Timofej Sergeicev. Ką Rusija turi padaryti Ukrainai
Skaitytojų dėmesiui pateikiame Rusijos naujienų agentūros „RIA Novosti“ tinklalapyje paskelbto Timofejaus Sergeicevo straipsnio ,,Ką Rusija ...
Taip pat išsamiai, su konkrečiomis ,,techninėmis“ detalėmis, išdėstomi nukariautos šalies totalinio sunaikinimo, tai yra ukrainiečių tautos ir valstybės „denacifikavimo“, „deukrainizavimo“ ir „deeuropizavimo“ planai. Lietuvos žiniasklaidoje Rusijos propagandininkų konceptualūs, ilgalaikius geopolitinius V. Putino režimo siekius atskleidžiantys straipsniai me tik nėra skelbiami ir giliau analizuojami, bet faktiškai nutylimi, trumpai ir paviršutiniškai juos paminint informaciniuose pranešimuose. Todėl skaitytojai neturi galimybės susidaryti išsamesnio ir tikslesnio vykstančio karo ideologinių motyvų vaizdo ir yra priversti tenkintis neretais paviršutiniškais ir supaprastintais aiškinimais. Tikimės, kad straipsnio vertimas ir Vytauto Radžvilo pateiktas jo komentaras padės nors iš dalies užpildyti šią spragą.
Dar praėjusių metų balandį rašėme apie būtinybę denacifikuoti Ukrainą. Nacistinė, banderiška Ukraina, Rusijos priešas ir Vakarų įrankis Rusijai naikinti, mums nereikalinga. Šiandien denacifikacijos procesas perėjo į praktinę plotmę.
Denacifikacija būtina, kai žymi liaudies dalis, tikėtina, kad jos dauguma, nacistinio režimo yra įsisavinta ir įtraukta į jo politiką. Tai yra tada, kai nebeveikia hipotezė „liaudis gera – valdžia bloga“. To fakto pripažinimas yra denacifikacijos politikos, visų jos priemonių pagrindas, o pats faktas ir sudaro jos turinį.
Ukraina yra būtent tokioje situacijoje. Tai, kad Ukrainos rinkėjas balsavo už „Porošenkos taiką“ ir „Zelenskio taiką“, neturi klaidinti – ukrainiečius visiškai tenkino trumpiausias kelias į taiką per žaibišką karą, apie kurį ir skaidriai užsimindavo du paskutiniai Ukrainos prezidentai savo išrinkimo metu. Būtent toks vidinių antifašistų „nuraminimo“ metodas per totalinį terorą ir buvo naudojamas Odesoje, Charkove, Dnepropetrovske Mariupolyje, kituose rusiškuose miestuose. Ir tai visiškai tenkino paprastą eilinį ukrainietį.
Denacifikacija – tai priemonių kompleksas, skirtas nacifikuotai gyventojų masei, kuri techniškai negali būti tiesiogiai baudžiama kaip karo nusikaltėliai.
Nacistai, paėmę į rankas ginklus, turi būti maksimaliai naikinami mūšio lauke. Nereikia ieškoti esminių skirtumų tarp Ukrainos ginkluotųjų pajėgų ir vadinamųjų nacionalinių batalionų, taip pat prie šių dviejų prisijungusių karinių teritorinės gynybos dalinių. Jie visi tiek pat prisidėjo prie ribų neturinčio žiaurumo taikių gyventojų atžvilgiu, tiek pat kalti dėl rusų liaudies genocido, nesilaiko įstatymų ir karo papročių. Karo nusikaltėliai ir aktyvūs nacistai turi būti akivaizdžiai ir tinkamai nubausti. Turi būti įvykdyta totalinė liustracija. Likviduotos ir uždraustos bet kokios organizacijos, susisiejusios su nacizmo praktika.
