Mindaugas Kubilius. Tvari valstybė ir „čaplinai“

Tvarumas yra kiekvienos gyvos būtybės siekinys. Nes gyvastis stiebiasi būti ir išlikti. Prispauskite vabalėlį ar kirminėlį ir tuoj pamatysite jo įnirtingą siekimą būti ir gyventi. Būdingos savasties pagrindu gyvos būtybės poruojasi ir būriuojasi irgi vardan tvarumo. Poravimosi instinktas verčia pratęsti giminę, būriavimosi – susibūti būdingos (t.y. giminingos) gyvasties bendrume. Giminingo bendrumo instinktas kildina saugumo ir tvarumo išgyvenimą, kuris yra būtinas gyvam organizmui būti visavertiškai.

Visa tai galioja ir protinga gyvastimi apdovanotai žmonių giminei. Visomis savo prigimtinėmis galiomis žmogus siekia išlikti. Žmonės poruojasi ir būriuojasi irgi vardan gyvasties diktuojamo tvarumo. O darydami tai protingai, t.y. išimtinai žmogui būdingu dvasiniu būdu, žmogus susitelkia į tvarų būvį – irgi būtiną protingos gyvasties sklaidai. Protingi žmonės sukuria tveriančias šeimas, o protingai būriuodamiesi – tveriantį bendrabūvį, kurį ir vadiname „valstybe“.

Valstybė yra tvaraus bendrabūvio kaip pamatinio žmogaus poreikio išsipildymas.

Šioje „Lietuvos“ žemėje besiblaškantys ar jau įsitvirtinę žmonės irgi kelia prigimties keliamą klausimą: ar galime čia sukurti mums savą ir tvarią Lietuvos valstybę?

Lietuva kaip valstybė yra tikslinga tik lietuvių tvarumo poreikio išpildymui. Todėl ją vis ir atstatinėjame. Todėl ir didžiuojamės laike tveriančio ir mums savastingo bendrabūvio tąsa. Todėl ir studijuojame, ir didžiuojamės Lietuvos nacijos tvarumą patvirtinančia istorija. Todėl ir džiaugiamės aktualias lietuvių pasiekimais, čia ir dabar tvirtinančiais Lietuvos piliečių bendrabūvio vertę.

Dažnai viešai bėdavojame, kad apie savo valstybę viešojoje erdvėje tauškiame daug neigiamų dalykų. Dėl valstybės liūdi ne tik čia tarpstantys, bet ir emigravę iš jos piliečiai. Iš visgi džiugu, kad liūdime dėl Lietuvos. Nes šis liūdesys išduoda valstybės kaip mums savo bendrabūvio - Lietuvos nacijos (plačiąja LDK, ne siaurąja modernia nacionalistine prasme) - poreikio ilgesį. Žinia ir Dievas liūdi ne todėl, kad Jį kas nors dažnai apkeikia, bet todėl, kad dauguma į Jį iš viso nekreipia dėmesio. Jeigu nemylėtume savos valstybės, tuomet dėl jos kaip brangaus tvaraus bendrabūvio garanto netrokštume, dėl Lietuvos neišgyventume, dėl jos nekovotume.

Gal būt tas Lietuvos ilgesys yra pilnas tragizmo. Tačiau tai yra neveidmainiškas ir didelis ilgesys ir širdyje siaučianti drama . Emigrantas, kuris „deda“ ant Lietuvos, irgi ilgisi jam brangios Tėvynės, nes svetur jis nėra visavertis kito nacionalinio bendrabūvio dalininkas. Ir tai yra dar tragiškiau. Negali būti ateiviu ir džiaugtis tariamai visavertiška svetimšalio laime. Juk tai yra iš esmės „idiotiška“ būsena. (Senovės Graikijos poliuose „idiotēs“ vadindavo „pagal save“ gyvenančius svetimšalius, su bendruoju gėriu nesutampančius svetimkūnius.)

Tuo tarpu motinos pieno skoniu, gimtosios kalbos grožiu, savos žemės kvapu, pagaliau, nacionalinių pergalių džiugesiu įaugus į Tėvynės kamieną, nebegali savasties nebranginti. Neišeina imti ir persikeisti. Savasties neigimu apsigauti gali tik kurį laiką. Savastis kaip geizeris - ima ir iššauna nuožmiu Tėvynės ilgesiu. Paklauskite pagyvenusio emigranto, kur jis norėtų būti palaidotas? Atsakymas aiškus: savoje žemėje.

