Vytautas Budnikas. Dėl kaltinimų Lietuvos žmogaus teisių asociacijos nariui B. Genzeliui bei piliečiams R. Ozolui ir A. Medalinskui

Lietuvos žmogaus teisių asociacijos narys Bronislovas Genzelis, piliečiai Romualdas Ozolas bei Alvydas Medalinskas yra kaltinami neva pažeidę LR Susirinkimų įstatymą, kad 2012 m. kovo 17 d. Nepriklausomybės aikštėje prie Lietuvos Respublikos Seimo rūmų surengė mitingą  viena valanda anksčiau nustatyto laiko  ir ne Seimo rūmų automobilių stovėjimo aikštelėje. Už tariamą pažeidimą jiems buvo surašyti administracinės teisės pažeidimų protokolai pagal ATPK 188⁽⁷⁾ str. 1 dalį.

Lietuvos žmogaus teisių asociacijos įsitikinimu, minėti piliečiai nepažeidė LR Susirinkimų įstatymo, tačiau jį pažeidė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir policijos atstovai, kartu pažeisdami   ir visų minėtame mitinge dalyvavusių piliečių konstitucines bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) garantuojamas žmogaus teises ir laisves.

Dėl žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių.

Žmogaus   ir  piliečio  teisė  į  taikius  susirinkimus nepažeidžiant   pamatinių  visuomenės  vertybių  ir  kitų  asmenų teisių   yra   įtvirtinta   tarptautinės  teisės  aktuose.  Antai Visuotinės  žmogaus  teisių  deklaracijos  20 straipsnio 1 dalyje skelbiama:  „Kiekvienas  žmogus turi teisę į taikių asociacijų ir susirinkimų  laisvę.”  Pagal  Deklaracijos  29 straipsnio 2 dalį, įgyvendindamas   savo   teises  ir  naudodamasis  savo  laisvėmis,  kiekvienas žmogus negali patirti kitokių  apribojimų,  kaip  įstatymo  numatytieji  vien  tam,  kad garantuotų  kitų  žmonių  teisių ir laisvių deramą pripažinimą ir gerbimą   siekiant   patenkinti   teisingus   moralės,  viešosios tvarkos   ir   visuotinės   gerovės   reikalavimus  demokratinėje visuomenėje.  Tarptautinio pilietinių ir politinių   teisių  pakto  21  straipsnyje sakoma:  „Pripažįstama  teisė rengti  taikius  susirinkimus. Naudojimuisi šia teise negali būti taikomi   jokie   apribojimai,   išskyrus  tuos,  kuriuos  numato įstatymas  ir  kurie  demokratinėje  visuomenėje būtini valstybės ar  visuomenės  saugumo,  viešosios tvarkos interesams, gyventojų sveikatai  ir  dorovei  arba  kitų  asmenų  teisėms  ir  laisvėms apsaugoti.”

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 11 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad  kiekvienas   turi   teisę   laisvai   rengti   taikius susirinkimus… , 2 dalyje  nurodyta, kad   naudojimuisi   šia  teise  negali  būti  taikomi  jokie apribojimai,  išskyrus  tuos atvejus, kuriuos numato įstatymas ir kurie   yra   būtini   demokratinėje   visuomenėje  valstybės  ar visuomenės  saugumo  interesams,  siekiant  užkirsti kelią teisės pažeidimams  ar  nusikaltimams, gyventojų sveikatai ar dorovei ar kitų   asmenų  teisėms  ir  laisvėms  apsaugoti.

Ši nuostata įtvirtinta ir   Lietuvos Respublikos Konstitucijos 36 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus.

Ši teisė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves.

Interpretuodamas   Konvencijos   11   straipsnio   nuostatas Europos  Žmogaus  Teisių Teismas byloje Ezelinas prieš Prancūziją (Cour  eur.  D.  H.,  arret  Ezelin  du 26 avril 1991, série A no

202)  pažymėjo,  jog  laisvė  dalyvauti  taikiame  susibūrime, ne taip,  kaip  uždraustoje  demonstracijoje,  yra tokia svarbi, kad jos   negalima  varžyti,  jeigu  suinteresuotasis  pats  tokiomis aplinkybėmis  nepadaro  smerktino veiksmo.[1]

