Vytautas Radžvilas. Liberali demokratija, gobalizacija ir demokratijos perspektyvos Lietuvoje

Propatria.lt nuotrauka

Praėjusio amžiaus pabaigoje įvykę istoriniai lūžiai ir sukrėtimai Lietuvai buvo lemtingi. Baigėsi pusę amžiaus trukusi okupacija. Šalis ne tik susigrąžino nepriklausomybę, bet ir tapo lygiateise pasaulio valstybių bendrijos nare. O dar po dešimtmetį trukusių pastangų įstojusi į ES ir NATO, ji atsidūrė Vakarų pasaulio kultūrinėje ir geopolitinėje erdvėje formaliai tapdama šio pasaulio dalimi.

Priklausomybė jam iš principo turi reikšti tai, kad Lietuva yra valstybė, kurios vidaus gyvenimas grindžiamas vakarietiškos civilizacijos vertybėmis, o politinė ir ekonominė jo sankloda – liberaliosios demokratijos ir laisvosios rinkos principais. Per beveik du dešimtmečius įvykę politinio ir visuomeninio gyvenimo pokyčiai iš pirmo žvilgsnio leidžia laikyti Lietuvą sėkmingu ir puikiu daugelio autorių skelbiamos pasaulyje kilusios demokratizacijos “trečiosios bangos” pavyzdžiu. Vos atkūrus valstybingumą buvo konstituciškai ir įstatymiškai įtvirtintos pagrindinės žmogaus ir piliečio teisės bei laisvės, pakloti juridiniai ir instituciniai demokratinio valdymo pagrindai. Tad buvo visos prielaidos rastis lūkesčiams, kad šie laimėjimai bus įtvirtinti ir plėtojami, o pati demokratijos raida ir konsolidacija taps negrįžtamu vyksmu.

Deja, šios viltys kol kas pildosi menkai. Lietuvai atkūrus valstybingumą gana greitai išryškėjo pirmieji nerimą turėję kelti visuomeninio ir politinio gyvenimo pokyčiai. Sparčiai plito ir stiprėjo nusivylimo nepriklausomybe nuotaikos, revoliucinį vadavimosi laikotarpio entuziazmą ir pakilimą pakeitė plačiuose gyventojų sluoksniuose įsivyravęs moralinis ir politinis abejingumas bei sąstingis. Netruko atsiskleisti ir pirmieji demokratijos institucinių pagrindų silpnumo požymiai, kurie bėgant laikui tik stiprėjo ir darėsi vis labiau matomi. Tiesiogine nusivylimo šalies politiniu gyvenimu išraiška tapo tolydžio didėjęs nepasitikėjimas pagrindinėmis valstybinės valdžios institucijomis, partijomis ir visa demokratine politine sistema. Gana ilgai šios tendencijos buvo laikomos neišvengiamomis politinio gyvenimo ir demokratijos “vaikystės ligomis”, tad tikėta, kad tereikia jas persirgti, ir jos anksčiau ar vėliau išnyks kone savaime. Tad nors ir buvo matomi požymiai, kad demokratijos pamatai eižėja, beveik nieko nebuvo daroma jiems stiprinti.

Šio naivaus tikėjimo savaimine demokratijos galia ir jos neišvengiamu triumfu padariniai šiandien jau visiškai akivaizdūs. Nors oficialiai deklaruojama ištikimybė pamatiniams demokratijos principams ir vertybėms, daugelis šalies politinio gyvenimo ypatumų, pirmiausia lengvai pastebimos oligarchinio valdymo apraiškos, verčia manyti, kad šalyje nejučia įsitvirtino fasadinė “valdoma demokratija” – savitas vakarietiškos liberalios demokratijos simuliakras. Tai verčia abejoti ir būgštauti dėl lietuviškosios demokratijos ateities – jos įsitvirtinimo ir tolesnės plėtros perspektyvų..

Tokias nuotaikas žadina ir palaiko daugelis Lietuvos politinio gyvenimo būklę vaizdžiai atskleidžiančių faktų. Politinių partijų vidaus gyvenime ir veikloje apstu nuosmukio ir net išsigimimo apraiškų. Visos šalyje veikiančios partijos nesivadovauja nors kiek aiškesniais ideologiniais ir programiniais principais, jas krečia politinės korupcijos skandalai.¹ Prieš kiekvienus rinkimus randasi ir juose sėkmingai dalyvauja partijomis besivadinantys vienadienai populistiniai sambūriai, kurie neretai greitai išyra. Per penkiolika metų šalyje taip ir nesusiformavo stabili partinė sistema.² Sociologinės apklausos rodo, kad partijomis Lietuvoje nepasitikima labiau negu  kaimyninėse šalyse. Jos taip pat atskleidžia ir kitus šalies politinį gyvenimą nepalankiai apibūdinančius faktus: daugiau kaip pusė gyventojų neigiamai vertina tai, kaip veikia demokratija, beveik pusė jų nebemato prasmės dalyvauti rinkimuose, trokštančių nedemokratinio “tvirtos rankos režimo” piliečiu gausumu Lietuva nuolatos išsiskiria tarp demokratijos keliu taip pat pasukusių Rytų Europos šalių³.

Lietuvą ištikusi didelė ir ilgalaikė, neabejotinai sisteminė politinės ir partinės sistemos krizė verčia kitaip – kur kas rimčiau ir giliau negu iki šiol – tyrinėti demokratijos perspektyvų šalyje klausimą. Kol kas jos vertinamos itin prieštaringai, nes, pasak taiklaus šalies politinės istemos apibūdinimo, “tarptautiniu požiūriu Lietuvos valstybė vertinama kaip konsoliduotos demokratijos ir konsoliduotos rinkos ekonomikos šalis, tačiau ji dar nėra efektyvios demokratijos šalis”.⁴ Jis turi tapti ir rimtų akademinių tyrinėjimų tema. Nekelia abejonių ir tai, kad ši problema jau negali būti grynai vidaus politikos klausimas, ją reikia tyrinėti gerokai platesniame globalizacijos vyksmo ir jo poveikio pasaulinei demokratijos plėtrai kontekste.

Dažnai kartojama mintis, kad sugrįžusi į Vakarų pasaulį Lietuva savaime atsidūrė liberaliosios demokratijos vertybių erdvėje, įdėmiau pamąsčius nėra tokia įtikinama kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio ir kelia daug abejonių. Juk demokratijos padėtis ir perspektyvos yra problemiškos ne vien pokomunistinę transformaciją išgyvenančiose Vidurio ir Rytų Europos šalyse. Jau senokai pripažinta, kad Vakarų visuomenės taip pat įžengė į naują – pomodernų – savo raidos tarpsnį. Šiose visuomenėse vyksta didžiuliai ir itin nevienareikšmiai pokyčiai, kurių tolesnę kryptį ir galimus padarinius sunku numatyti. Jie vyksta ir politiniame gyvenime. Neatsitiktinai jau prieš trejetą dešimtmečių įžvalgesni socialiniai ir politiniai teoretikai (kai kurie net dar anksčiau) pradėjo išsakyti abejones, ar liberalioji demokratija ir ją įkūnijanti teisės valdžia nėra puikus ir šlovingas, bet tik trumpalaikis Vakarų istorijos epizodas.⁵ Dabar šis klausimas yra nebe marginalinė, o pagrindinė daugybės specialių tyrinėjimų tema. Įrodinėti iš tiesų egzistuojant šią problemą nėra reikalo, nes apstu ją liudijančių politinės tikrovės pavyzdžių. Tereikia prisiminti seniai pripažintą ir plačiai aptarinėjamą Europos Sąjungą kamuojantį “demokratijos deficitą”, menkinantį šio antvalstybinio darinio bei jo institucijų legitimumą. Pasak iškilaus Europos integracijos procesų tyrinėtojo L. Siedentopo, “... tai, ką būtų galima pavadinti Europos integracijos krize  -- demokratijos Europoje problema – kartu yra liberaliosios politinės minties krizė”.⁶

Žvelgiant dar plačiau – demokratijos padėtis visame pasaulyje yra sudėtinga ir prieštaringa. Praėjusio šimtmečio pabaigos “trečioji demokratijos banga” akivaizdžiai nuslūgo. F. Fukyama pranašystė apie artėjanti pasaulinį liberaliosios demokratijos triumfą neišsipildė, viltys jį išvysti geriausiu atveju nusikelia į neapibėžtą ateitį. Maža pasakyti, kad pastangoms įtvirtinti vakarietiškos demokratijos modelį visame pasaulyje dažnai įnirtingai priešinamasi. Šis pasipriešinimas pats savaime tėra nuogas empirinis faktas, kurio reikšmę įmanoma suprasti bei įvertinti tik atskleidus gelmines šio priešinimosi priežastis. Dabartinė demokratijos būklė pirmiausia skatina prisiminti prieš šimtmetį vykusį ginčą. Į JAV prezidento W. Wilsono raginimą padaryti pasaulį saugų demokratijai garsus vokiečių filosofas M. Schelleris atkirto, jog ne mažiau svarbu ir apsaugoti pasaulį nuo demokratijos.⁷ Šis dviejų iškilių žmonių susikirtimas itin vaizdingai ir taikliai atspindi problemos esmę. Ją paprastai mėginama nuslėpti pasitelkus patogias, tačiau šią esmę iškreipiančias ir suprastinančias ideologines-propagandines klišes. O dažniausiai griebiamasi seniai vartojamo ir nuvalkioto argumento, kad priešinimasis demokratijos plėtrai – tik atsilikusio, konservatyvaus, reakcingo, net “atavistinio” mąstymo požymis. Tačiau minėtos demokratijos erozijos pačiose Vakarų šalyse tendencijos labai menkina šio “argumento” svorį. Maža to, vis stipriau abejojama savaimine ir nelygstama demokratijos verte bei jos universalumu, o šioms abejonėms atremti seniai nepakanka garsiojo posakio, kad demokratiją pagrindžia ir pateisisina jau vien tai, kad ji esanti geriausia iš visų žinomų blogų valdymo formų.

Būtent tokiame – daugiareikšmiame ir prieštaringame – kontekste tenka nagrinėti demokratijos Lietuvoje būklę ir ateitį. Šaliai tapus Vakarų pasauliuo dalimi jos raidą ir perspektyvas vis labiau lemia dvejopų -- globalių ir lokalių -- veiksnių sąsajos ir jų sąveika. Straipsnyje ir siekiama panagrinėti šiuos veiksnius, jų sąveiką bei poveikį lietuviškosios demokratijos plėtrai bei jos kokybei.

Visuotinai pripažįstama, kad spartėjanti globalizacija, į kurios sūkurį pateko ir pokomunistinę transformaciją išgyvenantys kraštai, demokratizacijos procesams daro vis didesnę įtaką. Tačiau tyrinėtojams ši aplinkybė kelia daug teorinio ir metodologinio pobūdžio keblumų, kuriuos pirmiausia ir dera apžvelgti.

Nors žodis “globalizacija” yra paplitęs ir madingas, mokslinėje literatūroje randami “globalizacijos” apibrėžimai bei sampratos yra itin daugiareikšmiai ir migloti. Ligšiolinius globalizacijos  tyrinėjimus autoritetingai apibendrinančiame darbe pateikiamas toks preliminarus globalizacijos proceso apibūdinimas: “globalizacija” visų pirma gali būti suprantama kaip visų šiuolaikinio socialinio gyvenimo aspektų (nuo kultūrinio iki iki kriminalinio, nuo finansinio iki dvasinio) tarpusavio ryšio plėtotė, gilėjimas ir greitėjimas pasauliniu mastu”.⁸ Kiek vėliau šis apibūdinimas išplečiamas ir  “patikslinamas”: “Taigi globalizaciją galima laikyti procesu (ar keletu procesų), apimančiu socialinių santykių ir sandorių (vertinant pagal jų ekstensyvumą, intensyvumą, greitį ir įtaką” erdvinės sandoros transformaciją, sukuriančiu transkontinentinius ar tarpregioninius veiklos, sąveikos ir galios panaudojimo srautus bei tinklus”.⁹ Tai, be abejo, yra itin abstrakti ir formali globalizacijos samprata. Čia globalizacija apibūdinama pasitelkus plačiausius bet kokią tikrovę  apibrėžiančius erdvės ir laiko parametrus. Tačiau dėl to kenčia apibūdinimas tikslumas, iš apibrėžimo dingsta pati globalizacijos vyksmo specifika ir esmė. Šį trūkumą bene akivaizdžiausiai išduoda ne itin vykusios pastangos periodizuoti šį procesą, kurio pradžią mėginama nukelti net į ankstyvųjų civilizacijų laikus.¹⁰

Net paviršutiniškai apžvelgus globalizacijos problematiką nagrinėjančią gausią literatūrą matyti didžiuliai tyrinėtojų nesutarimai visais esminiais klausimais. Šie nesutarimai tokie dideli ir principiniai, kad leido rastis įvairioms globalizacijos aiškintojų srovėms ar mokykloms. Jų atstovų darbuose globalizacijos vyksmą lemiančios priežastys bei veiksniai aiškinami visiškai skirtingai, o jo vertinimai yra tiesiog diametraliai priešingi. Apskritai galima teigti, kad globalizacijos tyrinėjimuose nesunkiai įžvelgiamas plyšys tarp šio proceso “fenomenologijos” ir jo “esmės”, t. y. gausūs empiriniai įvairių jo aspektų aprašymai bei analizės tik menkai atskleidžia šio proceso prigimtį, varomąsias jėgas ir ilgalaikes jo sklaidos perspektyvas bei jo padarinius. Todėl globalizacijos proceso aiškinimams bei vertinimams būdingas pamatinis dvilypumas ir prieštaringumas. Jo akivaizdžiausia išraiška, ko gero, laikytini tebetrunkantys ginčai, kas yra globalizacija žmonijos istorinės raidos požiūriu – pažanga ar atžanga. Perspektyvos juos išspręsti kol kas miglotos, nes karštų globalizacijos apologetų ir griežtų jos priešininkų nuomonės ne tik nesuartėja, o veikiau vis labiau išsiskiria.

