Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė. Kultūros paveldas ar tautos pasirinkimas?(Diskusija dėl Žaliojo tilto skulptūrų)

Diskusija, kurią norėčiau pakomentuoti, prasidėjo nuo Linos Žigelytės straipsnio „Kultūros atminties politika ir Žaliojo tilto balvonai“. Autorė kritiškai vertina „pastarųjų metų“ „kultūros atminties politiką“ Lietuvoje. Jos teigimu, kultūros paveldą pradėta cenzūruoti, t. y. bandoma iškelti vienus šalies istorijos bruožus ir pamiršti kitus.

Kad pateiktų tokios cenzūros pavyzdį, ji priešpriešina Vilniaus centre neseniai pastatytą paminklą Vincui Kudirkai su Žaliojo tilto skulptūromis, į kurias esą nepalankiai šnairuojama.

Šis ir kiti Žigelytės minimi pavyzdžiai, jos teigimu, atskleidžia „nebūtinai šviesiausių protų“ vykdomą „Lietuvos praeities monumentalizavimo praktiką“, kuri „turėtų būti laikoma spjūviu į brandų santykį su kultūros atmintimi“. Anot straipsnio autorės, „Kultūros atmintis – tai ne vien memorialinės lentos ar lazeriais apšviestas himnas.

Kultūros atmintis – tai ir apeinami naratyvai...“ Be to, autorė teigia, kad Žaliojo tilto skulptūros „kelia žymiai įdomesnius ir svarbesnius klausimus apie lietuviškumą nūdienos kontekste“ nei tokia „anachronistinė tautiškumo simbolika“ kaip monumentalus paminklas Vincui Kudirkai.

Manyčiau, problema slypi kur kas giliau ir yra susijusi ne vien su konkrečiais sprendimais statyti ar griauti vieną ar kitą paminklą. Jos esmė ta, kad visuomenė nėra susitarusi dėl pačių principų, kuriais remdamasi ji atmestų arba priimtų tokio pobūdžio sprendimus. Kokie principai turėtų lemti savivaldos pasirinkimus, kaip derėtų puošti savo miestą? Estetiniai, politiniai ar bendrakultūriniai? Pirmuoju atveju reikėtų atrinkti tokius objektus, kurie yra išskirtinai gražūs, įdomūs ir turi ekspertų pripažintą meninę vertę. Pavyzdžiui, jei Lietuva už paskutinius pinigus įsigytų Michelangelo Dovydą ir pastatytų šią skulptūrą stikliniam kupole Vilniaus centre, tai būtų idealiausias estetiniais principais paremtas sprendimas.

Tačiau akivaizdu – estetiniai ar meniniai principai, kad ir kokie svarbūs jie būtų, vis dėlto niekur nėra svarbiausi. Kiekviena šalis ar miestas ieško pirmiausia tokių akcentų, kurie svarbūs jų praeičiai ar atspindi jų kultūrą. Žigelytės pateiktos alternatyvos lyg ir rodytų, kad mums reikia pasirinkti vieną iš dviejų principų – politizuotą arba nepolitizuotą požiūrį į kultūrą. Politizuoti kultūriniai sprendimai būtų tokie, kurie vykdo atranką, skirstydami praeitį į pageidaujamus ir nepageidaujamus elementus, aukštindami pageidaujamas (tautines) vertybes ir atmesdami nepageidaujamas, nors irgi neatsiejamas nuo Lietuvos istorinės patirties.

Žigelytė agituoja už nepolitizuotą ir „brandų“ santykį su kultūra – tada niekas nėra atmetama, nemalonūs dalykai „neapeinami“, tikriausiai nesiimama rūšiuoti ir vertybių. Jeigu remsimės tokiu principu, viskas, ką Lietuva patyrė, ką lietuvių tauta išgyveno ir ką jos piliečiai išreiškė savo kūriniais, turėtų būti mums brangios kultūros dalis, todėl čia nevalia daryti „kratos“. Tai skamba maloniai ir tolerantiškai. Vienintelė problema būtų ta, kad tokiu atveju tektų pripažinti – nuvertę Lenino paminklą Lukiškių aikštėje pasielgėme labai „nebrandžiai“.

Vis dėlto Žigelytės pozicija yra kiek sudėtingesnė, negalima jos priskirti tiesiog depolitizuotam kultūrininkų požiūriui. Juk ji teigia, esą Žaliojo tilto skulptūros „kelia žymiai įdomesnius ir svarbesnius klausimus apie lietuviškumą nūdienos kontekste“ negu paminklas Vincui Kudirkai. Taigi straipsnio autorė nėra absoliučiai nusiteikusi prieš akcentų dėliojimą. Jai tik atrodo, kad akcentai turėtų būti dėliojami pagal objektų gebėjimą iškelti „įdomius“ klausimus apie lietuviškumą, o ne byloti apie tokį „vienaplanį“ dalyką kaip Lietuvos atgimimo skatinimas.

