Audrius Makauskas. Apie krikščionį Andersą Breiviką

Nieko nuostabaus, kad po tokio šiurpaus nusikaltimo, koks prieš keletą dienų įvyko Norvegijoje, pirma reakcija yra kritikuoti ir smerkti viską, kas susiję su jo vykdytoju. Problema iškyla tada, kai prie progos pasmerkiama ir tai, kas su juo visai nesusiję. Šiuo atveju – „fundamentalistinė kriščionybė“.

„Žinome tiek, kad jis yra dešinysis ir kad yra krikščionis fundamentalistas“, – apie kruvinų žudynių kaltininką šeštadienį per spaudos konferenciją pareiškė Norvegijos policijos pareigūnas. Ši frazė netrukus apskriejo visą pasaulį, patekdama į daugumos didžiųjų Europos ir Amerikos dienraščių pirmųjų puslapių antraštes. Ir apie tokio religinio fundamentalizmo pavojus rimtuose pasaulio televizijos kanaluose jau kelintą dieną nesiliauja diskusijos, o dar dažniau pamokslai. Tik į vieną faktą beveik nekreipiama dėmesio: Andersas Breivikas nebuvo krikščionis. Ir jau tikrai ne fundamentalistas.

„Kol kas man nėra prireikę prašyti Dievo stiprybės“

Prieš pradedant apskritai kalbėti apie Breiviko krikščioniškąjį fundamentalizmą, derėtų išsiaiškinti, ką šia sąvoka norima pasakyti. Iš tikrųjų čia galimi du paaiškinimai. Pirma, krikščioniškuoju fundamentalizmu vadinama viena dvidešimtajame amžiuje JAV atsiradusių protestantizmo atšakų, griežtai interpretuojanti Bibliją ir atmetanti ypač katalikybei svarbią Tradicijos, kaip antro, šalia Šventojo Rašto, tikėjimo šaltinio egzistavimą. Bet akivaizdu, kad su šiuo judėjimu Breiviko sieti niekas nebando, o kaip pamatysime toliau, tai būtų tiesiog didžiulis nesusipratimas. Antra galima frazės reikšmė yra tokia, kokią aiškindami fundamentalizmo sąvoką siūlo žodynai: „nuostata be kompromisų, išlygų laikytis kokių nors (religinių, ideologinių) principų“. Taigi nusikaltėlį vedusi nuostata, didžiosios žiniasklaidos dalies nuomone, ir buvo tokia: bekompromis krikščioniškų principų laikymasis.

Ar būtent toks – griežtas ir bekompromis – krikščionis buvo Andersas Brevikas? Jo gyvenimas vis dėlto rodo kitką. Tai pamatyti nesunku net paliekant nuošaly paties nusikaltimo nesuderinamumą su krikščionybės principais. Savo garsiajame manifeste, kurį, beje, paviešino vienas „Šėtono bažnyčioje“ į kunigus įšventintas JAV pilietis, kuriam Breivikas persiuntė jo tekstą, žudikas užsimena ir apie tai, kad savaitę prieš savo „misiją“ jis ketina pasisamdyti brangią prostitutę. Tokius poelgius sunkiai galima įvardyti kaip griežtai ir be išlygų krikščioniškus.

Tačiau svarbiau kitkas. Jei pasilinksminimus su prostitute galima laikyti tiesiog eiline nuodėme – o nuodėmių pasitaiko kiekvieno krikščionio gyvenime – tai Breiviko krikščioniškumą paneigia kitas faktas. Jo profilyje socialiniame tinkle „Facebook“ galima buvo rasti nuotrauką, kurioje jis puikuojasi juodos, žydros ir baltos spalvų masonų ložės nario uniforma, taip pat galima rasti informaciją apie tai, kuriai būtent ložei jis priklauso (aišku, su pačiu išpuoliu ji nieko bendra neturi). Tuo tarpu masonerijos santykis su krikščionybe – mažų mažiausiai sudėtingas. Ypač Katalikų Bažnyčia atkakliai perspėja apie šio judėjimo grėsmes. Leonas XIII savo garsioje 1884 m. enciklikoje Humanum genus pavadino masonus Viešpaties priešais. Panašus masonerijos vertinimas išliko ir iki šių dienų. Beveik lygiai šimtą metų po Humanum genus paskelbimo, 1983 m., Vatikano Tikėjimo doktrinos kongregacija, vadovaujama kard. Josepho Ratzingerio, pareiškė, kad Bažnyčios pozicija šiuo klausimu nepasikeitė: masonerija yra nesuderinama su krikščioniškuoju tikėjimu. Todėl priklausymas masonų organizacijoms yra draudžiamas, o jų nariai negali priimti Komunijos.

