Erika Drungytė. Apie aimanas ir užlaužtas rankas

Respublika.lt nuotrauka

Kai Lietuva, atgavusi nepriklausomybę, įstojo į ES, dauguma sakė, kad jokiu būdu negalima lyginti priklausomumo Sovietų sąjungai ir šiai Europos demokratinių valstybių sandraugai. Tačiau šiandieną kylantys neramumai, nacionalinio atgimimo judėjimai, protestai prieš ES ekonominę politiką išryškina didžiules problemas. Apie tai, kad ES gali subyrėti, kalbama jau ne tik pašnibždomis. Šios sandraugos pamatas yra bendra ekonominė bazė. Visa kita – tik manipuliavimas lozungais. Kadangi lozunginės tradicijos lietuviams puikiai žinomos, tai perėjimas iš vieno retorikos stiliaus į kitą tebuvo kelių metų reikalas. Iš esmės ES lietuviams tik atidarė sienas ir leido migruoti įvairiomis kryptimis. Jokių kitų ypatingų pokyčių ES ir nepageidauja, nes ekonominėje zonoje labai svarbu turėti instrumentus, užtikrinančius pigios darbo jėgos valdymą legaliai. Lietuviai pagal „pigumą“ yra trečioje vietoje. Tai nuostabus mūsų žmonių „įvertinimas“. Ar gali valstybių naujokių piliečiai kitose ES senbuvėse valstybėse užimti svarbias, aukštas pareigas? Ne. Išskyrus tas institucijas, į kurias privalu deleguoti atstovą ir toliau vaidinti lygiateisiškumą. Diskriminacija darbo rinkoje nėra tik skirstymas į europiečius ir nelegalus. Patys europiečiai puikiai žino, kokios valstybės yra tik formalus ES vėliavos dugnas.

Kalbant paprastų žmonių kalba, ES visada bus maloniau vergais laikyti teritorinę vienovę užtikrinančių šalių piliečius, nei „atėjūnus“, ir padaryti viską, kad tokios pigios darbo jėgos srautas niekada nenutrūktų. Kaip tik šiam tikslui ir tarnauja Lietuvos valdžia bei jos sąjungininkai monopolininkai. O ir visos kitos struktūros, sukurtos kaip demokratinės valstybės reprezentantai. Tyčia sukurtas didžiulis atotrūkis tarp šalies kapitalą valdančiųjų, turtingųjų, „elito“ ir skurde gyvenančių piliečių yra menka šios strategijos dalis. Gal vertėtų pasikapstyti truputį giliau? Ko negali tie, kuriems kasdieną rūpi pirminiai dalykai – išgyventi, išmaitinti šeimą, sumokėti mokesčius? Jie negali užsiimti savišvieta, pasaulio pažinimu, „paragauti“ tikros demokratijos, patirti tų dalykų, kurie prieinami kitiems socialiniams sluoksniams. Kitaip tariant, jie neturi laiko tapti žinančiais, aktyviais ir organizuotais piliečiais. Nežinojimas gimdo baimę. Baimėje gyvena didžioji dalis mūsų valstybės žmonių. Tai labai naudinga mūsų „valdantiesiems“. Tas, kuris bijo, niekada nesipriešins, niekada nereikalaus teisingumo, niekada nepakils į kovą, nes idėjiniai, dvasiniai dalykai jam negali rūpėti. Natūralu, pirmiausia rūpi gyvybė, duona ir vanduo.

Tas pats verslumo principas įleido šaknis ir švietimo sistemoje. Tai dar viena grandis, kuri „garantuoja“, kad vaikai bus nukreipti „reikiama“ linkme. Visur įsigalėjo ekonominiai svertai – mokytojas tėra paslaugų tiekėjas, direktorius – vadybininkas, mokiniai yra „krepšeliai“, kurių kiekis garantuoja mokyklos sėkmingą finansavimą. Tautinės mokyklos idėja, tikros nacionalinės vertybės ir ne formalus (kaip kad būdavo Sovietų sąjungoj priimant į komjaunuolių gretas) pilietiškumo ugdymas yra labai pavojingas dalykas. Todėl švietimo strategijoje deklaracijos yra puikiai įsavintos tos pačios gražbyliavimo kalbos demonstracija – visi žino, kiek yra prirašyta projektų ir programų, o kokia iš tiesų yra šiandieninės Lietuvos mokykla. Tikslas yra ekonominiai rodikliai. Prie jų priskirtini ir pagrindiniai mokinių tikslai – išlaikyti egzaminus. Kas yra egzaminas? Žinių patikrinimas. Ar gyvenimas yra žinios? Jos sudaro tikrai nedidelę gyvenimo dalį. Bet jei mums reikia ne sąmoningų žmonių, gebančių analizuoti, suvokti integruotų dalių visumą, jų tarpusavio sąveiką, jei mums reikia žmonių, kuriems vertybės yra kas, kur, kada, o ne kodėl, tuomet aišku kokia valstybės ateities vizija formuojama mokykloje.