Išties sutikčiau su Žigelyte, kad Kudirkos monumentas kelia mažiau klausimų apie lietuviškumą nei Žaliojo tilto skulptūros. Žvelgdamas į Žaliojo tilto skulptūras (ir apmąstydamas tą faktą, kad jos ten vis dar stovi) imi, žmogus, ir susimąstai apie fantastišką lietuvių gebėjimą prisitaikyti prie visokiausių gyvenimo aplinkybių. Juk be tokio gebėjimo kažin ar taip sėkmingai jaustumės ir emigracijoje?

Mintis išties skvarbi ir svarbi. Žinoma, tai būtų įdomi alternatyva – puošti miestus ne objektais, kurie primena tokias vertybes kaip tautinis atgimimas, bet objektais, kurie yra multidimensionalūs kultūriniu požiūriu arba keliantys „įdomius“ klausimus apie tai, kas mes esame. Problema tik ta, kad jeigu, tarkime, vokiečiai puoštų savo miestus remdamiesi tokiu kultūrinės atrankos principu, tai fiurerį matytume turbūt ties kiekvienos gatvės kampu, nes doriems vokiečiams šiandien niekas nesukelia tiek daug vidinių savirefleksijų kaip faktas, kad didžioji dauguma jų senelių prijautė nacionalsocialistams. Į šią diskusiją įsitraukęs Laisvosios Europos radijo žurnalistas Valentinas Mitė žvelgia plačiau ir sako: „Lietuvai tarybinė okupacija padarė ne mažesnę žalą nei fašizmas.

Todėl verta pažvelgti, kaip multikultūrinė Vakarų Europa saugo nacių simbolius. Atsakymas paprastas – nesaugo, o viską, kas turi kokį nors ryšį su nacistine Vokietija, rauna iš pašaknų. Fašistinę Vokietiją primena tik memorialai teroro aukoms bei buvę konclageriai, primenantys, jog fašizmas reiškia milijonus aukų, kurių atminimas negali būti užmirštas. Nežinau Europoje nei vienos vietos, kur stovėtų paminklas II Pasaulinio karo vermachto ar SS kariams bei nacistinės Vokietijos vadovams.“2

Vladimiras Laučius, polemizuodamas su Žigelyte, primena, kad „Žaliojo tilto skulptūros tarnavo išskirtinai kaip okupantų primestos ideologijos vaizdinė priemonė“ ir kad ideologija, kurios įrankis buvo tos vaizdinės priemonės, yra atsakinga „už milijonų žmonių mirtis ir kančias bei Lietuvos valstybingumo ir dalies tautos fizinį sunaikinimą“. Laučius piktinasi, kad „budelių pastatytą ir, deja, užsilikusią bjaurastį“ Žigelytė priskiria mūsų tautos kultūros paveldui. Jis primena, kad tos skulptūros buvo „sovietų indoktrinacijos įrankiai“, tad pagarba joms demonstruoja tam tikrą „politinės pasaulėžiūros idealą“ – toleranciją buvusiems vergvaldžiams.

Laučius kandžiai siūlo Žigelytei, „kaip kadaise Salomėjai Nėriai“ važiuoti į Maskvą „saulės“ parvežti. Kritišką požiūrį į lietuvių toleranciją okupacijos padariniams straipsnio autorius pateikia platesniame kontekste, kritikuodamas ir Europos toleranciją nenorintiems integruotis atvykėliams – „čigonams“, turkams ir t. t. Laučiaus samprotavimai apie Europos imigrantus skamba kaip neadekvatus kriminalizavimas, todėl sulaukė nemažai teisingos kritikos.

Tačiau šio straipsnio tema visai kita, todėl svarstymų apie Europos imigracijos ir integracijos politiką plačiau nekomentuosiu. Šįkart svarbesnis toks Laučiaus straipsnyje keliamas klausimas: kokiais principais turėtų būti grindžiama Lietuvos miestų kultūrinė reprezentacija? Arba pagal ką sudėlioti akcentus? Dėlioti juos ar ne? Be to, ar apskritai įmanoma jų nedėlioti? Juk ar paliksim skulptūras ant Žaliojo tilto, ar jas nugriausim, akcentai vis tiek bus sudėlioti. Jeigu paliksim, rodysim savo toleranciją (arba abejingumą) okupacijai. Jei nugriausim, rodysim savo nepakantumą okupacijai. Kad ir kaip apsispręstume, tai vis tiek bus vienoks ar kitoks istorijos vertinimas. Tačiau tai nereiškia, kad istorijos nepriimame tokios, kokia ji yra.

