Paulius Stonis. Liberaliojo moralizavimo paradoksai

Liberalioji demokratija šiandieninėje viešojoje erdvėje sulaukia nemažai kritikos. Tačiau tuo pat metu atsiranda ir uolių šios santvarkos patriotų. Pastarųjų pasitelkta gynimo taktika – įrodyti, kad liberaliosios demokratijos sąlygomis įgyvendinama politika negali būti paremta moraliniais arba vertybiniais argumentais, kadangi tai iš principo prieštarauja pačios santvarkos pamatui: pagarbai žmonių teisėms, lygybei ir laisvėms.

Moralinio neutralumo kaukės

Paradoksalu, bet tokiais argumentais šiandien viešojoje erdvėje besisvaidantys „tikrieji konservatoriai“ bei kairieji liberalai tyčia ar netyčia pamiršta, kad jų plėtojama sekuliari ir po neutralumo kauke paslėpta retorika yra taip pat tam tikrais tikėjimais pagrįsta moralinė arba vertybinė pozicija.

Tuo nesunku įsitikinti pažvelgus į viešojoje erdvėje tebevykstantį ginčą dėl šeimos sąvokos bei šeimos koncepcijos. Juk pasakymas „palaikau tradicinę šeimą“ yra ne ką mažiau grindžiamas tam tikra moralės samprata nei pasakymas „esu prieš tradicinę šeimą“. Savaime suprantama, kad šiuo klausimu iš principo neįmanoma laikytis moraliai neutralios pozicijos. Todėl „nekalti“ ir „objektyvūs“ raginimai atsižvelgti į „laikmečio dvasią“, „kintančią šeimos sampratą“, „skyrybų skaičių“ bei panašius socialinius reiškinius yra subtilus bandymas prastumti ir įstatymiškai įteisini tam tikrą moralinę poziciją ir ja grindžiamą šeimos sampratą.

Tai suvokiant, nesunku suprasti, kokios pozicijos iš tikrųjų laikosi „talibų moralistais“ dalį politikų pravardžiuojantis ir „tikru konservatoriumi“ save afišuojantis politikos apžvalgininkas Vladimiras Laučius. Nenuostabu, kad jam pastangos apirėžti ir įtvirtinti tradicinę šeimą yra „makabriškas antikonstitucinis sprendimas“. Šioje politikos apžvalgininko ištaroje glūdi moralinis tokio sprendimo vertinimas, kuris nėra palankus tradicinės šeimos atžvilgiu (bet tai anaiptol nereiškia, kad jis yra objektyvus).

Šio komentaro intencija nėra aklai palaikyti „Tėvynės Sąjungos“ partijos sprendimus. Iš dalies teisingas yra nuogąstavimas, kad, prisidengiant krikščionišku vardu, gali būti įgyvendinti visai nekrikščioniški sprendimai. Ar ne iškalbingas faktas, jog, siekianti įtvirtini tradicinę šeimos sampratą, „Tėvynės sąjungos“ partija kartu su partneriais tuo pat metu įgyvendina toli gražu ne krikščioniškais principais grindžiamą aukštojo mokslo reformą bei tokią socialinę ir ekonominę politiką, kuri anaiptol neskatina šeimos institucijos stiprėjimo?.. Todėl krikščioniu save laikančiam rinkėjui iš tikrųjų reikia būti atidžiam garsiai „pasikrikštijusių“ politikų atžvilgiu - vertinti jų nuveiktus darbus vientisai ir reikalaujant nuoseklumo sprendimuose.

Laisvės „režimas“ 

Grįžtant prie moralinių argumentų „legalumo“ politikoje problemos, verta stabtelėti ir atidžiau panagrinėti dėl šeimos sampratos verdantį ginčą.