Susirinkimų laisvė yra svarbi visuomenės vystymosi sąlyga, leidžianti asmeniui dalyvauti poli­tiniame, visuomeniniame šalies gyvenime, daryti įtaką valstybės valdžios sprendimams, juos viešai vertinti, organizuotai ir viešai prieš juos protestuoti. Ši laisvė susiformuoja  pilietinę visuomenę, kuri grįžtamuoju ryšiu įgalina piliečius būti aktyvesniais politinės bendrijos nariais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas)   2000 m. sausio 7 d.  nutarime   yra išaiškinęs, kad konstitucinis  susirinkimų laisvės įtvirtinimas reiškia, jog  ji  traktuojama  kaip  viena iš pamatinių žmogaus laisvių ir vertybių  demokratinėje  visuomenėje ir yra  neatskiriamas demokratinės santvarkos  požymis.  Ši laisvė  yra reikšminga Konstitucijoje įtvirtinto atviros,  teisingos,  darnios  pilietinės  visuomenės ir teisinės valstybės siekio įgyvendinimo sąlyga. Susirinkimų   laisvė   -   tai   piliečių  subjektinė  teisė dalyvauti  taikiame  susibūrime  ir  laisvai reikšti savo nuomonę bei  pažiūras,  užtikrinanti asmenybės pilietinio aktyvumo raišką visuomenėje ir valstybėje.

Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucija    yra   vientisas  aktas   (Konstitucijos   6 straipsnio  1  dalis),  todėl  susirinkimų  laisvė traktuotina ne tik  kaip  savaiminė  demokratijos  vertybė,  bet  ir kaip svarbi garantija,   kad   bus   visavertiškai   įgyvendinamos   įvairios konstitucinės   teisės   ir  laisvės:  piliečių  teisė  dalyvauti valdant  savo  šalį  (Konstitucijos  33  straipsnio  1 dalis), jų teisė   kritikuoti   valstybės   įstaigų   ar   pareigūnų   darbą (Konstitucijos  33  straipsnio  2  dalis),  žmogaus  teisė turėti savo  įsitikinimus  ir  juos  laisvai  reikšti  (Konstitucijos 25 straipsnio   1  dalis),  jo  teisė  ieškoti,  gauti  ir  skleisti informaciją  bei  idėjas  (Konstitucijos  25 straipsnio 2 dalis), piliečių  teisė  laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar  asociacijas  (Konstitucijos  35  straipsnio  1  dalis) ir kt. Taigi  susirinkimų  organizavimas  yra  vienas  iš  pilietinio ir politinio veikimo būdų.

Konstitucinis Teismas   taip pat pažymėjo,   kad   valstybės   kišimasis   į   naudojimąsi susirinkimų   laisve,   kaip   ir  kitomis  žmogaus  ir  piliečio teisėmis  bei  laisvėmis, pripažįstamas teisėtu ir būtinu tik jei laikomasi  apribojimo  ir  siekiamo  teisėto tikslo proporcingumo principo.  Visais  atvejais  būtina  išlaikyti  pusiausvyrą  tarp asmens  teisės  ir viešojo intereso.

 Europos žmogaus teisių teismas  Sąjūdžio  „Gydytojai už gyvybę” byloje (Cour eur. D. H., arret  Plattform  „Ärzte  für das Leben” du 21 juin 1988, série Ano  139)  išaiškino,  kad teisė laisvai rengti taikius susirinkimus   apima   ne   tik   negatyvią   valstybės   pareigą netrukdyti  rengti  taikius  susirinkimus,  bet  ir jos pozityvią pareigą   suteikti   tokių   susirinkimų   dalyviams   atitinkamą apsaugą;   derindama   susirinkimo   vietą  atitinkama  valstybės institucija  turi  įsitikinti,  kad  ji  yra  tinkama susirinkimo dalyvių apsaugai užtikrinti.

Tokia yra ir Europos žmogaus teisių teismo praktika.

Dėl pažeidimų

Sprendžiant dėl to, ar piliečiai Bronislovas Genzelis,  Romualdas Ozolas ir Alvydas Medalinskas nusižengė įstatymas, būtina įvertinti tai, kad Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymas (toliau – Įstatymas) yra skirtas nustatyti Lietuvos Respublikos piliečių konstitucinės teisės rinktis be ginklo į taikius su­sirinkimus užtikrinimo sąlygas ir valstybės bei visuomenės saugumo, viešosios tvarkos, žmonių sveikatos ir dorovės, kitų asmenų teisių ir laisvių apsaugos tvarką organizuojant susirinkimus bei atsakomybę už šio įstatymo pažeidimus.[2]  Taigi šiuo įstatymu yra legalizuota subjektinė teisė.   Susirinkimų įstatymo 5 straipsnyje yra numatyta, kad susirinkimų vietą laiką ir kitą jų organizavimo tvarką organizatoriai suderina su savivaldybės tarybos vykdomojo organo vadovu arba jo įgaliotu atstovu.  Įstatyme numatyta, kad Susirinkimo organizatorius privalo ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas iki numatomo susirinkimo vedimo dienos pateikti pranešimą apie susirinkimo organizavimą. Toks pranešimas turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo jo gavimo irne vėliau kaip likus 48 valandoms iki susirinkimo pradžios. Pranešimą nagrinėja savivaldybės tarybos vyk­domojo organo vadovas ar jo įgaliotas atstovas dalyvaujant policijos atstovui.  Jį nagrinėjant aptariamos susirinkimo organizavimo galimybės nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje.

