Vytautas Sinica. Lietuvos skaldymas

Autorius yra politologas, VU doktorantas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas

Vyriausybė dirba dar tik nepilnus metus, o jau padarė daugybę reikšmingų darbų kuo didesniam Lietuvos visuomenės suskaldymui. Nors visuomenės susipriešinimą ir įtampas lemia daug dalykų, valdžia daro viską, kad ne sumažintų, o pagilintų susipriešinimą tiek tarp visuomenės grupių, tiek tarp piliečių ir valdžios.

Pavasaris: šeima ir lytis

Dar metų pradžioje valdantieji ėmėsi skaldymo šeimos ir lytiškumo klausimais. Pradėkime nuo šeimos. Laisvės partijos atstovai pagarsino, jog mėgins įteisinti vienalytes partnerystes. Bent kiek besidomintys žino, kad tai dėl europinės teisės neišvengiamai prilygina tokias poras santuokai. Tam pagal skirtingas apklausas nepritaria net tarp 70-80 procentų Lietuvos piliečių. Žinoma, piliečių nepritarimas savaime negarantuoja, kad žmonėms tas klausimas svarbus. Štai 2016 metais lietuviai buvo itin prieš migrantų priėmimą, tačiau kol migrantai buvo toli kažkur Vokietijoje, piliečiai į tai nekreipė didelio dėmesio. Gal valdantieji tikėjosi to paties ir šeimos klausimu. Kaip bebūtų, jie pasirinko įgyvendinti savo ideologinę programą nežiūrint jokio visuomenės pasipiktinimo. O jis buvo toks, kad pirmąkart per dešimtmetį išprovokavo net masinius protestus už prigimtinę šeimą. Padėję ant svarstyklių ideologinį norą paskelbti gėjus esant šeima ir numatomą visuomenės pasipiktinimą, valdantieji ramiai rinkosi tą pasipiktinimą sukelti.

Paraleliai tas pats vyko ir translytiškumo klausimu, kurio pagrindinė išraiška buvo ir išlieka Stambulo konvencija. Joje įtvirtintas nediskriminavimas socialinės lyties, lytinės tapatybės ir lyties raiškos pagrindais, taip pat siekis išgyvendinti tradicijas, kurios įtvirtina lyčių stereotipus. Seimas neatsisakė planų ratifikuoti konvenciją, tik atidėjo svarstymą rudeniui, kartu paminėdamas ir planus įteisinti lyties keitimą. Kalbant apie Stambulo konvenciją, svarbu ne tiek apklausų rodytas nepritarimas jos ratifikavimui. Lietuvos visuomenė ne tik nepritaria socialinės lyties sampratai. Daugybė vyresnių ar provincijos žmonių apskritai netiki tokių dalykų kaip „lytis, nepriklausanti nuo biologinės lyties“ egzistavimu ir sukioja pirštus apie tai išgirdę. Šios konvencijos priėmimas ir visa translytiškumo įteisinimo politika buvo vienas pagrindinių protestus išprovokavusių valdžios tikslų. Padėję ant svarstyklių ideologinį norą pripažinti vyrus esant moterimis ir numatomą visuomenės pasipiktinimą, valdantieji ramiai rinkosi tą pasipiktinimą sukelti.