Nesigilindami į šio ginčo peripetijas pažymėsime, kad pažangos – atžangos dilema aprėpia visus globalizacijos vyksmo aspektus. Ji persekioja ir svarstymus apie demokratijos perspektyvas šiuolaikiniame globalėjančiame pasaulyje. Viena vertus, praėjusio šimtmečio pabaigoje kilusi demokratizacijos “trečioji banga” (A. Giddenso apibūdinimas) lėmė jos plėtrą į visus pasaulio regionus. Sparčiai plintant demokratijos “madai”¹¹ mažėjo skaičius valstybių, iš principo neigiančių demokratinio valdymo formą ir neturinčių formalių tokio valdymo mechanizmų bei procedūrų. Būtent šią masinė “demokratizacija” davė peno optimistiniams lūkesčiams dėl neva artėjančio vakarietiškos demokratijos triumfo visame pasaulyje. Šių lūkesčių simboliu pirmiausia laikytinos garsiosios F. Fukuyama’os pranašystės. Šviesios demokratijos perspektyvos tiesiogiai siejamos su globalizacija teigiant, kad būtent ji yra svarbiausias demokratizacijos procesą lemiantis veiksnys. Tačiau egzistuoja ir itin kritiški globalizacijos poveikio demokratijos raidai aiškinimai ir vertinimai.¹² Pasak šio požiūrio šalininkų, pačiame Vakarų pasaulyje egzistuoja tik “fasadinė” demokratija, tad tikėtis vakarietiškos demokratijos modelį kada nors įsitvirtinsiant visame pasaulyje esą naivu.

Išspręsti šį ginčą globalizacijos mokslinių tyrinėjimų plotmėje, remiantis “nenuginčijamais” teoriniais ir empiriniais argumentais, vilčių nedaug. Tačiau apžvelgiant esamą literatūrą šiais klausimais atsiskleidžia išties sudėtingas ir prieštaringas demokratijos būklės šiuolaikiniame pasaulyje vaizdas. Viena vertus, gausybė tyrinėtojų pripažįsta stiprėjant demokratijos ir liberalaus konstitucinio valdymo krizę, o pastarąją kai kurie autoriai laiko – tai reikia pabrėžti -- būtent “neribotos demokratijos” padariniu.¹³ Konstatuojama, kad ši “neribota demokratija” artėja prie žlugimo ir keliamas uždavinys gaivinti demokratiją naujomis sąlygomis arba, R. A. Dahlio žodžiais tariant, “demokratinį procesą vėl pritaikyti prie pasaulio”. Taigi demokratijos krizės apraiškos ir būtinybė ją įveikti mažai kam kelia abejonių. Tačiau kaip išspręsti minėtą uždavinį, atrodo, suvokiama kur kas prasčiau. Pasak tik ką cituoto autoriaus, “kokią formą įgytų, mūsų įpėdinių demokratija nebus ir negalės būti tokia pat kaip mūsų pirmtakų demokratija… juk demokratijos ribos ir galimybės tame pasaulyje, kurį mes miglotai numatome, tikrai bus visai skirtingos nuo ankstesniosios demokratijos ribų ir galimybių”.¹⁴ Netrūksta tyrinėtojų, mėginančių apčiuopti šios būsimosios demokratijos kontūrus. Jų pastangomis sukurti net keli globalios demokratijos modeliai – liberaliojo internacionalizmo, radikaliojo respublikonizmo ir kosmopolitinės demokratijos vizijos.¹⁵ Žodis “vizijos” čia tinka. Mat visos šios demokratijos sampratos yra “normatyvinės” blogąja prasme. Jos iš tiesų numato patrauklų ateities demokratijos idealą ar bent jau pageidautiną jos būklę. Tačiau įdėmiau panagrinėjus šių vizijų turinį jos labiau primena utopinius projektus, nes menkai tepaaiškinama, kas ir kaip galėtų realiai šį idealą įgyvendinti.

Tačiau tokių globaliosios demokratijos “modelių” trūkumai, ypač utopinis jų pobūdis, retai kada pripažįstami, juo labiau – rimtai ir kritiškai apmąstomi. Gana lengvai pasiduodama ideologizuotai retorikai apie nelygstamą demokratijos vertę ir vos ne savaiminę bei neišvengiamą jo plėtrą. Šitaip dažnai išleidžiamas iš akių svarbus klausimas – o kas galėtų būti demokratinės pasaulio raidos alternatyva? Toks klausimas būtų svari paskata prisiminti dalykus, kuriuos  linkę užmiršti perdėm ideologizuoti demokratijos šaukliai. Sąvoka “totalitarinė demokratija” išrasta XX a., tačiau jau A. de Tocqueville’is faktiškai numatė tokios “demokratijos” galimybę savo veikale įspėdamas apie egalitarinės demokratijos ir iš jos kylančios “tėviškos ir globėjiškos valdžios” kuriamas pagundas bei pavojus: “…Sukurti absoliutinę ir despotišką valdžią tokioje šalyje, kur viešpatauja lygybė, daug lengviau negu kurioje nors kitoje… despotizmo reikia itin saugotis demokratijos laikais”.¹⁶ Šiuo atžvilgius jis nėra vienišas. Garsiajame veikale “Totalitarizmo ištakos” H. Arendt ragina vengti iliuzijos, kad totalitarinis valdymas yra negrįžtama praeitis ir primena, jog pagunda jo griebtis vėl tūno giliai pačioje moderniųjų visuomenių prigimtyje: “Totalitariniai sprendimai gali puikiausiai pergyventi totalitarinių režimų žlugimą, virsdami didelėmis pagundomis, kurios vėl sustiprės, kai pasirodys, kad politinių, socialinių ar ekonominių nelaimių nebeįmanoma palengvinti žmogaus vwertu būdu.¹⁷ Šiuo požiūriu itin vertinga ir Ch. Cokerio įžvalga, kad demokratinis ir totalitarinis valdymo būdai kilo iš to paties šaltinio –  moderniosios “transcendentalinės filosofijos”: “demokratijos norėjo kurti ateitį iš apačios į viršų, o totalitarinis pasaulis – iš viršaus į apačią”.¹⁸ Šis glaustas ir taiklus pdėties apibūdinimas turi gilią ir verčiančią susimąstyti potekstę. Juk iš tikrųjų juo pasakoma ar veikiau įspėjama, kad įnirtingi demokratijos ir totalitarizmo ideologiniai ginčai ir net konfliktai iš tikrųjų gali būti tik savotiškas išorės stebėtoją klaidinantis “šeimyninis ginčas”, slepiantis bendrą šių ideologijų ir valdymo būdų kilmę ir gelminius panašumus. Tai reikštų, kad šie pažiūros nesutaikomi valdymo būdai galbūt tėra skirtingi socialinės ir politinės tikrovės organizavimo ir norminimo metodai, grindžiami tomis pačiomis ontologinėmis bei vertybinėmis prielaidomis ir nuostatomis.

Globalizacijos ir demokratijos tyrinėjimus it šešėlis persekioja, atrodytų, neišsprendžiamas pažintines ir vertybines antinomijos. Todėl mėginant ištrūkti iš jų spąstų svarbu pasirinkti tinkamą tyrinėjimo strategiją ir surasti nors kiek patikimus analizės ir vertinimo atramos taškus bei kriterijus. Pirmąja tokia metodologine nuoroda ir tyrimo gaire, ko gero, galėtų būti viena šiuolaikinės globalizacijos ir demokratizacijos procesus saistanti gija – šie procesai yra jau kelis šimtmečius įgyvendinamo ir plėtojamo  modernizacijos projekto aspektai. Moderno siekių simboliu laikytinas Švietimo projektas – dar XVIII a. suformuluota ambicinga žmogaus visapusiško “išlaisvinimo” programa, kurios “tikslas buvo išlaisvinti žmogų ne tik siauru ekonominiu ir politiniu, bet ir kultūriniu bei religiniu požiūriu”.¹⁹ Šiuolaikinė visuotinė globalizacija vertintina kaip ypatingas – itin radikalus šio projekto įgyvendinimo tarpsnis. Ko gero, ne geriausiai matomi ir paprastai nurodomi išoriniai globalizacijos bruožai, o jos pamate glūdintis vis spartėjantis ir radikalėjantis modernizacijos, kaip tikrovės sampratos kaitos bei transformacijos, vyksmas yra pagrindinis globalizacijos procesos bruožas, jo “esmė”. Jo radikalumas, o ypač ryškėjantis neprognozuojamas ir nevaldomas pobūdis daro įmanomą ir prasmingą “globalizacijos” ir “globalizmo” skirtį. Globalizmas čia suprastinas kaip radikaliausia globalizacijos  forma, kuriai skleidžiantis vis labiau aiškėja  modernizacijos projekto metafizinės ir socialinės prielaidos, jo vidinė logika, varomosios jėgos bei potencialūs padariniai žmonijos ateičiai. Žvelgiant į šį projektą per globalistinės perspektyvos prizmę matyti, kad jis yra kur kas daugiau negu paprastas socialinės inžinerijos eksperimentas. Jo esmė – antropologinė inžinerija, galinti paversti dar praeitame šimtmetyje skelbtą “žmogaus mirties” filosofiją tikrove. Viešai skelbiamas modernizacijos projekto tikslas – išlaisvinti žmogų, jo kūrybines galias iš juos kausčiusios tradicijos varžtų. Realus ir vis labiau ryškėjantis šio užmojo padarinys – nyksta Vakarų krikščioniškosios kultūros tradicijos įtvirtinta žmogaus forma, jo prigimtis darosi vis “atviresnė” ir “lankstesnė” ir jis pats tolydžio virsta demonišku niekiu.

Tad globalizacijos ir globalizmo skirtis ne tik leidžia geriau užčiuopti globalizacijos proceso esmę, bet ir laikytina svarbia euristine nuoroda, padedančia adekvačiau analizuoti bei vertinti demokratijos raidos tendencijas šių dienų pasaulyje.

Nagrinėjant globaliuosius demokratiją palaikančius arba griaunančius veiksnius pirmiausia domimasi moderniosios demokratijos ir nacionalinės valstybės sąsajomis bei jų pokyčiais šių dienų sąlygomis. O pesimistinis požiūris į demokratijos ateitį pirmiausia grindžiamas teiginiais, kad globalizacijos procesas pakerta kultūrines, ekonomines, socialines ir teisines nacionalinės valstybės egzistavimo sąlygas, kurios didžia dalimi yra ir pamatinės demokratijos egzistavimo bei išlikimo prielaidos. Vis dėlto norint adekvačiau atskleisti demokratijos padėtį ir perspektyvas globalizacijos epochoje nepakanka analizuoti tik šias sąsajas, būtina išplėsti dalykinį ir probleminį tyrimo lauką. Mūsų požiūriu, tyrinėjant įvairius šiuolaikinės globalizacijos aspektus analizės atramos taškais laikytinos keturios pamatinės ir glaudžiai tarpusavyje susijusios sąvokos – individas, nacionalinė valstybė, tauta, visuomenė. Visos jos radosi kartu su modernybe ir yra moderno epochos teorinės savivokos karkasas ir branduolys. Modernioji demokratijos samprata yra šių sąvokų vedinys, o  individo, nacionalinės valstybės, tautos ir visuomenės egzistavimas buvo būtina XIX a. pradėjusio plisti vakarietiško liberaliosios demokratijos modelio formavimosi ir įsitvirtinimo sąlyga. Šiuolaikinėje postmodernaus mąstymo epochoje šių pamatinių sąvokų turinys smarkiai pasikeitė, jos faktiškai yra “dekonstruotos”, o stiprėjant globalizacijai ryškėja šių modernybės steiginių smukimo ir irimo požymiai. Todėl kaip niekad miglotos ir problemiškos tapo ir demokratijos išlikimo perspektyvos nepaisant to, kad jos “mada” plinta visame pasaulyje.

