Povilas Gylys. Ar teisė gali būti amorali?

Dauguma mūsų šalies informacinių galios centrų, iš kurių išskirčiau „Lietuvos rytą“ ir taip vadinamą nacionalinį transliuotoją, mums ba...



Dauguma mūsų šalies informacinių galios centrų, iš kurių išskirčiau „Lietuvos rytą“ ir taip vadinamą nacionalinį transliuotoją, mums bando įpiršti mintį, kad įstatymas visada yra lyg Dievo įsakymas, kurį visiems ir visada reikia beatodairiškai vykdyti, kad teisininkai yra ypatinga žmonių grupė, kuri vienintelė gali vykdyti teisingumą, nes turi profesinį monopolį tiesai.

Tokios nuostatos yra aktyviai ir agresyvokai palaikomos keleto žinomų teisininkų. Pagal juos teisinga yra tai, kas atitinka galiojančią taip vadinamąją pozityviąją teisę, įstatymo raidę. Visiems šiems žmonėms formalusis, įstatymu įformintas teisingumas yra visas, absoliutus teisingumas. Bet koks nukrypimas nuo įstatymo turi būti baudžiamas. Pagal juos neturi būti jokios teisinės diskrecijos, t. y. atožvalgos (atsižvelgimo) į konkrečią situaciją, į konkrečius nusikaltusiųjų žmonių motyvus ir pan.

Prisipažinsiu, kad man kaip visuomenės mokslų atstovui, jau senokai besidominčiam teisingumo (socialinio teisingumo, rinkos teisingumo) problematika, toks formalistinis požiūris į teisę yra nepriimtinas. Pirmiausia teisingumą gali vykdyti daugelis, jei ne visi. Taip pat kaip visi gali ir pažeisti teisingumo principus. Pavyzdžiui, jei aš kaip dėstytojas parašau studentui teisingą pažymį, aš vykdau teisingumą, jei suklystu, pažeidžiu teisingumą, esu neteisus. Tėvai, vadovai ir pan. taip pat vykdo ar nevykdo teisingumą.

Antra, jeigu absoliutizuojame įstatymo galią, rizikuojame įteisinti neteisingus dalykus, iškelti teisę aukščiau moralės. Tokios teisės sampratos rėmuose galima pakliūti į spąstus – pateisinti totalitarinių, autoritarinių režimų sąlygomis priimtus teisinius aktus ir teismų sprendimus. Formaliai jie yra teisėti, tačiau realiai jie dažnai prasilenkia su teisingumu arba yra tiesiog drastiškai amoralūs.

Pavyzdžiui pagal šią logiką Lietuvos inkorporavimas į Tarybų Sąjungą buvo teisėtas, nes atitinkami teisiniai žingsniai buvo atlikti. Teisėtais ir teisingais tuomet turi būti pripažinti ir tarybinių teismų sprendimai mūsų disidentų atžvilgiu.

Nesu teisės specialistas, todėl pasiremsiu teisės autoritetų mintimis. Vienu iš tokių autoritetų man yra VU profesorius Valentinas Mikelėnas. Jis mato formalistinio, pozityvistinio požiūrio į teisę silpnybę, trūkumus. Jis teisę kildina iš moralės. Tai reiškia, kad tikroji teisė jam yra morali teisė, kad teisės ir moralės atskyrimas atima iš teisės jos moralinį autoritetą, veda prie amoralaus elgesio įteisinimo, prie manipuliavimo teise.

Deja, profesoriaus V. Mikelėno požiūris į teisę mūsų naujojoje nomenklatūroje nėra populiarus. Pirma, moraliniais principais grįsta teisė yra techniškai sudėtingesnė, reikalauja plataus humanitarinio išsilavinimo, kuris leidžia geriau suvokti žmogiškus teisingumo niuansus. Tokią teisę sunkiau įgyvendinti teisės roboto sąmonę turinčiam individui.

Antra, moralios teisės nenori Lietuvą šiandien valdanti anoniminė, godi valdžiai, tačiau bijanti viešumo grupuotė. Moralioje teisinėje terpėje tokiai grupuotei, ją galima pavadinti ir klika, vietos nebūtų. Tai jie instinktyviai jaučia. Jų vykdomas manipuliacinis valdymas iš viešojo gyvenimo užkulisių galimas ir efektyvus tik tada, kai teisė atsiejama nuo moralės, kai teisininkai yra paskelbiami vieninteliais tiesos nešėjais, o visuomenė yra nušalinama nuo teisingumo problemų sprendimo.

Ryškiausias to pavyzdys yra pedofilijos ir kelių žmonių žūties, mergaitės atidavimo biologinei motinai bylos. Nors didelė visuomenės dalis mato, kad šios bylos yra vilkinamos, arba teisėsaugos veiksmai yra šališki, iš anksto angažuoti, mums bandoma įteigti – viskas teisėta. Reikšmingai daliai šalies piliečių atrodo kitaip. Jie sako – teisėsaugos veiksmai savo turiniu nėra teisėti, nes yra amoralūs, jie neatstovauja viešojo teisingumo, nes teisėtvarką kažkokia grupė privatizavo.

Taigi Lietuvoje yra dvi teisės filosofijos mokyklos. Viena į įstatymą teisę žiūri formalistiškai, ir atsiriboja nuo moralės, kita remiasi nuostata, kuri prof. V. Mikelėno lūpomis skamba taip: „Jeigu teisė nėra grindžiama morale, sunku tikėtis, kad tokios teisės bus laikomasi ir kad ji bus gerbiama“. Kaip rodo apklausos, Lietuvoje teisė autoriteto neturi. Profesorius paaiškina pagrindinę tokios nepagarbos priežastį - moralės deficitą teisėje. Vadinasi išeitis - grąžinti teisei moralų jos pavidalą.

P.S. Vos baigus rašyti šį straipsnelį, DELFI pasirodė K.Jovaišos straipsnis „Kodėl reikia griežtai atskirti teisę nuo moralės?“. Šis rašinys patvirtina, kokia gili Lietuvoje yra takoskyra tarp dviejų teisės filosofijų ir kokias pasekmes turi vienos iš jų - formalistinės teisės filosofijos praktinis taikymas.

Šaltinis: www.delfi.lt

Susiję

Įžvalgos 5717656009483010546
item