O kokius egzaminus Seimo tribūnoje laiko mūsų politikai? Puikiai pažinodami lietuvių būdą, išnaudoja visas įmanomas priemones įtikinti, sukeldami gailestį, imituodami kovą, suvaidindami poziciją ir opoziciją. Iš tiesų jokios priešpriešos tarp politinių partijų nėra. Nėra nei aiškios dešinės, nei aiškios kairės. Pasak kai kurių internetinės erdvės komentatorių – „rėkiama tik todėl, kad būtų nukreiptas dėmesys, o iš tiesų viskas paprasta – didieji pinigai visada pervedami opozicijai, kad pozicija juos išsiplautų legaliai, neužkliūdama“. Tai, kad valdžia dalijasi „grobiu“, niekam ne paslaptis. Tik kartais būna labai skausminga prarasti „didžiojo lošėjo“ vietą. Todėl visomis įmanomomis ir neįmanomomis priemonėmis stengiamasi į žaidimą neįleisti naujokų. Ne tik dėl dalybų proceso, bet ir dėl slaptos informacijos. Kaip tik dėl to tiek daug mėtymosi purvais, skambių frazių, kaip tik dėl to tiek daug raudų ir aimanų, užlaužus rankas, kaip kad įprasta „kenčiančioms lietuvių moterims“. Tai pėdų mėtymas, dėmesio nukreipimas kitur, emocijų dirginimas. Lietuviai ne latviai. Apie estus jau nekalbėkime, nors DNR tyrėjai teigia, jog jie mums labai artimi. Mes – emocijų žmonės, kuriems labai sunku padaryti racionalius, konkrečius sprendimus ir juos įgyvendinti. Tai vieno gaila, tai kito… Tai vienas – gražus, geras vyras, tai kitas – dėl žmonių daug padarė… Lietuviai blaškosi tarp nostalgijos „kad būtų tvirta, valdanti, viską reguliuojanti ranka“ ir troškimo būti „lygiateisiais, oriais, šlovinga istorija garsiais europiečiais.“ Todėl čia visada vieną ranką keis kita, todėl čia visada veiks „dedovščinos“ principai, o „galia“ bus matuojama „jėgos“ vienetais – kiek turi „šlamančiųjų“ ir koks yra tavo „stogas“.

Ar įmanomas Lietuvoje „happy end“? Pagal tai, kokie prioritetai dėliojami valstybės šachmatų lentoje, matyti, jog mūsų laukia tik „end“, be „happy“. Vergiškas mentalitetas nepajėgus kažką inspiruoti. Nors ir labai ilgimasi pokyčių, tačiau nesuvokiama, kaip juos galima padaryti. Nes vergas neturi priėjimo prie žinių, jis negali jomis operuoti, nes vergas nesubrandina idėjos ir negali jai atsiduoti, nes vergui žodis „dvasingumas“ yra tame pačiame baimę sukeliančių reiškinių lauke. O ar savo noru staiga pasikeis, „praregės“ ir ims tarnauti žmogui bei Tėvynei mus valdantis „elitas“? Atsakymas aiškus. Kai patrauki vieną siūlą, išsivynioja visas kamuolys. Tuomet atsiveria, kiek ten yra mazgelių, kas su kuo surištas, kas su kuo suvytas į vieną giją. Šito prileisti jokiu būdu negalima. Na, nebent būtų toks, kuris nukirstų Gordijaus mazgą… Nors vieną iš šimtų. Tačiau kol kas viskas savo vietose – Prezidentūra, Seimas, Prokuratūra, STT, VSD, teismai, policija, monopolis. Tai yra tai, kas sudaro mūsų valstybę, nes kai tariami žodžiai „valstybės vardu“ arba „tai yra valstybės interesai“ – patikėkite, jūs, piliečiai, tikrai neturimi galvoje.

Šaltinis: www.ekspertai.eu