Linas Kojala. Motiejus Valančius —žingsnis nuo liaudies iki tautos

Jungtinėse Amerikos Valstijose tektų su žiburiu ieškoti žmonių, kurie nežinotų, kas slepiasi po fraze „Founding Fathers“ (išvertus iš anglų kalbos - „Tėvai įkūrėjai“). Tai – visuomenės pagarbą užsitarnavę įvairių profesijų atstovai, gerąja to žodžio prasme valstybininkai, kovoję Amerikos revoliucijos metu, pasirašę Nepriklausomybės aktą ir sukūrę valstybės padidžiavimu tapusią JAV Konstituciją.

Šių žmonių indėlis kuriant vis dar galingiausią dabartinio pasaulio valstybę yra apčiuopiamas ir nesunkiai įvardijamas, mat atsispindi parašais ant fundamentalios reikšmės dokumentų. Tad nenuostabu, kad paminėjus dar XX a. pradžioje nukaltą frazę daugeliui prieš akis bemat iškiltų Thomas Jeffersonas, Benjaminas Franklinas, George‘as Washingtonas ir kiti. Žinant tai, kyla klausimas: ar mes kuo nors didžiuojamės taip, kaip užatlantės gyventojai. Kieno nuopelnus galėtume išaukštinti priskirdami šį skambų vardą — ”Tėvai (į)kūrėjai?”

Kalbant apie modernios valstybės kūrimą, amerikiečius geriausiai atitiktų 1918 metų vasario 16-osios signatarai, šalia kurių — jų darbo „tęsėjai“, po daugiau nei septynių dešimtmečių vargdienių pasirašę kovo 11-osios aktą. Tačiau net ir jų atvaizdavimas mūsų šalies istorijoje, atrodo, kartais stokoja alegoriško dėmens, leidžiančio kiekvienam nesunkiai suprasti atliktų darbų reikšmę ir tai, kodėl žinia apie juos niekada nenugrims užmarštin. Ką jau kalbėti apie tuos, kurių darbai mažiau išraiškingi bei suvokiami tik regint platesniu, istorinio bei filosofinio konteksto supratimo reikalaujančiu žvilgsniu. Ko gero, viena tokių asmenybių pažvelgę į mūsų tautos raidą galėtume įvardyti iškilųjį Žemaičių vyskupą Motiejų Valančių.

Jis gimė Nasrėnuose, netoli Kretingos, pačioje XIX a. aušroje, kuomet apie Lietuvos valstybę dar nebuvo galima nė pasvajoti. Didžioji Lietuvos teritorijos dalis po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padalijimo priklausė carinei Rusijai, kurios hegemoniją tik trumpam buvo sutrikdęs karingasis Prancūzijos imperatorius Napoleonas.

 Šiek tiek ironiška, bet vienas mūsų tautos kūrėjų nuo pat gyvenimo pradžios nešiojo suklastotuose dokumentuose tyčia įrašytą lenkišką pavardę – Wołonczewski. Šia pavarde būsimasis vyskupas, nors ir persekiojamas netikrumo šešėlio bei bandymų kompromituoti, pasirašinėjo visus svarbiausius dokumentus. Toks buvo jo tėvų noras: puikiai suvokta, kad kitu atveju išbristi iš baudžiauninkų vergystės bei tikėtis bajorystės luomo privilegijų (arba galimybės tapti dvasininku) bus praktiškai neįmanoma.

Valančius baigė Žemaičių Kalvarijos domininkonų gimnaziją, vėliau įstojo į Varnių kunigų seminariją, tęsė studijas Vyriausioje Vilniaus kunigų seminarijoje, o 1828 metais buvo įšventintas kunigu. Gavęs teologijos magistro laipsnį dirbo dabartinėje Baltarusijos teritorijoje įsikūrusio Mozyriaus mokyklos tikybos mokytoju, 1834 metais persikėlė arčiau namų — į Kražių gimnaziją. Kiek vėliau paskirtas Vilniaus dvasinės akademijos adjunktu, o dar po kelių metų — Varnių dvasinės seminarijos rektoriumi. 1850 metais, netikėtai palankiai susiklosčius aplinkybėms, konsekruotas Žemaičių vyskupu, nors iš pradžių buvo teiktas tik sufragano pareigoms.

