Laisvūnas Šopauskas. Ar Nidos Vasiliauskaitės individai apgins savo laisves ir teises? (I dalis)

„Kultūros barai“ 2021 m. Nr. 9 Filosofė Nida Vasiliauskaitė savo publicistiniuose tekstuose ir pasisakymuose kelia laisvės gynimo obalsį, kv...

„Kultūros barai“ 2021 m. Nr. 9

Filosofė Nida Vasiliauskaitė savo publicistiniuose tekstuose ir pasisakymuose kelia laisvės gynimo obalsį, kviečia priešintis prievartinei visuotinei vakcinacijai ir piliečių segregacijai į dvi skirtingas teises turinčias klases. Esminei šių tekstų idėjai ir autorės intencijoms visiškai pritariu: pavojus laisvei yra realus, laisvę ginti – būtina, gindami laisvę turime priešintis prievartinei vakcinacijai ir nevienodas teises turinčių piliečių klasių steigimui. 

Vienas iš Nidos Vasiliauskaitės straipsnių nusipelno išskirtinio dėmesio, nes jame randame pristatytas pasaulėžiūrines prielaidas, kuriomis autorė grindžia savo kovą už laisvę. 

Tas pasaulėžiūrines prielaidas galima pristatyti kaip penkių susijusių tezių rinkinį.

1   Teisės ir laisvės yra prigimtinės.

2   Teisių ir laisvių subjektas yra individas.

3   Politiniai sprendimai negali būti grindžiami nuorodomis į bendrąjį gėrį, nes

    a ) bendrasis gėris neegzistuoja;

    b )  niekas nežino, kas yra bendrasis gėris.

4  Bendrojo gėrio fikcija yra pavojinga, nes veda į diktatūrą ir totalitarizmą.

5   Svarbiausia individo laisvė ir teisė yra galėjimas pačiam rinktis gėrio supratimą ir pagal tą supratimą gyventi.

Šios idėjos yra įtaigios. Štai kaip vienas pilietis jas pasitelkdamas socialinio tinklo žinutėje artikuliuoja savo patirtį:

[Mano prosenelis] buvo Telšių partizanų būrio vado pavaduotojas. Į Lietuvą atėjus raudoniesiems „išvaduotojams“ ir „išvadavus“ jo šeimą nuo namų ir turėto turto vardan „bendrojo gėrio“ socializmo statybai, jis kartu su kitais laisvę mylinčiais vyrais nusprendė pasitraukti į miškus. […] Tuo tarpu aš šiuo metu gyvenu name, kuris karo metais priklausė žydų šeimai. Ši šeima, vardan bendrojo vokiečių tautos gėrio, karo metais buvo uždaryta į Kauno žydų getą, o galiausiai išžudyta [...] raudonieji „išvaduotojai“ nusprendė, kad  močiutės tetą būtina, vardan bendrojo socialistinio žmonių gėrio, išsiųsti į neterminuotos trukmės ekskursiją Sibiran. [...] Žinau ką gali tekti patirti ir padaryti norint išsaugoti laisvę. Žinau, ką reiškia, kai „bendrasis gėris“ pastatomas aukščiau žmogaus laisvės. [...] Ačiū visiems, kurie vadinat mane rusų koloborantu, nes nesutinku klauptis prieš niekeno neišrinktus europinius neo-komunistus dar kartą bandančius kurti „bendrąjį gėrį“ ne savo, o mano ir kitų, kūnais ir gyvenimais.

Daugelis laisvę vertybe laikančių piliečių mąsto atsispirdami nuo panašių pasaulėžiūrinių prielaidų, todėl itin svarbu išsiaiškinti, (a) ko jos vertos filosofiniu požiūriu ir (b) kiek jos padeda  laisvės gynimo reikalui. Šiems klausimams ir yra skirtas mūsų straipsnis. Straipsnyje neliesime pandemijos suvaldymo ir vakcinacijos problemų, kurias aptardama Nida Vasiliauskaitė išsakė mus dominančias pasaulėžiūrines prielaidas.

Teisės ir laisvės – prigimtinės, o gėrio supratimas – pasirinktinis?