Tačiau greta aukščiausių asmenų kalta ir žymi dalis liaudies masių, kurią sudaro pasyvūs nacistai, nacizmo bendrininkai. Jie palaikė nacistinę valdžią ir jai atsidavė. Teisinga bausmė šiai gyventojų daliai gali būti tik suteikti jiems neišvengiamus sunkumus teisingo karo prieš nacistinę sistemą, kariaujamo kiek įmanoma tausojant ir saugant civilius asmenis. Tolesnė tos gyventojų masės denacifikacija yra perauklėjimas, kurio pasiekiama ideologinėmis nacistinių nuostatų represijomis (slopinimu) ir griežta cenzūra: ne tik politinėje sferoje, bet būtinai ir kultūros bei švietimo sferose. Būtent per kultūrą ir švietimą buvo paruošta ir įgyvendinta gili, masinė gyventojų nacifikacija, užtvirtinta dividendų nuo nacistinio režimo pergalės prieš Rusiją ) pažadais, nacistine propaganda, vidine prievarta ir teroru, taip pat aštuonerių metų karu su sukilusia prieš ukrainietišką nacizmą Donbaso liaudimi.
Denacifikaciją įvykdyti gali tik nugalėtojas, kas numato:
(1) jo vykdomą visišką denacifikacijos proceso kontrolę ir
(2) valdžią, įgyvendinančią tokią kontrolę.
Šiuo požiūriu denacifikuojama šalis negali būti suvereni. Denacifikuojanti šalis – Rusija – negali denacifikacijos atžvilgiu remtis liberaliu požiūriu. Denacifikatoriaus ideologijos negali užginčyti kaltoji denacifikuojama šalis. Rusijos pripažinimas, kad Ukrainai būtina denacifikacija, reiškia pripažinimą, jog visoje Ukrainoje Krymo scenarijus neįmanomas. Beje, tas scenarijus buvo neįmanomas 2014 m. ir sukilusiame Donbase.
Tik aštuoneri pasipriešinimo nacistinei prievartai ir terorui metai atvedė prie vidinio susitelkimo ir sąmoningo, vienareikšmio, masinio atsisakymo nuo išsaugojimo bet kokios vienybės ir bet kokio ryšio su Ukraina, apsibrėžusia kaip nacistinė visuomenė.
Denacifikacijos trukmė niekaip negali būti trumpesnė nei viena karta, kuri turi gimti, užaugti ir subręsti denacifikacijos sąlygomis.
Ukrainos nacifikacija vyko virš 30 metų. Ji prasidėjo 1989 m., kai ukrainietiškas nacionalizmas įgijo teisines ir teisėtas politinės saviraiškos formas ir ėmėsi vadovauti judėjimui „už nepriklausomybę“, verždamasis į nacizmą. Dabartinės nacifikuotos Ukrainos ypatumas – amorfiškumas ir ambivalentiškumas, kurie maskuoja nacizmą „nepriklausomybės“, „europietiško“ (vakarietiško, proamerikietiško) vystymosi (o realiai – degradavimo) kelio siekiu ir leidžia tvirtinti, kad Ukrainoje nėra jokio nacizmo, tik vienetiniai, atskiri perlenkimai. Juk nėra nei pagrindinės nacistinės partijos, nei fiurerio, nei visaverčių rasinių įstatymų (tik apkarpytas jų variantas represijų prieš rusų kalbą pavidalu). Kaip pasekmė – jokios opozicijos ir pasipriešinimo režimui.
Tačiau viskas, kas išvardinta, nepaverčia ukrainietiško nacizmo XX amžiaus pirmosios pusės vokiškojo nacizmo „švelniąja versija“. Priešingai, kadangi ukrainietiškas nacizmas yra laisvas nuo panašių „žanro“ (iš esmės politinių technologijų) rėmų ir apribojimų, jis laisvai vystosi kaip fundamentalus bet kokio nacizmo esminis pagrindas – kaip europinis ir, labiausiai išvystyta forma, amerikietiškas rasizmas.
