Bronislovas Genzelis. ES – valstybių bendrija ar nauja imperija?

Nenutyla diskusijos dėl Europos Sąjungos ateities, svarstoma, kur link klostysis įvykiai: susikurs nauja imperija ar ji iširs, ar taps institucija, kurioje bus derinami visų šalių interesai, be ko negali normaliai funkcionuoti šiuolaikinės valstybės? Vienareikšmio atsakymo neturime. Galimos įvairios versijos.

Imperijos kuriasi įvairiai: vienos kaimynų nukariavimo keliu; kitos – dėl savisaugos nuo išorės priešo. Vėliau jos gali kisti. Kalbant apie dabar vykstančius procesus Europos Sąjungoje smalsus skaitytojas gali pasidomėti, kaip 1922 metais Rusijos imperijos griuvėsiuose susiformavo jos pakaitalas – Tarybų Sąjunga. Nemanau, kad visi jos iniciatoriai suvokė, ką kūrė, kitaip nebūtų buvę kone visi Stalino sušaudyti. Pradiniu laikotarpiu jos oficialūs vadovai savo pareigas paeiliui, net komunistų partijos nebuvo vienos. Visos kalbos buvo lygiateisės. Tačiau šis lygiateisiškumas sparčiai nyko. Nors per visą Tarybų Sąjungos egzistavimo laikotarpį valstybinė rusų kalba nebuvo įstatymiškai įtvirtinta, ji tapo viršesnė. Nors įstatymai nedraudė kalbėti kiekvienos respublikos kalba, ja niekas Aukščiausios Tarybos posėdžiuose niekas nešnekėjo (vėliau visi įstatymai ir posėdžių stenogramos buvo verčiamos į visų taip vadinamų sąjunginių respublikų kalbas – ši nuostata išliko iki paskutinių imperijos gyvavimo dienų). Visos respublikos Tautybių Taryboje turėjo vienodą atstovų skaičių, bet ji tapo butaforine institucija. Stalinui greitai pavyko šią valstybę paversti imperija. Jos smagračiu tapo  bolševikų partija, į kurią buvo inkorporuotos visų respublikų partijos.

Ar Lietuvą įsivaizduoju ne Europos Sąjungoje? Ne. Tačiau turime turėti savo tautinių ir valstybinių ambicijų, nuo kurių kasdien atsisakome ir savanoriškai išsižadame nepriklausomybės. Pažvelkime į šią problemą iš įvairių pusių.

Pirmiausia įsivaizduokime, kad Lietuva – ne ES narė. Lietuva nuo visų savo kaimynų atsitvėrusi muitinių ir pasieniečių sienomis. Ji neturi tiesioginio laisvo išėjimo į kitų šalių rinkas. Kur dėti savo produkciją? O Lietuvoje begalinis noras su mažiausiomis sąnaudomis praturtėti. Atsirastų naujas Vagnorius, kuris biudžeto deficito problemą spręstų paleisdamas į darbą pinigų spausdinimo mašinas. O kito kelio, iš kur mokėti atlyginimus, nebūtų. Nereikia būti pranašu, kad suprastum, jog toks kelias vestų prie socialinio sprogimo su iš to kylančiomis pasekmėmis. Taigi, nesu euroskeptikas, bet nesu ir Lietuvos nepriklausomybės praradimo, naujos imperijos sukūrimo šalininkas.

Lietuva – lygiateisė ES narė. Bet to nėra. Niekas mus į ją nevarė. Dėl to, kad ES virsta nauja imperija – nemaži ir mūsų vyriausybių -- ne kurios nors vienos, o visų be išimties – nuopelnai. Lietuva bene vienintelė iš visų ES narių niekad nereiškė savo nuomonės. Viskam pritardavo. Pirmoji ratifikavo ES Konstituciją (Seimo nariai pritarė net jos neskaitė – to neneigė balsavusieji). Ar šis veiksmas nepriminė to, kuris vyko 1940 m. liepos 21 d. „stojant į TSRS“? Skirtumas tik tas, kad tada už seimūnų nugaros stovėjo rusų tankai.