Vasara: nelegalūs migrantai ir galimybių pasas

Vasarą kilo ir nelegalios masinės migracijos per Baltarusijos sieną problema. Valdžia daugiau nei tris mėnesius (nes srautai išaugo jau balandžio pabaigoje) taikė atvirų durų politiką ir priėmė į Lietuvą visus pabėgėliais prisistatančius, bet akivaizdžiai negalinčius jais būti nelegalus. Be jokio pagrindo valdžia iki pat rugpjūčio 2 dienos taikė atviros sienos politiką ir tik tada pradėjo jėga neįleisti migrantų į Lietuvą. Būtent šis sprendimo vilkinimas sukėlė naujas įtampas visuomenėje, protestus pasienio savivaldybėse, pasipiktinimą tokia politika, užkrovė Lietuvai 4000 šalyje esančių nelegalų problemą. Kitų šalių patirtis rodo, kad net ir nepriimtiną prieglobsčio prašytoją deportuoti itin sudėtinga ir dauguma jų lieka ten, kur atvyksta. Į protestus ir kritiką vyriausybė atsakė kaltinimais, kad protestuojantys piliečiai veikia prieš valstybę ir net priklauso kriminaliniams tinklams. Žodžiu, susipriešinimas ir čia akivaizdžiai augo. Kodėl valdžia nuėjo tokiu keliu? 

A. Bilotaitė paaiškino, kad sprendimą stabdyti nelegalus priėmė tik tada, kai sulaukė Europos komisarės vizito ir jos pritarimo. Dar atviriau „Žinių radijuje“ rugsėjo 9 dieną pasisakė Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, paaiškinęs: „Jeigu būtume iš karto įjungę stabdymo ir grąžinimo politiką, nebūtume gavę tokios europinės paramos iš kitų valstybių – ne tik politinės, bet ir materialios. Šiek tiek, ko gero sutinku, kad reikėjo Lietuvai tapti auka ir prisiimti tam tikrą krūvį, įsipareigojimą ir gauti politinę paramą, kas labai svarbu. [...] Taip, tai yra problema, su kuria mums dabar reikės tvarkytis – tie trys su puse tūkstančio migrantų. Tai tikrai nėra mažas skaičius“. Iš esmės tą patį kitais žodžiais LRT laidoje „Lietuva kalba“ rugsėjo 8 dieną pasakė ir Laurynas Kasčiūnas. Trumpai tariant, valdantieji visiškai sąmoningai pasirinko nesaugoti sienos ir įleisti į Lietuvą 4000 tūkstančius nelegalų tiesiog todėl, kad laukė Europos Komisijos pritarimo ir – dar baisiau – siekė paversti Lietuvą migrantų antplūdžio auka, kad ES geriau priimtų griežtesnę sienos apsaugą ir skirtų įvairią paramą vargšei užplūstai Lietuvai. Padėję ant svarstyklių valstybės sienos apsaugą ir numatomą visuomenės pasipiktinimą, valdantieji ramiai rinkosi tą pasipiktinimą sukelti.

Kol kiršino visuomenę neveikimu dėl migrantų, ta pati valdžia pasirinko įvesti galimybių pasą (GP), kuris taip pat ženkliai prisidėjo prie visuomenės skaldymo. Negalėjo neprisidėti – pačia savo esme tai yra priemonė sukurti skirtingas piliečių kategorijas, turinčias skirtingas teises. Klaidinga galimybių pasą lyginti su vairuotojo pažymėjimu ar studijų diplomu – visi kvalifikacijas rodantys dokumentai ne tik aiškiai pagrįsti, bet ir suteikia papildomų galimybių greta tų, kurios ir taip visiems garantuotos Konstitucijos. Tuo tarpu GP ne suteikia naujų galimybių jį turintiems, o atima konstitucines teises iš jo neturinčiųjų. Čia nesileisime į diskusiją apie GP efektyvumą, kurio apskritai neįmanoma patikimai įvertinti nuolat kintant COVID atmainoms ir tuo pačiu skiepo efektyvumui, taip pat neseniai net Pasaulio Sveikatos Organizacijai pripažinus, kad neįmanoma skiepais pasiekti kolektyvinio imuniteto. 

