai ir neleisti įsijausti į pasaulio bambos vaidmenį, nes kiekvienas žmogus yra kosmopolitiškas (gerąja prasme), tad, įgydamas kosmiškojo bendrumo su visa kuo jausmą, tu tampi atsakingas ne tik sau, bet ir kitiems.  Pagarba tikrovei bei tiesai ir įsitikinimas, kad jų negalima stumdyti, atveria puikią galimybę atrasti vis ką nors nauja. Šiuo atžvilgiu tikrovė yra suvokiama kaip turtinga – žmogus turi didelę erdvę save tobulinti, savo ribas plėsti; tokia būtis žmogui suteikia pilnatvės jausmą.

Taip pat  tiek graikai, tiek krikščionys teigia, jog šiapusybė nėra viskas ir šis pasaulis yra įdomus tik todėl, kad egzistuoja transcendentinis pasaulis. Dėl neva pernelyg didelio transcendentiškumo sureikšminimo krikščionybei yra metama daug kaltinimų – neva ši neleidžia žmogui kaip reikiant pagyventi. Tačiau derėtų prisiminti, jog tokia samprata neatima iš žmogaus galimybės džiaugtis žemiškuoju pasauliu, nes tiek pagal krikščionis, tiek pagal antikos graikus anapusinis pasaulis suteikia pilnatvę šiapusiniam pasauliui. Žmogus, kuris netiki nemirtingumu, negali džiaugtis žemiškuoju pasauliu, kuris be tęstinumo yra netikras ir džiaugsmas taip pat netikras. Netgi  į sekuliarų pasaulį orientuotas hedonizmas veda į pesimizmą ir pripažįsta, jog žmogaus gyvenimas yra tuščias ir nieko vertas be įtikėjimo amžinybe. 

Dar viena graikų ir krikščionių jungtis yra idėjos ir idealo sąvokos. Graikų metafizikai kalba apie idėjas, krikščionys – apie idealus. Pagal krikščioniškąją sampratą žmogus yra nestabili būtybė, todėl jeigu jis netobulėja, tada smunka. Klaidinga būtų daryti atskirtį tarp mokslo ir tikėjimo, nes graikai teigė, jog pasaulis yra racionalus, jie sukūrė kritišką sistemą, tačiau išankstinė graikų pozicija vis tiek buvo tikėjimas. Tiek graikai, tiek krikščionys reikalauja kelti hipotezes, paremtas tikėjimu, o iš pastarųjų yra kuriamas mokslas ir filosofija.

Kitas aspektas, susiejantis graikų ir krikščionių sampratas, yra požiūris į pasaulį ne kaip į priemonę, bet kaip į tikslą. Anot jų, mūsų santykis su pasauliu turi būti idealistinis, o ne siauras. Toks požiūris reikalauja iš žmogaus atsikratyti perdėto, šių dienų kultūroje įsivyravusio pragmatizmo. Į pasaulį reikia žvelgti jį dealizuojant, o ne juo manipuliuojant.

Graikai ir krikščionys vienodai didelę prasmę teikia žmogaus orumui, kuris yra susijęs su šių dienų pasaulyje jau prabanga tapusiu laiko sau skyrimu. Šių dienų civilizacija yra paremta skubėjimu, tačiau visiems turėtų būti aišku, jog kuo daugiau lakstome, tuo mažiau padarome. Akivaizdu, jog prie to prisideda ir šiuolaikinės mokyklos, kurios yra prakaito spaudimo mokyklos dėl nežmoniškos savo sistemos, nors graikai teigė, jog mokinys turi daryti tai, kas jam miela, turėti laiko pabūti pats su savimi. Apskritai, anot graikų, žmogus turi savo gyvenimą padaryti ekstensyvesnį, o ne intensyvesnį. Reikia sustoti, kad galėtum strategiškai žvelgti į situaciją ir ugdyti bendrąją kultūrą. Krikščionybė atveda prie aukštesnės vidinės kultūros, o tai yra labai reta šių dienų visuomenėje – žmogus yra ekspertas technikos srity, bet menkysta vidinės kultūros srity. Šių dienų žmogus yra priverstas reaguoti į daugybę smulkių dalykų, dėl kurių imame prarasti strateginį požiūrį.  Strateginis tikslas geriausiai matomas tada, kai yra sulėtinamas tempas, kai randama minutė pabūti pačiam su savimi. Deja, turėjimas šių dienų supratimu yra sietinas su pinigų turėjimu, tačiau graikų kultūroje tai visų pirma buvo siejama su laiko sau turėjimu. Krikščionių reikalavimas švęsti sekmadienį taip pat yra ne duoklė Dievui, o laikas, skirtas pabūti su savimi, gyvenimiškiems apmąstymams, sąžinės patikroms.

Katalikybė iš visų krikščionybės atmainų yra artimiausia graikų kultūrai. Čia galima įžvelgti paradoksą, kad ne stačiatikybė, kuri yra tiesiogiai kilusi iš graikų kultūros,  kaip daugumai atrodytų, o būtent Vakarų krikščionybė yra artimesnė graikams, nes būtent ji į savo kultūrą plačiai integruoja graikiškąjį paveldą. Katalikai, kitaip nei protestantai,  neatsikratė graikų paveldo. Pavyzdžiui, katalikų bažnyčios architektūriniu pavidalu yra panašesnės į senovės graikų šventyklas, o stačiatikių cerkvių formos yra kanoninės. Katalikybėje, kaip ir graikų kultūroje, pasitikima prigimtimi, todėl yra lengviau integruoti graikiškuosiuos tekstus į katalikybę, o stačiatikiai į graikų sampratą apie prigimtį žiūri skeptiškiau.

Kaip yra su krikščioniškosios meilės artimui samprata antikos graikų kultūroje? Helenizmo laikais pradėjo formuotis gana krikščioniškas meilės artimui supratimas, nes visi žmonės, nepaisant jų socialinės padėties, buvo laikomi lygiais ir dėl to artimais, o iki to laiko artimumą graikai matavo kraujo ryšiais – artimi tie, kurie yra susaistyti kraujo ryšiais. Apskritai krikščionybėje artimo meilės samprata yra gilesnė, nes, anot graikų, kuo žmogus tobulesnis, tuo daugiau žmonių įtraukia į savo ratą, tuo jiems yra artimesnis ir dėl to labiau jų mylimas.

Manyti, jog graikų ir katalikų kultūros yra nesuderinamos, būtų neteisinga. Natūralu, jog tarp jų yra skirtumų, tačiau nereikia manyti, jei esu graikų gerbėjas,  niekinsiu krikščionybę ir atvirkščiai. Derėtų žinoti, jog Europa laikosi ant dviejų – antikos graikų ir krikščionių – polių, kurie yra variklis ir stabdžiai. Turime žvelgti į Europos ateitį su viltimi, tada tiek ekonominė, tiek dvasinė krizė bus įveikta, jei sugrįšime prie šaknų, pamatų, ant kurių buvo sukurta Europa.

Šaltinis: www.ateitieszurnalas.lt