Vytautas Sinica. LDK ir lietuvių tauta – kas ką sukūrė

Liepos 6 dieną kasmet minimas Mindaugo karūnavimas, vadinamoji Valstybės diena, primena ir kartu verčia susimąstyti apie Lietuvos valstybingumo trukmę, raidą ir jo santykį su lietuvių tautos egzistavimu. Pastarasis tautos ir valstybės santykis reikalauja nepaviršutiniško vertinimo tiek Lietuvos valstybingumo chronologinių šaknų paieškų, tiek Europos integracijos procesų kontekste.

Aiškus Konstitucijos žodis

1992 metais referendumu tautos priimta Konstitucija pateikia itin nedviprasmišką atsakymą į tautos ir valstybingumo ryšio klausimą: „Lietuvių tauta, prieš daugelį amžių sukūrusi savo valstybę, [bei] šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę [...] priima ir skelbia šią Konstituciją“. Taigi, pirma, pagal Konstituciją lietuvių tauta valstybę sukūrė jau prieš šimtmečius – sunku būtų rasti kitą amžių senumo valstybės steigimo momentą, jei ne Mindaugo karūnavimą. Antra, ta pati lietuvių tauta amžiais gynė laisvę ir nepriklausomybę, o nepriklausomybė – tik suverenios valstybės bruožas. Vėlgi amžiais lietuvių tautos turėtą valstybę istorijos šviesoje galima rasti tik vieną Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Galima drąsiai apibendrinti, kad Lietuvos Konstitucija skelbia nenutrūkstamą lietuvių tautos egzistavimą mažiausiai nuo XIII a. vidurio.

Tą patį leidžiama suprasti ir 1918-02-16 Nepriklausomybės akte, kur Lietuvos Taryba skelbia atstatanti – vadinasi, atkurianti jau anksčiau egzistavusią, tik nuo šiol demokratiniais pagrindais sutvarkytą – Lietuvos valstybę. Moderniosios tautinės Lietuvos valstybės egzistavimą įtvirtinantys teisiniai dokumentai nepalieka abejonių dėl valstybės ir tautos tęstinumo tarp LDK ir Lietuvos Respublikos bei tarp jų gyventojų (ne tarptautinės teisės prasme, nes kartą išnykusi valstybė teisiškai tęstinumo turėti nebegali). Tačiau socialinės tikrovės sampratas neretai, o „tautos“ atveju neabejotinai, formuoja ne politikai ir teisininkai, o akademinis pasaulis, kuriam tautos egzistavimas nėra toks savaime aiškus.

Akivaizdus tautos buvimas ir nebuvimas

Istorikų ir sociologų gretose tokio požiūrio į valstybės ir tautos viduramžiškas šaknis nuoseklumo išlaikyti toli gražu nepavyko. Tarpukario istoriografijai tautos egzistavimas visais Lietuvos istorijos tarpsniais buvo daugiau nei aiškus. Laikytasi tuo metu būdingos antlaikiškos tautos sampratos, pagal kurią tautos yra ne tik natūralios, bet ir visos istorijos tėkmėje egzistuojančios organiškos žmonių bendruomenės. Du garsiausi to meto istorikai – A.Šapoka ir Z.Ivinskis – savo Lietuvos istorijos versijas parašė tvirtai laikydamiesi tautinės istorijos sampratos. Visu LDK laikotarpiu istoriniuose procesuose veikia lietuviai kaip tauta, o didieji kunigaikščiai kaip jos suverenai. Praktinės tokio istorijos pasakojimo pasekmės akivaizdžios: ją skaitantieji suvokia ir pajaučia tautos ilgaamžiškumą ir priklausymą istorijos tėkmei. Tai savo ruožtu stiprina didžiavimąsi savo tautybe, patriotiškumą, pasiryžimą ginti valstybę ir kitas neabejotinas pilietines dorybes.