Filosofė pritaria Lietuvos respublikos Konstitucijos nuostatai „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“ ir išaiškina, kad tai reiškia, jog „ne valstybė ir ne valdžia jas panorėjusi suteikia“. Nesunku pastebėti, kad aiškinant prigimtines teises ir laisves nėra jokios nuorodos į prigimtį. Toks išaiškinimas yra nepakankamas ir klaidinantis, nes pristato ne sampratos turinį, o iš to turinio išplaukiančias jos  apibūdinimus. Prigimtinių laisvių ir teisių sampratą galima išaiškinti pasakant, kad tai yra tokios laisvės ir teisės, kurios kyla iš amžinos ir nekintančios žmogaus prigimties. Prigimtinių teisių ir laisvių  samprata priklauso prigimtinės teisės doktrinai. Filosofai, plėtoję prigimtinės teisės doktriną, paprastai teigdavo, jog pastaroji turi dvigubą sankciją: kyla, viena vertus, iš žmogaus prigimties, antra vertus, iš Dieviškojo Įstatymo, t. y. iš žmogų sukūrusio gerojo Dievo valios. 

Panašu, kad Nidos Vasiliauskaitės pasisakymai apie prigimtines teises niekuomet net neužsimenant apie žmogaus prigimtį liudija nesuvokimą, jog klasikinis prigimtinis įstatymas ir modernioji prigimtinė teisė nuo Tomo Hobso laikų susijusios nebent pavadinimu, o iš tikrųjų iš esmės skiriasi. Hobsas aiškiai sako, kad abstrakčias teises turintis individas iki visuomeninės sutarties nežino jokio įstatymo ir net socialinių normų, pats gėrio ir blogio skyrimas atsiranda tik po sutarties, o normų šaltinis yra valstybė. Ji ir realizuoja ,,prigimtines teises“, kurios tampa istoriškos ir konvencinės, o galiausiai neišvengiamai virsta „žmogaus teisėmis“, kurios yra individo troškimai, legitimuojami valstybės. „Laisvė“ tokiomis sąlygomis tėra valstybės gaminama laisvė, kuri neturi nė menkiausios atramos prigimtyje.

Šio trumpo ir paviršutiniško prigimtinių teisių ir laisvių sampratos išaiškinimo pilnai pakanka, kad įžvelgtume rimtus keblumus, glūdinčius Nidos Vasiliauskaitės tezėse. Pirmoji tezė prieštarauja penktajai: jeigu pripažįstame kad teisės ir laisvės yra prigimtinės, tada pripažįstame, kad egzistuoja nekintanti žmogaus prigimtis, o remdamiesi nekintamos žmogaus prigimties koncepcija galime išvesti apibrėžtą gėrio sampratą, apibrėžtą dorybių sampratą ir pareigą siekti tokio gėrio bei praktikuoti tokias dorybes, bet ne laisvę ir teisę gyventi pagal bet kokią gėrio sampratą. Juo labiau turėsime atmesti laisvę ir teisę gyventi pagal bet kokią gėrio sampratą, jei pripažinsime, kad natūralioji teisė turi ir dieviškają sankciją: Dievas suteikia žmogui tik galimybę, bet ne teisę ir laisvę laužyti Dieviškąjį Įstatymą. Visa tai, beje, puikiai suprato Džonas Stiuartas Milis, pirmasis pabandęs filosofiniais argumentais pagrįsti laisvę  rinktis bet kokį gėrio supratimą ir pagal tą supratimą gyventi. Millis, kuris buvo historicistas ir nuožmiai krikščionybės nekentęs ateistas, manė, kad žmogaus prigimtis yra plastiška bei nuolatos kintanti ir neigė, kad gali egzistuoti kokia nors prigimtinė teisė.

Susigaudžius, kad pirmoji tezė prieštarauja penktajai, kyla įtarimas, kad ji taip pat nesuderinama su  trečiojoje tezėje išsakomu bendrojo gėrio egzistavimo neigimu bei bendrojo gėrio nepažinumu. Juk jei žmogaus prigimtis yra amžina ir nekintanti ir iš jos išplaukia apibrėžta gėrio samprata, tada, pripažinus, kad žmogaus prigimtis yra bendruomeninė, turbūt teks pripažinti, kad, pirma, egzistuoja kažkoks bendruomeninis, taigi – bendrasis, gėris, ir, antra, mes ką ne ką apibrėžto apie tą bendrąjį gėrį galime pasakyti? Be abejo, taip ir yra. Tačiau šioje vietoje trečiosios tezės daugiau neaptarinėsime, nes didesnis aiškumas dėl bendrojo gėrio gali būti įgytas pirmiau išanalizavus antrąją tezę.