Socialinė statistika rodo, kad Lietuvoje mažėja santuokų ir daugėja skyrybų. Tai turi nemažai neigiamų pasekmių šalies demografijai. Tačiau šį reiškinį oponuojančios pusės vertina skirtingai. Vieniems tai yra ženklas, signalizuojantis šeimos politikos krypčių ir priemonių peržiūros būtinybę. Kitiems – tai tendencija, rodanti tradicinės šeimos (o tuo pačiu ir santuokos) institucijos „atsilikimą“ nuo „pažangios“ šiandieninės visuomenės, tuo pačiu atskleidžianti ir tam tikrą vidinį tradicinės šeimos ydingumą. Toks skirtingas socialinio reiškinio vertinimas iššaukia dvi skirtingas pozicijas, lemiančias ir skirtingus sprendimo būdus. Akivaizdu, kad norint užsiimti šeimos, kaip „visuomenės ir valstybės pagrindo“, stiprinimu, pirmiausia būtina apsibrėžti, kokia šeima turi būti stiprinama. Kitaip apie jokią šeimos politiką negali būti nė kalbos.

Būtent šis bandymas apibrėžti šeimą (šiandien – ir įtvirtinti tokį apibrėžimą Konstitucijoje) suerzino kairiuosius liberalus ir „tikruosius konservatorius“. Mat toks žingsnis itin apsunkina kairiųjų propaguojamos „šeimos sampratų įvairovės“ įgyvendinimą ir įteisinimą.

Žinia, šeimos samprata nesikeičia pati savaime, o yra keičiama. Akivaizdu, kad šio proceso variklis - vadinamasis žmogaus teisių diskursas. Jį pasitelkę kairieji liberalai bei „tikrieji konservatoriai“ bando visuomenei įpiršti atvira žmogaus prigimties samprata grindžiamą ir anaiptol ne moraliai neutralų šeimų įvairovės idealą. Prie jų ironiškos „tamsių“ tradicijų kritikos nuolatos priduriamas moralinis įsitikinimas, kad kiekvienas žmogus geriausiai žino kaip jam gyventi ir pats gali protingai pasirinkti savo norimą „gyvenimo būdą“. Atrodo, viskas labai teisinga ir gražu. Tiesa, tuo „netyčia“ užmirštama pasakyti, kad būtina teisiškai reglamentuoti ir įtvirtinti tokių „gyvenimo būdų“ įvairovę. O tuo pačiu tai reiškia – ir panaikinti tradicinės šeimos (nevartosime žodžio „krikščioniškos“, nes toks šeimos ir santuokos modelis nėra krikščionybės išradimas) „vienvaldystę“.

Atrodytų, kas čia keisto – argi blogai, kad valstybė įteisintų „daugiau laisvės ir pasirinkimo“ galimybių? Lyg ir ne. Tačiau verta grįžti prie kairiųjų liberalų moralinio įsitikinimo, kad žmogus geriausiai žino kaip jam gyventi ir pats gali protingai pasirinkti savo norimą „gyvenimo būdą“, analizės.

Čia išsakomas iš pirmo žvilgsnio gražus teiginys, iš tikrųjų savo viduje slepiantis nuostatą, kad laisvai apsispręsti ir pasirinkti galintis žmogus nuo pat gimimo turi egzistuoti tarsi moraliniame vakuume. Mat vadovaujamasi nuostata, kad nuo pat gimimo jis neturi jokių į „prigimtį įrašytų“ moralinių nuostatų, bet yra „tabula rasa“ – tarsi švarus popieriaus lapelis, į kurį prirašo gyvenimiška patirtis, aplinkos suvokimas ir vertinimas. Iš tokios atviros žmogaus sampratos ir iškyla šiandieninė „šventoji karvė“ – laisvė rinktis, o iš jos – du pagrindiniai liberaliosios demokratijos postulatai: laisvė ir lygybė. Laisvė čia reiškia laisvę pasirinkti būti kuo nori bei elgtis kaip nori. Lygybė – tai vieno norinčiojo lygiavertiškumas kito norinčiojo atžvilgiu. Čia būtina išryškinti svarbią moralinę nuostatą tokių norų atžvilgiu. Jų turinys neturi būti vertinamas jokiomis kitomis moralinėmis normomis, tik žmogaus paties pasirinktomis ir išpažįstamomis. Tokios demokratijos sąlygomis egzistuojanti viešoji teisė turi apsaugoti ir užkirsti kelią tik vienam dalykui – siekiui realizuoti savo norą, pasikėsinant į kito žmogaus gyvybę, sveikatą arba nuosavybę. Jokių kitų „moralinių stabdžių“ laisvo eksperimentavimo režimu veikiančiam ir savo norus realizuojančiam žmogui neturi būti. Regis, tai ir nori „talibų moralistams“ bei mums – tamsiajai liaudžiai ­– išaiškinti „tikrojo konservatizmo“ (tiesa, nežinia kuo besiskiriančio nuo liberalizmo) riteris V. Laučius. Kaip ten bebūtų, tai – liberalizmo principais grindžiamos demokratijos idealas, kuris dar nėra iki galo įgyvendintas.