Vis dėlto šių elementų ir jų sąveikos vaidmenį laiduojant demokratiją įmanoma suvokti tik praplėtus šios analizės konceptualinį karkasą pasitelkiant dar vieną – reprezentacijos sąvoką. Būtent ji leidžia suvienyti ir įprasminti anksčiau minėtą keturių sąvokų “kompleksą” kuris savaime apibūdina bendrąsias demokratijos egzistavimo sąlygas, bet beveik nepadeda suprasti gelminių jos radimąsi ir nykimą lemiančių veiksnių ir vidinio mechanizmo. Remtis reprezentacijos sąvoka teisėta vien todėl, kad, bent jau formaliai žvelgiant, reprezentacija vis dar yra parlamentinės demokratijos šerdis. Šiaip ar taip, standartiškai apibrėžiant demokratiją kaip “liaudies valdžią” demokratijos klausimas iš esmės tampa klausimu, ar šiandienos sąlygomis dar  gali būti “egzistenciškai” (čia pukiai tinka E. Voegelino pateikta reprezentacijo tipų klasifikacija²⁰) dar gali apskritai būti reprezentuojama šio dvilypio ir keisto darinio – “liaudies” valia. O jos nykimas – skirtumo tarp reprezentuojamojo ir reprezentanto dilimas (iš esmės skirtumo tarp valstybės, politinių parftijų, atstovų ir piliečio bei visuomenės nykimas) laikytinas ne tik šiandienos politinių problemų šaltiniu, bet ir pačios demokratijos krizės požymiu.

Reprezentacijos sąvoka čia svarbi kaip tolesnių svarstymų šerdis ir židinys, nes ji leidžia susiaurinti ir patikslinti nagrinėjamą demokratijos perspektyvų Lietuvoje problemą. Ją galima formuluoti kaip politinės reprezentacijos – jos prielaidų ir sklaidos moderniojoje ir dabartinėje globaliosios postmodernybės epochose klausimą.

Nors mokslinėje literatūroje apstu mėginimų kvestionuoti ilgai socialinėje ir politinėje teorijoje vyravusią metodologinio individualizmo nuostatą, šiuo atveju “individas” yra nepakeičiamas analizės atspirties taškas. Individo sampratos kilmė ir raida iki šiol tebėra mokslinių ginčų tema. Dauguma tyrinėtojų sutaria, kad jos ištakos yra krikščioniškos²¹, tačiau modernusis individualizmas pagrįstai laikomas unikaliu pasaulio civilizacijų istorijos reiškiniu. Pasak A. MacIntyre’o, moderniojo individo tikrieji “atradėjai” yra N. Machiavelli ir M. Lutheris: “abiejų darbuose atsiranda figūra, kurios nėra Platono ir Aristotelio laikų dorovės teorijose, tai – “individas”.²² Viduramžių kultūrai individo samprata taip pat buvo žinoma, tačiau ji smarkiai skyrėsi nuo moderniosios: “geriausiu atveju mes čia susiduriame su individu kaip moraliniu statusu ar vaidmeniu. Tai dar nėra socialinis statusas ar vaidmuo, nes dar nėra institucijos, tokios kaip valstybė, kuri sukurtų ir gintų teises, palaikančias individo vaidmenį”.²³ Nemėgindami plačiau aptarinėti moderniojo individo bruožų pažymėsime tik tai, kad pati jo samprata yra itin prieštaringa ir stačiai paradoksali. Viena vertus, šis individas, be abejo, nėra gyva būtybė “iš kūno ir kraujo”. Jis yra toks pat teorinis konstruktas ir abstrakcija, kokia, pavyzdžiui, yra moderniosios fizikos “atomo” sąvoka. Kalbant šiuolaikiškiau, individas yra “virtualus” esinys, nežinomas ir paslaptingas X, kuris niekada neatsiskleidžia tiesiogiai jokiam pažinimui. Jis yra galios centras, o vienintelis jo buvimo “įrodymas” yra, kaip jį taikliai apibūdina A. Giddensas, jo paliekamas “aš” trajektorijos pėdsakas.²⁴ Kita vertus, jis laikomas ontologiniu tikrovės šaltiniu, nes faktiškai apdovanotas galia kurti ex nihilo, o jo nelygstamos moralinės autonomijos ir vertės pagrindas yra transcendentinis – vienišas nuolatinis buvojimas Dievo akivaizdoje.²⁵ Šios individo sampratos implikacijos naujųjų amžių politiniam mąstymui, o vėliau ir politinio valdymo praktikai pasirodė esančios taip prieštaringos ir stačiai paradoksalios. Jos pradėjo ryškėti jau Th. Hobbeso politinėje teorijoje. Joje įžvelgiamos abi – ir demokratinio, ir totalitarinio valdymo galimybės.

Pasak L. Siedentopo, modernioji individo samprata atvėrė kelią “pilietinės  visuomenės diskursui”, kuris “suponuoja pirminį individo vaidmenį ar statusą, kuriuo naudojasi visi lygiai... Vadinasi, šis diskursas atribojo moraliai lygius subjektus nuo jų konkrečių socialinių vaidmenų...  Suteikdamas mastelį paveldimiems socialiniams vaidmenims įvertinti, šis diskursas tapo evoliuciniu instrumentu, ilgainiui Europoje sukurdamas precedento neturintį visuomenės tipą – demokratinę visuomenę”.²⁶ Žinia, Th. Hobbeso politinėje filosofijoje ši “demokratinė visuomenės narių lygybė” pirmiausia suponuoja lygias teises ir galimybes grumtis dėl aukščiausios valdžios, tačiau ji iš principo neužkerta kelio ir demokratiniam, taikiomis rinkimų precedūromis grindžiamam bei įgyvendinamam valdymui.

Tačiau tai nėra vienintelė galimybė. Kaip taikliai pažymi L. Dumontas,  hobsiškoji “mechanistinė žmogaus, kaip gyvūno samprata yra giliai paradoksali, nes akivaizdžiai parodo ir suvereniteto, ir pavaldumo būtinumą; kitaip tariant, grynai empiriniu, atomistiniu, egalitariniu pagrindu yra įtvirtinamas Herrschaft modelis, kuris savo ruožtu verčia pripažinti Individo ir suvereno tapatumą...”²⁷ Citatoje minimas “Herrschaft modelis”, be abejo, yra ankstyvas būsimojo totalitarinio valdymo modelio provaizdis, o “Individas” – “Didžiojo brolio” prototipas. Gelminę šių analogijų prasmę padeda atskleisti reikšminga H. Arendt įžvalga: “Modernioji epocha iš pat pradžių ne tik sukūrė naują ir radikalią politinę filosofiją – Hobbesas yra tik vienas pavyzdys, nors galbūt pats įdomiausias – tuo pat metu ji ji pirmą kartą sukūrė filosofus, siekiančius orientuotis į politinės srities poreikius...Galima sakyti, kad hėgeliškos metafizikos transformacijai į istorijos filosofiją parengė kelią pastangos nusikratyti metafizikos politinės filosofijos labui”²⁸. Autorės mintis aiški: išryškėjusi filosofų “orientacija į politinės srities poreikius” bei “pastangos nusikratyti metafizikos politinės filosofijos labui” reiškia tai, kad politinė teorija mėgina perimti bene pagrindinę metafizikos funkciją – nustatinėti tikrovės bei tikrumo kriterijus ir parametrus. Praktiškai tai atlieka visą Leviatano galią įkūnijantis bei reprezentuojantis suverenas. Šis Didysis Individas savo išleidžiamais įstatymais ir taisyklėmis sudrausmina chaotišką aistrų kamuolį, koks yra prigimtinės būklės individas suteikdamas jam visuotinai reikšmingą formą, t. y. politinės valdžios priemonėmis “socializuotos” ir “sužmogintos” būtybės pavidalą. Todėl atrodo prasminga kiek patikslinti A. MacIntyre’o teiginį, kad gimus moderniajam individui pirmą kartą “Absoliutus Individas susiduria su Absoliučia Valstybe”²⁹. Ši teiginį leistina performuluoti kaip “tapatybės tezę”: Absoliutus Individas sutampa su Absoliučia Valstybe. Ši lygybė turbūt yra totalitarinio valdymo formulė. Negana to, ji leidžia kitaip pažvelgti ir į pačią demokratijos ir globalizacijos problemą. Iš jos aiškėja, kad pagrindinė moderniosios demokratijos problema jau yra toli gražu nėra vien politinio valdymo formos – jos pranašumų ir trūkumų – klausimas, kuriuo iš esmės apsiribodavo tradicinė demokratijos teorija. Modernusis demokratinis valdymas turi ne tik politinį, bet ir ontologinį metmenį, nes tai pirmiausia yra tikrovės valdymo būdas ir įrankis. Taip pat ir globalizacijos proceso “esmė” greičiausia nėra vis spartėjanti pasaulinių ryšių tinklo plėtra, jo pagrindas veikioua yra vis radikalesnes ir drastiškesnės pastangos kurti “naują pasaulį” beatodairiškai kaitaliojant tikrovės parametrus.

Kaip tik todėl Th. Hobbeso -- moderniosios politinės filosofijos pradininko – teoriją galima laikyti lygiai individualistine ir holistine ³⁰,o tai leidžia daryti išvadą, kad moderniosios visuomenės ir politikos prigimtyje “užkoduotos” abiejų valdymo formų  – ir demokratinio, ir totalitarinio valdymo – prielaidos ir galimybės. XX a. subrendusios totalitarinės demokratijos ekscesai tėra šių galimybių įgyvendinimas ir išraiška.

Žinoma, šios galimybės buvo realizuotos tik įvykus rimtiems pačios individo sampratos pokyčiams. Pasak A. B. Seligmano, ši samprata buvo tolydžio imanentizuojama ir sekuliarizuojama, XVI-XVII a. dar vyravusį transcendentinį individo moralinės autonomijos ir vertės pagrindimą XVIII a. pakeitė transcendentalinė individualumą konstituojančio Proto vizija.³¹ Ji buvo pusiaukelė grynai “socializuotos” individo sampratos link. Žmogus esąs tik transcendentinio matmens neturintis socialinis gyvūnas, arba, pasak garsiosios K. Marxo tezės, “bet žmogaus esmė nėra abstraktas, priklausantis atskiram individui. Savo tikrovėje ji yra visuomeninių santykių visuma”³². Šis apibrėžimas neabejotinai yra ir artėjusios visiškos ir galutinės individo “dekonstrukcijos” formulė. Ši dekonstrukcija įvairiose moderniosios sociokultūrinės tikrovės plotmėse vyko šiek tiek netolygiai ir įgijo skirtingus pavidalus. Pavyzdžiui, literatūrojejos išraiška tapo A. Rimbaud atliktas ego ir autoriaus suskaidymo aktas.³³ Tačiau nepaisant šio vyksmo vingių ir netolygumų, individo “dekonstrukcija” buvo neišvengiama ir nesustabdoma. Kaip minėta, “individas” niekada neatsiskleidžia tiesiogiai, o tik per savo atliekamus formalius vaidmenis arba funkcijas. Jį galima suvokti kaip šių funkcijų “nešėją”, netgi kaip virtualų, t. y. tik įsivaizduojamą jų konvergencijos centrą ar tašką. Vadinasi, jokia funkcija, per kuria jis atsiskleidžia išorėje kaip “ženklas”, nepriartina prie “tikrosios” jo esmės. Maža to, klausimas, ar jis apskritai egzistuoja, net nebėra svarbus, todėl XIX a. šis individas, arba “aš”, buvo lengvai “dekonstruotas” kaip tuščia ir atgyvenusi metafizinio mąstymo liekana ir beprasmė teorinė fikcija.

Tačiau šios “atgyvenos” irimo padariniai buvo didžiuliai, galiausiai – net fatališki. Mat vykstant  individo “dekonstrukcijai” lygiagrečiai iro ir visi kiti minėti modernybės sociopolitinės tikrovės atraminiai stulpai.