Teisių ir laisvių subjektas – individas, o bendrasis gėris – fikcija?

Žodis „individas“ nėra žodžio „asmuo“ arba „žmogus“ sinonimas. Individo sąvoka turi specifinį turinį: individas yra suprantamas kaip žmogus, kuris, siekdamas savanaudiškų tikslų, visomis prieinamomis priemonėmis grumiasi dėl ribotų išteklių. Mintis, kad žmonės yra individai, yra modernios politinės filosofijos konstravimo ir modernios valstybės praktinio kūrimo išeities taškas. Verta prisiminti, kokio pobūdžio teorijos sukonstruojamos atsispyrus nuo tokio išeities taško.

Prielaida, kad žmonės yra individai, veda prie prigimtinės būklės koncepcijos. Prigimtinėje būklėje vykstantis „visų karas su visais“, kuriame žmonės turėtų susinaikinti. Nuo tokio likimo žmones išgelbstinti valstybė, įvedanti taiką ir bendro gyvenimo taisykles. Tokios valstybės atsiradimas reiškiąs perėjimą į civilizuotą arba pilietinę būklę. 

Valstybėje individų santykiai organizuojami ir tvarkomi dviem skirtingais ir sunkiai suderinamais būdais, todėl galima sakyti, kad perėjus į pilietinę būklę atsirandančios dvi bendruomenės arba visuomenės.  Pirmoji – pilietinė visuomenė, kuriai būdinga iš prigimtinės būklės paveldėta konkurencija ir kova dėl ribotų išteklių. Tai esąs egoistiškų individų, siekiančių grynai privačių tikslų, sambūris. Nuo prigimtinės būklės pilietinė visuomenė esanti skirtinga tuo, kad joje konkurencija ir kova dėl išteklių vyksta pagal visiems galiojančias aiškias taisykles, kitaip tariant, ją grindžia sąžiningos konkurencijos principas.

Pilietinei visuomenei nuolat gresiantis pavojus pereiti prie konkurencijos ir kovos be taisyklių, t. y. grįžti į prigimtinę būklę. Tokios baigties pilietinė visuomenė galinti išvengti, jeigu sugeba tapti visiškai kitokio pobūdžio dariniu – politine visuomene, sugebančia prižiūrėti, kad pilietinės visuomenės nariai bent minimaliai laikysis visiems galiojančių taisyklių. Politinė visuomenė esanti būtina pilietinės visuomenės atsiradimo ir egzistavimo sąlyga. Kadangi pilietinę ir politinę visuomenę grindžiantys principai yra skirtingi, individai jose dalyvauja dėl visiškai skirtingų paskatų. Pilietinėje visuomenėje individai telkiasi į sambūrius tam, kad patenkintų tik jiems svarbius interesus. Į politinėje visuomenę įsitraukia laisvu apsisprendimu įsipareigodami bendrajam interesui ir tuo pačiu atsisakydami siekti bent dalies savo norų įgyvendinimo, pirmiausia – noro kuo labiau padidinti savo išteklius. (Plačiau apie pilietinės ir politinės visuomenės sąvokas ir jų pritaikymą Lietuvos realijoms)

Šis trumpas moderniosios politinės filosofijos svarbių bruožų prisiminimas leidžia įvertinti filosofės požiūrį į bendrąjį gėrį. Nida Vasiliauskaitė teigia, kad „bendras gėris“ prasmingas tik kaip individų gėrių suma“, kitaip tariant, bendrasis gėris neegzistuoja. Panašu, kad yra ne taip, nes individai turi tam tikrą minimalų bendrąjį interesą – tai, kad pilietinėje visuomenėje nebūtų sistemingai pažeidinėjamas sąžiningos konkurencijos principas. Nėra pagrindo  tokio bendrojo intereso užtikrinimą nelaikyti gėriu arba laikyti privačiu gėriu. Tai reiškia, kad antroji tezė prieštarauja trečiojoje tezėje formuluojamam bendrojo gėrio egzistavimo neigimui.