Be abejo, didžiausią įtaką ir galimybes veikti Valančius įgijo tapęs vyskupu bei įsikūręs Varniuose, tačiau jo požiūris ėmė ryškėti dar anksčiau. Jis jau buvo spėjęs išleisti itin reikšmingą istorinį veikalą – „Žemaičių vyskupystę“, kuris stebino ne tik moksliniu stiliumi, bet kur kas labiau tuo, kad buvo parašytas lietuviškai. Tuometinė politinė ir socialinė konjunktūra lėmė tai, jog kūrinys buvo pernelyg sudėtingas net daugeliui šviesuolių. Tad knyga, kuri platesnį potencialių skaitytojų ratą galėjo pasiekti tik išversta į lenkų kalbą, buvo suvokta kaip kalbinis „išsišokimas“ ir net įvardyta kaip kurstanti separatizmą.

Rusų ir ATR nostalgiją jaučiančių lenkų kultūrinis dominavimas nenumatė vietos lietuvybės puoselėjimui. Lietuviai tuomet suvokti ne kaip istorinė tauta, o viso labo liaudis ar gentis, kuri savo kalbą išlaikė tik žemiausiame baudžiauninkų luome. Todėl lenkakalbė gyventojų dalis tikėjosi lietuvių sulenkėjimo, o valdžia, atvirai to baimindamasi, skatino gyventojų rusifikaciją. Pastarieji manė, kad civilizacijos vystymosi procese lietuviškasis etnosas savaime perims socialiai dominuojančią aukštesniąją nei savoji rusų kultūrą ir kalbą, o vienintele kliūtimi tam gali būti tik sulenkėjimas. Lietuvių tapsmas politine tauta atrodė neįmanomas bei nenatūralus, tad apskritai nebuvo svarstymų objektas.

Net patriotiškai Lietuvos atžvilgiu nusiteikusiems šviesuoliams buvo savaime suprantama, kad elitas pasiekimas tik perėmus vieną iš vyraujančių kultūrų, todėl į bet kokį mėginimą stiprinti bei plėsti valstietiškosios lietuvių kalbos vartojimo terpę žiūrėta itin atsargiai (tą puikiai įrodo reakcija į Valančiaus mokslinio veikalo išspausdinimą). Žvelgiant į istorinę perspektyvą tokie asmenys dažnai įvardijami kaip lenkiškai kalbantis, bet lietuviškai politiškai mąstantis elitas.

Tautinio atgimimo perspektyva jau anksčiau buvo patikėję ir ją liaudžiai perduoti mėgino tokios asmenybės kaip Simonas Stanevičius, Simonas Daukantas ir kiti. Antano Kulakausko teigimu, Daukantas tikėjo, kad lenkakalbės bajoriškos kultūros tradicijos ateityje nunyks, nes lietuviškos kilmės bajorai sugrįš prie šaknų. Tačiau jų tikslą ypač apsunkino po 1831 m. sukilimo sustiprėjusi rusifikacija, pasireiškusi ir Vilniaus universiteto uždarymu, nors kiek anksčiau kalbėta net apie lietuvių kalbos lektorato sukūrimą šioje aukštojoje mokykloje.

Tad, nepaisant jų įdirbio, politinės lietuvių tautos kaip tokios tuo metu dar nebuvo, o perspektyva atrodė miglota. Kiekvienos pavergtos tautos kelias be kita ko yra sąlygojamas dviejų nepaprastai svarbių aplinkybių: prasideda nuo kalbos, ir vystosi ugdant ja kalbantį tautos elitą. Valančius atsidūrė tarytum vis dar pradiniame supaprastinto valstybės kūrimo modelio taške: liaudis, lietuvybę suvokusi kaip socialinį-kultūrinį, o ne tautinį reiškinį, skatinama anksčiau minėtų asmenybių dar tik rodė užuomazgas tapsmo tauta procese, bet iki politinio susivokimo bei valstybingumo buvo toli. Todėl būtent žemaičių vyskupo „juodas darbas“ padėjo pamatus „Aušrai“, o galiausiai ir 1918 metų signatarų – per palyginti neilgą laiko tarpą susiformavusio lietuvių elito – paskelbtam nepriklausomybės aktui.

Dvasininko pozicija tokiam žygdarbiui buvo palanki. Nors Valančius ir formaliai, ir pagal katalikišką mintį privalėjo paklusti carinei administracijai, šios įtaką apribojo tam tikras bažnyčios autonomiškumas. Be to, bažnyčia vaidino milžinišką vaidmenį kasdieniame žmonių gyvenime – ji buvo žinių, pamokymų, kultūros šaltinis. Dvasininkų įtaką puikiai atskleidžia istoriko V.Merkio pateiktas pavyzdys: daugeliui XXI a. žmonių turbūt sudėtinga suvokti baimę ir nuoširdų pasiryžimą atgailauti vien todėl, kad klebonas pagrasino neišklausyti nusidėjėlio išpažinties ar neduoti leidimo būti palaidotam kapinėse! Nuolankumu ir savęs neaukštinimu garsėjusiam Valančiui nepristigo talento šias galias išnaudoti ganytojiškiems tikslams.