Turbūt akivaizdžiausios ir geriausiai ištyrinėtos yra individo ir nacionalinės valstybės sąsajos. Pati “valstybės” sąvoka, žinia, yra N. Machiavelli išradimas. Nacionalinė valstybė – modernybės laikotarpiu (nuo XV iki XVII a.) išsirutuliojęs naujas valdymo tipas, kurio svarbiausias bruožas – suverenumas³⁴. Anksčiau suformuluota Absoliutaus Individo ir Absoliučios Valstybės tapatumo tezė reiškia, kad individą ir valstybę sieja abipusis ryšys bei gelminis panašumas. Abu jie paženklinti “transcendentalinės” kilmės žyme. Ontologinis individo pirmapradiškumas ir nerribotas valstybės suverenumas iš esmės yra tas pat – galia kurti ex nihilo ir neribotai duoti pradžia naujoms tikrovės formoms: “…nėra loginės ribos inovacijų mastui visuomenėje, turinčioje valstybę”³⁵. Kartu iš šios individo ir valstybės sampynos galėjo rastis naujo tipo “kiekybinė” demokratija, iš principo besiskirianti nuo antikinės savo pirmtakės “kokybinės” demokratijos -- neegalitarinės ir visada turėjusios aristokratinį metmenį  “kokybinės” demokratijos. Pasak L. Siedentopo, “valstybės suverenumo doktrinos pasirodymas įkvėpė Europoje naują visuomenės modelį, atnešusį tai, ką dabar laikome savaime suprantamu dalyku – egalitarinį visuomenės modelį, kai visuomenė suprantama kaip individų rinkinys” ³⁶ . Būtent valstybės suverenumas individų atžvilgiu leidžia rastis ir jau aptartam pirminiam individo vaidmeniui, tad valstybė tiesiogine šio žodžio prasme yra ir individo formuotoja bei kūrėja, atliekanti vieną svarbiausių – prigimtinio individo socializavimo funkcija. Apskritai absoliučios, neribotai suverenios ir savo transcendentalinę prigimtį realizuojančios bei skleidžiančios valstybės ir absoliutaus individo santykis yra visos moderniųjų Vakarų politinės sanklodos pagrindas.

Modernioji valstybė yra transcendentalinis darinys, “formos” ir “materijos” sintezė. Potencialiai universalios jos politinės formos šaltinis -- suvereniteto ir visų valdinių, arba piliečių, lygybės prieš suvereną doktrinos. Ši forma sutikrovinama jai įsikūnijant materialiame “substrate” – ikimoderniuose etniniuose dariniuose, kurie pamažu transformuojami į modernias tautas. Tad modernioji valstybė iš principo yra nacionalinė, ji ne tik iškyla kaip dvilypis etnopolitinis darinys, bet kuria pačią moderniąją tautą.Tokia tauta nėra “natūrali” žmonių bendrija kaip natūralumas buvo suprantamas iki  modernybės laikų. Moderniosios europietiškos tautos ištakų reikia ieškoti  Renesanso epochoje, kai prasidėjo pirmasis sukilimas prieš visą ankstesniąją kultūros ir tautinio gyvenimo tradiciją. Pasak taiklios J.-F. Lyotardo pastabos, moderni tauta  formuojasi kaip “liaudis” -- reflektyviai konstruojama ir naujo tipo – moksliniu – “žinojimu” grindžiama sociokultūrinė ir politinė bendrija: “aišku, tai, kas čia vadinama “liaudimi”, visiškai skiriasi nuo to, ką turi omeny tradicinis naratyvinis žinojimas”³⁷. Šios bendrijos prigimtį galbūt geriausiai nusako vaizdingas B. Andersono sukurtas apibūdinimas “įsivaizduojama bendruomenė”³⁸. Politinį apibrėžtumą ir stabilią formą jam suteikė būtent tuo pat metu besiformavusi nacionalinė valstybė.

Tiek nacionalinės valstybės raida, tiek tradicinių “natūralių” etnosų virsmas dirbtinėmis bendrijomis – moderniomis tautomis užtruko ilgai. Kita vertus, dirbtinė šių steiginių prigimtis lėmė ir jų trapumą bei laikinumą. Jie taip pat turėjo būti “dekonstruoti” bei “peržengti”, o tai įvyko XIX a. pabaigoje. Garsiajame veikale “Totalitarizmo ištakos” H. Arendt išsamiai aprašė, kokį griaunantį poveikį nacionalinei valstybei darė tuo laikotarpiu iškilęs kolonijinis imperializmas, o tautos sampratai – išpopuliarėjęs rasinis mąstymas.³⁹

Tačiau čia mums svarbūs tik šio “dekonstravimo” padariniai demokratijai. Nacionalinė valstybė įkūnija egalitarinės demokratijos principą ir juo yra grindžiama. Todėl neišvengiamai kyla klausimas, ar išryškėjusios jos irimo tendencijos nėra demokratijos ir net dar plačiau – politikos apskritai negrįžtamo nykimo ir atmirimo požymis. Žinia, “politikos pabaigos” perspektyvą dar XIX a. įžvelgė K. Marxas ir nekantriai laukė ją tampant tikrove.⁴⁰ Atsakymo į šį didžiai svarbų, tačiau ne mažiau sunkų klausimą ieškota ir vėliau. Iškilus praėjusio šimtmečio pirmosios pusės politikos filosofijos ir konstitucinės teisės teoretikas C. Schmittas jį nagrinėjo pirmaiusia politinės reprentacijos teorijos kontekste. Ne tik jis, bet ir kiti autoriai atkreipė dėmesį į tai, kokie paradoksalūs dariniai yra nacionalinė valstybė ir pati “liaudies valdžia” reprezentacijos požiūriu. Pamatinė C. Schmitto įžvalga – reprezentuoti galiam tik asmenis ar personifikuotas idėjas.⁴¹ Tad pirmasis reprezentacijos kliuvinys aiškus. Modernusis individas – abstraktus naujųjų amžių politinio mąstymo konstruktas ir fikcija – tikrai nėra asmuo, o iš tokių individų sudaryta valstybė – hobsiškasis Leviatanas nėra prigimtinė žmogiškojo gyvenimo forma, koks nors gyvas graikų polis. Jis tėra mechanizmas – dirbtinė mašina, kurios reprezentuoti neįmanoma: “kai tik Valstybė tampa Leviatanu, ji išnyksta iš reprezentacijos sferos”⁴². Kita reprezentacijos kliūtis – pirmapradis moderniosios politinės tautos, arba “liaudies” susidvejinimas, jos gebėjimas tuo pat metu būti ir valdžios subjektu, ir jos objektu. Šį paradoksą C. Schmittas aprašo teisės kalba: tauta yra pirminis valdžios organas, sukuriantis parlamentą – ją reprezentuojantį antrinį organą, tačiau be pastarojo pagalbos ji “neturi valios” : “Du juridiniai asmenys yra tik vienas asmuo ir sudaro du organus, bet yra vienas asmuo – ir taip toliau”⁴³. Šį pamatinį paradoksą, arba veikiau užburtą ratą, kuriame įkalinta ne tik reprezentacija, bet ir sukasi visas modernybės [poliotinis gyvenimas, J.-F. Lyotardas apibūdiuna kiek kitaip, pasitelkdamas labiau filosofinę ir politinę kalbą. Bet esmė lieka ta pati. Moderno tarpsniu susiformavusi “liaudis” yra naujas “socialinis-politinis subjektas”, toji “liaudis pati su savimi ginčijasi dėl to, kas yra teisinga... ir kas yra neteisinga...”⁴⁴. Iš čia kyla neįveikiama valdžios “dialektika”, daranti dvilypę bei prieštaringą pačią demokratinio atstovavimo idėją: moderrniąją valstybę legitimuoja liaudis, bet, kita vertus, dangstydamasi tautos interesais valstybė “... tiesiogiai ima į savo rankas “liaudies” mokymą ir savo nuožiūra kreipia ją progreso keliu”⁴⁵.

Ši trumpa reprerezentacijos problemos bei joje glūdinčių paradoksų aptartis, regis, leidžia teigti, kad savigriovos pradas glūdi pačios moderniosios demokratijos, net – valstybės ir politikos prigimtyje. Tačiau šis pradas atsiskleidė toli gražu ne iš karto. Modernioji politinė teorija nuo Th Hobbeso iki K. Marxo nuėjo ilgą kelią. Sunku patikėti, bet šio kelio pradžioje stovėjęs “Leviatano” autorius rašė: “Nors ir nieko, ką sukuria mirtingieji, negali būti amžino, bet jei žmonės vadovautųsi protu, kuriuo jie giriasi, jų valstybės būtų apsaugotos bent jau nuo mirties dėl vidaus ligų”⁴⁶. Na, o prisiminę K. Marxo pranašystes ir lūkesčius turime konstatuoti: kelio pabaigoje pradinis šios teorijos užmojis suprojektuoti kone amžiną valstybę ne tik išsikvepia, bet virsta tikra savo priešingybe – nekantriu valstybės mirties lūkuriavimu. Tokia milžiniška metamorfozė – kalbėti apie paprastą požiūrio kaitą šiuo atveju darosi sunkoka – reikalinga paaiškinimo.

Nutraukusi ryšius su platoniškąja-aristoteline politinio mąstymo tradicija naujųjų amžių politinė filosofija išsižadėjo ir pamatinių šios tradicijos principų. Čia pakanka pažymėti, kad klasikinę žmogaus prigimtinio bendruomeniškumo sampratą pakeitė modernusis individualizmas. Senovės mąstytojų požiūris, kad politinis gyvenimas yra natūrali ir būtina žmogiškojo gyvenimo forma, turėjo užleisti vietą sutartinėms viusomenės ir valstybės kilmės teorijoms. Atrodo, būtent šie du moderno politinio mąstymo bruožai – individualizmas ir kontraktarizmas – susijungdami sudarė tą griaunamąjį mišinį, kuriam buvo lemti iš vidaus susprogdinti moderniąją valstybę ir net pačią politikos idėją. Palyginti su tradicine valstybe, individų sutartimi sukuriama modernioji valstybė yra trapi ir pažeidžiama. Akivaizdi jos silpnybė – ji nulatos turi pateisinti savo buvimą. Iš principo tai įmanoma padaryti tik besąlygiškai tenkinant nuolat augančias piliečių reikmes. Tad į modernųjį politinį mąstymą iš pat pradžių prasismelkia ir jame giliai pasislėpusi tūno tai, ką C. Schmittas vadina viską apimančia “ekonomine filosofija”: “epochos mąstymui tampant vis labiau tik ekonominiu, nyksta visoks supratimas apie reprezentavimą”⁴⁷. Iš esmės tuo pasakoma, kad nyksta pati valstybė ir politika, nes tai yra požiūris, kad valstybė pirmiausia yra socialines paslaugas piliečiams teikianti įstaiga, o jos svarbiausias tikslas – laiduoti jų gerovę.

Šis uždelsto veikimo užtaisas sprogo ne iš karto – trukdė tai, ką galima pavadinti krikščioniškos Vakarų kultūros bei politinio gyvenimo tradicijos spaudimu. Individo gerovės siekius, t. y. vartotojiškus užmojus varžė krikščioniškos etikos normos, o “sutartinę” valstybės prigimtį slėpė ir neleido jai prasiveržti dar ilgai daugumoje šalių vyravusi feodalinė luominė santvarka ir absoliutizmas.