Galbūt, Nida Vasiliauskaitė sutiktų, kad bendrasis gėris egzistuoja kaip individų minimalus bendrasis interesas, bet neigtų, kad egzistuoja pozityviai apibrėžiamas bendrasis gėris. Tokia pozicija iš karto kelia įtarimą, nes, kaip minėta, pilietinės visuomenės atsiradimo ir egzistavimo sąlyga yra politinė visuomenė. Ar nebus taip, kad politinės visuomenės nariai įsipareigoja pozityviai suprantamam bendrajam gėriui? Be abejo, taip ir yra, ir tai išaiškėja ėmus analizuoti filosofės trečiojoje tezėje išsakytą bendrojo gėrio nepažinumą.

Bendrasis gėris nepažinus?

Nida Vasiliauskaitė formuluoja retorinį klausimą „kokiu būdu žinome jo [bendrojo gėrio] turinį“? Šį retorinį klausimą papildo dar keliais retoriniais klausimais: „kas konkrečiai sudaro „bendrąjį gėrį“? kieno neapskundžiamu balsavimu ar sprendimu? kam jis geras [...]? kam bendras [...]?“ Šie retoriniai klausimai implikuoja, kad bendrojo gėrio samprata yra labai kebli ir iš esmės neišsprendžiama filosofinė problema, su kuria susidūrus belieka priimti skeptinę nuostatą – nežinome, nesužinosime, žinoti negalime.

Tačiau pasigilinę į bendrojo gėrio klausimą  netrunkame pamatyti, kad aiškumo čia kur kas daugiau, negu nori pripažinti filosofė. Klasikinėje politinėje filosofijoje iš esmės vieningai valstybės tikslu  buvo laikomas bendrasis gėris. Kaip pavyzdžius galima paminėti tokius iškilius veikalus, kaip Platono Valstybę, Aristotelio Politiką, Cicerono Įstatymus ir Apie respubliką, Tomo Akviniečio Teologijos sumą. Šis požiūris nebuvo  svetimas ir moderniajai politinei filosofijai. Užtenka prisiminti Loko Du traktatus apie valdžią arba Ruso Visuomenės sutartį. Šie autoriai nelaikė bendrojo gėrio nepažiniu. Ar nevertėtų, užuot įtaigavus skaitytoją retoriniais klausimais, susipažinti su filosofų koncepcijomis ir jas įvertinti?

Svarbūs dalykai netrunka paaiškėti net nesileidžiant į gilius filosofinius apmąstymus arba filosofų veikalų studijas. Nidai Vasiliauskaitei, kaip ir kiekvienam filosofui, turėtų būti brangi Antika – epocha, kai buvo padėti Vakarų civilizacijos pamatai ir buvo sukurta klasikinė filosofija. Nereikia būti dideliu Antikos istorijos žinovu, kad pastebėtum, jog bendrasis gėris yra viena centrinių šios epochos politinio mąstymo sampratų. Būtų tikrai keista, jei Graikijos ir Romos politikams bei piliečiams ši samprata būtų buvusi tiek pat mįslinga, kaip Nidai Vasiliauskaitei. Pažymėtina ir tai, kad klasikinė politinė filosofija iš esmės yra Antikos epochos politinių realijų ir politinio diskurso filosofinis apmąstymas.