Apie savo religines pažiūras 1500 puslapių manifeste rašo ir pats Breivikas. Jame jis pažymi, kad jam rūpi judėjo-krikščioniškos Europos kultūros išsaugojimas. Tačiau tuoj pat galima rasti ir kitą frazę: „nežadu apsimetinėti labai religingu asmeniu – tai būtų melas“. Manifesto autorius pažymi, kad tikėjimo klausimu jis labai pragmatiškas, ir labai didelę įtaką jam padarė sekuliari jo aplinka – asmeninio santykio su Dievu jis neturįs. Jis sako suprantąs, kad daugeliui silpnų žmonių religija gali būti dvasinės stiprybės šaltinis, „bet man kol kas nėra prireikę prašyti Dievo stiprybės“.

Taip pat dar viena organizacija, kuriai priklausė Breivikas – neseniai jo bei dar kelių bendraminčių įkurta Europos tamplierių riterių bendrija – žisniasklaidos buvo paskelbta krikščioniška organizacija. Tačiau manifeste rašoma, kad jos nariais yra ir krikščionys, ir „krikščionys agnostikai“, ir „krikščionys ateistai“. Daugiau, jos pristatyme rašoma, kad logika ir protas visuomet turės pirmenybę prieš Biblijos tekstus. Akivaizdu, kad tokioje organizacijoje gerai jaustis galėtų nebent minėti „krikščionys ateistai“, bet ne krikščionys. Ir tikrai ne krikščionys fundamentalistai.

Ką į tai žiniasklaida?

Visa ši informacija – tiek apie prostitutę, tiek apie priklausymą masonerijai, tiek apie tamplierius – yra nesunkiai prieinama internete. Prieinami ir jo pasisakymai apie nereligingumą, įžeidimai popiežiaus Benedikto XVI bei protestantiškų bažnytinių bendruomenių adresu, prieinama ir informacija apie tai, kad Breivikas žavėjosi vienu svarbiausių liberalizmo filosofų Johnu Stuartu Milliu (jo pasaulėžiūros atitikimas Millio filosofijai yra jau visai kitas klausimas). Tačiau frazė apie „krikščionį fundamentalistą“ Andersą Breiviką nenustoja cirkuliuoti.

Ar tai atskleidžia didelės dalies didžiųjų pasaulio spaudos leidinių negebėjimą surasti ir pateikti objektyvią informaciją? O galbūt tai tėra dingstis darsyk sukritikuoti konservatyvius krikščionis, siekiančius gyventi pagal ir ginti savo religiją, neinant į kompromisus su visuomenėje vyraujančiomis liberaliomis normomis ir vertybėmis? Apkaltinti juos esant pavojingais ar net nežmogiškais? Juk jei taip būtų, vyriausybės neišvengiamai turėtų suvaržyti bent tam tikrų, su šiuolaikinės liberalios demokratijos taisyklėmis nesuderinamų, krikščionių tikėjimo principų propagavimą. Kad daugiau joks krikščionis fundamentalistas nesukeltų tokios tragedijos.

Taigi ir tolesnis bioetinių klausimų reguliavimo liberalizavimas nepaisant „krikščionių fundamentalistų“ pasipriešinimo, ir neseniai Airijoje pasiūlytas įstatymo projektas, įsakantis kunigams sulaužyti išpažinties paslaptį, kuomet to reikalauja valstybės teisėsaugos institucijos, ir gal net draudimas kai kuriose Europos šalyse viešai minėti šv. Kalėdų iškilmę – visa tai šeštadienio įvykių Norvegijoje kontekste atrodo bent kiek labiau pagrįstai. O kad tas kontekstas iš tikrųjų visiškai kitoks, jau yra tik antraeilės svarbos dalykas.