Vytautas Rubavičius. Vienintelė išeitis – keisti politinę korupcinę sistemą

Šitaip atsakyčiau į klausimą, ką daryti, kad Lietuvoje gerėtų gyvenimas, žmonių santykiai, kad demokratijos principai ir žmogaus teisės taptų natūraliais, savaime aiškiais žmonių ir valdžios veiklos principais. Lietuvoje susiklosčiusios politinės sistemos ypatumus aiškinausi knygoje Lietuva: korupcinė demokratija (Vilnius: Kitos knygos, 2010), kurioje aptariau ir pagrindinius valstybės bei žmonių gyvenimo demokratinimo žingsnius.

Deja, susiklosčiusi, o tiksliau, politinio ekonominio elito nuosekliai kurta ir tvirtinta nomenklatūrinio valdymo sistema gyvuoja, o idėjos ar bandymai ką nors keisti, pavyzdžiui įvesti teismuose prisiekusiųjų ar tarėjų institutą, susilaukia aršaus pasipriešinimo, dažnai palydimo ir pašaipų – dar ne laikas, visuomenė dar nesubrendusi... tad drįstu portalo skaitytojams siūlyti minėtai knygai rašytos pratarmės dalis, kuriose bandoma atsakyti į klausimus, kaip ir kodėl susiklostė lietuviškoji korupcinės nomenklatūrinės, kitaip tariant, vaizduojamosios demokratijos sistema, kodėl ji tokia patogi valdantiesiems ir kodėl ją taip sunku keisti?

Lietuvos žmonės niekada neužmirš to nepaprastai šviesaus, drąsaus ir kūrybingo bendrumo jausmo, kuris pakėlė vaduotis iš sovietinės okupacijos. Atrodė, jog netruksime sukurti savą valstybę, kurioje gera bus gyventi visiems, nepaisant socialinės ir visuomeninės padėties bei gerovės skirtumų, nes toje valstybėje vyraus pagarba žmogui ir jo teisėms, teisingumo nuostata, demokratinė savivalda, bus ugdoma pilietinė visuomenė, puoselėjanti visuomeninius ir nacionalinius interesus. Deja, tokius lūkesčius netruko užgožti demagoginis valdžion besibraunančių ir joje bet kokia kaina įsitvirtinti siekiančių šurmulys, į korupcinį žemės grąžinimo verpetą įsuktos visuomenės karštinė ir politinio verslo projektai. Buvo įdomu, o kartais ir koktoka stebėti, kaip greitai kai kurie (o jų ne taip jau mažai) su Sąjūdžiu valdžion patekę ir jos gėrybių paragavę virto naująja nomenklatūra, dar godesne už ankstesniąja – komunistinę, perėmusia pastarosios mentalitetą ir vis labiau rodančią panieką valdomaisiais tapusiai visuomenei. Išnyko ir nacionalinės valstybės kūrimo, tautos tvirtinimo bei lietuvybės sklaidos idėjos, kurias labai sunku pervesti į užsienio bankuose glūdinčias sąskaitas. Ne valstybės demokratinimo, nei pilietinės visuomenės ugdymo taip ir nebuvo imtasi, tačiau sėkmingai kurta ir tobulinta imitacinės parodomosios demokratijos ir teisinės valstybės institucijas, laiduojančias politinio elito vienvaldystę. Nomenklatūriniam mentalitetui įsigalėti ir politiniam elitui telktis svarbūs buvo 1992-ieji, kai valdžion sugrįžo buvusioji komunistinė nomenklatūra, sėkmingai į savo rankas perėmusi didžiąją buvusiojo „liaudies turto“ dalį. Tą mentalitetą dar labiau sustiprino valdžion 1996-aisiais sugrįžę konservatoriai, taip ir nepradėję vykdyti Lietuvos žmones patraukusius rinkiminius pažadus – išsiaiškinti, kas ir kaip sunaikino, „išgarino“ Lietuvos jūrų laivyną. Nors valdyta ketverius metus, tačiau nesiimta ir anuo metu būtino bei laukto desovietizavimo. Tad partijų kovos yra parodomojo pobūdžio, nuslepiančios esminį politinio elito vieningumą savo interesų atžvilgiu. O pagrindinis politinio elito interesas – valdyti ir ta valdžia jokiu būdu nesidalyti su visuomene. Todėl ir socialdemokratai, ir konservatoriai vieningai įtvirtino savivaldos rinkimuose partinių sąrašų principą, laiduojantį partinę vienvaldystę, vieningai priešinosi ir priešinasi tiesioginių savivaldybės rinkimų (ne tik merų) idėjai  Būdamos valdžioje abi šios politinės jėgos kūrė ir puoselėjo visiškai nuo visuomenės atskirtą teisėsaugos ir teismų sistemą, kurioje įsitvirtino su politiniu elitu susijusios teisininkų klanas, „teisingumą“ visuomenei seikėjantis savo nuožiūra ir paisydamas galingųjų interesų.