Pabandykime pasitelkti savo istorinę vaizduotę ir pasiaiškinti, kaip to meto žmogus galėjo suprasti bendrąjį gėrį. Idant klausimą galėtume aptarti kuo paprastesniu ir grynesniu pavidalu, prisiminkime Senovės Graikijai būdingą kolonizacijos reiškinį: miestai-valstybės (poliai) išsiųsdavo gyventojų perteklių į užjūrius steigti naujų polių. Įsivaizduokime, kad vienoje tokioje ekspedicijoje dalyvauja jaunuolis tinkamu šiai misijai vardu Agatarchas. Šis jaunuolis su būriu panašių į jį sulipa į laivus, nuplaukia į iš anksto numatytą vietą, aplamdo vietinio barbarų karaliuko kariauną, ant kalno pastato tvirtovę, išsidalina aplinkui esančius laukus, paaukoja tėvynės dievams, ir štai – naujasis polis įsteigtas. Agatarchas yra naujojo polio pilietis ir jo buvimas piliečiu pasireiškia trimis svarbiausiais būdais: vieta karinėje rikiuotėje, žemės sklypu jo nuosavybėje ir balsu tautos susirinkime. Agatarchas nėra filosofas, o filosofija dar nėra net išgalvota. Apie politiką jis mąsto pasitelkdamas kelias polio realijas nusakančias sampratas. Tai yra sampratos, kurias mums gali perteikti terminai „pilietis“, „politinė tauta“, „respublika“, „politinė laisvė“. Trumpai juos paaiškinsime. Pilietis yra ne šiaip valstybės gyventojas, bet narys specifinio kolektyvinio subjekto – politinės tautos, t. y. žmonių bendrijos, kuri valdo save pasitelkdama savo pačios išleistus įstatymus. Respublika yra valstybė, kuri priklauso politinei tautai, erdvė, kurioje politinė tauta ir jos nariai realizuoja savo politinę laisvę. Politinė laisvė yra būsena, kai jokia galybė negali politinės tautos ir piliečio atžvilgiu priimti savavališkų sprendimų.  Agatarchas ne itin aukštai vertina savo kaimynus barbarus: jie panašūs į vergus, nes pas juos  nėra nei piliečių, nei respublikos, nei politinės laisvės.

Mąstymas šių sampratų pagalba tiesiog verčia pasitelkti dar vieną – bendrojo gėrio sampratą. Agatarchui  nekyla didelių sunkumų įsivaizduoti, kas tai galėtų būti. Bendrasis gėris yra politinės tautos gėris, toks gėris, kuriuo disponuoja ne atskiri žmonės, bet politinė tauta kaip kolektyvinis subjektas. Bendriausia bendrojo gėrio apraiška yra respublika, o mažiau bendros apraiškos yra piliečių bendrabūvio taisykles nustatantys įstatymai, protėvių papročiai, religija, piliečių dorybingumas, politinė laisvė, saugumas, teisingumas. Beje, atkreipkime dėmesį į lotynišką išsireiškimą res publica, kuriuo savo polį vadino romėnai. Jis reiškia „bendras reikalas“ ir jame slypi akivaizdi nuoroda į bendrąjį gėrį.

Agatarchas ir jo bendrapiliečiai bendrąjį gėrį iškelia aukščiau asmeninio gėrio, tokio kaip turtas ir komfortas, ir taip daro dėl visiems jiems puikiai suprantamos priežasties: tinkamas pasirūpinimas bendruoju gėriu yra piliečių asmeninio gėrio užtikrinimo sąlyga. Negebėjimas pasirūpinti bendruoju gėriu gresia valstybei nuosmukiu, vidiniais konfliktais, išorės priešų agresija, o visa tai piliečiams gali baigtis vergija arba žūtimi.

Polis nėra moderni valstybė ir Agatarchas nėra individas, tačiau esminiai ikimodernaus mąstymo apie bendrąjį gėrį momentai moderniai valstybei galioja lygiai taip pat, kaip jie galiojo poliui:  gera bendrojo gėrio būklė lygiai taip pat tebėra piliečių asmeninio gėrio užtikrinimo sąlyga, o tokie dalykai kaip  saugumas, teisingumas, politinė laisvė, piliečių dorybingumas lygiai taip pat tebėra ne kas kita, o bendrojo gėrio apraiškos. Tada kodėl šiuolaikiniam žmogui, net filosofui, bendrasis gėris atrodo tokia neaiški samprata? Gal ne sampratos filosofinis keblumas, o miesčionio (biurgerio, buržua) ribotumas ir ideologinis angažuotumas trukdo suprasti, kas yra bendrasis gėris?

Tęsinys antroje dalyje



Susiję

Skaitiniai 553967508617305122

Rašyti komentarą

  1. " Gal ne sampratos filosofinis keblumas, o miesčionio (biurgerio, buržua) ribotumas ir ideologinis angažuotumas trukdo suprasti, kas yra bendrasis gėris?" - variantas. Arba buvusio totalitarizmo/kolektyvizmo (neomarksizmo) adepto, taip ir nepripažinusio, kad klydo, šokimas į kitą kraštutinumą - liberalizmą/individualizmą, prisižiūrėjus kokių nors džordanų pytersonų "įžvalgų". Tik spėju.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2021-10-02 00:56