Tačiau sprogimas nenumaldomai artėjo. Jo detonatoriumi tapo vienas lemtingiausių XVIII a. įvykių – visuomenės atradimas. Kaip reta visapusiškai ir giliai atskleidęs tada įvykusio mąstymo perversmo priežastis K. Polanyi nuostabiai glaustai bei tiksliai apibūdina it jo poveikį ligtolinėms politikos bei valstybės sampratoms. Pasak šio autoriaus, tada baigėsi epocha, kurią pradėjo valstybės atradėjai Machiavellis, Lutheris, Th. More’as ir Calvinas, prasidėjo XIX amžius, “kuriame Ricardo ir Hegelis iš priešingų pozicijų atrado, kad egzistuoja visuomenė, kuri ne paklūsta valstybės įstatymams, bet juos diktuoja”⁴⁸. Teiginys, kad buvo atrasta visuomenė skamba visai nekaltai, nes jo prasmė atsiskleidžia tik platesnėje – antropologinėje perspektyvoje. Iš tikrųjų įvyko dramatiškas pačios žmogaus sampratos lūžis – buvo paneigtas antikinio ir krikščioniškojo mąstymas visada pabrėžiamas skirtumas taro žmogaus ir gyvūno. Pasak K. Polanyi, “Hobbesas tvirtino, kad despoto reikia todėl, jog žmonės elgiasi kaip žvėrys. Townsendas teigė, kad jie tikrai yra žvėrys ir būtent dėl šios priežasties reikia tik minimalios valdžios”⁴⁹. Pasitelkiant taiklų H. Arendt vaizdinį galima teigti, kad toks žmogaus ir gyvūno atveria kelią žvelgti į pačią žmoniją kaip į savitą “socialinio gyvūno rūšį” ir iš esmės keičia politinio mąstymo prielaidas bei būdą. Maža pasakyti, kad į politinę teoriją skverbiasi  socialinis ir ekonominis mąstymas. Pasak K. Polanyi, tai yra ir naujo politinės tikrovės pažinimo būdo – politinio mokslo pradžia. Sutapatinus žmogų su gyvūnu radikaliai biologizuojamas žmogaus prigimties aiškinimas, “į žmonių problemas įtraukiama nauja dėsnio samprata”⁵⁰, jis pradedamas traktuoti natūralistiškai, tik kaip gamtos dėsnių valdoma būtybė. Įvykus šiam “perversmui” klasikinė politinė filosofija taip pat neišvengiamai turi darytis “atgyvena”, nes naujame intelektualiniame kontekste pamatinės jos problemos tiesiog praranda prasmę. Todėl ateina minėtoji politikos mokslo era. Tačiau netruko išsiskleisti ir šių teorinių žmogaus bei politikos sampratos pokyčių praktiniai padariniai. Dar J.-J. Rousseau XVIII a. išsakyta mintis, kad teisingas tik toks įstatymas, kuris atliepia liaudies lūkesčius, kitame šimtmetyje pradėjo įgyti realią ir potencialiai grėsmingą prasmę. Viena vertus, “socializuojantis” bei “ekonomizuojantis” politiniam mąstymui horizonte vis labiau ryškėjo artėjančios “masių demokratijos” kontūrai. Kita vertus, lygiagrečiai stiprėjo priešinga tendencija.  Sparčiai plintanti “ekonominė filosofija” naikino tradiciškai suprantamos politikos erdvę ir žadino daugelį mąstytojų viliojusias viltis kada nors “žmonių valdymą pakeisti daiktų valdymu”. Šį politinės srities siaurėjimą ir nykimą C. Schmittas taikliai apibūdino pasitelkdamas reprezentacijos teorijos žodyną ir problemos esmę formuluodamas taip: “Dievas, demokratinės ideologijos Liaudis arba tokios abstrakčios idėjos kaip Laisvė ir Lygybė tinka būti reprezentuojami, bet neįmanoma suvokti, kaip galima reprezentuoti Gamybą ir Vartojimą”⁵¹.

Belieka apžvelgti paskutinio modernybės karkaso elemento – visuomenės – raidos vingius. Antikoje ir viduramžiais toks žmogiškojo gyvenimo darinys kaip “visuomenė” apskritai neegzistavo, ji pradėjo rastis tik naujaisiais amžiais. Pasak H. Arendt, “...socialinės srities, kuri nėra nei privati, nei viešoji, atsiradimas, griežtai kalbant, yra palyginti naujas reiškinys, kurio pradžia sutapo su naujųjų amžių pradžia ir kurio politinė forma buvo nacionalinė valstybė”⁵². Ši autorė apibūdina visuomenę kaip “keistą hibridinę sritį, kurioje privatūs interesai įgyja viešąją reikšmę ir kurią mes vadiname “visuomene”⁵³. Šis glaustas ir itin taiklus apibūdinimas apibūdinimas naudingas tuo, kad iš karto atskleidžia esminį modernybės skirtumą nuo ankstesnių epochų – joje nyksta anksčiau buvusi labai svarbi riba tarp viešosios ir privačios žmogaus gyvenimo sričių. Iš šio apibūdinimo plaukia dar vienas svarbus daugelio autorių⁵⁴ nurodomas visuomenės bruožas – ją faktiškai sukuria besirandanti modernioji valstybė. Apskritai “visuomenė” randasi valstybei “socializuojant” individus, todėl pamatinis jos narių elgesio bruožas yra konformizmas, ribiniu atveju peraugantis į visišką individo anonimiškumą, t. y. jo “ištirpimą” sustandartintose elgesio schemose.

Modernioji visuomenė – absoliutaus individo ir absoliučios valstybės sąveikos projekcinis vedinys, susiformavo kaip ypatinga “virtualaus” viešumo sritis, kurios esminė savybė buvo “perspektyviškumas” – atvirumas vis naujoms  sklaidos galimybėms. Tačiau iš pat pradžių ji buvo paradoksalus ir trapus, dvilypės prigimties darinys. Viena vertus, ši visuomenė – naujaisiais amžiais atsiradusio reflektyvaus mąstymo produktas, perspektyvinis, t. y. nuolatos atnaujinamas socialinis projektas. Kita vertus, ne mažiau svarbi jos perspektyviškumo prielaida buvo Vakarų religinė ir politinė tradicija – šios visuomenės pagrindą sudariusio “individo” absoliutaus unikalumo ir nelygstamos moralinės vertės transcendentinis, o vėliau transcendentalinis pagrindimas. Šios tradicijos sukauptas dvasinių ir moralinių resursų rezervas dar palyginti ilgai buvo individo prieglobstis nuo jį vis labiau veikusių modernizacijos jėgų. Tradicija – tikrasis individo atsparumo šaltinis, viena vertus, padėjo vis labiau “socializuojamam” individui gana sėkmingai priešintis “totalizaciniams” moderniosios valstybės užmojams jo atžvilgiu, o kita vertus, ilgokai stabdė ir lėtino jo virsmą grynu “socialiniu gyvūnu”. Tad visuomenė radosi tarp dviejų – individo ir valstybės polių bei gyvavo jų įtampos lauke. Ši įtampa leido išsikristalizuoti iš pradžių sunkiai įžiūrimai tos visuomenės formai – pilietinei visuomenei.

Ji iš tiesų yra dvilypis darinys. Šį dvilypumą lėmė dvejopas individo santykis su valstybe – negatyvi gynybinė ir pozityvi bendradarbiavimo su ja nuostatos. Iš čia kyla dvi skirtingos teorinės pilietiškumo ir pačios pilietinės visuomenės sampratos – pilietinės dorybės ir pilietinio visuomeniškumo tradicijos⁵⁵. Tad dėsninga, kad vienų autorių, pvz., G. Hegelio ar K. Marxo darbuosepilietinė visuomenė puolama ir niekinama, kaip egoizmo tvirtovė, kitų, pvz., J. Locke’o ar I. Kanto politiniuose veikaluose ji ginama ir aukštinama⁵⁶.

Šie ginčai savaip atspindėjo pačios pilietinės visuomenės būklę. Kad ir kaip būtų, šis, H. Arendt žodžiais tariant, “keistas hibridinis darinys” dar ilgai buvo iš dalies autonomiškas ir jo kontūrai buvo įžiūrimi – pilietinė visuomenė tebebuvo sąlygiškai nuo individo ir valstybės atskirta bei savarankiška viešojo gyvenimo sritis. Tačiau ši dideliu mastu tik tradicijos resursais palaikoma sąlygiška individo ir valstybės santykio, taigi ir viešosios bei privačiosios sričių pusiausvyra pasirodė esanti trapi ir neilgaamžė, ją tolydžio griovė moderno prigimtis, o tiksliau – nesustabdoma socialumo sklaida. Jos pobūdis ir kryptis buvo aiškūs, juos atspindi bendroji lygiagrečiai vykusios Vakarų vertybių kaitos tendencija: “nuo religinių vertybių – prie moralinių, nuo moralinių – prie socialinių politinių, nuo socialinių politinių – prie šeimos – prie asmeninių”⁵⁷. Pasak šią tendenciją apibendrinančio autoriaus, “…tam tikra prasme galima teigti, jog Vakarų kultūros istorija – žmogaus vienišėjimo istorija”⁵⁸. Tačiau atidžiau pažvelgus į minėtą socialumo sklaidą žvilgsniui atsiveria ir kita – “ekonominės filosofijos” pergalingo triumfo istorija. Pasak H. Arendt, “ekonomika… galėjo tapti mokslu tik tada, kai žmonės tapo socialinėmis būtybėmis ir vieningai pradėjo laikytis tam tikrų elgesio schemų”⁵⁹. Šios ekonominės filosofijos įsikūnijimas ir vėliavnešys buvo sparčiai besiformuojantis ir į viešojo gyvenimo sceną vis drąsiau besibraunantis naujas žmogaus tipas – vartotojas. Šio tipo individai Vakarų šalyse nepastebimai darėsi statistine dauguma.: “Politiniu požiūriu tai reiškia, kad juo daugiau gyventojų dalyvauja kuriame nors politiniame darinyje, juo labiau viešąją sritį sudaro socialumas, o ne politiškumas”⁶⁰. Socialumui vis labiau “pavaduojant” politiškumą etapais transformavosi pati visuomenė, iš pradžių tapdama “minių” o galiausiai” – “masių visuomene”. Nors tyrinėjant pastarąją ilgai apsieita be žodžio “vartotojiškumas”, skaitant tokius praėjusio amžiaus pirmos pusės veikalus kaip J. Ortega-y-Gasseto “Masių sukilimas”⁶¹ nekyla nė mažiausių abejonių, kad čia aprašoma masių visuomenė turi aiškius vartotojų visuomenės požymius. Kad ir kokia atrodytų nepatraukli vertinant aukštesniais moralės matais, kylanti vartotojiška masių visuomenė savaime gal ir nebūtų tapusi pavojinga pasauliui ir pati sau. Tačiau ji buvo ir masių demokratijos visuomenė. Demokratija tapo pagrindiniu įrankiu, kurį pasitelkus buvo be paliovos augantys vartotojo poreikiai ir pretenzijos buvo legitimuojami kaip “liaudies balsas”, jos autentiška jos valios išraiška. Toji “valia” ne tik pamažu “prarijo”politinę sritį ir valstybę, ji naikino ir pilietinę visuomenę. XIX a. pabaigoje iškilusi masių visuomenė anaiptol nėra šio šimtmečio pradžioje įsitvirtinusios pilietinės visuomenės tąsa – ji veikiau yra pastarosios karikatūra. Pagal klasinį kriterijų sustruktūrinta pilietinė visuomenė buvo tarsi apsauginis kiautas, neleidęs įvykti “trumpam sujungimui” Absoliutaus Individo ir Absoliučios Valstybės įtampos lauke. Jai žlugus neliko kliūčių individui ir valstybei susilieti ir ištirpti “aukštesnėje vienybėje”. XX a. toji “vienybė” įgiji kūną ir tapo tikrove. Visuomenė, tas H. Arendt “keistasis hibridas” atgimė nauju pavidalu -- kaip istorijoje neregėta totalitarinio valdymo forma. Jai atsiradus Absoliutaus Individo ir Absoliučios valstybės tapatumo tezė, iš pradžių skambėjusi tik kaip abstrakti teorinė galimybė, totalitarinėje politinėje tikrovėje virto nuosekliai įgyvendinamu “vado” ir “liaudies” organiškos vienybės ir tarpusavio pakeičiamumo principu, kurio akivaizdžiausia išraiška buvo išsigimusi ir groteskiška “reprezentacijos” atmaina -- neribota “vado” valdžia tos “liaudies” masėms⁶².

Norėtųsi tikėti, kad XX a. totalitarinių režimų tarpsnis tėra praėjusi ir laimingai pasibaigusi istorija. Tiesą sakant, požiūris, kad Vakarų demokratinis pasaulis galutinai ir negrįžtamai laimėjo kovą su “atavistinėmis” totalitarizmo stovyklos jėgomis, ko gero, vyrauja net istorijos ir politikos specialistų bei žinovų sluoksniuose. Tačiau galima rasti ir atsargesnių vertinimų. Juos įkvepia ne tik akivaizdūs sunkumai atkuriant demokratiją pototalitarinėse šalyse, bet ir ryškėjantys jau minėti vakarietiškos demokratijos nuosmukio ir krizės požymiai. Verčia susimąstyti šen bei ten mokslinėje literatūroje prasprūstančios įžvalgos, kad 1917-1989 m. demokratijos ir totalitarizmo konfliktas iš esmės buvo Vakarų pasaulio pilietinis karas⁶³. Šiame kontekste apibūdinimas “pilietinis” suponuoja tam tikrą kovojusių šalių lygiavertiškumą.

