Disidentų pareiškimas „Dėl tautos ir valstybės atsisakymo požiūrio“

,,Pasaulį apniko dvasinės kultūros dykuma...“ 

Popiežius Benediktas XVI 

(,,Šviesa“, 2008-11-21, p. 3).

Mes, pasipriešinimo okupacijai organizacijų dalyviai, betarpiškai morališkai ir fiziškai patyrę sovietinės okupacijos poveikį, prisimename persekiotus, kankintus ir nužudytus mūsų artimus idealistus, kurių jau nėra gyvųjų tarpe ir kurie šiandien negali paantrinti savo nepriklausomybinių veiksmų tęstinumo ir išsakyti savo nuomonės dėl lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės ateities. 

Istorinė kova už laisvę ir nepriklausomybę nėra lietuvių atradimas, niekada nebuvo ir nebus besikeičiančios, kaip versle, mados ar persivertimo, perkainojimo ar nukainojimo dalyku, o liks drąsos, savigarbos, išdidumo, teisės ir žmogiškumo siekio kasdieninės nepriklausomos saviraiškos prielaida kaip patikrintos savarankiškos gyvenžiūros ir pasaulėjautos aksioma. Sveiko proto logika nieko naujo sukurti negalima, jeigu kiekviena naujai atėjusi karta apsiskelbs nušluojanti protėvių pralietą kraują, kančias, darbus, kultūrą ir patirtį ir tik nuo jos šios dienos naudos suvokimo skaičiuotų ,,tikrosios ir racionaliosios“ veiklos pradžią.

Lietuvos istorijoje niekada savo laisvės ir žemės atidavimas kitiems, vergavimas arba tarnavimas stipresniam nebuvo pagarbos ženklu ar siekiamybe. Jau D. Poška sakė, kad nedera žvakeles svetimoj bažnyčioj degioti. Lietuva turėjo iš kunigų luomo į popus pas carą perbėgusį cenzorių A. Petkevičių, V. Kapsuką – pas Leniną, A. Sniečkų ir J. Paleckį (įskaitant stribus) – pas Staliną, šiandien – pas Briuselio duondavius - 2004-11-11 neskaičius per 2 Seimo posėdžius pirmiesiems patvirtinusiems 480 puslapių apimties ES Konstituciją, sugaišus tik 2 val. 53 min. Klausimas: jeigu tai ne savigarbos, tai gal besąlyginio paklusnumo reikiama kryptimi pasiųstas ir kitų suprastas paklusnumo ženklas? Rytoj, jeigu taip būtų, - iš kitur Lietuvėlei ,,tikrąją saulę“ atvežti norinčių atsirastų. Lietuvos tuštymetį sąlygoja galinga pasaulinė bedvasė, geležinė megamonopolijų galia su smegenų plovimo su nupirkta prievartos ranka. 

Teko susipažinti su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docento, įmonės „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ vadovo, Klaudijaus Manioko 2012-09-04 paskelbtu straipsniu ,,Europeizacijos draugai ir priešai: kodėl ES kai kam vėl pradeda panašėti į Sovietų Sąjungą“ (www.delfi.lt). Aiškiai nekorektišku, užgauliu ir žeminančiu tonu profesoriaus V. Radžvilo atžvilgiu, reikšdamas vasališkas nuostatas, autorius iš esmės nuvertina Lietuvos laisvės kovos istorijos aspiracijas, suverenitetą ir skleidžia mintį, kad tik nuo šiandien prasideda ,,tikroji“ ir teisingoji istorija, tik šiandien Europoje pagaliau sulaukta ilgai laukto apšvietos laikmečio su gerais šeimininkais ir gausaus pasiaukojančio būrio keičiančių ir norinčių gerinti aukščiausias humanistines vertybes išpažįstančių asmenų. 1918 metų vasario 16 ir 1990 metų kovo 11 aktai tampa niekingu nesusipratimu ar atgyvena?

K. Maniokas pateikia tokius argumentus: ,,ES ir emigracija yra atsvara savai valdžiai ir kelias į teisingesnę ir labiau aprūpintą visuomenę“; ,,ES, apribodama politikų manevro laisvę, žymiai prisideda prie viešosios politikos stabilumo Lietuvoje“; ,,/.../ mažos oligarchų grupelės manipuliuoja demokratija. ES gerokai apriboja tokį manipuliavimą“; ,,Tai sudėtingas nacionalinių valstybių bendrabūvio projektas, kuris apriboja valstybių veikimo laisvę mainais į stabilesnę ir saugesnę aplinką. Lietuvai jis yra egzistencinis projektas ir todėl jį reikia ginti tiek nuo pseudoakademinių puolimų, tiek nuo kraštutinės dešinės paranojos“; ,,Grįžimas į devyniolikto ir dvidešimtojo amžiaus pradžios nacionalinių valstybių tarpusavio kovos ir balansavimo strategiją Lietuvai būtų pražūtingas – tą puikiai rodo Lietuvos istorija“; ,,Ir čia svarbi ne efemeriška pilietinė visuomenė, o platus institucijų tinklas. O tos institucijos saugo ir nuo daugumos nuomonių svyravimo.“