    Papildomi apmąstymai
    ▫ Nauja masinė partija? Nida Vasiliauskaitė „Neredaguota“ laidoje
    - tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/nauja-masine-partija-nida-vasiliauskaite
    - youtube.com/watch?v=T9FGP3bfQu8

    ▫ Kas su mumis negerai, kad 31-ais nepriklausomybės metais atkurta Helsinkio grupė? Pokalbis su dr. Rasa Čepaitiene
    - tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/kas-su-mumis-negerai-kad-31-ais-nepriklausomybes-metais-atkurta-helsinkio-g
    - youtube.com/watch?v=X_FUi9lyQl4

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2021-10-02 10:24

    uja tą Vasiliauskaitę visa dvaro svita su riebiai šeriama šunide tai dar šitas prisideda su savo intelektualine tryda...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2021-10-02 18:02

      Išklausykime jos
      - alkas.lt/2021/10/02/is-savo-varpines-izengiame-i-totalios-kontroles-era/#comment-358354

      Panaikinti
  4. Anonimiškas2021-10-02 11:30

    Ar tik nuo kitko neteks gintis? -
    Lietuvai paskelbtas karas ne tik pasienyje: gali imtis arešto orderių žymiems lietuviams už „baltarusių genocidą“
    - delfi.lt/news/daily/lithuania/lietuvai-paskelbtas-karas-ne-tik-pasienyje-gali-imtis-aresto-orderiu-zymiems-lietuviams-uz-baltarusiu-genocida.d?id=88325845


    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2021-10-02 17:57

    O skaitėte? Jis prisijungs (ar jį KGBynas panaudos) sustiprinti kovos su Holokausto vykdytojais pajėgas. Bus poniai Fainai pastiprinimas?
    Pasak straipsnio, jis teigia jau surinkęs medžiagą, kaip lietuviai(!!!) kaimus naikino, baltarusius žudė ir pan. Čia jis turi galvoje Kaniūkus, Rainius ir kt. ,,banditų litofcų" sudegintus ir išžudytus ,,baltarusių" kaimus? :( Betgi baltarusė p. Brancovskaja ir gyva, ir prezidentės apdovanota bei glėbesčiuota! O kitiems dar gyviems Kremlius gal ligi šiol personalines pensijas moka?

    AtsakytiPanaikinti
  6. Kaip nemoka intelektinis lietuvių elitas vienas kitam pagelbėti, kurti kartu ir pagaliau prisidėti formuluojant tezes, neprieštaraujančias viena kitai. Nejaugi taip svarbu pabrėžti save asmeniškai kepant straipsnius? Nors, kita vertus, gal bandyta kalbėtis dėl formuluočių, nesutarta ir...belieka straipsniu prieštarauti...Tikėkimės, kad intelektualai draugiškai susitars dėl tezių.

    AtsakytiPanaikinti
  7. Nepriimtinas straipsnio moralizuojamasis tonas. Pvz.: ,,Nidai Vasiliauskaitei, kaip ir kiekvienam filosofui, turėtų būti brangi Antika – epocha, kai buvo padėti Vakarų civilizacijos pamatai" arba ,,Būtų tikrai keista, jei Graikijos ir Romos politikams bei piliečiams ši samprata būtų buvusi tiek pat mįslinga, kaip Nidai Vasiliauskaitei".

    AtsakytiPanaikinti
  8. Kaip matyti, Nacionalinis Susivienijimas prašyte prašosi, kad sisteminiai, kuriuos anksčiau Nacionalinis Susivienijimas kritikuodavo, dabar priimtų NS į Seimą. Iš pradžių Sinica bandė nuteikti žmones prieš Lietuvos Šeimų Sąjūdį, o dabar - kitas skaldymo ir pjudymo instrumentas. Šiaipjau L. Šopausko išsakyta kritika N. Vaisliauskaitei - toli gražu ne be silpnų vietų, bet šiuo momentu svarbiausias dalykas yra ne netgi tai, kad galima papildyti ir N. Vasiliauskaitę ir tuo labiau paneigti L. Šopauską - esmė ta, kad toks viešas neigimas yra beatgimstančių Lietuvos patriotinių jėgų skaldymas, ir Nacionalinis Susivienijimas negali to nesuprasti.
    Nacionaliniam Susivienijimui galima pasakyti taip: nelaikykite savęs nepakeičiamais ir nemanykite, kad tik vienas Radžvilas myli Lietuvą ir tik jis vienas žino, ko jai reikia. Ppaprasčiau kalbant - nelaikykite savęs protingesniais už kitus ir nemanykite, kad dabar jau esate kokia nors valdžia. Ir įsidėkite sau į gavlą, kad kiti viską mato ne blogiau, o neretai ir geriau už jus.
    O jeigu ir toliau užsiimsite Lietuvos patriotinių jėgų skaldymu ir pjudymu - Nacionalinį Susivienijimą teks nurašyti kaip vilčių nepateisinusį projektą.
    P.S. Jei neklystu, L. Šopauskas sovietmečiu studijavo St. Peterburge.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nei čia kas nuteikinėja kažką, nei skaldo. Iš kur jūs tai traukiat?