Tarpukario Lietuvos istorikų paliktas požiūris į tautas, šiandien geriausiai pažįstamas būtent iš atkūrus nepriklausomybę plačiai perleistų Šapokos ir Ivinskio tekstų, akademiniuose sluoksniuose XX-XXI a. sandūroje yra praktiškai miręs. Jau Šaltojo karo pradžioje jo „galabijimą“ pradėjo nacionalizmo ideologijos filosofines šaknis „demaskavęs“ Elie Kedourie. Tautinė istorijos paradigma sutinkama daugiausia tik tarp senosios kartos istorikų. Šiandien konkuruojančios tautiškumo tyrimo paradigmos – modernistinė ir transformacinė. Pagal pirmąją, tautos atsiranda XIX a., anksčiausiai kartu su Prancūzijos revoliucija, o jas sukuria – priklausomai nuo autorių – objektyvios industrinės visuomenės sąlygos (E. Gellner) arba sąmoningi intelektualų ir politikų veiksmai (E. Hobsbawm). Pagal antrąją, tauta taip pat susikuria moderne, tai yra po XVI a., tačiau jos pagrindas ir esmė yra natūralios etninės bendruomenės, iš kurių ir vystosi tautinė tapatybė.

Istorikų darbo praktikoje šie požiūriai atsispindi gana akivaizdžiai. Modernistinę paradigmą išpažįstantys A.Bumblauskas ar A. Nikžentaitis (arba T. Snyder, jei žvelgsime į pasaulinį kontekstą) kategoriškai nesutinka datuoti lietuvių tautos gimimo anksčiau nei tautiniu sąjūdžiu XIX a. viduryje, o viduramžių LDK laiko su jokia tauta išskirtinai nesietina valstybe. Tai nuoseklu, nes nesant industrinės visuomenės sąlygų nėra tautų, o nesant tautų negali būti ir valstybės tautiškumo. Tarpukario istoriografija masiškai apšaukiama mitologizuota, baltofiline ir neturinčia jokio mokslinio pagrindo, dar blogiau, tarpininkaujant Smetonai užsakyta iš Maskvos, Stalinui siekiant per lietuviškąją tapatybę silpninti Lenkijos įtaką ir kiršinti abi tautas. Esą visi tautiškai nusiteikę istorijos ir politikos atžvilgiu piliečiai tą patį daro ir šiandien – kiršina lietuvius tiek su lenkais, tiek su rusais, keldami beprasmius okupacijos žalos atlyginimo klausimus arba užsispyrusiai kartodami, jog Želigovskis visgi okupavo Vilniaus kraštą. Taigi tarpukario istorikams akivaizdžiai egzistavusi tauta, šiandienos aptariamo laikotarpio istoriografijoje egzistuoti taip pat akivaizdžiai nustoja.

Trečiasis kelias arba „išsiaiškinkime sąvokas“

Transformacinis požiūris į tautas reikalauja detaliau, nebe taip paviršutiniškai pažvelgti į tautos sąvoką. Bendriausia prasme tauta yra kalbos, kultūros ir istorinės atminties vienijama bendruomenė, kurios nariai su ta bendruomene sąmoningai tapatinasi. Šių kriterijų visiškai pakanka norint kasdienėse situacijose atskirti, pavyzdžiui, lietuvius nuo bet kurių jų kaimynų. Tačiau kalbant „politiškiau“, o ypač teisėje, egzistuoja aiški skirtis tarp tautos ir etnoso arba tarp tautinių ir etninių grupių. Etninė grupė čia apytikriai atitinka aukščiau pateiktą sąlyginį tautos apibrėžimą, tuo tarpu tautinė grupė pasižymi dar vienu išskirtiniu ir būtinu bruožu – siekia valstybingumo. Atitinkamai ir tauta nuo etninės grupės skiriasi pirmiausiai tuo, jog yra politiškai sąmoninga ir nori realizuoti savo suverenitetą nepriklausomoje tautinėje valstybėje. Tai pagrindinis nacionalizmo kaip ideologijos postulatas, su kurio iškėlimu XIX a., kaip minėta, dažnai tapatinamas ir pats tautų atsiradimas.