Prisiminę derybų eigą dėl ES suprasime, kaip ji gali virsti ir virsta neaišku iš kur atsiradusių  biurokratų valdomu totalitariniu deriniu (valstybe).  Lietuvai buvo mestas masalas – struktūriniai paramos fondai, kurių stvertasi nemąstant, kad jie gyvuos tik kol  Lietuva bus visiškai integruota. Žingsnis po žingsnio atsisakoma nepriklausomos valstybės idėjos. Mūsų vadovai jau nesupranta, kad jie yra Lietuvos valstybės, o ne provincijos vadovai. Argi ne tai pademonstravo Prezidentė Dalia Grybauskaitė?

Grįžusi iš Briuselio, ji pasikvietė Socialinių reikalų ir  darbo ministrą Donatą Jankauską ir davė jam pylos, nes jai Briuselyje buvo priekaištauta už tai, kad Lietuvoje yra toks didelis procentas  jaunimo bedarbių... (1917 m. vasario mėnesį Rusijos carienė, išgirdusi,  kad  Peterburge žmonės badauja, išsikvietė jo generalgubernatorių ir įsakė visus aprūpinti maistu). Taip elgtis – viešai apie tokius nurodymus kalbėti – nedrįsdavo iš Maskvos sugrįžę net Tarybų Lietuvos vadai.

Briuselis diktuoja, kiek į Lietuvą reikia išsileisti trečiųjų šalių piliečių, kokia turi būti mūsų šeima, kokie įstatymai turi būti priimami Seime.

Dar kartą prisiminkime: nuo prasidėjo Tarybų Sąjungos griūtis? 1988 metų rudenį estai nutarė, kad jų įstatymai viršesni negu imperijos. Lietuvos piliečiai savo demonstracijomis palaikė estus.

Europarlamentas – formaliai vienintelė renkama institucija. Bet kiek konkreti valstybė turi joje atstovų – derybų rezultatas. TSRS Aukščiausiosios Tarybos Tautybių Taryboje visos respublikos turėjo vienodą atstovų skaičių. Kiekviena respublika turėjo savo deputatų grupę. Europarlamente valstybės neturi savo grupių. Jose išrinkti parlamentarai pasiskirsto po frakcijas. Frakcijų sprendimai privalomi jų nariams. Žodžiu, ten niekas negali kalbėti Lietuvos vardu. Šio parlamento įgaliojimai be galo menki. Jis tvirtina biudžetą ir Europos Komisiją (ji tolygi vyriausybei) in corpore (visumoje), dėl kurių sutariama Viršūnių pasitarime.  Bet jis tuo pat metu yra Europos didžiūnų (visų pirma Vokietijos) spaudimo kitoms šalims įrankis.

ES išlaiko milžinišką ir labai gerai apmokamą  biurokratinį aparatą, į kurį patekti svajoja nė vienas lietuvaitis, o patekęs brangina savo vietą. Pasirodo, ir to per maža.

Seimūnai Petras Auštrevičius ir Egidijus Vareikis buria Lietuvoje federalistų judėjimą (Tarybų Sąjunga oficialiuose dokumentuose buvo įvardijama Federacija), kitaip sakant, formuojasi judėjimas už ko greitesnį Lietuvos valstybingumo likvidavimą. Nieko nuostabaus: P. Auštrevičius būdamas vyriausiu Lietuvos derybininku dėl Lietuvos stojimo į ES, šaipėsi iš lenkų, čekų, latvių, kad šie siekia, jog ir jų kalbos būtų vartojamos ES institucijose. Nesulaukęs iš visuomenės pritarimo, buvo priverstas nutilti. Bulgarai ir slovakai išsiderėjo neliesti jų atominių elektrinių.  P.Auštrevičius tada jautėsi esąs labiau atstovaująs ES negu Lietuvai. Dabar jaučiasi vėl turįs ką veikti – siekia likviduoti paskutinius Lietuvos valstybingumo likučius.

Artėja rinkimai į Seimą. Manau, partijos, pretenduojančios tapti seiminėmis, turi aiškiai išdėstyti savo poziciją dėl Lietuvos ateities santykių su Europos Sąjunga. Rinkėjai turi žinoti, kas jų laukia, jeigu balsuos už atitinkamas partijas.