Galimybių paso tikslas yra ne visuomenės sveikatos apsauga, o nepakeliamomis kasdienio gyvenimo sąlygomis priversti skiepytis to dar nepadariusius. Izraelio sveikatos apsaugos ministras tą pripažino viešai, galvodamas, kad kalba privačiai. Lietuvoje to dar niekas nepripažino, tačiau tą geriausia išduoda aplinkybė, kad galimybių pasas suteikiamas tik pasidarius mokamą COVID testą. Toks pat patikimas, bet, pavyzdžiui, darbovietės lėšomis atliktas neigiamas testas teisės į galimybių pasą nesuteikia, nes neapsunkina besitestuojančio žmogaus. Dar daugiau, galimybių pasas tobulai suskaldė visuomenę ne tik į jį turinčius ir neturinčius, bet ir į pritariančius ir nepritariančius. Šie skilimai nėra identiški. Aplinkybių priversti, GP naudoja daug daugiau žmonių, nei yra jam pritariančių. Neatsitiktinai to pasekmė – vieni didžiausių protestų laisvos Lietuvos istorijoje. Nepritarimas nesutampa su įprastomis vertybinėmis takoskyromis – GP supriešino šeimos narius, kaimynus, kolegas, partiečius. Padėję ant svarstyklių siekį paskatinti vakcinaciją ir numatomą visuomenės pasipiktinimą, valdantieji ramiai rinkosi tą pasipiktinimą sukelti.

Ruduo: užsienio politika, eitynės, socialinė atskirtis

Ilgą laiką Lietuvos politikoje egzistavo bent sutarimas dėl užsienio politikos. Nors visuomenėje skirtumų visada buvo, bent politikai sutarė dėl bendros euroatlantinės krypties ir esminių gairių jai įgyvendinti. Tačiau pastarųjų metų konservatorių „vertybinė užsienio politika“ sugebėjo ne tik supriešinti Lietuvą su visa eile to vertų ir nevertų šalių, tačiau ir politikų tarpe iškėlė visiškai naujas diskusijas dėl Lietuvos laikysenos kaimynų atžvilgiu. Visiškai nepasiruošus (t.y. neturint ko populiaraus iškelti vietoje Lukašenkos, neturint sienos, priklausant nuo Baltarusijos krovinių pervežimo) įvykdytas daug grubesnis nei bet kada anksčiau įsikišimas į Baltarusijos vidaus politiką atvedė iki taško, kai opozicija atvirai siūlo su Lukašenka taikytis, taip sprendžiant migrantų krizę, o valdantieji siūlo griežtinti sankcijas. Tai naujas lygis nesutarimo net politikų tarpe. Kartu tai išaugęs nesutarimas ir visuomenėje – daug žmonių, visada palaikę griežtą požiūrį į kaimynines diktatūras, šiandien dėl valdančiųjų perlenkimų jau abejoja tokios politikos pagrįstumu ir linksta į didesnį pragmatizmą. Padėję ant svarstyklių siekį „skleisti demokratines vertybes“ ir numatomą visuomenės pasipiktinimą, valdantieji ramiai rinkosi tą pasipiktinimą sukelti.

Tuo tarpu Lietuvos teismai, neabejotinai iškėlę politines vėtrunges, prisidėjo prie nuosekliai vykdomo visuomenės skaldymo, priimdami akis badančius sprendimus dėl gėjų eitynių Kaune ir Šeimų Sąjūdžio mitingo Vilniuje. Vilniuje protestuoti norėtoje vietoje prie Seimo neleista, tam skirta kita vieta – Katedros aikštė, kuri simboliškai svarbi, tačiau ne jos prašyta. Kaune LGBT pasididžiavimo paradui teismas leido vykti pirminėje norimoje vietoje – Laisvės alėjoje. Tai iššaukiantis kontrastas, rodantis, kad skirtingoms grupėms egzistuoja skirtingas teisingumas. Abiejose akcijose buvo galima pagrįstai tikėtis neramumų, tad šie negali būti priežastis skirtingam vertinimui. Padėję ant svarstyklių siekį patenkinti LGBT bendruomenės pageidavimus ir numatomą visuomenės pasipiktinimą, ir valdantieji (drausdami), ir teismai (leisdami) ramiai rinkosi tą pasipiktinimą sukelti.