Anot Merkio, Valančiui Tėvynė buvo ne LDK ar ATR, o Lietuva ir Žemaitija, kur buvo kalbama lietuviškai. Todėl ten ir buvo suręsta tikra lietuvybės tvirtovė. Iš baudžiauninkų šeimos kilęs vyskupas skyrėsi nuo tuomečio lenkakalbio lietuviškojo elito ir savaime netapatino katalikybės su lenkiškumu. Savo vyskupijoje jis nuosekliai stiprino abu anksčiau minėtus tautos vystymosi dėmenis: skatino lietuvių kalbos naudojimą bei stengėsi ugdyti tuos, kurie vėliau ves tautą į priekį.

Nuveiktų darbų ratas – labai platus. Išliko nemažai Valančiaus aplinkraščių, kuriuose jis, pats sakydavęs pamokslus lietuviškai, stiprino lietuvybę, primygtinai ragino vyskupystės dvasininkus laikyti mišias ta kalba, kuri paplitusi tarp juose besimeldžiančiųjų. Skųsdamasis popiežiui, jis atkakliai priešinosi bet kokiems mėginimams  bažnytines apeigas įvesti rusų kalbą. Su tuo susijęs siekis išleisti kaip įmanoma daugiau lietuviškų knygų, kurių didžioji dalis buvo religine tematika (pvz., brevijoriai), taip pat periodinių leidinių, tapusių žinių šaltiniu lietuviškai kalbančiai liaudžiai. Valančius ir pats rasdavo laiko plunksnai: jo kūriniai „Vaikų knygelė“, „Palangos Juzė“, „Pasakojimas Antano tretininko“ yra laikomi originaliosios lietuvių prozos, kurią skaitė ir iš kurios mokėsi J.Biliūnas, Vaižgantas, Žemaitė, ištakomis.

Svarbų vaidmenį atliko ir asmeninis kontaktas su tikinčiaisiais, pasireiškęs nuolatiniu vyskupystėje įsikūrusių bažnyčių vizitavimui. Nors ir nemėgo pompastiškų sutikimų, vaišėmis nukrautų stalų bei raitų palydų (jo paties žodžiais, tik sukeliančių dulkių debesis), su tuo dažnai turėdavo susitaikyti, mat buvo mylimas, gerbiamas ir visuomet laukiamas. Vizitacijų metu jis atlikdavo ir tiesioginę savo pareigą – suteikė sutvirtinimo sakramentą daugiau nei 700 tūkstančių (!) žmonių.

Didelį dėmesį Žemaičių vyskupijos vadovas skyrė išsilavinimui: carinę valdžią erzino parapijinių mokyklų, kuriose dėstyta lietuviškai, kūrimas, sudaręs sąlygas paprastiems žmonėms išmokti skaityti ir rašyti. Tokių parapijinių mokyklų buvo daugiau, nei civilinių, o Kauno gubernija oficialiuose surašymuose garsėjo kaip viena raštingiausių carinėje Rusijoje (kaip rašo P.Jatulis, vien Rietavo dekanate nuo 1853 iki 1863 metų raštingų asmenų skaičius išaugo nuo 11,2 iki 24,3 tūkst). Valančius laiškais nesibodėjo gėdinti dvarininkų, kurie atsisakydavo paremti tokias mokymo įstaigas. Vyskupas nenuleido rankų ir tuomet, kai artėjant neramumams parapijinės mokyklos buvo uždraustos. Jis ragino žmones mokyti vaikus lietuviškai namie – daraktorinėse mokyklose. Be to, prie lietuvių inteligentijos kūrimo svariai prisidėjo Valančiaus siekis išsiųsti mokytis į Peterburgo Romos dvasinę akademiją gabiausius klierikus, atrinktus neatsižvelgiant į jų luominę kilmę.