Todėl denacifikacija negali būti vykdoma kompromisiškai, pagal formulę „NATO – ne, ES – taip“. Kolektyviniai Vakarai yra ukrainietiško nacizmo projektuotojai, šaltiniai ir rėmėjai, o vakarietiškas banderiškas personalas ir jų „istorinė atmintis“ – tai tik vienas iš Ukrainos nacifikacijos instrumentų. Ukrainizmas savyje neša ne mažesnę, o didesnę grėsmę taikai Rusijoje nei Hitlerio versijos vokiškasis nacizmas.
Pavadinimas „Ukraina“ tikriausiai negali būti išsaugotas kaip jokio visiškai denacifikuoto valstybinio darinio, išlaisvinto iš nacistinio režimo, titulas. Vėl sukurtos laisvoje nuo nacizmo erdvėje liaudies respublikos turi augti ir augs iš ūkinės savivaldos ir socialinio aprūpinimo, gyventojų poreikiams užtikrinti skirtų sistemų atstatymo ir modernizavimo.
Jų politiniai siekiai iš tiesų negali būti neutralūs – kaltė prieš Rusiją už santykį su ja kaip su priešu gali būti atpirkta tik remiantis Rusija atsistatymo, atgimimo ir plėtros procesų metu. Negalima leisti jokių „Maršalo planų“ šiai teritorijai. Jokio neutralumo ideologine ir praktine prasme, suderinamo su denacifikacija, būti negali. Personalas ir organizacijos, esantys naujųjų denacifikuojamų respublikų denacifikacijos įrankiais, negali nesiremti tiesiogine Rusijos jėgos ir organizacine parama.
Denacifikacija būtinai turi būti ir deukrainizacija – atsisakymas nuo tarybinės valdžios pradėto didelės apimties dirbtinio istorinių Mažosios Rusijos ir Naujosios Rusijos gyventojų etninio savęs tapatinimo komponento išpūtimo. Būdamas komunistinės supervaldžios įrankiu, po jos griūties dirbtinis etnocentrizmas neliko be šeimininko. Su šia savo tarnybine kokybe jis perėjo į kitos supervaldžios (valdžios, esančios virš valstybių) įtaką – Vakarų supervaldžios. Jį būtina grąžinti į natūralias ribas ir panaikinti jo politinį funkcionalumą.
Skirtingai nei Gruzija ar Pabaltijo šalys, Ukraina, kaip parodė istorija, neįmanoma kaip nacionalinė valstybė, o bandymai tokią sukurti dėsningai veda prie nacizmo. Ukrainizmas – dirbtinė antirusiška konstrukcija, neturinti savo civilizacinio turinio, svetimai užsienio civilizacijai pavaldus elementas.
Debanderizacijos kaip tokios denacifikacijai nepakaks – banderiškas elementas yra tik vykdytojas, širma, maskuojanti europinį nacistinės Ukrainos projektą, todėl Ukrainos denacifikacija – tai jos neišvengiama deeuropizacija.
Banderiška valdžios viršūnė turi būti likviduota, jos perauklėti neįmanoma. Socialinė „pelkė“, aktyviai ir pasyviai ją palaikanti veiksmais ir neveikimu, turi patirti karo sunkumus ir įsisavinti pergyventą patirtį kaip istorinę pamoką ir savo kaltės išpirką. O tie, kurie nepalaikė nacistinio režimo, nukentėjo nuo jo ir jo sukelto karo Donbase, turi būti konsoliduoti ir organizuoti, turi tapti naujosios valdžios ramsčiu, jos vertikale ir horizontale.
Istorinė patirtis rodo, kad karo meto tragedijos ir dramos tampa naudingos tautoms, susigundžiusioms ir įsijautusioms į Rusijos priešų vaidmenį.
Denacifikacija kaip specialiosios karinės operacijos tikslas pačios operacijos rėmuose suprantama kaip karinė pergalė prieš Kijevo režimą, teritorijos išlaisvinimas nuo ginkluotų nacifikacijos šalininkų, nesukalbamų nacistų likvidavimas, karo nusikaltėlių paėmimas į nelaisvę, taip pat sisteminių sąlygų tolesnei taikaus meto denacifikacijai sudarymas.