Atlikus modernybės sąvokinio karkaso ir jo irimo teorinį bei istorinį pjūvį būtų sunku drąsiai teigti, kad totalitarinio valdymo tarpsnis yra tik atsitiktinis moderniojo pasaulio nukrypimas nuo “teisingo” demokratinės  raidos kelio. Aiškėja, kad totalitarizmo ištakos kur kas gilesnės negu dažnai norima pripažinti, jos glūdi pačioje moderno prigimtyje.  ir trumpalaikis jo istorijos epizodas. Tai duoda peno abejonėms, ar prieš pora dešimtmečių pakilusi dabartinė, tiesa, lyg ir pamažu slūgstanti, demokratizacijos banga bent iš dalies nėra tik regimybė, išorinių institucijų permainų fasadas, slepiantis toliau vykstantį tylų demokratizacijai nepalankių jėgų bei veiksnių darbą. Todėl tyrinėtojo pareiga yra, užuot nekritiškai  kartojus nuvalkiotus teiginius apie savaiminę demokratijos vertę ir būtinybę įtvirtinti ją visame pasaulyje, aiškintis, ar iš tiesų galutinai išnyko “totalitarizmo pagundos”, t. y. ar šiuolaikinėje pomodernioje visuomenėje iš tiesų nėra prielaidų ir sąlygų atgimti šiam reiškiniui. Vienas iš būdų nors apytikriai atsakyti į šį principinį klausimą, patvirtinti arba paneigti kylančias abejones ir būgštavimus dėl demokratijos ateities – palyginti Vakarų “pomodernias” ir Rytų “pokomunistines” visuomenes. Svarbu patyrinėti, ar šių iš pažiūros labai skirtingų visuomenių nesieja kokie nors pamatiniai bruožai, taip pat ar nesama jų politinės ir socialinės raidos panašumų.

Vidurio ir Rytų Europos šalyse praūžus “aksominių revoliucijų” bangai įvykusių pokyčių reikšmė ir jų tolesnė kryptis kurį laiką atrodė vos ne savaime suprantama: žlugus totalitarinei politinei sistemai ir centralizuotai valdomai planinei ekonomikai šiose šalyse formuojasi vakarietiško tipo pilietinės visuomenės su laisvosios rinkos ekonomika ir liberalia demokratine politine santvarka. Tačiau pamažu pradėjo aiškėti, kad vakarietiški socialinio, ekonominio ir politinio gyvenimo standartai komunistinio režimo  atsikračiusiose šalyse įgyvendinami sunkiai ir lėtai. Pilietinės visuomenės ir demokratinės politinės sistemos konsolidavimo šiose šalyse problemos taip pat tebėra neišspręstos, tolesnė jų politinės raidos kryptis kelia vis daugiau klausimų.

Pokomunistinės visuomenės yra dariniai, neabejotinai turintys daug masių visuomenės bruožų. Todėl jas analizuojant pravartu remtis šiame straipnyje jau apžvelgta principine totalitarinės socialinės-politinės santvarkos radimosi schema: ši santvarka iškyla nuosekliai pereinant nuo pilietinės prie minių, o galiausiai -- prie masių visuomenės. Laikant totalitarinę santvarką anomalia masių visuomenės ir masių demokratijos atmaina galima tiksliau ir dalykiškiau suformuluoti nagrinėjamą klausimą: kaip ir kokiais resursais remiantis įmanoma iš tokios santvarkos grįžti į “natūralią” pilietinės visuomenės būklę bei demokratinės raidos kelią?

Postkomunistinės transformacijos analizei skirtuose darbuose retkarčiais šmėkšteli žaismingas apibūdinimas “pomodernus pokomunizmas”. Jis laikytinas euristiškai vertinga užuomina ar nuoroda, kad pokomunistinė visuomenė tebėra ta pati masių visuomenė, dėl pasikeitusių istorinių ir politinių aplinkybių patirianti vis didesnę vakarietiškos pomodernios visuomenės įtaką Dėl abiejų visuomenių sąveikos spartėja dar “šaltojo karo” laikais išpranašauta jų konvergencija, tad analizės požiūriu tikslinga žvelgti į pokomunistinę visuomenę kaip į savitą sociopolitinį darinį, funkcionuojantį “laisvu” pomoderniosios visuomenės režimu. Toks požiūris naudingas kaip tyrinėjimo strategijos dalis, nes leidžia postmodernią Vakarų visuomenę laikyti  savotišku veidrodžiu, kuriame atsispindi ir tampa regimi šiaip jau sunkiai pastebimi kai kurie pototalitarinės-pokomunistinės visuomenės ypatumai. Apžvelgdami pomodernių ir pokomuinistinių visuomenių patirtus ar dar vykstančius pokyčius taikysime jau atliktos analizės schemą ir pradėsime nuo individo.

Z. Baumano, A. Giddenso, kitų iškilių sociologų darbuose⁶⁴ sutartinai teigiama, kad pomodernybė galutinai baigė individo “dekonstravimo” darbą. “Post” būklėje, palyginti su moderno tarpsniu, smarkiai keičiasi pats individo tapatumo bei vertinimo pagrindas ir pobūdis. Įsivyrauja subjektyvus savo tapatumo suvokimas ir konstravimas, grindžiamas laisvai pasirenkamais atskaitos taškais. Individas kuria save pagal daugiau ar mažiau laisvai pasirenkamus kriterijus lygindamas savo padėtį su kitų individų padėtimi. Socialiai pripažįstami individo vertinimo kriterijai savo ruožtu yra reliatyvūs, lankstūs ir kintantys, nes juos pomoderno sąlygomis nuolatos perkuria ir įtvirtina nepaliaujamas visas normas nustatinėjančių “kalbinių žaidimų” bei “socialinės komunikacijos” vyksmas⁶⁵.

Tęsiaisi ir dar užpraeitame šimtmetyje prasidėjusi socialumo ekspansija į viešosios politikos sritį. Prieš pusę amžiaus H. Arendt rašė: “Kad įvertintume visuomenės pergalės moderniojoje epochoje mastą… ir galutinį asmeninio valdymo pakeitimą biurokratija, niekieno valdžia, būtų gerai prisiminti, jog jos pirminis ekonomikos mokslas… galiausiai peraugo į viską apimančią socialinių mokslų pretenziją… žmogų kaip visumą… redukuoti į sąlygoto ir tam tikru būdu besielgiančio gyvūno lygmenį…Nuo to laiko, kai iškilo visuomenė… vienas ryškiausių naujosios srities bruožų  buvo nesukaikoma tendencija augti, praryti senesnes politiškumo ir privatumo sritis, o kartu ir šiek tiek vėliau atsiradusią intymumo sritį”.⁶⁶ Nuo tada, kai buvo parašyti šie žodžiai, žmogiškojo pasaulio “socializacijos” procesas tik paspartėjo. Tačiau kad ir kaip atrodytų paradoksalu, šis procesas ne stiprina visuomenę, bet vis labiau įtvirtina jos “procesinį” pobūdį ir šitaip ją griauna. Ši tendencija , kurią, pasitelkiant J. Baudrillardo žodyną, tinka vadinti visuomenės implozija, bene geriuasiai sociologijoje. Pavyzdžiui, vienas ryškiausių jos atstovų Z. Baumanas laiko beprasmiška pačią “visuomenės sąvoką” ir ragina jos atsisakyti: “Sociologija, prisitaikanti prie  postmodernumo būklės, turėtų pakeisti visuomenės sąvoką socialumu – kategorija, kategorija, mėginančia išreikšti procesinį socialinės tikrovės modalumą”⁶⁷.

Daugeliu atžvilgių labai skirtingi autoriai⁶⁸ nesiginčija ir dėl to, kad “post” visuomenėje dar labiau sustiprėjo vartotojiškos nuostatos. Individo savęs vertinimo ir socialinės stratifikacijos pagrindas modernioje visuomenėje iš principo yra įvairios vadinamųjų “pamatinių poreikių” schemos, iš pradžių aprėpusios ne tik “interesus”, bet ir “aistras”⁶⁹. Moderno plėtra ir vertybinio mąstymo ekspansija “išgrynino” šias schemas ir galiausiai sureikšmino bei įtvirtino trijų bene svarbiausių modernaus individo ir sociumo “vertybių” – darbo, turto ir vartojimo -- ryšį ir tarpusavio priklausomybę. Būtent šios vertybės buvo dar XIX šimtmečio klasinės visuomenės ekonomikos, socialinės stratifikacijos ir dvasinio bei moralinio etoso branduolys⁷⁰.

Tačiau XX a. jų ryšys tiek Vakaruose, tiek Rytuose pradėjo trūkinėti, nors dėl skirtingų priežasčių. Totalitariniai komunistiniai eksperimentai neatpažįstamai pakeitė jų poligonais tapusių visuomenių veidą. Vakarų visuomenes keitė atsiradusios “gerovės valstybės” plėtra. Paradoksaliu būdu “post” būklėje išryškėję šių visiškai skirtingai vykusių pokyčių padariniai dideliu mastu sutampa ir atsiskleidžia kai kurios panašios abiejų visuomenių socialinės ir politinės raidos tendencijos. Nutrūkus “natūraliai” darbo, turto ir vartojimo jungčiai keičiasi darbo pobūdis, jis liaujasi buvęs svarbiausias turto kaupimo šaltiniu ir nebėra tiesiogiai susijęs su poreikių tenkinimu. Modernas -- pirmoji socialiai konstruojamų poreikių epocha -- atskleidė reflektyvią jų prigimtį ir kartu jų “atvirumą”, t.y. iš principo neribotas jų raiškos ir plėtros galimybes. Nežabotai augant poreikiams ir stiprėjant vartotojiškoms nuostatoms postmoderniose Vakarų visuomenėse įvyko slinktis nuo materialių prie vadinamųjų “postmaterialių” vertybių⁷¹. Apibūdinimas “postmaterialios” neturėtų klaidinti: ši labiausiai klestinčiose šalyse išplitusi “postmaterialistinė” vertybinė orientacija tėra dar radikalesnė vartotojiškos nuostatos išraiška. Vykstant tokiems pokyčiams individo savosios padėties vertinimas beveik visiškai atitrūksta nuo “objektyvios” vertintojo medžiaginės ir socialinės padėties, įgyja situacinį pobūdį ir iš esmės darosi tik neribotai augančių jo lūkesčių išraiška ir vediniu. Šie lūkesčiai projektuojami į viešąją erdvę ir griauna paskutinikus nacionalinės valstybės legitimumo likučius.

Perkelti į viešąją erdvę iš esmės beribiai individo lūkesčiai masių demokratijos sąlygomis be didesnių kliūčių virsta valstybinės ekonominės ir socialinės politikos principais. Patenkinti šiuos lūkesčius darosi svarbiausias moderniosios valstybės politikos tikslas, nes tik taip – “performatyvumu” -- postmodernioji valstybė tegali pagrįsti savo legitimumą⁷². Vis mažiau besugebėdama tenkinti be paliovos augančius individų poreikius ir šitaip pateisinti save, nacionalinė valstybė pirmiausia praranda vieną svarbiausių anksčiau vykdytų funkcijų – nebepajėgia būti pagrindiniu moderniojo individo socializacijos agentu. Kaip pažymi Z. Baumanas ir kiti tyrinėtojai, pomodernybės epochoje radikaliai pakito individo socializacijos sąlygos ir ją laiduojantys agentai⁷³. Kartu ji liaujasi buvusi ir pilietinę visuomenę konstituojančiu veiksniu, o tai neabejotinai yra vienas iš svarbiausių jos spartėjančio irimo aspektų bei požymių. Nykstant valstybės stiprėja ir pilietinės visuomenės erozija: pastarosios irimas arba nesiformavimasis yra savotiško grįžimo į postmodernią “prigimtinę būklę” požymis, savaip patvirtinantis teiginį, kad postmodernas yra “grįžimas prie ištakų”, t.y. galutinė modernybės potencijų išsklaida⁷⁴. Nagrinėdamas pilietiškumo būklę Vakaruose ir Rytuose A. B. Seligmanas, pažymi, kad pomoderniosios Vakarų ir pokomunistinės Rytų šalys supanašėjo ir šiuo požiūriu: vienoms ir kitoms iškilo milžiniškas uždavinys atkurti beveik visiškai sunykusias pilietines visuomenes⁷⁵. Tokiame kontekste pokomunistinės transformacijos laikotarpiu uoliai atkuriamas pilietinės visuomenės institucijas derėtų vertinti itin atsargiai, nes daugeliu atveju jos gali būti tik realaus pilietinio turinio stokojantys imitaciniai dariniai, atliekantys minėtą prigimtinę būklę slepiančio  “civilizacijos” fasado funkciją.