Tačiau ir tokia skirtis nėra pakankama. Kaip siūlo vienas garsiausių nacionalizmo tyrinėtojų, Londono ekonomikos mokyklos profesorius Anthony Smith`as, moderniosios su demokratija ir suvere­nu­mu siejamos tautos sampratos nereikėtų trumparegiškai suabsoliutinti ir primesti visiems laikams. Kitais žodžiais, moderni tauta, tai dar ne tauta apskritai, o valstybingumo ir tautoje išskaidyto suverenumo kriterijus nėra universalus ir pakankamas. Moderni tauta, kaip ją supranta modernistai, pasižyminti teritoriškumu, politiniu dalyvavimu, masine kultūra ir švietimu, galiausiai suverenumu – yra reiškinys, iš anksto pasmerktas apsiriboti XIX a. Europa ir Šiaurės Amerika, tiksliau, kraštais, kur įsigalėję buržua ir kiti sluoksniai atėmė valdžią iš monarchų ir aristokratijų tautos vardu. Moderniąją valstybingumo siekiančią, o juolab jį gavusią tautą tiksliau vadinti politine, o kalbiniu, kultūriniu, istoriniu ar biologiniu tapatumu apsiribojančią – kultūrine tauta. Terminai „kultūrinė“ ir „politinė“ tauta yra gana plačiai, nors ne visada nuosekliai naudojami ir leidžia išvengti sąvokų painiavų, kurių nereikia toli ieškoti. Pavyzdžiui, pora iškiliausių išeivijos lietuvių filosofų, A.Maceina ir J.Girnius, abu vartojo nedetalizuotą tautos sąvoka, tačiau pirmasis kalbėjo būtent apie politinę, o J.Girnius – tik apie kultūrinę tautą (dėl ko visiškai nuoseklus ir pagrindžiamas J.Girniaus teiginys, jog tautos egzistavo visais laikais). Tačiau ši tautos sampratų skirtis ne mažiau svarbi tuo, jog leidžia permąstyti tautos atsiradimo klausimą.

Nemoderni tauta

Pagrindinis kriterijus, kuriuo remiantis tautos egzistavimas apribojamas pastaraisiais dviem amžiais, yra masinio įsitraukimo ir pilietinio dalyvavimo. Masinis įsitraukimas į tautą (nepaisant klasių ir lyčių) ir pilietinis dalyvavimas iki daugelio XIX a. visuomenės pokyčių, pirmiausiai, demokratinių ir industrinių revoliucijų, neegzistavo ir net nebuvo galimi. Tačiau masinės tautos (mass nations) yra dabar yra retas fenomenas – didžiojoje pasaulio dalyje nuo politinio tautos gyvenimo atskirtos moterys, žemiausios klasės, religinės ir etninės grupės, kastos ir kiti visuomenių segmentai. Visų sluoksnių ir lyčių įtraukimas į politinį gyvenimą ir moderniai su­prantamą tautą yra itin lokalus ir naujas Vakarų pasaulio reiškinys, taigi tik atvejis, neapimantis viso tautos sąvokos turinio.

Minėtasis Anthony Smith epochos neribojamą tautos sampratą siūlo apibrėžti kaip „įsivardijusią ir save apibrėžusią žmonių bendriją, kurios nariai turi tuos pačius mitus, kolektyvinę atmintį, vertybes bei tradicijas, gyvena istorinėje tėvynėje ir su ja tapatinasi, kuria atskirą (savitą) viešąją kultūrą, laikosi bendros teisės ir papročių“. Kartu taip pat griežtai tautinę tapatybę galima suprasti kaip „nuolatinį vertybių, simbolių, atminties, mitų ir tradicijų, kurie kartu sudaro unikalų tautos paveldą, reprodukavimą ir perinterpretavimą, kartu kiekvienam asmeniškai tapatinantis su šiuo paveldu“. Taip suvokiamos tautos gali būti atsiejamos nuo nacionalizmo – tikrai tik moderne masiniu tapusio reiškinio, kurio tikslas yra suteikti egzistuojan­čioms tautoms valstybes ir suverenumą, bet ne sukurti pačias tautas. Kai viduramžių ar senovės žmonių bendrijų „nacionalumas“ matuojamas šiame tekste jau atmestais modernių tautų kriterijais, pasitelkiant B. Routledge metaforą, praeities bandoma ieškoti dabarties veidrodyje.