      Panaikinti
    2. > Sėlis 2021-10-03 14:15

      https://infa.lt/63424/atviras-laiskas-politinei-partijai-nacionalinis-susivienijimas

      Panaikinti
    3. „Jei neklystu, L. Š. sovietmečiu studijavo St. Peterburge.“

      Sovietmečiu tas miestas vadinosi St. Leningradas :)

      Panaikinti
    4. > Hm 2021-10-03 20:54

      Tataigi. O ten imdavo labai ne bet ką.

      Panaikinti
    5. Anonimiškas2021-10-03 23:04

      Gimė 1971-ais. Tikrai sovietmečiu? Jis baigė logiką - nežinau mažiau ideologizuoto mokslo.

      Panaikinti
    6. > Anonimiškas 2021-10-03 23:04

      Tuo laiku sovietmetis dar buvo neišnykęs ir Lietuvoje - tai kas, kad formaliai jau buvome laisvi - o Rusijoje sovietmetis tuomet dar buvo anei kiek nesibaigęs.

      Panaikinti
    7. > Anonimiškas 2021-10-03 23:04

      Nežinote mažiau ideologizuoto mokslo už logiką? Aš žinau: medicina ir kulinarija. Visi nori būti sveiki ir visi nori valgyti.

      Panaikinti
    8. Medicina? Rimtai? Pamiršote, kad sovietmečiu medicinos vardu režimui nepritariantieji būdavo "pakrikštijami" psichiniais ligoniais, kad jau kelis dešimtmečius medicinos vardu "normalizuojami" visokie nenormalumai - galų gale kad Vakarų vertimas šiaurės korėjomis IRGI vykdomas medicinos vardu?
      Na, o linkusiems garbinti N. Vasiliauskaitę priminsiu, kad ši buvusi kairiųjų radikalų grupuotės NK95 (aha, tos pačios, kuri ir už radikalų feminizmą, ir už "vaivorykštizmą", ir iš Tautiškos Giesmė bei Trispalvės tyčiojosi) narė (ir nė kiek dėl to nesigailinti) yra tiek už "partnerystes", tiek už imigraciją - ir "netaupydama" klijuoja "ultraradikaliū dešiniūjū", "racistū", "hamafuobū", "ksinafuobū" ir kitas leftistinių radikalų taip mėgstamas etiketes. Palyginimui - kokiai ideologinei stovyklai priskirtumėte veikėją, postringaujantį apie "buržuazinius nacionalistus", "klerikalinius reakcionierius", "juodaskvernius", "miškinius-banditus" ir pan.?
      P.S. Šioks toks priminimas (ir, beje, to priminimo nebūtų, jeigu dabartinė jos pozicija tos šutvės atžvilgiu nebūtų "viskas ten gerai buvo!"): https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/e-wittig-marcinkeviciute-naujoji-seno-sukirpimo-kaire-arba-siaudine-tolerancija-neapykantos-fone.d?id=41483811 ;)

      Panaikinti
    9. Tai, kas daroma prisidengiant sąvoka ,,medicina'', ne visada yra medicina. NS taktiniu požiūriu turi daryti kitaip: jeigu iš tikrųjų Vasiliauskaitė yra tokia, kaip sakote, iš pradžių klokite įrodymus, kodėl jai nepritariate ir su ja nenorite vienytis. Laiku identifikuoti Trojos arklius irgi yra labai svarbu.