Postmoderniojo grįžimo į prigimtinę būklę sąlygomis neišvengiamai susilpninami ar net visiškai pakertami tradicinės politikos sampatos pagrindai ir pačios jos egzistavimo sąlygos. Politikai tapus individo poreikių vediniu ir jų projekcija viešojoje erdvėje išryškėja daugelio autorių valstybės, demokratijos ir įstatymo valdžios nykimo tendencija. Skiriamasis jos bruožas yra viešosios erdvės siaurėjimas ir viešojo žmogaus nykimas. Nors modernioji valstybė vis sparčiau darėsi svarbiausiu individą socializuojančiu veiksniu, kurį laiką jos įtaką ribojo bei silpnino Vakarų dvasinės ir politinės kultūros tradicija. Ji iš dalies saugojo individą nuo valstybės prievartos šiek tiek paradoksaliu būdu -- moralinio ir kultūrinio poveikio priemonėmis ribodama jo poreikių viešąją raišką. Todėl tradicijos įtakos silpnėjimas tapo vienu iš svarbiausių veiksnių, lėmsių postmodernią slinktį grynojo socialumo link, kurią galima apibūdinti taip: nyksta ne tik privatumo ir viešumo, bet ir privatumo ir intymumo skirtis, o pats intymumas, išviešinamas jį tiesiogiai projektuojant į viešojo gyvenimo erdvę, tampa ypatinga totalizuojamo socialumo versme. Todėl “post” būklėje randasi visos prielaidos daugelio autorių išpranašautai arba konstatuotai itin pavojingai individo ir valstybės santykio inversijai: ankstesnę grėsmę, kad valstybė gali “panaikinti” individą pakeičia individo ir valstybės kitokio “susiliejimo” pavojus, kuriam tapus tikrove valstybė “ištirpsta” individe ir tampa tik beribio jo troškimų lauko projekcija. Šiems poliams susikeitus vietomis dekonstruotas ir fragmentuotas individas, tiksliau, jo šešėlinis pėdsakas iki galo “totalizuojamas” tradicinės politinės erdvės surogate – savotiškoje kvaziviešojoje erdvėje. Patyrusi šią transformaciją viusomenė peršoka į pomodernią “post”socialumo būklę, kuriai, ko gero, tinka F. Fukuyama’os apibūdinimas: tai iš tiesų “paskutinio žmogaus” epocha.

Laimint tokiai “ekonomizuotai” ir “socializuotai” žmogaus ir politikos sampratai radikaliai siaurėja politikos tikslai, ji darosi  viešosios vadybos ir administravimo atmaina. Menkėja XIX a.  susiformavusią demokratinę daugiapartinę sistemą grindžiusių klasikinių moderniųjų ideologijų reikšmė politiniam gyvenimui. Ideologinių ir politinių principų skirtumai ir kova ilgą laiką buvo visos moderno politikos varomoji jėga ir partinio lauko diferenciacijos bei artikuliacijos sąlyga, tad daugelio Vakarų ir Rytų tyrinėtojų konstatuojamas ideologijų “susiliejimas” yra vienas svarbiausių daugiapartinę politinę sistemą griaunančių arba jai neleidžiančių susiformuoti veiksnių ir kartu vienas akivaizdžiausių gilėjančios demokratijos krizės šiuolaikiniame postmoderniame pasaulyje požymių.

Baigiamosios pastabos

Pati “nacionalizmo” ir “kosmopolitizmo” skirtis prasminga tik individo ir nacionalinės valstybės sampratų kontekste, o dažnai mėgstama pabrėžti neva griežta jų priešprieša teoriniu ir istoriniu požiūriu nėra pagrįsta. Vienas ir kitas yra moderniojo individo specifinio santykio su jo paties prigimtimi, kurios vienas iš aspektų yra “etniškumas”, išraiškos. Individo prigimtis yra nuolatos perkuriamas ir atnaujinamas, bet kartu visada pretenduojantis į universalumą socialinis konstruktas. Tad “tautiškumas” yra savotiška šį universalumą ir kartu jo laikiškumą bei istorinį apibrėžtumą fiksuojanti riba. Tai paaiškina, kodėl tam tikrais istorijos momentas nacionalistinė ir kosmopolitinė nuostatos gali sutapti, o “pavyzdingas patriotas” kartu gali būti ir puikiu “pasaulio piliečiu” Tačiau, kaip gerai žinoma,  dar XIX a. pabaigoje individas buvo “dekonstruotas” ir kartu prasidėjo nacionalinės valstybės erozija. Galiausiai “kosmopolitizmas” suponuoja “pasaulio pilietį”, o juk “pasaulio” kaip viešosios edvės išnykimas yra vienas ryškiausių postmoderniosios epochos bruožų. Tad perdėm laisvas minėtų sąvokų vartojimas yra ne tiek tautinės savivokos ir savimonės, kiek teorinio nebrandumo rodiklis.

Apskritai globalistinė ir lokalistinė nuostatos apskritai gali įgyti teleologinį, aksiologinį, ar aktyvistinį pavidalą. Lietuvos viešajame gyvenime taip pat įmanoma įžvelgti atitinkamas, nors nevienodai gausias ir įtakingas, teleologinio, aksiologinio, ir aktyvistinio globalizmo ir lokalizmo šalininkų grupes ar stovyklas. Intelektualistinis teleologinis požiūris grindžiamas nepaliaujamos sociumo pažangos prielaida ir aprašo tokio judėjimo “technologiją”, t.y., kokiomis priemonėmis ir būdais galima siekti tos pažangos. Tačiau jis labai šykščiai užsimena ir apskritai vengia kalbėti apie galutinį šitokio pažangaus judėjimo tikslą.  Jausmais grindžiamas aksiologinis požiūris numato tam tikrą tobulą arba pageidautiną, t. y. galutinę, visuomenės būklę, bet išsamiau nenurodo, kokiais būdais ir priemonėmis ją galima pasiekti. Voliuntaristinis aktyvistinis požiūris pabrėžia sąmoningą ir kryptingą judėjimą laisvai ir valingai pasirinkto galutinio tikslo link. Atpažinti šias orientacijas nėra itin sunku. Kiek supaprastinant galima teigti, kad teleologiniam požiūriui artimiausia JAV puoselėjama globalios demokratijos triumfo vizija. Aksiologinio požiūrio šalininkas veikiausiai simpatizuos didžiausiam visų laikų socialinės inžinerijos projektų – ES konstravimai, o šis, pasak vieno iš šio projekto architektų Monet, yra ne kas kita, o begalinis sąmonės transformacijos procesas. Voliuntaristiniam aktyvizmui atstovauja gal kiek senamadiškos, bet anaiptol nepasenusios sovietinio komunizmo ir Trečiojo reicho naujosios pasaulio tvarkos vizijos. Lokalistiniai šių nuostatų šalininkai Lietuvoje kol kas laikytini veikiau marginaliomis grupėmis. Teleologinės nuostatos rėmėjais vadintini seno kirpimo tautininkai, nesuvokiantys, kokiu mastu globalioji postmodernybė  iškraipo ar net daro negalima tolesnę moderniojo tautiškumo ir macionalizmo sklaidą. Aksiologiniam požiūriui turbūt atstovautų vadinamojo “baltiškumo” puoselėtojai, aktyvistinio lokalizmo pavyzdys galėtų būti savo kultūrinį paveldą, istorinę atmintį ir tautinę savimonę praradusio vakarykščio homo sovieticus pseudonacionalizmas.

Norint suvaldyti globalizacijos procesą ir apsisaugoti nuo potencialiai pragaištingų jo padarinių greičiausiai pirmiausiai teks sutramdyti vis agresyviau globalistinį pasaulio totalinio perkūrimo projektą vykdančias “pažangiąsias” globalistinės modernizacijos jėgas. Šių jėgų tikslas – sukurti “naują žmogų”, faktiškai – antžmogį. Šis uždavinys nėra naujas. Laikantis požiūrio, kad šiuolaikinis vakarietiškas globalizmas tėra dar vienas vis spartėjančios ir radikalėjančios modernizacijos tarpsnis, jį dera laikyti ir sovietinio globalistinio projekto tęsiniu. Išspręsti minėtą uždavinį, ko gero, įmanoma tik vadovaujantis tuo, ką galima vadinti reflektuoto tradicionalizmo nuostata, įkūnijančia įsitikinimą, jog globalizacijos vyksmas turi būti sąmoningai ribojamais iš Vakarų religinės bei kultūros tradicijos paveldėtais etiniais parametrais.

Išnašos

[1] Žr. Laučius V. Lietuvos konservatorių idėjinės savivokos problema. // Tradicijos likimas. Konservatyvios minties metmenys. – Vilnius: Aidai, 2001, p. 97-140;  Navickas A.  Lietuvos politinė dešinė: sunki tapatybės paieška. // Lietuvos politinė dešinė. Posovietinio reiškinio bruožai. Sud. Vytautas Radžvilas. – Vilnius: Demokratinės politikos institutas, 2002, p.  68-113.

[2] Žr. Krupavičius A., Lukošaitis A. Lietuvos politinė sistema: sąranga ir raida. – Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2004, p. 315-325.

[3] Žr. Juknevičius S. Skirtingumo dimensijos. Lietuvos gyventojų vertybės europiniame kontekste. – Vilnius: Jusida, 2002, p. 44.

[4] Krupavičius A., Lukošaitis A. Lietuvos politinė sistema: sąranga ir raida. – Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2004, p. 47.

[5] Žr., pvz.: Schumpeter J. A. Kapitalizmas, socializmas ir demokratija. – Vilnius: Mintis, 1998, p. 276-297;    Unger R. M. Law in Modern Society. Towards a Criticism of Social Theory. – London, New York: The Free Press, 1977, p. 238-242.

[6] Siedentop L. Europos demokratija. – Vilnius: Vaga, 2003, p. 29.

[7] Žr. Coker Ch. Twilight of the West. -- New York: Westview Press. A Division of Harper Collins Publishers, 1996, p. 26.

[8] Held D., McGrew A., Goldblatt D., Perraton J. Globaliniai pokyčiai: politika, ekonomika ir kultūra. – Vilnius: Margi raštai, 2002, p. 26.

[9] Ten pat, p. 40.

[10] Ten pat, p. 448-451.

[11] Held D. Demokratijos modeliai. – Vilnius: Eugrimas, 2002, p. 15.

[12] Žr., pvz.: Chomsky N. Tikslai ir vizijos. – Vilnius: Kitos knygos, 2006, p. 42-56; Bauman Z. Globalizacija. Pasekmės žmogui. – Vilnius: Strofa, 2002, p. 77-86.

[13] Hayek F. A. von Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė. I. Taisyklės ir tvarka. Naujas liberalių teisingumo bei politinės ekonomijos principų išdėstymas. – Vilnius: Eugrimas, 1998, p. 13-21.

[14] Dahl R. A. Demokratija ir jos kritikai. – Vilnius: Amžius, 1994, p. 451- 452.

[15] Held D., McGrew A., Goldblatt D., Perraton J. Globaliniai pokyčiai: politika, ekonomika ir kultūra. – Vilnius: Margi raštai, 2002, p.  479-487.

[16] Tocqueville A. de Apie demokratiją Amerikoje. – Vilnius: Amžius, 1996, p. 776.

[17] Totalitarizmo ištakos. – Vilnius: Tyto Alba,  2001, p. 442.

[18] Coker Ch. Twilight of the West. -- New York: Westview Press. A Division of Harper Collins Publishers, 1996, p. 19.

[19] Ten pat, p. 23.

[20] Voegelin E. Nowa nauka polityki. – Warszawa: Aletheia, 1992, s. 40-56.

[21] Žr. Dumont Louis. Esė apie individualizmą. Modernioji ideologija antropologiniu požiūriu. – Vilnius: Baltos lankos, 2002, p. 35-71,  Seligman A. B. Pilietinės visuomenės idėja. – Vilnius: LRSL,  2004, p. 83-87.

[22] MacIntyre A. Trumpa etikos istorija. Dorovės filosofijos istorija nuo Homero iki dvidešimto amžiaus. – Vilnius: Charibdė, 2000, p. 117.

[23] Siedentop L. Europos demokratija. – Vilnius: Vaga, 2003, p. 106.

[24] Giddens A. Modernity and Self-identity. Self and Society in the Late Modern Age. – Cambridge: Polity Press, 1997, p. 70-108.