Ši Įstatymo nuostata reglamentuoja, kad    institucija   ar   pareigūnas,   priimdamas sprendimą  dėl  suderintos  susirinkimo  vietos, laiko ir formos, turi  išsiaiškinti,  ar  susirinkimas  nepakenks  valstybės  arba visuomenės   saugumui,  žmonių  sveikatai  ar  dorovei,  nepažeis viešosios  tvarkos,  kitų  asmenų  teisių  ir  laisvių. Derindami susirinkimo  vietą,  ši  institucija  ar pareigūnas taip pat turi įvertinti,  ar  ji yra tinkama pačių susirinkimo dalyvių apsaugai užKonstitucinis Teismas jau minėtame nutarime nurodė, kad  jeigu nagrinėjant    pranešimą    išaiškėja   aplinkybių,   dėl   kurių susirinkimas   negali   būti  organizuojamas  pranešime  nurodyta forma,   nurodytoje   vietoje   ar   nurodytu  laiku,  gali  būti pateikiami   ir  svarstomi  pasiūlymai  dėl  kitokių  susirinkimo formų,   vietos   ir   laiko,  bet  tik  dalyvaujant  susirinkimo organizatoriams (Įstatymo 10 straipsnio 3 dalis).

Šios administracinės bylos faktinės aplinkybės rodo, kad šios Įstatymo nuostatos buvo pažeistos:

Pirmiausia Vilniaus m. savivaldybės administracija nesilaikė nustatyto 48 val. trukmės reglamento ir laiku nepranešė mitingo (susirinkimo) organizatoriams apie sprendimą keisti susirinkimo (mitingo) vietą ir laiką.

Antra, svarstyti galimų alternatyvų susirinkimo organizatoriai nebuvo kviečiami, todėl Vilniaus m. savivaldybės administracija pažeidė Įstatymo 10 str.

Atkreiptinas dėmesys,  kad Įstatymu  yra nustatyta  ne  leidiminė, bet pareikštinė konstitucinės susirinkimų   laisvės   įgyvendinimo   tvarka.  [3]   Konstitucinis   Teismas  yra pažymėjęs,  kad  savivaldybės  tarybos vykdomojo  organo  vadovas arba jo įgaliotas atstovas, priimdamas sprendimą    atsisakyti    išduoti   susirinkimo   organizatoriui pažymėjimą  dėl  suderintos  susirinkimo vietos, laiko ir formos, yra  saistomas  Konstitucijos  36  straipsnio  2  dalyje nurodytų susirinkimų    laisvės   ribojimo   pagrindų:   priimdamas   tokį sprendimą   jis   privalo   pateikti   aiškius   įrodymus,   kaip konkrečiai  susirinkimas  pažeis valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją  tvarką,  žmonių  sveikatą  ar  dorovę  arba  kitų asmenų teises ir laisves.

Konstitucijos  29  straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta,  kad  įstatymui,  teismui ir kitoms valstybės institucijoms  ar  pareigūnams visi asmenys lygūs, 2 dalyje – kad žmogaus  teisių  negalima  varžyti  ir teikti jam privilegijų jo   lyties,   rasės,   tautybės,   kalbos,   kilmės,  socialinės padėties,   tikėjimo,  įsitikinimų  ar  pažiūrų  pagrindu.

Pažymėtina, kad kaip tik šia nuostata privalėjo vadovautis Vilniaus m. savivaldybės administracijos ir policijos atstovai, išdavę leidimą tuo pačiu laiku rengti eiseną (susirinkimą) Lenkų rinkimų akcijai. Drausdami piliečiams B. Genzeliui,  R.Ozolui ir A. Medalinskui tuo pačiu laiku rengti taikų susirinkimą (mitingą) numatytoje vietoje ir numatytu laiku, savivaldybės administracijos ir policijos atstovai grubiai pažeidė asmens lygiateisiškumo principą, t.y.  pažeidė Konstitucijos  29  straipsnio 1dalį.

Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad atsisaky­mas išduoti susirinkimo organizatoriui pažymėjimą dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos turi būti pagrįstas, nurodant, kokia gali  kilti grėsmė valstybės ir visuomenės saugumui, viešajai tvarkai, žmonių sveikatai ar net gyvybei, taip pat žalos padarymas turtui, policijos negalėjimas užtikrinti viešosios tvar­kos ir visuomenės saugumo. Savivaldybės administracija  nenurodė faktų, kuriais remiantis padarytos  išvados dėl atsisakymo leisti B. Genzeliui,  R. Ozolui ir A.Medalinskui numatytu laiku ir numatytoje vietoje surengti mitingą, savo sprendimą pagrįsdama vien abstrakčiais teiginiais apie gresiančius viešosios tvarkos ir visuomenės saugu­mo pažeidimus. A priori tokie teiginiai patys savaime nėra laikytini motyvu.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, grėsmės (ribojimu proteguojamoms demokratinės visuomenės vertybėms) realumo aspektas turi būti pa­grįstas priimtinu svarbių faktų vertinimu; nacionalinių institucijų sprendimai turi būti paremti ne prielaidomis, bet motyvuotomis faktinėmis išvadomis; grėsmė turi būti tokia didelė, kad reikalautų pritaikyti tokią drastišką priemonę kaip renginio draudimas.[4]

Netgi darant prielaidą, jog tuo pačiu metu vykęs  Lenkų rinkimų akcijos susirinkimas ir galėjo sukelti keblumų dėl transporto eismo  ar pan., tai jokiu būdu  nesuteikė teisės Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir policijos atstovams trukdyti B.Genzeliui, R.Ozolui ir A.Medalinskui surengti savo taikų mitingą (susirinkimą) pageidaujamu laiku ir pageidaujamoje vietoje.

Dėl pagrindo riboti susirinkimų laisvę, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos sutrikdymui ar nusikaltimams

Pagrindas riboti susirinkimų laisvę, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos sutrikdymui ar nusikaltimams, yra pakankamai detalizuotas EŽTT sprendime byloje Stankov ir Jungtinė makedonų Ilinden organizacija prieš Bulgariją.  Šioje byloje teismas pasisakė, jog negali būti atsisakoma išduoti leidimą susirinkimui kiekvienu atveju, kada kyla įtampos grėsmė tarp priešingų pažiūrų grupių, kurios ketina rengti susirinkimą tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje. Priešingu atveju visuomenė netektų galimybės reikšti ir išgirsti skirtingas pažiūras. Šis principas buvo detalizuojamas ir vėlesnėje teismo praktikoje, numatant, jog valstybės teisėsauga tokiu atveju turi imtis priemonių apsaugoti taikias demonstracijas.

EŽTT yra pabrėžęs, jog susirinkimų laisvės ribojimai yra galimi tada, kai organizatoriai ir dalyviai turi smurtinių ar kitaip demokratines vertybes paneigiančių ketinimų. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog tikimybės, kad prie susibūrimo prisijungs priešiškai nusiteikę asmenys, pagrindu negalima riboti taikių susirinkimų laisvės. Ribojimas yra leistinas tik tada, kai valstybės institucijos turi pakankamų įrodymų apie pačių susirinkimo organizatorių ir dalyvių smurtinius ketinimus. Negalima atsisakyti leisti organizuoti susirinkimo šiuo pagrindu, jei kyla įtampos grėsmė tarp priešingų pažiūrų grupių ar pavienių prie susirinkimo ketinančių prisijungti asmenų ir teisėsauga yra pajėgi saugumą užtikrinti .

Savivaldybės vykdomosios institucijos pareigūnai, atsakingi už Susirinkimų įsta­tymo įgyvendinimo užtikrinimą, privalėjo žinoti Žmogaus Teisių Teismo praktiką, jog nacionalinės valdžios institucijos sprendimų priėmimo procese turi pateikti konkretų potencialaus neramumų masto apskaičiavimą (įvertinimą), siekiant nustatyti būtinus iš­teklius susidūrimų grėsmei neutralizuoti. Valstybė, turėdama informacijos apie galimą smurto proveržį įgyvendinant susirinkimų laisvę, turėjo pasitelkti į pagalbą baudžiamojo persekiojimo aparatą, o ne drausti renginį. Tačiau tai nebuvo padaryta.