Žinoma, bene reikšmingiausias ir geriausiai žinomas Valančiaus nuopelnas – 1858 metais pradėtas blaivybės sąjūdis. Alkoholizmas buvo giliai įsišaknijęs baudžiauninkų gyvenime: jį skatino grūdų derliaus pertekliaus panaudojimas spirito gamybai, dvarininkų propinacijos (išimtinė privilegija gaminti alkoholinius gėrimus tam tikroje teritorijoje) teisė bei elementarūs žmonių įpročiai (į kelionę be statinės degtinės leistis nevalia!). Valdžia tą toleravo suprasdama, kad manipuliuoti tamsia ir alkoholio liūne paskendusia mase yra gerokai lengviau, tad skatintos vakarones, „žiburėliai“. Karčemas šėtono koplyčia vadinęs Valančius rašė gausybę laiškų kunigams, ragino jungtis į blaivybės brolijas ir įsirašyti į specialias knygas, liepdavo atsisakyti degtinės (nors saikingas alaus ir midaus vartojimas buvo leistinas). Be to, vyskupas sugebėjo net 40 tūkst. tiražu išleisti knygelę apie blaivybę „Apej brostwa Blaj-wistes arba nusiturieima“, o vėliau apsukriai užkirto kelią leidinį uždrausti bei sunaikinti mėginusios valdžios užmačioms.

Visgi net ir žinant vyskupo įtaką sunku suvokti, kaip per kelerius metus sugebėta pasiekti tokių rezultatų. Pirmiausiai prieš akis iškyla dėl drastiškai sumažėjusios apyvartos smukęs degtindarių produktyvumas bei akcizininkų ir smuklininkų pelnas: štai Kauno gubernijos degtinės varyklų pagamintos degtinės kiekis kibirais sumažėjo nuo 900 tūkst. (1856 m.) iki 129 tūkst. (1860 m.). Gubernijos iždas per kiek daugiau nei metus iki 1860-ųjų dėl to neteko beveik 1,2 mln rublių pajamų, o iki blaivybės uždraudimo M.Muravjovo laikais patyrė apie 5 mln rublių nuostolių. Carinė valdžia baiminosi bet kokių organizuotų visuomeninių judėjimų, kuriuos labai priminė aktyviai sudarinėjami blaivininkų sąrašai, virsmo į pilietinius neramumus, bet Caras, matydamas teigiamas socialines pasekmes, išaugusį darbingumą, kurį laiką blaivybės idėją palaikė.

Galiausiai po sukilimo 1864 m. valdžia privertė tautinę sąmonę stiprinusį ir sunkiai suvaldoma grėsme tapusį Valančių su dvasine seminarija persikelti į Kauną. Bet ir čia jis visomis išgalėmis tęsė darbus: stiprėjant rusifikacijai ir įvedant „graždanką“, nesutikdavo aprobuoti knygų rusiškomis raidėmis, o 1867 m. iniciavo lietuviškų knygų spausdinimą Prūsijoje. Vos per kelerius metus atspausdinta ir knygnešių pagalba atgabenta per 19 tūkstančių leidinių. Valdžia persekiojo šio judėjimo iniciatorius, bet atsargumo dėka net ir per kratą Valančiaus namuose neaptiko nieko inkriminuojančio. Pats vyskupas išliko principingas ir net nesibaimino rašyti laiškus lietuviškai, nors tai buvo draudžiama.

Pabrėžtina, kad gindamas valstiečių teises, auklėdamas juos, ugdydamas kultūrinį tapatumą ir stiprindamas lietuvių kalbos vartojimą, Valančius padėjo pamatus liaudies tapsmui tauta. Ne veltui laiškuose pasirašinėdavo “ganytoju”, kuris gano savo “aveles” - jis tapo tikru tautos vedliu sunkiausiu jai metu. Priverstas aplinkybių, vyskupas elgėsi itin įžvalgiai: priešindamasis rusifikacijai jis nepasuko lenkakalbystės keliu, mat tikėjo, kad lietuvybė ir valstietiška kultūra yra ne mažiau vertinga. Mažą gyventojų dalį sudariusiems bajorams ir kitiems privilegijuotiesiems teko suvokti, kad visuomenę sudaro ne vien jie. Anot prof. A.Jokubaičio, katalikų bažnyčia Valančiaus dėka tapo naujos politinės gyvenimo formos, kuri galutinai realizavosi 1918 metais, katalizatoriumi. Žemaičių vyskupystė buvo savotiška tautos valdymo forma – pereinamoji grandis tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lietuvos Respublikos. Tenka konstatuoti, jog Valančiaus testamente įrašyti žodžiai - „Norėčiau ir po mirties būti jums naudingas“ – išsipildė, mat nuveikti darbai yra Lietuvos pasididžiavimas, jį atlikusiam asmeniui pelnantis vieno iš „Tėvų kūrėjų“ vardą.