Visavertiškos bendrystės, arba protingo visuomeninio būvio kaip viešojo gėrio poreikis vis labiau įsisąmoninimas ir lietuvių tarpe.  Tai – neišvengiama laisvo sambūvio pasekmė. Nes laisvas žmogus visada renkasi tvariausias buvimo formas, kurių iškiliausia – tvarius santykius puoselėjanti, saugi ir augančios gerovės valstybė. Apie tokią savą valstybę negalime nesvajoti. Būtų tiesiog nežmogiška. Prigimtinė ir laisva raiška neišvengiamai diktuoja tvaraus sambūvio valstybėje poreikį.

Kol kas Lietuvos viešojoje erdvėje plaikstosi daug liūdnos saviniekos; daug veidmainystės vardan individualaus, taigi, „idiotiško“ įsigalinimo. Pavyzdžiui, Lietuvos Valdovę, kuri nedialoguoja su piliečiais, ne kuriuos ministrus, o ir patį Bendrapavardį, kurie nuolat blefuoja vardan individualios ar klaninės galios palaikymo. Visa tai yra nebranda, liauno bendrabūvio aikštingų vaikų sambūrio smėlio dėžėje stiliumi bėdos. Ir tai praeis. Laisvas žmogus siekia brandaus bendrabūvio - būti nacija. Nes tik priklausydamas tvariai bendruomenei žmogaus visavertiškai išgyvena ir savo kaip individo tvarumą.

Jei „Lietuvą“  laisvi piliečiai jau ima išgyventi kaip tvarią bendrystę, tuomet individualias galias telkiantys ir  vyravimą kitų piliečių atžvilgiu teigiantys klaneliai su savo odioziniais lyderiais ilgainiui bus tikrai nušluoti. Kitaip tariant, laisvų piliečių bendruomenėje savo galią garbstantiems „idiotams“ yra ne vieta. „Idiotai“ nesugeba sutverti išliekamo ir žmones į laisvą būvį sutelkiančio bendrojo gėrio. „Idiotai“ parazituoja laisvę ir visuomenės tvarumą.

Juokinga, kai girdi, kad kažkoks VSD pareigūnas seka žurnalistus. Na ir kas?! Apie kiekvieną aktyvų žmogų Lietuvoje bylas kurpia bent kelios savo ir nesavos žvalgybinės institucijos. Ir kas iš to? Baugins? Žudys? Vardan ko? Vardan kokios „Lietuvos“?! Savo idiotinės ir netvarios galios iliuzijos? Kokį tvarumą sukurs laisvų žmonių sekimas ir sėjama baimė? Tai gal Lietuvos Respublikos VSD bijo laisvų piliečių Lietuvos? Ar dabartinė VSD - tiesiog menkystų ir ligoniukų, kuriems būtinai reikia galios, buveinė? Juk ši chebra tokį įvaizdį JAU sugebėjo susikurti. Ir ilgai neatsiplaus. Anie gali galintis institucinių galių pagalba, tačiau laisvų žmonių niekaip neįtikins, kad jų aikštinga galia yra laisviems žmonėms sava. Tas pats pasakytina ir apie kitus viešai besiplaikstančius  „Čaplikas ir chebra“ teatro trupės narius.

Kol VSD su čaplinais neprikėlė KGB kalėjimų „nepriklausomų“ teismų šešėlyje ir su ponaite Galia kuriam laikui neįdiegė totalios baimės ant Lietuvos, tol laisvų žmonių telkimosi vis tiek neužtvenks. O kad upės tekėjimą bent pristabdytų, čaplinai turėtų suskubti ir dar daugiau pinigų investuoti į savo „idiotišką“ viešą čiulbėjimą, dar stipriau įsispirti į valdovės Galios juodadiržinio autoriteto spyrį. Oj nelengva čaplinų chebrytei suvaldyti naciją, kuri ima išgyventi visaverčio (nes laisvo!) bendrabūvio vertę!

Reikės LAAABAI daug pinigų ir pastangų. Laisvėjančių piliečių laikas tiksi „idiotų“ nenaudai. Kyla pagrįsta nuostaba: nejaugi mūsų čaplinai yra visiški idiotai, kad laisvėjančius ir iš prigimties tvaraus bendrabūvio siekiančius žmones laikytų visiškais idiotais?!

Laisvi žmonės neišvengiamai susitelkia tvariame ir protingame bendrabūvyje – savo valstybėje. Mūsų atveju – laisvoje Lietuvoje.