Kol kas galima tik numatyti, bet Lietuvoje per pandemiją išaugus socialiniai atskirčiai, rudenį numatomos įstatymų pataisos, ne tiesiogiai, tačiau per vandens, kuro ir kitų resursų apmokestinimą didinančios būtent vartojimo ir komunalinius mokesčius. Būtent šie mokesčiai yra patys regresyviausi – t.y. būtent jiems didžiausią dalį savo pajamų išleidžia mažiausiai uždirbantieji. Lietuva ir taip yra didelio mokesčių regresyvumo šalis, sąlyginai daug surenkanti iš vartojimo mokesčių. Augant socialiniai atskirčiai valdantieji, vedami ES primestų ir siaurai suprastų ekologinių motyvų, renkasi tokias mokestines pataisas, kurios tik gilins skurdžiau gyvenančiųjų skurdą. Tai daroma akivaizdžiai kylant kainoms ir mažėjant skurdesnės visuomenės dalies perkamajai galiai. Kaip meduolis numetamas minimalios algos ir pensijų didinimo pažadas – įprastinė visų valdžių priemonė dalies visuomenės apraminimui. Padėję ant svarstyklių ekologinius idealus ir numatomą visuomenės pasipiktinimą, valdantieji ramiai renkasi tą pasipiktinimą sukelti.

Kodėl taip ir ką daryti kitaip?

Neįmanoma žinoti, bet galima svarstyti, ar valdantieji renkasi Lietuvą skaldančius sprendimus sąmoningai, t.y. ar nori kiršinti visuomenę, ar tiesiog tiki, kad toks šalutinis poveikis yra pakenčiamas ir dėl to Lietuvai ar pačiai valdžiai nieko blogo nenutiks. Klausimas gali skambėti keistai, nes kokia valdžia gali norėti visuomenės suskaldymo ir krentančių savo pačios reitingų? Tačiau esama valdžia gali to norėti: sąmoningai kaitindama atmosferą visuomenėje ir provokuodama nebecivilizuotą savo oponentų elgesį, kaip nutiko rugpjūčio 10 dieną, ji mėgina diskredituoti oponentus, pateisinti savo elgesį, o kartu mano, kad nedaug praranda, nes jos rinkėjas esąs lojalus, o besipiktinantieji ir taip niekada nebalsuos už valdančiuosius. Kitaip sakant, perrinkimo nesitikima, valdyti reikia dabar ir dabar daryti viską, ką ir norima padaryti. Tai ciniška ir visuomenės bendrabūvį aukojanti logika.

Apibendrinkime. Vyriausybė dirba dar tik metus, bet visus tuos metus darė viską, kad kuo labiau skaldytų visuomenę. Tam ji pasitelkė šeimos ir lytiškumo sampratas keičiančius įstatymus, sąmoningai leido į Lietuvą tūkstančius nelegalų, įvedė galimybių pasą, skirstė mitingus į teisingus ir neteisingus, pykosi su visais kaimynais, o galiausiai numato ir pataisas, gilinančias socialinę atskirtį. Sąmoningai ar ne, valdantieji padarė viską, kad visuomenėje kiltų susipriešinimas. Lietuvos interesas šiandien priešingas – kuo didesnės santarvės paieškos. 

Ką daryti? Atsakymas vienas ir principinis: net ir turint gerus tikslus (valdžia retai jų turėjo), šiandien svarbu verčiau žiūrėti kaip „lipdyti“ pabirusią visuomenę ir visais klausimais rinktis tegu ir mažiau efektyvius kitais aspektais sprendimus, tačiau tokius, kurie visuomenės daugiau nekiršintų. Tai ne visada įmanoma, tačiau iki šiol valdžia apskritai dėsningai darė priešingai ir kiršino ten, kur galėjo. Rudens sesijoje pamatysime, ar valdantieji nesielgs priešingai ir toliau.