[25] Seligman A. B. Pilietinės visuomenės idėja. – Vilnius: LRSL,  2004, p. 118.

[26] Siedentop L. Europos demokratija. – Vilnius: Vaga, 2003, p. 72

[27] Dumont Louis. Esė apie individualizmą. Modernioji ideologija antropologiniu požiūriu. – Vilnius: Baltos lankos, 2002, p. 104-105.

[28] Arendt H. Tarp praeities ir ateities. Aštuoni politinės filosofijos etiudai. – Vilnius: Aidai, 1995, p. 98.

[29] MacIntyre A. Trumpa etikos istorija. Dorovės filosofijos istorija nuo Homero iki dvidešimto amžiaus. – Vilnius: Charibdė, 2000, p. 119.

[30] Dumont Louis. Esė apie individualizmą. Modernioji ideologija antropologiniu požiūriu. – Vilnius: Baltos lankos, 2002, p. 107-108.

[31] Seligman A. B. Pilietinės visuomenės idėja. – Vilnius: LRSL,  2004, p. 117-118.

[32] Marksas K. ir Engelsas F. Vokiečių ideologija. – Vilnius: Mintis, 1974, p. 464.

[33] Žr. Steiner G. Tikrosios esatys. Ar mūsų kalbėjime kas nors glūdi? – Vilnius: Aidai, 1998, p. 91-98.

[34] Siedentop L. Europos demokratija. – Vilnius: Vaga, 2003, p. 99-102.

[35] Ten pat, p. 102.

[36]  Ten pat, p. 104.

[37] Lyotard J.-F. Postmodernus būvis. Šiuolaikinį žinojimą aptariant. – Vilnius: Baltos lankos, 1993, p. 77.

[38] Žr. Anderson B. Įsivaizduojamos bendruomenės. Apmąstymai apie nacionalizmo kilmę ir plitimą. – Vilnius: Baltos lankos, 1999.

[39] Žr. Arendt H. Totalitarizmo ištakos. – Vilnius: Tyto Alba,  2001, p. 143-196.

[40] Žr. Held D. Demokratijos modeliai. – Vilnius: Eugrimas, 2002, p. 162-174.

[41] Schmitt C. The Necessity of Politics. An Essay on the Representative Idea in the Church and Modern Europe. – London: Sheed & Ward, 1931, p. 60-61.

[42] Ten pat, p. 61.

[43] Ten pat, p. 69.

[44] Lyotard J.-F. Postmodernus būvis. Šiuolaikinį žinojimą aptariant. – Vilnius: Baltos lankos, 1993, p. 76.

[45] Ten pat, p. 80-81.

[46] Hobbes Th. Leviatanas. – Vilnius: Pradai, 1999, p. 317.

[47] Schmitt C. The Necessity of Politics. An Essay on the Representative Idea in the Church and Modern Europe. – London: Sheed & Ward, 1931, p. 68.

[48] Polanyi K. Didžioji transformacija. Politinės ir ekonominės mūsų laikų ištakos. – Vilnius: Algarvė, 2002, p. 119.

[49] Ten pat, p. 122.

[50] Ten pat, 121.

[51] Schmitt C. The Necessity of Politics. An Essay on the Representative Idea in the Church and Modern Europe. – London: Sheed & Ward, 1931, p. 60-61.

[52]  Arendt H. Žmogaus būklė. – Vilnius: Margi raštai, 2005, p. 32-33.

[53] Ten pat, p. 39.

[54] Žr. Dumont Louis. Esė apie individualizmą. Modernioji ideologija antropologiniu požiūriu. – Vilnius: Baltos lankos, 2002, p. 108;  Siedentop L. Europos demokratija. – Vilnius: Vaga, 2003, p. 69-74.

[55] Žr. Šaulauskas M.-P. Socialinė atskirtis ir pilietinė visuomenė. // Socialiniai pokyčiai: Lietuva, 1990/1998. Vilnius: Garnelis, p. 37-42.

[56] Hegel G.W. F. Teisės filosofijos apmatai. -- Vilnius: Mintis:2000, p. 292; Marksas K. Ankstyvieji filosofijos raštai. – Vilnius: Mintis, 1986, p. 286-288.

[57] Juknevičius S. Skirtingumo dimensijos. Lietuvos gyventojų vertybės europiniame kontekste. – Vilnius: Jusida, 2002, p. 20.

[58] Ten pat.

[59] Arendt H. Žmogaus būklė. – Vilnius: Margi raštai, 2005, p. 46.

[60] Ten pat.

[61] Žr. Ortega-y –Gasset J. Masių sukilimas. Vilnius: Mintis, 1993, ypač p. 111-123.

[62] Žr. Arendt H. Totalitarizmo ištakos. – Vilnius: Tyto Alba,  2001, p. 143-196.

[63] Coker Ch. Twilight of the West. -- New York: Westview Press. A Division of Harper Collins Publishers, 1996, p. 36.

[64] Baumanas Z. Sociologinė postmodernumo teorija. // Sociologija. Mintis ir veiksmas. 1998 Nr. 2, p. 71-72; Giddens A. Modernity and Self-identity. Self and Society in the Late Modern Age. – Cambridge: Polity Press, 1997, ypač p. 70-108.

[65] Baumanas Z. Sociologinė postmodernumo teorija. // Sociologija. Mintis ir veiksmas. 1998 Nr. 2, p. 70-72; Lyotard J.-F. Postmodernus būvis. Šiuolaikinį žinojimą aptariant. – Vilnius: Baltos lankos, 1993, p. 30-48.

[66] Arendt H. Žmogaus būklė. – Vilnius: Margi raštai, 2005, p. 48.

[67] Baumanas Z. Sociologinė postmodernumo teorija. // Sociologija. Mintis ir veiksmas. 1998 Nr. 2, p. 70.

[68] Žr. Arendt H. Žmogaus būklė. – Vilnius: Margi raštai, 2005, p. 122-131; Baudrillard J. The Consumer Society. London: Sage publications, p. 99-196; Bauman Z. Globalizacija. Pasekmės žmogui. – Vilnius: Strofa, 2002, p.  122-130; Giddens A. Modernity and Self-identity. Self and Society in the Late Modern Age. – Cambridge: Polity Press, 1997, ypač p. 80-88.

[69] Hirschmann A. O. Aistros ir interesai. Politiniai argumentai kapitalizmo naudai dar prieš jo triumfą. Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2001, ypač p.  21-63.

[70] Arendt H. Žmogaus būklė. – Vilnius: Margi raštai, 2005, p. 94-114.

[71] Žr. Inglehart R. Modernization and Postmodernization. Cultural, Economic and Political Change in 43 Societies. Princeton, NJ: Princeton University Press, 1997.

[72] Lyotard J.-F. Postmodernus būvis. Šiuolaikinį žinojimą aptariant. – Vilnius: Baltos lankos, 1993, p. 103-117.

[73] Baumanas Z. Sociologinė postmodernumo teorija. // Sociologija. Mintis ir veiksmas. 1998 Nr. 2, p. 70.

[74] Ten pat, p. 68; plačiau apie modernybės ir pomodernybės santykį žr., pvz: Jameson F. Kultūros posūkis. Rinktiniai darbai apie postmodrnizmą/ 1983-1998/. – Vilnius: LRSL, 2002, p. 37-49.

[75] Žr. Seligman A. B. Pilietinės visuomenės idėja. – Vilnius: LRSL,  2004, p. 177-238.

[76] Žr. Putnam R. D. Kad demokratija veiktų. Pilietinės tradicijos šiuolaikinėje Italijoje. – Vilnius: Margi raštai, 2001, ypač p. 114-237.

[77] Unger R. M. Law in Modern Society. Towards a Criticism of Social Theory. – London, New York: The Free Press, 1977, p. 193-203.

[78] Voegelin E. Nowa nauka polityki. – Warszawa: Aletheia, 1992, s. 114-117.

Literatūra:

Anderson B. Įsivaizduojamos bendruomenės. Apmąstymai apie nacionalizmo kilmę ir plitimą. – Vilnius: baltos lankos, 1999.

Arendt H. Tarp praeities ir ateities. Aštuoni politinės filosofijos etiudai. – Vilnius: Aidai, 1995.

Arendt H. Totalitarizmo ištakos. – Vilnius: Tyto Alba,  2001.

Arendt H. Žmogaus būklė. – Vilnius: Margi raštai, 2005.

Baudrillard J. The Consumer Society. London: Sage publications,

Bauman Z. Globalizacija. Pasekmės žmogui. – Vilnius: Strofa, 2002.

Baumanas Z. Sociologinė postmodernumo teorija. // Sociologija. Mintis ir veiksmas. 1998 Nr. 2, p. 68-76.

Chomsky N. Tikslai ir vizijos. – Vilnius: Kitos knygos, 2006.

Coker Ch. Twilight of the West. -- New York: Westview Press. A Division of Harper Collins Publishers, 1996.

Dahl R. A. Demokratija ir jos kritikai. – Vilnius: Amžius, 1994.

Dumont Louis. Esė apie individualizmą. Modernioji ideologija antropologiniu požiūriu. – Vilnius: Baltos lankos, 2002.

Giddens A. Modernity and Self-identity. Self and Society in the Late Modern Age. – Cambridge: Polity Press, 1997.

Hayek F. A. von Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė. I. Taisyklės ir tvarka. Naujas liberalių teisingumo bei politinės ekonomijos principų išdėstymas. – Vilnius: Eugrimas, 1998.

Hegel G.W. F. Teisės filosofijos apmatai. -- Vilnius: Mintis:2000.

Held D. Demokratijos modeliai. – Vilnius: Eugrimas, 2002.

Held D., McGrew A., Goldblatt D., Perraton J. Globaliniai pokyčiai: politika, ekonomika ir kultūra. – Vilnius: Margi raštai, 2002.

Hobbes Th. Leviatanas. – Vilnius: Pradai, 1999.

Inglehart R. Modernization and Postmodernization. Cultural, Economic and Political Change in 43 Societies. Princeton, NJ: Princeton University Press, 1997.

Jameson F. Kultūros posūkis. Rinktiniai darbai apie postmodrnizmą/ 1983-1998/. – Vilnius: LRSL, 2002.

Juknevičius S. Skirtingumo dimensijos. Lietuvos gyventojų vertybės europiniame kontekste. – Vilnius: Jusida, 2002.

Krupavičius A., Lukošaitis A. Lietuvos politinė sistema: sąranga ir raida. – Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2004.

Laučius V. Lietuvos konservatorių idėjinės savivokos problema. // Tradicijos likimas. Konservatyvios minties metmenys. – Vilnius: Aidai, 2001, p. 97-140;

Lyotard J.-F. Postmodernus būvis. Šiuolaikinį žinojimą aptariant. – Vilnius: Baltos lankos, 1993.

MacIntyre A. Trumpa etikos istorija. Dorovės filosofijos istorija nuo Homero iki dvidešimto amžiaus. – Vilnius: Charibdė, 2000.

Marksas K. ir Engelsas F. Vokiečių ideologija. – Vilnius: Mintis, 1974.

Marksas K. Ankstyvieji filosofijos raštai. – Vilnius: Mintis, 1986.

Navickas A.  Lietuvos politinė dešinė: sunki tapatybės paieška. // Lietuvos politinė dešinė. Posovietinio reiškinio bruožai. Sud. Vytautas Radžvilas. – Vilnius: Demokratinės politikos institutas, 2002, p.  68-113.

Ortega-y –Gasset J. Masių sukilimas.

Polanyi K. Didžioji transformacija. Politinės ir ekonominės mūsų laikų ištakos. – Vilnius: Algarvė, 2002.

Putnam R. D. Kad demokratija veiktų. Pilietinės tradicijos šiuolaikinėje Italijoje. – Vilnius: Margi raštai, 2001.

Schmitt C. The Necessity of Politics. An Essay on the Representative Idea in the Church and Modern Europe. – London: Sheed & Ward, 1931.

Schumpeter J. A. Kapitalizmas, socializmas ir demokratija. – Vilnius: Mintis, 1998.

Seligman A. B. Pilietinės visuomenės idėja. – Vilnius: LRSL,  2004.

Siedentop L. Europos demokratija. – Vilnius: Vaga, 2003.

Steiner G. Tikrosios esatys. Ar mūsų kalbėjime kas nors glūdi? – Vilnius: Aidai, 1998.

Tocqueville A. de Apie demokratiją Amerikoje. – Vilnius: Amžius, 1996.

Unger R. M. Law in Modern Society. Towards a Criticism of Social Theory. – London, New York: The Free Press, 1977.

Voegelin E. Nowa nauka polityki. – Warszawa: Aletheia, 1992.