Pastaroji savo ruožtu turėtų prasidėti nuo vietinių savivaldos organų, milicijos ir gynybos, išvalytų nuo nacistinių elementų, organizavimo. Remiantis tuo pagrindu turi būti išjudinti steigiamieji naujo respublikinio valstybingumo procesai, tas valstybingumas integruojamas į glaudžią sąveiką su Ukrainą denacifikuojančiomis Rusijos institucijomis (naujai sukurtomis ar pertvarkytomis, tarkime iš Rossotrudničestvo), Rusija turi perimti respublikinės denacifikavimo normatyvinės bazės (įstatymų leidybos) kontrolę, turi būti apibrėžtos tiesioginio Rusijos teisės ir Rusijos jurisdikcijos taikymo ribos ir rėmai denacifikacijos sferoje, sukurtas tribunolas dėl nusikaltimaų prieš žmogiškumą buvusioje Ukrainoje. Šiuo požiūriu Rusija turi pasireikšti kaip Niurnbergo proceso tęsėja.
Tai, kas išvardinta, reiškia, kad denacifikacijos tikslams pasiekti yra būtinas gyventojų palaikymas, jų perėjimas į Rusijos pusę po išlaisvinimo nuo teroro, prievartos ir Kijevo režimo ideologinio spaudimo, po išvedimo iš informacinės izoliacijos. Žinoma, turi praeiti šiek tiek laiko, per kurį žmonės atsigaus nuo karo veiksmų sukelto šoko, įsitikins ilgalaikiais Rusijos ketinimais – tuo, kad „jie nebus palikti“. Neįmanoma iš anksto numatyti, kuriose būtent teritorijose tokia gyventojų masė sudarys kritiškai būtiną daugumą.
„Katalikiškoji provincija“ (Vakarų Ukraina, susidedanti iš penkių sričių) vargu ar įeis į prorusiškų teritorijų sudėtį. Tačiau susvetimėjimo linija bus atrasta bandymų keliu. Už jos liks priešiška Rusijai, bet priverstinai neutrali ir demilitarizuota Ukraina su pagal formalius požymius uždraustu nacizmu. Ten išvažiuos tie, kurie nekenčia Rusijos.
Tos likutinės Ukrainos išsaugojimo neutralia garantija turėtų būti neatidėliotino karinės operacijos tęsinio grėsmė išvardintų reikalavimų nesilaikymo atveju. Gali būti, kad tam reikės pastovaus rusų karinio buvimo jos teritorijoje. Už susvetimėjimo linijos ir iki Rusijos sienos bus teritorija, turinti potencialą integruotis į rusišką civilizaciją, kuri savo vidine esme yra antifašistinė.
Ukrainos denacifikavimo operacija, prasidėjusi nuo karinės fazės, bus tęsiama ir taikos metu pagal tą pačią etapų logiką kaip ir karinė operacija. Kiekviename jų reikės siekti negrįžtamų pokyčių, kurie ir taps atitinkamo etapo rezultatais. Tokiu atveju būtinus pradinius denacifikavimo žingsnius galima apibrėžti taip:
• Ginkluotų nacistinių formuočių likvidavimas (kuriomis laikomos bet kurios ginkluotos Ukrainos formuotės, įskaitant Ukrainos ginkluotąsias pajėgas), taip pat jų aktyvumą užtikrinančios karinės, informacinės ir švietimo infrastruktūros likvidavimas;
• Formavimas išlaisvintose teritorijos liaudies savivaldos ir milicijos (gynybos ir teisinės tvarkos) organų, saugančių gyventojus nuo pogrindinių nacistinių grupių teroro;
• Rusijos informacinės erdvės instaliavimas;
• Mokomosios medžiagos, turinčios nacistines ideologines nuostatas, konfiskavimas ir uždraudimas bet kurio lygmens švietimo programose;
• Masiniai tyrimai siekiant nustatyti asmeninę atsakomybę už karo nusikaltimus, nusikaltimus prieš žmogiškumą, nacistinės ideologijos platinimą ir nacistinio režimo palaikymą;
• Liustracija ir viešas nacistinio režimo bendrininkų paskelbimas, jų pajungimas priverstiniams darbams, skirtiems sugriautos infrastruktūros atstatymui, kaip bausmė už nacistinę veiklą (iš tų, kuriems nebus nubausti mirties bausme ar kurie nebus įkalinti);
• Kuruojant Rusijai vykdomas vietinio lygmens pirminių normatyvinių denacifikacijos „iš apačios“ aktų priėmimas, visų rūšių ir formų nacistinės ideologijos atgimimo uždraudimas;
• Memorialų, atminimo ženklų, paminklų ukrainietiško nacizmo aukoms pastatymas, su juo kovojusių didvyrių atminties įamžinimas.