Tačiau tikrovė, pasirodo, stipresnė už moderniąsias (liberaliąsias, konservatyviąsias, marksistines) ideologijas ir jų susapnuotą žmogaus prigimtį. Natūralus ir akivaizdus dalykas, kad nė vienas žmogus negimsta ir negyvena moraliniame vakuume. Jo žmogiškoji būtis iš prigimties yra ribota bei apibrėžta lyties, tautybės, rasės. Žmogaus gyvenimas skleidžiasi ir jo asmenybė formuojasi konkrečioje šeimoje, bendruomenėje, tautoje, valstybėje. Pastarosioms, žinoma, būdinga tam tikra moralė, tradicijos, religija, papročiai ir t. t.

Tačiau būtent šis žmonių bendruomenėms būdingas natūralumas ir iš jo plaukianti tvarka yra pagrindinis kliuvinys kairiųjų liberalų moralės sampratos įgyvendinimui. Žmogų įtakojančios ir tuo pačiu jo begalinius norus „būti bet kuo“ kažkiek ribojančios tradicijos, moralinės ar religinės nuostatos šviesuolių „kovoje su prietarais ir tamsybėmis“ paverčiamos pagrindiniu taikiniu.

Pažangos slėpiniai

Tradicinė šeima čia nėra išimtis. Vakarietiškais (reikia suprasti – pažangiais) teisių ir laisvių argumentais grindžiama retorika prieš tradicinę šeimą yra kryptinga, turinti tikslą: panaikinti pačią šeimos – iš vyro ir moters sąjungos kylančią – instituciją. Mat tai yra tiesioginis trukdis tęsti „socialinės laboratorijos“ plėtrą: iš natūralios, tad ribotos, žmogaus prigimties kylančias bendruomeniškumo formas paversti laisvu „naujojo žmogaus“ įgeidžiu apibrėžiamu pasirinkimu.

Todėl nesunku suprasti, kad tiek iš moralistų besityčiojantis „tikrasis konservatorius“ V. Laučius, tiek kairieji liberalai uoliai seka ne tik „Komunistų partijos manifeste“ išdėstytais siekiais panaikinanti šeimą, bet ir netiesiogiai vadovaujasi dar 1987 metais išspausdinto „Gėjų manifesto“ teiginiu, kad „šeima yra melo, išdavystės, vidutinybių, veidmainystės ir smurto židinys […]. Šeima tik slopina vaizduotę ir pažaboja laisvą valią, todėl ji turi būti likviduota“.