Įveikus šią pagundą galima praeityje tiesiog paieškoti liudijimų apie tai, ar žmonės suvokė savo tautinę tapatybę, tai yra jautėsi prancūzais, olandais ar, kas įdomiausia mums, lietuviais, ir kaip tokie turėjo bendrus unikalius kultūrinius bruožus. A .Smith pateikia argumentuotus pavyzdžius, jog jau XVI a. tautinė tapatybė buvo aiškiai apčiuopiama prancūzų, škotų, anglų atvejais, dar daugiau, pateiktąjį tautos apibrėžimą atitiko senovės izraelitai, egiptiečiai, asirai, armėnai. Pats žodis nation kilęs iš natio ir dar toliau iš nasci – lotyniškųjų „gimimas, gentis“ ir „gimti“. Žodis buvo vartotas Biblijoje, viduramžių autorių tekstuose ir dokumentuose. Aptinkamas jis ir LDK filosofų, pavyzdžiui, Andriaus Volano darbuose. Aišku, žodžiui teiktas turinys neatitiko moderniosios tautos sampratos, tačiau jo istorinė vartosena puikiai dera su cituotu A. Smith universaliu tautos apibrėžimu.

Lietuvių tauta viduramžiais

Apie lietuvių tautos egzistavimą ikiunijiniais LDK laikais gana skurdžiai ir visgi byloja nauja akademine dvasia išauklėti šių dienų Lietuvos istorikai, kuriais remtis rašant istoriniu klausimu yra kitos srities studento pareiga. Štai J. Kiaupienė teigia, kad „LDK valstybėje erdvėje vėlyvaisiais viduramžiais tęsėsi bendraeuropinis etnosų virsmas tautomis“ ir cituoja E. Gudavičių, jog „XIV a. antrojoje pusėje jau egzistavo lietuvių tauta, o tautinę savimonę buvo įsisąmoninęs kilmingasis karo prievolininkų elitas“. Remiantis pirminiais šaltiniais, dar 1420 m. Vytautas laiške imperatoriui nurodo, kad „dabar yra ir visada buvo viena ir ta pati Lietuvos žemė, nes yra viena kalba bei tie patys gyventojai [...] Žemaitijos žmonės nuo senų laikų save vadino lietuviais ir niekada žemaičiais, ir dėl tokio tapatumo savo rašte mes nerašome apie Žemaitiją, nes viskas yra viena, vienas kraštas ir tie patys gyventojai“. Tokie pareiškimai liudija buvus suvokiamą ryšį tarp kalbos, tautos ir teritorijos. Pastarosios sienos ir nuosavybės į ją teisė grindžiama būtent vieninga gyventojų tapatybe. Dėl iš baltų genčių LDK valstybės laikais susiformavusios lietuvių tautos papročių, religijos, bendros kilmės mitų vientisumo ir vienos paprotinės teisės taikymo tarsi ir nekyla diskusijų. Unikalios lietuvių tapatybės pirminiu šaltiniu buvo pagonybė, o savęs apsibrėžimui reikalingas Kitas – katalikai Vakaruose ir stačiatikiai Rytuose.

Valstybingumas neabejotinai buvo vienas svarbiausių tautos formavimuisi prielaidas sudariusių veiksnių. Prievartinė Mindaugo centralizacija ir savo valdžios primetimas paskatino ir tautinio vienijimosi procesus. XIII a. viduryje, Mindaugui kuriant valstybę, buvo kalbama apie iš esmės dvi skirtingas „lietuvių“ sąvokas. Mindaugo lietuviai buvo visi jam ištikimi žmonės, giminės, didikai su šeimomis, nekilmingi valdiniai, kiti lietuviai – jo valdžios nepripažįstantys šios genties žmonės. „Lietuvio“ terminas kronikose neretai nurodė tiesiog žmogaus gyvenamą teritoriją, o ne etninę tapatybę. Valstybingumas ir centralizacijos procesai šią situaciją keitė. Kaip nurodo A. Dubonis, jau 1338 m. prekybos sutartyje su Livonija lietuvių tautos interesus atstovauja Gediminas su savo sūnumis ir visais bajorais. Pirkliai taip pat tampa valdovo valdomos (ne valdančios) tautos dalimi, nebe „šunimis“ kaip Traidenio retorikoje. Tautinę savimonę ugdė bendri karo veiksmai, krašto gynimas nuo priešų. Bendrose gretose vienos valstybės interesus ginančių karių pajėgos pajusdavo bendrumą ne tik su savo valdovais, bet ir kitais kariais. Vėlesniems kunigaikščiams prijungiant vis naujas žemes LDK jokiu būdu negalėjo būti homogeniška tautine valstybe. Lietuviškai kalbantys gyventojai buvo paplitę viso labo iki 100 000 km² plote, o jų skaičius buvo tarp 300 000 ir 1 000 000 – toks platus intervalas rodo ir koks gilus istorikų nesutarimas šiuo klausimu. Gedimino ar Vytauto laikų LDK absoliučią gyventojų daugumą sudarė lietuviams savęs nepriskyrę, jų kalbos nemokėję ir kitas tikybas išpažįstantys gyventojai. Politinės ištikimybės objektas visiems gyventojams taip pat buvo lietuviškos dinastijos valdoma, bet vienodai sava ir kitataučiams LDK. Kita vertus, nuolatinis gyvas kontaktas su dinastijai pavaldžiais rusėnais taip pat stiprino tautinę lietuvių savimonę, o tautinį išdidumą ir viršumo jausmą rodo vienareikšmiškai niekinamą konotaciją turėjęs „gudo“ terminas. Stačiatikių aplinkoje kunigaikščių prisirišimas prie gimtosios pagonybės buvo dar vienas tautinę tapatybę kartu su dinastine ištikimybe stiprinantis veiksnys.