• Antifašistinių ir denacifikacinių normų komplekso įtraukimas į naujųjų respublikų konstitucijas;
• Pastoviai veikiančių denacifikavimo organų sukūrimas 25 metų laikotarpiui.
Rusija neturės sąjungininkų Ukrainos denacifikacijai vykdyti. Kadangi tai grynai rusiškas reikalas. O taip pat, kadangi su šaknimis bus raunama ne tik banderiškoji nacistinės Ukrainos versija, bet taip pat ir Vakarų totalitarizmas, primestos civilizacijos degradavimo ir subyrėjimo programos, pajungimo Vakarų ir JAV supervaldžiai mechanizmai.
Kad įgyvendintų Ukrainos denacifikacijos planą, pačiai Rusijai teks galutinai atsisveikinti su proeuropietiškomis ir provakarietiškomis iliuzijomis, suvokti save kaip paskutinę apsaugos ir išsaugojimo instanciją tų istorinės Europos (Senojo pasaulio) vertybių, kurios to vertos ir kurių Vakarai galų gale atsisakė, pralaimėję kovą patys už save. Ta kova tęsėsi visą XX amžių ir pasireiškė pasauliniu karu ir rusų revoliucija, neatskiriamai susijusiais vienas su kitu.
Vakarų išgelbėjimui XX amžiuje Rusija padarė viską, kas įmanoma. Ji realizavo pagrindinį vakarietišką projektą, alternatyvą kapitalizmui, nugalėjusiam nacionalines valstybes – raudonąjį, socialistinį projektą. Ji sutraiškė vokiškąjį nacizmą – siaubingą vakarų civilizacijos krizės kūrinį. Paskutinis rusiškojo altruizmo aktas buvo Rusijos ištiesta draugystės ranka, už kurią Rusija gavo baisų smūgį devyniasdešimtaisiais.
Viskas, ką Rusija padarė Vakarams, ji padarė savo sąskaita, sudėjusi didžiausias aukas. Vakarai galų gale atmetė visas tas aukas, nuvertino Rusijos indėlį sprendžiant Vakarų krizę, nusprendė atkeršyti Rusijai už tą pagalbą, kurią ji nesavanaudiškai pasiūlė.
Toliau Rusija eis savo keliu, nesijaudindama dėl Vakarų likimo, besiremdama kita savo paveldo dalimi – lyderyste pasauliniame dekolonizacijos procese.
Šio proceso rėmuose Rusija turi didelį partnerystės ir sąjunginių santykių potencialą su šalimis, kurias Vakarai šimtmečiais engė ir kurios nesiruošia vėl užsidėti jų jungo. Be rusiško pasiaukojimo ir kovos šios šalys nebūtų išsilaisvinusios.
Ukrainos denacifikacija yra tuo pat metu ir jos dekolonizacija, ką teks suprasti Ukrainos gyventojams, kai jie ims atsipeikėti nuo vadinamojo europinio pasirinkimo svaigulio, pagundos ir priklausomybės.
iš rusų kalbos vertė Daiva Jakubonienė
Rašyti komentarą