Girdėti teiginiai? Pažįstama argumentacija? Na, gal tik šeimos likvidavimo idėja kol kas garsiai dar nėra skelbiama. Visgi, matyt, ir kairieji liberalai dar turi kažkiek politinės nuovokos tikrovės atžvilgiu. Tačiau jų uoliai peršama „šeimos sampratų įvairovės“ idėja tikrai yra netoli nuo pačios radikaliausios retorikos. Čia pasitelkiama gudri taktika priešininkus įveikti „ne jėga, o sumanumu“. Kokiu būdu geriausiai pasiekti „sąmonės transformaciją“ ir pakeisti sveikam protui įkandamą tradicinį šeimos apibrėžimą? Ogi pasiūlyti įvairovę! Tokią, kad bet kuris protaujantis toje „įvairovėje“ nusilaužtų galvą ir nebegalėtų pasakyti, kas yra šeima, o kas ne. Tokiu būdu gali būti atveriamas kelias ne tik homoseksualų, bet ir „mišrioms“, tarkim, vyro ir avies, moters ir arklio, šeimoms. Be to, pažangusis modernusis genetikos bei plastinės chirurgijos mokslas taip pat atveria neribotas užsigeistos tapatybės konstravimo galimybes. Prigimties apibrėžta lytis irgi tampa laisvo pasirinkimo objektu.

Nenormalu? Visgi nepamirškime taisyklės, kad liberaliosios demokratijos sąlygomis žmogaus norų turinys neturi būti vertinamas jokiomis kitomis moralinėmis normomis, o tik jo paties pasirinktomis ir išpažįstamomis. Be to, visi geidžiantys ir norintys yra teisiškai lygūs subjektai.

Tad akivaizdu, kad iš pažiūros nekaltas ir moraliai neutralus noras „apginti įvairovę“ bei „žmogaus teises“ turi politinius tikslus. Žinoma, šie tikslai politiškai galės atsiskleisti tik prieš tai gerai paruošus dirvą visuomenėje.

Neįtikėtina? Pavartykime Amerikos neuropsichiatrijos tyrinėtojo Marshall Kirk ir socialinės rinkodaros bei visuomenės įtikinėjimo taktikos eksperto Hunter Madsen parašytą knygą „Po baliaus: kaip Amerika įveiks baimę ir neapykantą gėjams 90-aisiais“. Joje autoriai išskiria tris visuomenės sluoksnius, kuriems reikia taikyti skirtingas strategijas (čia cituojamas Algirdo Patacko knygos ištraukų vertimas, pateiktas jo straipsnyje): „1) tuos, kurie stipriai priešinasi homoseksualumui –­ izoliuoti ir tildyti; 2) tuos, kurie neapsisprendę – desensibilizuoti, blokuoti ir atversti; 3) tuos, kurie draugiškai nusiteikę homoseksualų judėjimo atžvilgiu –­­ mobilizuoti [...]. Desensibilizacija siekiama sumažinti antigėjinių emocinių reakcijų intensyvumą iki lygio, panašaus į visišką abejingumą; blokavimu siekiama užgožti arba neutralizuoti tvirtumo teikiantį „pasididžiavimą nuostata“, kad [...] homoseksualumo nepakentimo jausmą iškart apsunkintų gėdos jausmas dėl savo fanatizmo [...]. Tiek desensibilizacija, tiek blokavimas [...] tėra preliudas mūsų aukščiausiam, tačiau būtinam, ilgalaikiam tikslui, kuris yra atvertimas. Nepakanka, kad fanatikai antigėjai susipainiotų spręsdami mūsų klausimą ar taptų mums abejingi – ilgainiui mes būsime itin saugūs, jei iš tikrųjų priversime juos mus pamėgti. Atvertimo tikslas yra būtent tai…“.

Vertindami dabartinius Lietuvos įvykius bei kairiųjų liberalų retoriką, nesunkiai apčiuopsime sąsajas bei šių strategijų įgyvendinimo tendencijas. Todėl turint omenyje bent jau „mobilizavimo“ strategiją, mūsų neturėtų stebinti faktas, kad lyg ir dešiniuoju kažkada save vadinęs V. Laučius, šeimos politikos, homoseksualumo propagavimo, „krikščioniškų argumentų“ bei Bažnyčios „politikavimo“ klausimais ilgainiui pradėjo suokti tą pačią melodiją, kaip ir buvusi jo idėjinė oponentė iš kairiosios stovyklos Nida Vasiliauskaitė.

