Vytautas Radžvilas. Televizijos kūjis, griaunantis Lietuvą

Kai sovietai puolė Lietuvą, vienas iš svarbiausių jų strateginių taikinių buvo televizija. Kaip svarbus valstybingumo laidas. Šiuo valstybingumo laidu mes jau dvi dešimtys metų, kai nesinaudojame. Kodėl? Apie tai kalbamės su filosofu Vytautu Radžvilu.

- Šiandien televizijos vieta ir vaidmuo valstybės gyvenime yra iš esmės pasikeitę, nes pasikeitė ne tik televizijos veiklos sąlygos, bet ir jai keliami tikslai. Reikalas tas, kad vertinant televizijas ir šiandien Lietuvoje mes nesugebame įveikti labai tvirto stereotipo - tebemanome, kad žiniasklaida ir konkrečiai televizijos yra tik niekuo dėtas visuomenės veidrodis. Šį mitą paneigia daugybė tyrinėjimų, kurie nedviprasmiškai įrodo, kad žmogus yra būtybė, kuri egzistuoja tiek, kiek vadovaujasi tam tik­rais principais ir normomis. Kitaip negu gyvūnas, žmogus neturi įgimtos elgesio programos. Todėl natūralu, kad bet kurioje visuomenėje buvo ir yra siekiama suformuoti tam tikrą žmogaus tipą. Kitaip tariant, kiekvienam visuomenės nariui įskiepyti bendrą pasaulėžiūrą, vertybes ir idealus.

Tai, apie ką kalbame, tiek dėsninga, tiek elementaru, kad net banalu, bet, nepaisant to, šiandien atvirai ir įžūliai bandoma nuneigti. Mano manymu, tai nėra vien paprastas neišprusimas, o labai sąmoningai ir kryptingai diegiama nuostata, kurios paskirtis yra paslėpti patį faktą, kad visuomenė yra vienaip ar kitaip ugdoma pasaulėžiūros ir ideologijos prasme. Todėl galime teigti, kad televizijos šiandien yra tapusios labai svarbiu ideo­loginio indoktrinavimo įrankiu, o tai, ką jos rodo, drįsčiau teigti, yra pati pavojingiausia, nes paslėpta, indoktrinavimo forma.

- Betgi televizijos Lietuvoje - privačios ir oficialiai - nepolitiškos?

- Būtent išoriškai, kitaip nei sovietų laikais, atrodytų, televizijos yra kuo labiausiai nutolusios nuo politikos ir ideologijos reikalų, bet, žinoma, tai tik paviršinis įspūdis. Išties televizijų ideologinį vaidmenį labai gerai užmaskuoja jų vadinamasis komercinis aspektas.

Šiandien stengiamasi neprisiminti, kad Sąjūdžio laikotarpiu televizijos ne tik galėjo, bet ir buvo pilietiškos bei valstybiškos. Taip atsitiko todėl, kad išsilaisvinti iš Sovietų Sąjungos dėl įvairių priežasčių siekė didžioji dalis mūsų visuomenės. Tačiau noras atkurti valstybę (kuris buvo visuotinis) savaime nereiškė noro kurti iš tiesų laisvą, civilizuotą ir klestinčią šalį.

Drįsčiau teigti, kad tai, ką šiandien turime Lietuvoje, yra antisąjūdinė kontrrevoliucija arba desąjūdizacijos proceso rezultatas. Šis procesas prasidėjo dar iki galo nė neatgavus valstybės. Jo apraiškos buvo akivaizdžios jau trečiajame Sąjūdžio suvažiavime. Realiai jis reiškė, kad atkurtoji Lietuvos valstybė pamažu nepastebimai buvo pradėta transformuoti į tai, ką pavadinčiau eurosovietine Lietuva. Šios transformacijos esmė - išoriškai pakeitus valdymo ir ekonomikos sistemas, pagrindinius šių sistemų tikslus palikti tuos pačius: sukurti pasyvią, tamsią, lengvai manipuliuojamą ir išnaudojamą visuomenę.

Šis įvykęs pokytis galėjo likti nepastebėtas todėl, kad iš tikrųjų esminis lūžis buvo posūkis link vadinamosios liberalios demokratinės santvarkos, akcentuojančios individo laisvę ir privačios nuosavybės teisę. Šios individo laisvės akcentavimas neleido absoliučiai daugumai mūsų visuomenės narių suprasti, kad vis dėlto yra dvi pagrindinės žmogaus pavergimo strategijos. Viena jų - išorinė ir brutali prievarta, kai kiekvienas žmogaus žingsnis yra reglamentuojamas.

- Šį metodą savu kailiu patyrėme sovietiniais laikais.

- Taip. O dabar patiriame kitą - kur kas efektyvesnę - žmogaus valdymo strategiją, kurią aš apibūdinčiau taip: geriausias būdas pavergti žmogų - be paliovos jį laisvinti.