Politinė bajorų tauta

Klaidinga ir vienareikšmiškai atmesti lietuvių politinės tautos egzistavimą. Nors LDK buvo dinastinė valstybė, kur valdovas tikrai nesijautė už savo valdžią skolingas ir atskaitingas valdiniams, XIV a. iš valdančiai dinastijai nepriklausiusių patarėjų užsimezgė siaura politinė tauta. Lietuviškos diduomenės atstovai buvo įtraukiami į valstybės reikalų svarstymą, dalyvaudavo derybose, tvirtinant sutartis, atstovaudavo valdovą. J. Kiaupienė palankia terpe tokiai pirminei politinei tautai formuotis laiko po Krėvos akto ir Lietuvos krikšto pasidalinus valdžią LDK ir Lenkijoje susidariusią situaciją. „Teisiniai ir materialiniai to pagrindai – 1387 m. Jogailos privilegija, [o] stimulas tokiam sluoksniui formuotis – siekis pasipriešinti Lenkijos elito siekiui polonizuoti LDK, kuriam naujakrikščiai lietuviai ir žemaičiai tapo potencialia Lietuvos valdovų atrama ir valstybės suverenumo garantu“.

D. Kuolys LDK politinės tautos liudijimu pateikia Vytauto atsiklausimą bajorų, ar mokėti Lenkijai duoklę. Pastarųjų atsakymas, kad „jų tėvai ir protėviai nuo amžių buvę laisvi, tad ir jie norį likti prie savo amžinųjų laisvių“ tampa Vytauto neigiamo atsakymo Jadvygai pagrindu. Tarptautinė politika legitimuojama politinės tautos sprendimu. Tuo pačiu Vytauto valdymo laikotarpiu pradėjo formuotis valstybės tarnyba, priklausymas kuriai reiškė ne vien žemes ir pajamas, bet ir politinę įtaką. Luominės visuomenės kontekste naivu kalbėti apie visuotinio suverenumo nebuvimą ir jo siekiamybę. Nekilmingieji, o juo labiau valstiečiai apskritai buvo daugiau nuosavybė, o ne laisvą valią turintys individai, tad negalėjo pretenduoti dalyvavimą sprendimų priėmime.

Mėginimas daugelį LDK gyventojų priskirti vienai ar kitai moderniajai tautai būtų jau minėtasis praeities ieškojimas dabarties veidrodyje, mat kultūrinis ir politinis tapatumas visgi nėra tapatūs tarpusavyje. Taigi svarstant apie dabartinės modernios tautinės Lietuvos valstybės šaknis politinio atspirties taško galima ieškoti tik vasario 16-osios Lietuvoje, nes LDK paprasčiausiai nebuvo lietuviško valstybingumo ir lietuvių tautos valstybė. Teisus A. Jokubaitis, sakydamas, kad LDK nėra Lietuvos valstybingumo šaltinis. Tačiau kartu svarbu, jog nors viduramžių lietuvių tauta suvereniai nevaldė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, būtent jos – jau tada užsimezgusios – kultūriniai palikuonys esame. Apibendrinant XIII-XV a. lietuvių tautos raidą, galima teigti, jog Konstitucijos preambulėje esama klaidos – ne lietuvių tauta sukūrė Lietuvos valstybę, o ši svariai prisidėjo prie sąmoningų lietuvių susikūrimo. Ir visai ne XIX-ame, jau XIV-ame amžiuje.