Tokie svarstymai kreipia diskusiją nauja linkme. Pirmiausia, Laučius atkreipia dėmesį, kad kultūrinė tautos atmintis, apie kurią kalba Žigelytė, iš esmės yra ne mūsų kultūros, bet mums primestos kultūros dalis. Žinoma, primestoji kultūra irgi tapo mūsų istorijos dalimi, o kai kurie lietuviai jautėsi net gana jaukiai naujomis sąlygomis. Bet vis dėlto reikėtų įžvelgti skirtumą tarp kultūros, kuri atsiranda iš laisvos kūrybinės žmonių valios, ir tos raiškos, kurią tarsi kalinio uniformą tenka apsivilkti prieš savo valią. Jeigu žmogus yra neteisėtai verčiamas ką nors daryti, tai tie veiksmai, nors ir tampa neatsiejama jo biografijos dalimi, vis tiek netampa jo asmenybės išraiška. Panašiai atsitinka ir su tautos kultūra. Gyvenimo formos, kuriose tautas brutaliai įkalina raumeningi jų kaimynai, nors ir tampa neatsiejama jų istorijos dalimi, vis tiek nėra autentiška dvasinių jų vertybių išraiška.

Kitas itin svarbus dalykas, į kurį Laučius atkreipia dėmesį, yra tai, kad kurdamos savo kultūrines reprezentacijas ir dėliodamos memorialinius akcentus tautos demonstruoja savo pasirinkimą. Kitaip tariant, jeigu toleruojame „sovietų indoktrinacijos įrankius“, tai tikriausiai ir to, kas mums nutiko, nebesuvokiame kaip blogio. O jeigu Sovietų Sąjungos okupacijos nelaikome blogiu, tai gal ir savęs nebesuvokiame kaip suverenios tautos? Jeigu nesuvokiame savęs kaip suverenios valstybės, tai kas tada esame? Laučius pabrėžia, kad dėliodamos akcentus, reprezentuodamos savo istoriją ir kultūrą (svarbus vaidmuo čia tenka paminklams ir memorialiniams simboliams) tautos atsirenka savo vertybes, savo idealus, su kuriais jos nori tapatintis. Pasitelkia kultūrinę atmintį, kad sukurtų savo ateities viziją. Butuose juk irgi kabiname tuos paveikslus ir nuotraukas, kurie mums yra brangūs ir vertingi, kurie parodo, kas mes esame, kas mums svarbu, apie ką svajojame. Nekabiname ant sienos, pvz., svetimos valstybės prezidento portreto ar šalies, kuri buvo mus okupavusi, vėliavos teigdami neva tai irgi yra mūsų istorinės atminties dalis ir manydami, kad demonstruojame „brandų“ santykį su savo praeitimi.

Žigelytės pusėn stojusi Violeta Davoliūtė-Opgenorth teigia, kad Vakarų „tyrinėtojai“ seniai nebebando skausmingų faktų išmesti iš istorijos. Ji kaltina Laučių moksliniu atsilikimu, nebrandžiu bandymu iškirpti „bjaurastį“ iš kultūrinės atminties, paliekant jos saugyklose vien tai, ką norima matyti. Priekaištauja, esą šis nenori girdėti Vinco Kudirkos ksenofobinių intonacijų, pabrėžia tik jo reikšmę Lietuvos atgimimui ir reprezentuoja kaip absoliučiai tobulą asmenį. Pasak Davoliūtės-Opgenorth, Kudirkos pavyzdys rodo, kad „ideologinės ikonos“ neprivalo būti „sterilios“. Ši autorė kritikuoja Laučių dėl sveiko moralinio reliatyvizmo stokos („jam apskritai nepriimtinas perspektyvų daugialypiškumas“), dėl mąstymo dichotomijomis („jis mieliau viską grupuoja į dvinares opozicijas: gėris–blogis, teršalai–švara, tamsuma–šviesuma, bjaurastis–grožis ir t. t.“).