Dėl pagrindo riboti susirinkimų laisvę, siekiant užtikrinti kitų asmenų teises bei laisves  

Siekiant užtikrinti kitų asmenų teises bei laisves  turi būti užtikrinama pusiausvyra tarp susirinkime dalyvaujančių asmenų teisės į susirinkimų laisvę ir kitų asmenų teisių, kurie nedalyvauja susirinkime, tačiau gali būti tiesiogiai paveikti vykstančio renginio. Europos žmogaus teisių teismo praktikoje pripažinta, kad  laikinas pėsčiųjų ar automobilių kelių eismo sutrikdymas nėra proporcingas pagrindas ribojimams.

Teisės, kurios gali būti pažeistos įgyvendinant susirinkimų laisvės teisę: teisė į privatų gyvenimą, teisė į nuosavybę, teisė į laisvę ir saugumą turėjo būti nurodytos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sprendime. Todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracija, prieš priimdama sprendimą neleisti vykti B. Genzelio,  R. Ozolo ir A.Medalinsko organizuotam susirinkimui šiuo pagrindu, privalėjo atsakyti į keturis vertinamuosius klausimus: 1) kokios kitų asmenų teisės bus pažeistos; 2) kaip tos teisės gali būti pažeidžiamos; 3) kiek tiksliai valdžios sprendimas sušvelnina pažeidimo galimybę; 4) kodėl švelnesnė priemonė negali būti įgyvendinama.

Akivaizdu , kad tai nebuvo padaryta.

Iš to darytina išvada, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir policijos pareigūnai, kontroliuodami minėtų piliečių organizuojamo susi­rinkimo teisėtumą, ėmėsi revizuoti ir cenzūruoti žinių patekimą į viešąją erdvę (Susi­rinkimų įstatymo 8 straipsnis), pažeidė Visuotinės  žmogaus  teisių  deklaracijos  20 straipsnio 1 dalį, Tarptautinio pilietinių ir politinių   teisių  pakto  21  straipsnį,  Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 11 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 36 straipsnį ir LR Susirinkimų įstatymo 10 straipsnį.

Be to, Vilniaus m. savivaldybės administracijos ir policijos atstovai dėl menkos kompetencijos, aplaidžiai atlikdami savo pareigas ir galimai piktnaudžiaudami tarnybine padėtimi pažeidė ne tik 2012 m. kovo 17 d. mitingo (susirinkimo) organizatorių, bet ir  minėto mitingo dalyvių konstitucines teises, sukeldami mitingo dalyviams nepagrįstas abejones dėl paties mitingo teisėtumo ir atitinkamai dėl jame dalyvaujančių asmenų saugumo. Nepagrįstai siekdami nubausti administracinėmis baudomis Kovo 11-osios Akto signatarus  Bronislovą Genzelį ir  Romualdą Ozolą minėtų institucijų darbuotojai ir pareigūnai sukėlė pagrįstas visuomenės abejones valstybės valdžios kompetencija ir tokiu būdu diskreditavo  pačią Lietuvos valstybę.

Dėl išvardintų priežasčių prašymai bausti administracinėmis baudomis piliečius B.Genzelį, R.Ozolą ir A.Medalinską yra atmestini. Administracinėn arba baudžiamojon atsakomybėn turėtų būti patraukti nekompetentingai ir aplaidžiai pareigas atlikę bei savivaliavę  Vilniaus m. savivaldybės administracijos ir policijos atstovai.

Lietuvos žmogaus teisių asociacija prašo teismą piliečiams  B.Genzeliui, R.Ozolui ir A.Medalinskui už 2012 m. kovo 17 d. mitingo (susirinkimo) organizavimą netaikyti jokių administracinio poveikio priemonių ir panaikinti šiems asmenims Vilniaus m. policijos atstovo surašytus administracinės teisės pažeidimo protokolus.

Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas  V.Budnikas

---

[1] LR Konstitucinio Teismo   2000 m. sausio 7 d.  nutarimas .

[2] Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymas. Valstybės žinios. 1993, Nr. 69-1291; 2008, Nr. 75-2920.

[3]  LR Konstitucinio Teismo   2000 m. sausio 7 d.  nutarimas.

[4] Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. liepos 26 d. sprendimas bylojeMakhmudov v. Russia, pareiškimo Nr. 35082/04, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. spalio 21 d. sprendimas byloje Alekseyev v. Russia, pareiškimo Nr. 4916/07, 25924/08, 14599/09.