Visos politinės jėgos tvirtino demokratinei valstybei ir visuomenei būtiną valdžių atskyrimo principą, tačiau tas principas Lietuvoje buvo grindžiamas kitu, esmingesniu – politinės valdžios atskyrimo nuo visuomenės ir tautos principu, kuris įsitvirtino visose valdžios „šakose“. Ką piliečiai berinktų, valdys tie patys ir taip pat. Savivaldoje – partinių sąrašų, o tiksliau – jais manipuliuojančių vietinių valdančiųjų „šeimų“ ar grupuočių valdžia. Kad pritrauktų rinkėjus, partijos savo sąrašus „praturtina“ žymesniais žmonėmis, kurie išrinkti atsisako savo mandatų, užleisdami vietas „tiems, kam reikia“. Duomenys rodo, jog mandatų atsisako daugiau kaip 60 procentų išrinktųjų. Seime valdo susiklostęs partinės nomenklatūros branduolys, kurį sieja politinio verslo interesai ir prievolės aptarnauti stambųjį kapitalą. Ką jau kalbėti apie specialiąsias tarnybas, kurių įkaitėmis tapo ir valstybė, ir visuomenė. Atrodo, kad mūsų Valstybės saugumo departamentui svarbiausia yra kova su Egle Kusaite, nes niekas net nekelia klausimo, o ką veikė ir veikia ta mus sauganti tarnyba, kad „pražiūrėjo“ bankininkų aferas, „Snoro“ griūtį, Lietuvos banko „priežiūros“ specialistus ir buvusio jo vadovo veiklą.

Iškalbingas yra mūsų teismų sistemos pavyzdys. Kas demokratinėse šalyse vykdo teisingumą? Atsakymas paprastas – teismai. Su tuo sutiks ir lietuvis, ir vakarietiškos demokratijos šalies pilietis. Tačiau tas sutarimas nuslepia esminį demokratijos turinio skirtingumą. Mūsų valstybėje teismai yra atskirti nuo visuomenės, tad teisingumą vykdo vien teisėjai, o vakarietiškos demokratijos šalyse teisingumą per teismus vykdo visuomenė, pasiremdama prisiekusiųjų institucija. Prisiekusieji yra tas būtinas demokratinei valstybei teismų ir visuomenės ryšys, įtvirtinantis teisingumo vykdymą, kaip visuomenės teisingumo nuovokos raišką. Slinktį prie klaninės teisėsaugos puikiai liudija mūsų teismų istorija. Sovietiniuose teismuose su teisėjais posėdžiaudavo ir vadinamieji liaudies tarėjai. Kam komunistinei valdžiai buvo reikalinga tokia institucija? Juk tie tarėjai niekaip realiai neįtakojo teismo vyksmo. Teismai buvo partinės valdžios organas, visi teisėjai ir prokurorai buvo komunistai, darbe veikusios partinės organizacijos nariai. tad kam tie tarėjai? Kad bent kiek pridengtų teismų partiškumą, kad rodytų visuomenės dalyvavimą vykdant teisingumą. Kas jau kas, o komunistai kuo puikiausiai suvokė esminius demokratijos principus ir stengdavosi kurti tuos principus imituojančius pavidalus. Juk ir šiuo metu Šiaurės Korėja vadinama demokratine respublika. O vienas pagrindinių demokratijos principų – prisiekusiųjų teismai. Tad buvo sukurta parodomoji ir pridengianti totalitarinę santvarką liaudies tarėjų. institucija. Nors ir be demokratinio turinio, tačiau demokratinės formos.

Kas įvyko išsilaisvinusioje iš sovietinės okupacijos Lietuvoje? Pirmiausia ir buvo nusimesta ta teisėjų sluoksniu pabodusi demokratinė tarėjų forma. Juk jei valstybė demokratinė, kam teisinėje sistemoje vaizduoti demokratiją. Komunistai teisėjai ir prokurorai virto nepartiniais nepriklausomos Lietuvos teisėjais ir prokurorais ir suskato kratytis demokratinio sovietinio paveldo, nes išlaikius tarėjų instituciją gali tekti dalytis valdžia su visuomene. Kitaip tariant, gali tekti tą formą pripildyti tikro demokratinio turinio. Kam tas turinys, jei galima teismus ir teisingumo vykdymą paimti į savo rankas. Taip ir nutiko. Atrodytų, tereikėjo buvusiai tarėjų institucijai suteikti demokratinį turinį, tačiau suveikė komunistinės nomenklatūros išugdytas vienvaldystės instinktas – jokio visuomenės balso. Toks teismų atskyrimas nuo visuomenės tenkino visas politines jėgas, juk atgautos nepriklausomybės metais jokia partija taip ir nesiėmė atkurti ar įsteigti demokratinę prisiekusiųjų ar tarėjų teisinę instituciją. Todėl šiuo metu daugiau kaip 70 procentų gyventojų nepasitiki nei teismais, nei teisėsauga, krečiama nesibaigiančių skandalų.