Taigi, Briuselis pasakys, ar galima svyruoti ir kitaip galvoti. Tą mes praėjome Kremliuje. Nematoma išmintingo Brolio ranka mes būsime pastatyti ant reikiamų bėgių, nes anie apšviestieji tik ir galvoja kaip čia mus (nevykėlius) paprotinti. Čia galima įžvelgti autoriaus nevisavertiškumo kompleksą, turtingesniojo, stipresniojo teisumo prezumpciją, globėjo poreikį ir pasiruošimą uolaus patarnautojo statusui. Tipiškas liberalaus mąstymo būdas: procedūriškas, formalizuotas, instrumentiškas ne dvasinio turinio esme, o negyva mechanine pavaldumo ir paklusnumo schema.

Dėl demokratijos ES klestėjimo galima priminti šalių rinkėjų dalyvavimą Europos Parlamento rinkimuose: 2004 m. – 39,26 proc., 2009 m. - 36,9 proc. (Lietuvoje - 20,98 proc.). Abejotinas valdžios legitimumas, visuomenės susidomėjimas ES reikšmingumu ir demokratijos lygmuo. Prisimintinas ,,tolerantiškas” Roko Butiljonės 2004 m. išvarymas iš ES komisarų dėl krikščioniškojo paveldo pažiūrų.

Ką reiškia ES 2007-2013 metų programa ,,Aktyvių piliečių Europa”, kuriai skirta 235 mln. eurų? Pirmuoju programos punktu nurodyta: ,,Sąjungos pilietybė turėtų būti pagrindinis valstybių narių piliečių statusas”. O ką tuo klausimu sako Lietuvos Konstitucija?

Rašytojas R. Lankauskas kalba apie tautos išlikimą: ,,...pelningos globalizacijos strategams, kosmopolitinei Amerikai ir jos pasekėjams Briuselyje ar Strasbūre tai turėtų labai patikti – būkit šiaip sau piliečiai, ir gana. Kam jums ta tautybė?(...) Europa bus kosmopolitinė, žmogaus teisės dar labiau triumfuos, kontinentą valdys galingieji, bet liokajų irgi reikės. Į juos neblogai tiks pinigų prisiplėšęs tariamasis elitas iš Stiliaus žurnalo puslapių su kokiu nors ,,agurkichu” ir limonadiniu prezidentu priešaky” (,,Kultūros barai”, 2002, Nr.2, p. 24).

M. Tečer knygoje ,,Valstybės valdymo menas” skyrius apie ES pavadintas ,,Ašaros ir košmarai”. Ji nurodo, kad D. Britanija savo ir ES politikų buvo klastingai apgauta sprendžiant stojimo į ES klausimą. Ji teigia: ,,Aš įtariu, kad Europos idėja dideliu laipsniu naudojama apgaulei. Ne paprastai nacionaliniai interesai, o didžiulė daugybė grupinių ir klasinių interesų (ypač dabar) sėkmingai dengiami sintetinio europinio idealizmo mantija. Beveik religinis nuolankumas prieš žodį ,,Europa” eina ranka rankon su aiškiu materialistiniu gudravimu ir korupcija” (,,Iskusstvo upravlenije gosudarstvom“, Alpna pablišer, Maskva, 2003, p. 356).

Meksikietis Markos pastebi: ,,Liberalizmas – tai ir yra krizė, tapusi doktrina ir teorija... Vyksta naujas pasaulinis karas, ir šiuo atveju – prieš visą žmoniją. Kaip ir visuose karuose, jos tikslas – naujas pasaulio perdalijimas (…) reiškiasi valdžios koncentracija valdžiai ir skurdo koncentracija skurdžiams.

Naują melą mums parduoda kaip istoriją. Melą apie vilties pralaimėjimą, melą apie savigarbos pralaimėjimą, melą apie žmonijos pralaimėjimą. Valdžios veidrodis rodo mums cinizmo pergalę, melą apie liokajaus pergalę ir melą apie neoliberalizmo pergalę.

Vietoj žmoniškumo mums siūlo biržos rodiklius, vietoj garbingumo mums siūlo skurdo globalizaciją, vietoj vilties siūlo tuštumą, vietoj gyvenimo mums siūlo siaubo internacionalą“. (,,Subkomendante Markos“, Ultra. Kultūra, Jekaterinburgas, 2005, . 129, 185).

Nevalstybinės švietimo įstaigos ,,Lietuvos Junior Achievement”, įkurtos JAV, Lietuvoje išleido 20 pavadinimų vadovėlius nuo darželinukų iki baigiamųjų klasių moksleivių. 1993-2004 metais veikė 600 mokomųjų moksleivių bendrovių, kurių apyvarta siekė 1 mln. Lt. Realiai vaikai prekiavo maistu ir kitkuo. Visam procesui įgyvendinti buvo skirta 4 mln. litų. Vietoj Maironio, Lietuvos istorijos, gerumo, pasiaukojimo, atjautos ugdymo – plėšrūniško gobšumo, naudos refleksų diegimas. O kur dar homoseksualinė kultūra, genderizmas, pramogų ir pasilinksminimų industrija, narkomanija? Galima paklausti: kokie teigiami lietuvių dvasiniai poslinkiai pasiekti per paskutinį penkmetį ir kokios tendencijos rytojuj?

