Ryan T.Anderson. Lyties keitimo procedūros neišsprendžia psichinių problemų

Didžiausia tyrimų duomenų bazė rodo, jog lyties keitimo operacijos nepadeda pacientų psichinei sveikatai. Visgi tai prasilenkia su tuo, ką t...

Didžiausia tyrimų duomenų bazė rodo, jog lyties keitimo operacijos nepadeda pacientų psichinei sveikatai. Visgi tai prasilenkia su tuo, ką teigė įvairūs autoriai ir žiniasklaida. 

2019 m. spalio mėnesį Amerikos psichiatrijos žurnalas paskelbė straipsnį pavadinimu „Psichinių sutrikimų sumažėjimas tarp translyčių asmenų po lyties keitimo operacijų: Visos populiacijos tyrimas.“ Pavadinimas leidžia suprasti, jog šis straipsnis teigė, kad pacientas po lyties keitimo operacijos jaus mažesnį poreikį gydytis nuo psichinių sutrikimų. Visgi žurnalo redaktoriai ir straipsnio autoriai greitai pasitaisė, jų žodžiais „rezultatai parodė, jog operacija neturi jokio ryšio su tolimesnėmis paciento nuotaikomis ar sutrikimais.“

Pasirodo viskas yra blogiau nei manyta. Jau pradiniai rezultatai parodė, jog po hormonų terapijos pacientas nejaučia jokios naudos. Šioje vietoje straipsnis neklydo. Taigi, esmė ta, jog pacientui lyties keitimo procedūros – tiek hormonų, tiek skalpelio – atskleidžia, kad šios neatneša jokios žadėtos naudos. 

Tiesa ta, jog pataisę pradinį tyrimą, autoriai pabrėžė, jog pacientų, kurie pasiryžo lyties keitimo operacijai, nerimo sutrikimai pablogėjo vienu balu, nei tų, kurie operacijai nesiryžo:

„Asmenims, kuriems buvo nustatytas lytinės tapatybės sutrikimas ir kurie pasiryžo lyties keitimui, galiausiai gydymas nuo nerimo sutrikimų reikalingas dažniau nei tiems, kurie to padaryti nesiryžo.“

Kyla klausimas – kas privedė prie straipsnio korekcijos? Šūsnis pasipiktinimų ir laiškai redaktoriams. Vienas pirmųjų mokslininkų, kurie kėlė klausimus apie pradinį straipsnį buvo sociologijos profesorius Mark Regnerus iš Teksaso universiteto.

Regnerus „Public Discourse“ žurnale gyrė šį tyrimą dėl plačios duomenų bazės, tačiau jis pabrėžė, jog keista yra tai, kokiu būdu autoriai pristatė jį visuomenei ir kokia buvo visuomenės reakcija. Pavyzdžiui, Regnerus pabrėžė tai, jog „tyrimas nerado jokios psichinės naudos taikant hormonines procedūras“.

Jis taip pat pabrėžė, jog šioje duomenų bazėje, apimančioje 9.7 milijonus žmonių, rezultatai pateikiami tik apie trijų žmonių rezultatus: „Tyrimo išvadose kartais buvo kalbama tik apie pavienius atvejus, pavyzdžiui, tris žmones, nors jis apėmė 9.7 milijonus švedų, iš kurių 2679 turėjo lyties tapatybės sutrikimą ir 1000, kurie ryžosi lyties keitimo operacijai.

Taip pat Regnerus pastebėjo, kokį mažą poveikį turėjo operacija. Kartais gydytojas turėdavo atlikti net 49 operacijas, kad pacientas jaustų naudą. Regnerus teigė: „operacijos nauda pacientams būdavo tokia maža, kad kartais operacijų skaičius siekdavo 49 lyties keitimo procedūras vienam pacientui, prieš jam pradedant siekti kitokio gydymo.“

Žinant visą tai, kyla klausimas, kodėl žiniasklaida džiaugėsi šiuo tyrimu? Kodėl tarp medicinos elito yra šis „konsensusas“, jog tokios procedūros padeda pacientams? Kodėl yra teigiama, jog tai vienintelis priimtinas gydymas?

Kodėl vaikai yra įtraukiami į tokias procedūras? Ir kodėl tėvams yra sakoma, jog brandą stabdantys hormonai, priešingų lyčių hormonai ir operacijos yra vienintelis kelias išgydyti vaiką?

Prieš du metus savo knygoje „Kai Harry tapo Sally: Atsakas į translyčių judėjimą“ pažymėjau, jog geriausia terapija yra ta, kuri moko pacientą priimti savo kūną ir susigyventi su juo. Vietoje bandant padaryti neįmanomą – „pertvarkyti“ kūną su visomis susipynusiomis mintimis ir jausmais – verčiau mes turėtume padaryti tai, kas įmanoma: padėti žmonėms susigyventi su savo mintimis ir jausmais, pripažįstant realybę. 

Mūsų neturėtų stebinti ir rezultatai, kuriuos rodo naujausi tyrimai – hormonų terapijos ir operacijos nepadeda, tai neatneša norėtų rezultatų. Netgi Obamos administracija pripažino, jog geriausi tyrimai tai įrodo. 

2016 m. rugpjūčio mėnesį medicinos ir gydymo centras rašė: „Keturi geriausi tyrimai, atlikti psichometriniais metodais, parodė, jog pacientų gyvenimas prieš operaciją ir po nepasikeitė.“ Ką tai reiškia? Dalis pacientų taip kankinosi, jog jie pasiryžo amputacijoms ir kitoms radikalioms operacijoms ir daugiausia, ką Obamos administracija galėjo pasiūlyti, tai tyrimai, kurie patvirtina, jog tokios operacijos nepagerina gyvenimo kokybės. 

Blogiausia tai, jog tokios operacijos gali turėti netgi mirtinų pasekmių. Didžiausioje ir plačiausioje diskusijoje apie lyties keitimą, kuri buvo organizuota medicinos ir gydymo centro, buvo teigta: „Tyrimas nustatė didesnį mirtingumo ir psichiatrinių sutrikimų procentą, kuris tenka lyties keitimą atlikusiems žmonėms, palyginus su kontroline grupe. Išaugęs mirtingumas buvo dėl savižudybių (kurių skaičius buvo 19.1 karto didesnis, nei kontrolinės grupės).“

Tokie rezultatai yra tragiški ir šie duomenys yra priešingi tam, ką teigia žiniasklaida ir kiti tyrimai, kurie yra atlikti per trumpą laiką. Taip pat Obamos administracija paskelbė, jog „apie šių pacientų mirtingumą buvo sužinota tik po dešimties metų“.

Taigi, kai žiniasklaida spekuliuoja tokiais tyrimais, kuriems yra tik keleri metai ir teigia, jog tokios operacijos yra sėkmingos, į tai reiktų žiūrėti su skepsiu ir įtarumu. Visgi įdomu bus pažiūrėti į tai, kurie žiniasklaidos kanalai parodys pataisytus ir pakitusius studijų rezultatus. 

Kaip ir minėjau savo knygoje „Kai Harry tapo Sally“ – lyties disforija yra rimtas sutrikimas, o tokie žmonės, kurie turi šį sutrikimą, turėtų būti gydomi su pagarba ir supratimu. Tokie pacientai turi žinoti tiesą. Didžiausia pasaulio duomenų bazė įrodo, jog šios operacijos neatneša pilnatvės ir laimės. Taigi, mes turime rasti geresnį, labiau humanišką ir efektyvų gydymą tiems, kas turi šią kondiciją. 

Išversta iš http://heritage.org/






Susiję

Šeimos politika 7154549868522885387
item