Šios strategijos esmė yra ta, kad panaikinus įvairiausius išorinius suvaržymus žmogus išleidžiamas į platųjį pasaulį be jokių gairių ir orientyrų. Vaizdžiai tariant, žmogus pasaulyje jaučiasi maždaug taip, kaip paliktas be kompaso didžiulėje girios tankmėje. Tokį klaidžiojantį žmogų nukreipti sau norima linkme (kitaip tariant - juo manipuliuoti) yra labai lengva. Ši valdymo strategija beveik nepastebima, nes nuolat pabrėžiama individo laisvė ir demonstratyviai neigiama valstybės reikšmė. Tokiu būdu ideologinė indoktrinacija yra „privatizuojama“ - valstybinio lyg­mens ideologinės kontrolės institucijas (kokios buvo kompartijos ir komjaunimo komitetų ideologijos ir propagandos skyriai) pakeitė milžiniškas, iš pirmo žvilgsnio grynai privačių ir kone mokslinių institucijų tinklas: visokio plauko idėjų bankai, įvairiausių galimybių institutai ir panašiai. Šios ideologinio indoktrinavimo įstaigos iš esmės visada prisistato kaip nevyriausybinės organizacijos, neva netarnaujančios jokiai valdžiai, todėl žmonės paprasčiausiai neįvertina tikrosios jų funkcijos ir vaidmens.

- O nuo jų tįstančios virvelės veda į Briuselį?

- Kalbant apie tuos, kas tampo visų jų virveles, viskas priklauso nuo konkretaus uždavinio. Jei kalbame apie visuomenės pertvarkymą, sovietiniais laikais dėjomės kuriantys komunistinę visuomenę, o dabar kuriame vadinamąją pilietinę visuomenę, todėl Lietuvoje akimirksniu atsirado tokios įstaigos kaip pilietinės visuomenės institutai arba įvairios vadinamąsias žmogaus teises skleidžiančios ir įtvirtinančios įstaigos... Jei kalbame apie ekonomiką, vos atgavę nepriklausomybę automatiškai buvome pradėti įtraukinėti į tai, ką galima pavadinti globalia ekonomine sistema. Taip Lietuvoje atsirado tariamai savarankiška ir nuo nieko nepriklausanti įstaiga kaip Laisvosios rinkos institutas, kurių ideologinį požiūrį išduoda jau vien tai, kad toje įstaigoje nedirba nė vienas tikras ekonomistas. Ir štai tokia įstaiga jau du dešimtmečius diriguoja Lietuvos ekonominei politikai, tuo tarpu kai šalyje netrūksta rimtą ekonominį išsilavinimą turinčių specialistų. Tik jų žodžiui neteikiama jokios svarbos.

Taigi faktiškai turime situaciją, kokią turėjome sovietiniais laikais - turėjome ekonomikos reikalų ministeriją, bet šios ministerijos veiklą reguliavo partijos komiteto ekonominis skyrius, kuris atlikdavo „išmintingą“ ideologinį ir politinį vadovavimą. Šią sistemą jau vėl turime atkurtą absoliučiai. O kam ji tarnauja? Tokios įstaigos daugiafunkcės ir gali vykdyti tiek Vašingtono, tiek Briuselio, tiek Tarptautinio valiutos fondo ar bet kurios išties globalios institucijos direktyvas.

- Tokiais dievaižin kokioms finansinėms struktūroms dirbančiais padaliniais paverstos ir mūsų televizijos?

- Kaip žinome, televizija, o ir visa žiniasklaida, yra privati. Tas tariamai privatus jų pobūdis ir lemia, kad šiandien galima užsiiminėti ideologinėmis manipuliacijomis ir ideologiniu indoktrinavimu saugiau negu bet kuriais laikais, - mat kiekvienas mėginimas kelti klausimą, koks vis dėlto yra ar turėtų būti televizijos vaidmuo visuomenėje, tuojau sulaukia didžiulio pasipiktinimo ir kaltinimo, kad norima atkurti cenzūros laikus. Iš tik­rųjų gi cenzūra šiandieninėje Lietuvoje yra daug aršesnė nei sovietiniais laikais, tačiau ji yra neformali ir todėl paslėpta. Buvo suprasta, kad visiškai nebūtina sukurti specialią valstybinę įstaigą, kokia buvo garsusis glavlitas, pakanka vienokiu ar kitokiu pretekstu bet kurios televizijos ar net laidos vadovybei atmesti nepageidaujamą nuomonę ar tiesiog nekviesti į laidą žmogaus, kuris skelbia „žalingas“ mintis. Tokį cenzūros egzistavimo faktą, beje, labai sunku įrodyti.