Tokiems priekaištams būtų galima pritarti, bet juk reikia matyti skirtumą tarp mokslinės perspektyvos ir reprezentacinės miestodailos krypties. Tie Vakarų „tyrinėtojai“, kurie pasinėrė į tamsius Vakarų istorijos puslapius, gal ir neleidžia praeities gražinti. Bet nė vienam iš jų nešauna į galvą siūlyti, kad gal reikėtų tiems tamsiems puslapiams kokį paminklą pastatyti. Memorialinės lentos prikalamos atminti aukoms, o ne budeliams. Jos išreiškia atgailą.

Vakarų „brandžiam“ (nepagražintam) istorijos suvokimui yra svarbu, kad jame atsispindėtų vertybės, moralinis tų tamsių dėmių įvertinimas. Taigi Vakarų (tiek „tyrinėtojų“, tiek kultūros reprezentantų) santykis su tamsiais istorijos užkaboriais yra kiek subtilesnis, negu mano Žigelytė su Davoliūte-Opgenorth. Jis jokiu būdu nėra išsemiamas paviršutinišku konstatavimu, kad štai Vakarų tyrinėtojai nebando „apeiti ar ištrinti tų faktų ir ženklų, kurie primena skausmingus ar ne tokius šlovingus šalies istorijos momentus“. Vienas dalykas yra kalbėti apie blogybes, bet visai kitas – įtraukti jas į tautos vertybių katalogą, branginti, puoselėti ir naudoti reprezentacijai. Be to, derėtų prisiminti, kad blogybė blogybei nelygu. Štai vokiečiai po karo atstatė visą sugriautą Berlyną, bet paliko neatstatytą vieną bažnyčią miesto centre (Kaiser-Wilhelm-Gedächtnis-Kirche), kad ji primintų karo baisumus, destrukciją ir vokiečių atsakomybę.

Tai nebuvo šiaip sau priėmimas blogybės tokios, kokia ji yra. Tai buvo tautos pasirinkimas, tuo sprendimu ji pasakė: taip, mes suvokiame, ką padarėme, gailimės ir stengsimės niekada nepamiršti, koks siaubas yra karas. Vis dėlto kiekvienos blogybės ir jos paliktų artefaktų kontekstas yra vis kitoks. Primestos kultūros artefaktų kontekstas irgi specifinis. Iš principo gal ir įmanoma, kad Žaliojo tilto „bjaurastis“ būtų perfigūruota į tautos moralinį pasirinkimą, kuris nukreiptas į ateitį. Bet filosofiniai „perfigūravimai“ kartais būna tokie sudėtingi ir mažai kam suvokiami, kad geriausia išeitis, jei norime išvengti dviprasmybių, yra seną artefaktą pakeisti nauju.

Moralinio reliatyvizmo argumentai (turiu omeny moralinio reliatyvizmo pamėgtas klišes, tokias kaip „neskirstykime visko į juoda ir balta“), reikia pripažinti, dar neįstengė visiškai išklibinti moralinių normų, ypač tų, kurios apibrėžia nusikaltimo ir nekaltumo sampratas, jos yra išlikusios stabilios ir šiandien. Žmogžudystė, okupacija, agresija yra teisės institucijų visuotinai pripažintos nusikaltimais, balink juos nebalinęs. Galima kalbėti apie didesnius ar mažesnius nusikaltimus, galima smarkiau arba ne taip smarkiai smerkti juos padariusius asmenis, galima į visa tai pažvelgti iš paties nusikaltėlio pozicijų, o kartais jį netgi užjausti, bet negalima reliatyvinti pačios nusikaltimo sampratos, atmesti kitų esminių moralės kategorijų, argumentuojant egzistencijos reliatyvumu.

Į diskusiją įsitraukusi Nida Vasiliauskaitė be ceremonijų pareiškė nusivylusi, kad Laučius sugrįžo į „ultratautinių talibų“ gretas, o jo prisirišimą prie moralinių normų pavadino stačiai infantilizmu (atseit, jeigu nėra grynojo gėrio ir grynojo blogio, tad kam dar apskritai tą gėrį skirti nuo blogio?). Anot jos, lietuvių tautiniai „talibai“, visur prisistatę Gedimino ir Mindaugo paminklų, nė nenutuokia, kad „Gediminas ar Mindaugas niekaip nėra susiję su tautiškumu ir lietuvybe“ (sic!). Vasiliauskaitė cituoja antisemitinius Vinco Kudirkos pasisakymus3 ir rašo, kad Kudirkos paminklas ją kur kas labiau „žeidžia“.