Bendrai tariant, V. Laučiaus „dešinumas“ staiga kažkur išgaravo, o pats apžvalgininkas šiandien oriai įsijungė į marksistų pradėtą ir po NK`95 pavadinimu besislepiančių neomarksistų tęsiamą „kryžiaus žygį“ prieš šeimos instituciją.

Iš tikrųjų – viskas taip „vakarietiška“ ir „pažangu“. Tačiau, tik jei užmiršime paprastą istorinę tiesą, kad ir kokiu mastu homoseksualumo ir kitokio polinkio reiškinys egzistavo vadinamuosiuose Vakaruose, nė vienai civilizacijai per tūkstantmečius neatėjo į galvą šio reiškinio institucionalizuoti. Šiuo atžvilgiu, matyt, ir Senovės Graikijos filosofas Aristotelis, taip mėgiamas ir cituojamas moralizuoti vengiančio Laučiaus, nėra toks jau vakarietiškas.

„Nepastebėti“ teisiniai faktai

Taigi dabar matyti, kad „viduramžių tamsuoliais“ už tradicinę šeimą pasisakančiuosius vadinantys kairieji nelepina racionalia argumentacija. Pastaroji tiesiog trykšta moraliniais vertinimais (vien ko vertas epitetas „viduramžių tamsuoliai“ arba „talibai“) ir nuolatinis apeliavimais į žmogaus teises ir laisves. Tačiau bene pats originaliausias palyginimas išsprūdo iš to paties V. Laučiaus lūpų. Apžvalgininkas visus bandymus įgyvendinti tokią šeimos politiką bei riboti homoseksualių santykių viešą propagavimą lygina su „Rusijos valdžios ruporais“.

Neužmirštant visų anksčiau išsakytų argumentų dėl tokių vertinimų moralinio neutralumo miražo, reikia pridurti, kad ši retorika yra pagrįsta selektyviai parinktais faktais ir mena įgudusio sovietinių laikų propagandisto braižą. Mat V. Laučius kartu su liberalais tarsi sąmoningai pamiršo vieną neseną įvykį.

Šių metų kovo 15 d. Europos žmogaus teisių teismas paskelbė nuosprendį dviejų moterų byloje prieš Prancūziją, kuriame pastarosios šalies sprendimas neleisti lesbietei įsivaikinti jos gyvenimo draugės vaiko bei leidimas tik heteroseksualioms poroms pasinaudoti dirbtiniu apvaisinimu naudojant donoro ląsteles, neprieštarauja Europos Žmogaus Teisių Konvencijai ir nėra diskriminuojantis.  Europos žmogaus teisių teismas taip pat patvirtino Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 12 straipsnį, kad tik vyras ir moteris turi teisę tuoktis ir sukurti šeimą, o šalys narės neprivalo įteisinti santuokos tarp tos pačios lyties asmenų. Teismas taip pat priminė, kad teisė į santuoką tarp tos pačios lyties asmenų, negali būti išvesta iš Konvencijos 14 ir 8 straipsnio kombinacijos. Jei valstybės nusprendžia homoseksualų poroms suteikti tam tikrą teisinį statusą, šis specialus statusas neturi būti identiškas santuokai, kurią gina 12 Konvencijos straipsnis.

Įdomu, kodėl į šį Europos žmogaus teisių teismo sprendimą nekreipia dėmesio nei „tikrojo“ konservatizmo riteris V. Laučius, nei kairieji liberalai? Matyt, čia jų moralizavimui ir „žmogaus teisių bei laisvų“ diskursui nebelieka vietos. Visgi „viduramžių tamsuoliais“, „Rusijos valdžios ruporais“ bei „talibais“ vadinti pagrindinius liberaliosios demokratijos principus saugančios institucijos atstovus neapsiverčia liežuvis. Tačiau, turint omenyje mūsų įvardintų šviesuolių gabumus propagandai, ateityje iš jų verta tikėtis vienokio ar kitokio šedevro.

*Pastaba: šis straipsnis neatitiko portalo DELFI politinio korektiškumo standarto, tad redakcija atsisakė jį skelbti.