Negana to, kitas būdas paslėpti politizuotą šiuolaikinių televizijų pobūdį - jose pabrėžtinai vengti rimtų politinių laidų. Jeigu kalbame apie šiandieninių televizijų ideologizavimą, patariu atkreipti dėmesį, kad jose karaliauja vadinamosios pramoginės laidos. Tačiau net su žiburiu nerasime laidų, kuriose būtų nagrinėjamos aktualiausios šalies socialinės problemos. Kur būtų kalbama apie vergiškas darbo sąlygas daugybėje šalies ūkio sričių, apie vergiškus atlyginimus... Tačiau tokios socialinės laidos yra imituojamos. Sau žaismingai jas vadinu: „Iš gyvūnų pasaulio“. Tik vienu atveju rodomas stilizuotas gyvuliškumas - tai visos stiliaus, flirto ir seksualių žvaigždučių laidos; o kitu atveju - brutalus, zoologinis gyvuliškumas, kai rodomi tiesiogine šio žodžio prasme degradavę žmonės, kurių lūpose klausimai ir išsakytos problemos tiesiog negali nuskambėti rimtai.

- O pramogos? Šių dienų televizija neįsivaizduojama be jų?

- Taip, jos neginčytinai reikalingos, tačiau kai pramogos ima užgožti visa kita, tampa akivaizdu, kad tai daroma sąmoningai: televizijos vykdo labai svarbią politinę funkciją - sąmoningai demoralizuoja visuomenę ir verčia ją padugnių sambūriu. O kaip žinome, valdyti sukvailintus ir demoralizuotus žmones net ir prievartos struktūrų nereikia. Padug­nišką cinizmą televizijoje kitados įteisino „Radijo šou“. Ten pirmą kartą viešai buvo pasakyta, kad televizijoje galima ir netgi siektina paminti bet kokį padorumą ir nepaprastai brutaliai tyčiotis iš visko, kas šventa, gerbtina, brangu. Šiandien dangstantis žodžio laisve šis padug­niškumas skleidžiamas visur - pradedant televizijos laidomis ir baigiant internetiniais komentarais, kur padugnės legaliai gali tyčiotis iš puikiausių straipsnių, niekinti jų autorius, marginalizuoti jų įžvalgas ir panašiai.

- Betgi jau buvo viešai deklaruojamas požiūris, kad „kalbančios galvos“ televizijoje - nereikalingos?

- Žinoma, esama žmonių, kurie kalba nuobodžiai, bet Lietuvoje tarp bet kurių sričių specialistų lengvai galima rasti žmonių, gebančių kalbėti įdomiai. Nesu naivus - žinau, kad „kalbančių galvų“ laidos įdomios tik intelektualiajai visuomenės daliai. Svajoti, kad visa visuomenė taps intelektualų visuomene - nerealu, tačiau tos laidos pirmiausiai reikalingos tam, kad būtų galima suformuoti tai, ką vadinu Lietuvos elitu, gerąja šio žodžio prasme. 20-30 procentų visuomenės, kuri lemiamais momentais tampa tautos ir valstybės stuburu.

Matome ir žinome, kad kiek­viename Lietuvos kampelyje esama šviesių žmonių, bet dabar jiems atimta galimybė kalbėtis, galimybė žinoti vienam apie kitą, mąstant atsispirti nuo jų minčių - drauge kurti. O juk žmonės, kurie turi idėjų, noro kurti Lietuvą, išgirdę, kad tokių kaip jie esama daugiau, visiškai kitaip pradėtų jaustis psichologiškai. Todėl bekompromisiškai teigiu - tokio tipo televizijos, kokias turime šiandien - padeda atomizuoti visuomenę. Nes primityvių instinktų pagrindu žmonių neįmanoma sutelkti į visuomenę ir paversti solidaria žmonių bendrija.

Be abejo, gražu, kai Lietuvos gyventojai džiaugiasi po kokio Lietuvos olimpiečio pergalės, bet dera aiškiai suprasti, kad toks solidarumas ar visuotinis džiaugsmas vis dėlto nėra ta vienybė, kuria galėtų būti grindžiamas politinių bendruomenių gyvenimas. Vis dėlto tikrosios vienybės pagrindas yra tvirtomis ir aiškiomis vertybėmis paremtas solidarumo jausmas ir aiškus supratimas kas esi bei ko gali siekti. O tam be abejo reikia idėjos, kas yra ir kas turėtų būti pati Lietuva. Deja, vietoj šio klausimo svarstymo mums brukamos - pramogos, linksmybės...

„Duonos ir žaidimų“. Tokiu pagrindu visuomenė jau kartą buvo kuriama. Visi žinome, kuo jis baigė, tačiau to nepaisydami einame tais pačiais pėdsakais.

Parengta pagal dienraštį "Respublika".

Šaltinis: www.respublika.lt