Įsikarščiavusi teigia, esą Kudirkai, Gediminui ir Mindaugui paminklus statantys lietuvių ultranacionalistiniai „talibai“ „laisvo mąstymo nekenčia ne ką mažiau, nei represijų simbolio Stalino (o gal net labiau)“ ir kad tautinė jų „ideologija“ prilygsta sovietinei stalinistinei. Vasiliauskaitė mato miestą kaip „ideologijų susidūrimo vietą“, aiškina, kad labai gerai, kai ideologijoms leidžiama koegzistuoti ir nebandoma jų pakeisti „vienintele ideologija“, ypač jeigu ji ultranacionalistinė.

Kalbant apie Kudirkos antisemitinius pasisakymus reikėtų pabrėžti, kad, jeigu antisemitiniai pasisakymai yra kriterijus atmesti žmogaus nuopelnus kultūrai, tada, ilgai negalvojant, reikėtų atmesti ir didesnę dalį Vakarų kultūros. Bet, pavyzdžiui, vokiečiams, kurie šiaip jau antisemitizmo temai yra ypač jautrūs, nė į galvą nešauna išbraukti Friedricho Nietzsche’s iš studijų programų, jau nekalbant apie anglus, kurie niekada neatsisakys savo empiristų veikalų. O jeigu atmesime knygas, kuriose esama antisemitizmo užuominų, tai nebūsim nuoseklūs, neatmesdami ir tų knygų, kuriose kyšo kitokie -izmai, bet tada visai neliks ką skaityti.

Senovės graikų argumentai, pateisinantys vergovę, tikrai nedaro jų geresnių už Vakarų Europos klasikus. Liktų, žinoma, pluoštelis feministinės literatūros, kurioje tų -izmų kur kas mažiau. Bet ir moterų pasisakymai ir poelgiai ne visada tobuli. Štai imkim kad ir Emmeline Punkhurst – garsiąją anglų politinę veikėją ir kovotoją už moterų balso teisę, daug kartų kalintą ir net maitintą per prievartą. Kai jos duktė atsisakė tekėti už savo kūdikio tėvo, argumentuodama tuo, kad santuokos institucija yra priešiška moterų teisėms, motina visiems laikams jos išsižadėjo. Nors Punkhurst pasielgė visiškai antifeministiškai, paminklas Vestminsteryje už nuopelnus ginant moterų teises jai vis tiek pastatytas, o britų feministės visai neketina jo nuversti. Ir suprantama kodėl – todėl, kad mūsų mąstymas negali peržengti visų laikmečio ribų. Moralinio reliatyvizmo apologetėms tai turėtų būti ypač aišku, juk jos teigia, kad nereikia gražinti istorijos faktų.

Tada kyla klausimas, kodėl gi Kudirkos antisemitizmas (realus ar tariamas) Vasiliauskaitę „žeidžia labiau“? Atsakymas paprastas – ją žeidžia ne Kudirkos ksenofobija, o pats Kudirka, ypač jo vaidmuo tautiniame lietuvių atgimime. Žmogui, kuris tautinę „ideologiją“ prilygina sovietinei stalinistinei, tautos šauklys, savaime suprantama, yra atgrasus.

Iš to aiškėja, kad tikroji Žaliojo tilto skulptūrų problema yra ne konfliktas tarp infantilaus ir brandaus kultūros suvokimo, tarp skirtingų istorinio ir reprezentacinio miestų puoselėjimo principų, bet tarp skirtingai suvokiamų ir pasirenkamų vertybių.

***

1 Lina Žigelytė, Kultūros atminties politika ir Žaliojo tilto balvonai (2010-11-12, www.delfi.lt), Vladimiras Laučius, Žaliojo tilto skulptūros – Maskvos, čigonų ir gėjų labui? (2010-11-15, www.delfi.lt), Violeta Davoliūtė-Opgenorth, Apie istorinės atminties teršalus ir sterilias tautines ikonas (2010-11-18, www.delfi.lt), Nida Vasiliauskaitė, Apie Žaliąjį tiltą, „rakštis“ įvairiose vietose ir propagandines klišes (atsakymas V. Laučiui) (2010-11-22, www.delfi.lt).

Vanda Zaborskaitė, Nepagrįstas supriešinimas (2010-11-22, bernardinai.lt); Valentinas Mitė, Žaliojo tilto skulptūros – išplautos istorinės atminties simbolis (2010-11-22, www.delfi.lt). 2 Šį argumentą nuodugniau išplėtojo Valentinas Mitė, žr. Žaliojo tilto skulptūros… (2010-11-22, www.delfi.lt).

3 Vinco Kudirkos kaip ksenofobo interpretaciją atmeta Vanda Zaborskaitė, žr. Nepagrįstas supriešinimas (2010-11-22, bernardinai.lt).

Šaltinis: Kultūros barai