Esu įsitikinęs, jog ne vien mano viltys dėl valstybės demokratinimo, žmogaus teisių ir teisingumo įtvirtinimo, pilietinės visuomenės ugdymo buvo susijusios su Valdo Adamkaus prezidentavimu. Juk tas žmogus buvo sukaupęs didelę gyvenimo demokratinėje jungtinių Valstijų visuomenėje patirtį, tad gerai suvokė, kokios demokratinės institucijos reikalingos mūsų valstybei ir kaip jos turėtų veikti. Deja... Nepaisant visų gerų darbų užsienio politikos srityje prezidentas tų lūkesčių nepateisino. Galime tik stebėtis, kaip greitai V. Adamkus priprato prie „teisinės valstybės“, „savivaldos“ ir kitokių vaizduojamosios demokratijos muliažų, per ilgus dviejų kadencijų prezidentavimo metus taip ir nepasiūlęs nei politiniam elitui, nei visuomenei jokios valstybės demokratizavimo, realios savivaldos plėtros, visuomenės įgalinimo programos. Tokį prisitaikymo prie postkomunistinės politinės korupcinės nomenklatūros įtvirtintų politinio gyvenimo taisyklių vainikavo su a. a. Vytauto Pociūno žūtimi susijusių Valstybės saugumo departamento vadovų dangstymas.

Lietuvoje susiklosčiusią politinę sistemą dera vadinti politine korupcine vaizduojamosios demokratijos sistema, skatinančia politikos, kaip verslo, išplitimą. Klausimas, ar įmanoma „kitokia Lietuva“, nekeičiant politinės sistemos? Atsakymas aiškus – neįmanoma. Vis didėjančios emigracijos, bėgimo iš Lietuvos bangos ir yra tos neįmanomybės apraiška. Kaip tą sistemą keisti? Dviračių išradinėti nereikia – receptai po ranka. Tai vakarietiškos demokratijos šalių patirtis. Pirmieji žingsniai – tiesioginiai savivaldos rinkimai, kuo daugiau teisinės srities apimančios tarėjų ar prisiekusiųjų institucijos diegimas, parlamentinės specialiųjų tarnybų priežiūros įtvirtinimas, įgalinant piliečius bendrauti su tomis tarnybomis bendrauti nuo amerikietiškųjų Privacy Act nusižiūrėtų įstatymų pagrindu. Tie įstatymai laiduoja teisę visiems piliečiams sužinoti , kokius duomenis apie juos yra sukaupusios visokios specialiosios tarnybos. Visokie atsisakymai suteikti tokią informaciją galimi skųsti teismui, kuris ir nusprendžia, ar specialiosios tarnybos nepiktnaudžiauja slaptumo grifu. Tačiau jokia tarnyba niekaip negali įslaptinti visų apie žmogų surinktų duomenų. Privacy Act įstatymai, ne tik teikia tvirtą teisminį piliečių ir specialiųjų tarnybų bendravimo pagrindą, bet ir slopina tų tarnybų polinkį kaupti perteklinę informaciją ir ja manipuliuoti. Vakarų šalių ir realios demokratinės savivaldos patirtis ir teikia realias teisinės valstybės kūrimo bei pilietinės visuomenės ugdymo gaires, padedančias visuomenei pačiai tvarkyti savo gyvenimą bei gyvenamą aplinką. Tik reformuojant politinę sistemą, tik ją iškorupcinant bei išverslinant visuomenė ir tauta įgaus jėgų tvarkytis su vis naujais jai kylančiais globalizacinės bei eurointegracinės prigimties iššūkiais, taip pat ir krizėmis. Tik atsisakius svaigaus politinio korupcinio paveldo bus atsakyta į daugelį visuomenę jaudinančių, tačiau politinio elito gėdingai nutylimų klausimų. Tarp jų ir į tokį: kodėl ir kaip žuvo a. a. V. Pociūnas, kaip viešoje vietoje į policijos rankas gyvas patekęs kultūrologas, religijotyrininkas, rašytojas Gintaras Beresnevičius tapo „neatpažintu vyriškos lyties lavonu“? Keičiasi VSD vadovai, vidaus reikalų ministrai, generaliniai ir kitokie prokurorai, Seimo pirmininkai, premjerai, prezidentai, o tie klausimai taip ir lieka.