Markos: ,,Globalizacijos kabarete valstybė atlieka striptizą ir pasirodymo pabaigoje paliekama vien tik su pačiais būtiniausiais dalykais: savomis represinėmis galiomis. Materialinis pagrindas suardytas, suverenitetas ir nepriklausomybė panaikinta, politinė klasė išbraukta – tad nacionalinė valstybė tampa paprasta megakompanijų apsaugos tarnyba (...) Naujiesiems pasaulio šeimininkams nebėra reikalo tiesiogiai valdyti. Nacionalinės vyriausybės įpareigojamos administruoti reikalus jų naudai.“ (Z. Bauman, ,,Globalizacija: pasekmės žmogui“, ,,Strofa“. 2002, p. 103).

Prie LKP CK pastato ir sovietinio generolo I. Černiachovskio paminklo 1989 m. buvo didelis skydas su užrašu: ,,Lietuva be suvereniteto, Lietuva – be ateities“. Tai paseno? Globalizmo, liberalizmo naudą gaudantys adeptai šiandien švietimą ir auklėjimą pavertė finansine krepšelio paslauga: nėra valstybės idėjos, nėra kultūros, tik rinka, tik džiunglių dvasia.

Į Lietuvą atkeliavo globalizmo minkšto masažo veikos darinys – liberalizmas. Labai veidmaininga, apsimestinė, klastinga ir savanaudiška nuostata. Leo Straussas: ,,Liberalizmas iš esmės remiasi valstybės ir visuomenės atskyrimu arba privačios srities, kuri saugoma įstatymo, bet į kurią įstatymas negali prasiskverbti, pripažinimu.“ (Pierre Manant, ,,Demokratija be tautų”, Versus aureus, Vilnius, 2008, p. 68). Valstybės ir tautos naikinimu galima įvertinti liberalo G. Steponavičiaus naujas užmačias lietuvių kalbai suteikti žemesnį statusą už užsienio kalbas.

Anglas Kolin Krauč savo knygoje ,,Postdemokratija“ teigia, kad dabar jau yra toks periodas, kuriame išlaikomi visi demokratijos bruožai: ,,...laisvi rinkimai, konkuruojančios partijos, laisvi atviri debatai, žmogaus teisės, atitinkamas valstybės veiklos skaidrumas. Bet politikos energija ir gyvybinė jėga grįš ten, kur buvo prieš demokratinę epochą – pas neskaitlingą elitą ir į turtingas grupes, besikoncentruojančias aplink valdžios centrus ir siekiančius iš jų gauti privilegijų.“ (,,Postdemokratija“, Maskva, 2010, p. 9).

Emilis Sioranas tvirtina: ,,Nacija gęsta tuomet, kuomet ji nustoja reaguoti į trimitus. Dekadansas – tai trimito mirtis.“ (,,Gorkije silogizmy”, Algoritm, Maskva, 2008, p. 123). Niekas nemano, kad su kažkokia šalimi nereikia bendrauti ar kurios nors šalies vengti - privalu išlaikyti savo įstatymus, Konstituciją, savigarbą ir stuburą. K. Maniokas nepriklausomybės siekius išpažįstančius vadina paranojikais. Tai jau istorijoje žinoma nepriklausomybės atsisakymo aukštuma, t. y. jo prisirašymas prie žinomo nuo XVIII amžiaus Lietuvos parceliavimo klubo naujausių narių su uoliu ir ištikimu patarnavimu vardan geros naudos sau.

Niekas negali žmogui uždrausti atsisakyti Tėvynės, niekas negali uždrausti žmogui kurti ir ginti Tėvynę. Jeigu tai padėsime ant svarstyklių, tai bendruomeniškumo, Gėrio pusė bus akivaizdi. Prieš Tėvynę (,,paranojikai“) kardą pakėlė K. Maniokas. Taip jis ir įsitvirtina žmonių be Tėvynės sąraše. O mes toliau giedosime ,,Lietuva, Tėvyne mūsų...“ ir nekeisime į įtartiną rojumi vadinamą bandymą. Tai mūsų istorinė pareiga ir teisė bei laisvė, kurią nenorime klasta ar tamsumu prarasti ir bristi į mistinę nežinią. Tai atvirai ir išklojame kaip ribą tarp suvereniteto ir priklausomybės, tarp išdidumo ir patarnavimo.

Algirdas Endriukaitis

Sesuo Nijolė Sadūnaitė

Petras Gvazdauskas

Mons. Alfonsas Svarinskas

Jonas Algirdas Antanaitis

Kun. Robertas Grigas