      Panaikinti
    10. "Tai, kas daroma prisidengiant sąvoka ,,medicina'', ne visada yra medicina." - Tas taip (ir tada įdomu pasvarstyti, kiek visokios PSO atstovauja medicinai), bet buvo klausimas, ar medicina gali būti ideologizuota, ar ne - ir atsakymas į jį kaip ir akivaizdus, ar ne?
      Dėl N. Vasiliauskaitės kaip "Trojos arklio" (kas turbūt reikštų, kad ji "pakišta" sistemos) - nemanau. Pirmiausia, ji, panašu, tikrai nuoširdžiai piktinasi "pišizmu" ir skelia "revoliucinio įkarščio" įkvėptas kalbas "prieš valdžią". Antra, ji praktiškai neslepia savo pažiūrų, tad apsimetinėjimu irgi nelabai apkaltinsi. Problema čia, manau, ne tiek joje, kiek požiūryje į ją: dalis publikos (ypač įspūdžiams jautrios ir į emocijas greitai pulti linkusios moterėlės) mato joje praktiškai Žaną Arkietę - mesiją ir kankinę viename asmenyje (įspūdį dar labiau sustiprina sistemos "nemeilė" jai). Jau nesyk komentaruose teko matyti tokius išsireiškimus, kaip "mūsų Nida". Sprendžiant pagal tai, kad ji, panašu, rimtai galvoja apie savo asmeninės partijos kūrimą (įdomu, iš ko ji burs savo "aktyvą" - radikalių feminisčių? Savo draugelių iš ex-NK95?), ji ir pati tokiu savo vaidmeniu patikėjo. Blogai, kad, apakinti asmens garbinimo, daug kas nesigilina į IDĖJAS, kurias tas asmuo atstovauja, ir dėl VIENO klausimo nekramtę ryja visą "paketą". Tarkim, įvyksta stebuklas, N. Vasiliauskaitė ir Ko. triuškinančiai laimi rinkimus ir pradeda įgyvendinti savo tikslus. Įdomu, kuriai daliai iš besimeldžiančių "mūsų Nidai" tai patiktų? ;)
      Dėl to šiuo (skirtingai, negu LŠS) atveju, manau, kad gerai, jog tokie tekstai skelbiami, nes juose nagrinėjama IDEOLOGINĖ PLATFORMA, o ne pati asmenybė, o žmonėms žinoti, kokią IDEOLOGIJĄ jie ketina remti, yra būtina, manyčiau. Priešingu atveju bus taip, kaip su didžiais patriotais ir tikinčiaisiais save laikančiais fanatiškais Landsbergio-senojo gerbėjais, visomis keturiomis einančiais balsuoti už agresyviai antitautinę ir antikrikščionišką ideologiją atstovaujančią Anūko partiją.

      Panaikinti
  9. Nida Vasiliauskaitė yra tapusi jėga, su kuria reikia vienytis, o ne burblenti prieš ją. Maža ką koks Hobsas sakė. Hobsas toli, o šaunioji Nida yra čia. Nupušusios šimonko-armonkės irgi yra čia, ir kol nagrinėsim Hobso raštus, jos mums vis labiau verš kilpą. Realizmo daugiau reikia, vyrai.

    AtsakytiPanaikinti
  10. Anonimiškas2021-10-03 21:13

    Nidos kuriama partija - "Laisvės" partija Nr. 2 (atmetus vakcinas). Sakote, reikia vienytis? Liberalų dar mažai?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. NS klaida - niekada nereikia skubėti šnekėti. Yra toks anekdotas, kai žmogus paslydo ant banano žievės būdamas dangoraižio sotogo aikštelėje ir ėmė kristi žemyn. 80-ame aukšte pagauna jį už kalnieriaus toks nemažas: ,,Ar taip darai?'' Ne;aimė;is; ,,Neeeee!'' ,,Nu ir krisk'' - ir dikis numetė nabagą žemyn. 50-ame aukšte nabagą pagauna kitas: ,,O taip darai?'' ,,Neee!..'' - atsako nelaimėlis/ ,,u ir krisk'' - ir paleidžia jį kristi. 30-ame aukšte pagauna trečias, ir nabagas nei neklaustas šaukia: ,,Ir taip darau, ir taip darau!...'' ,,O tu bjaurybe, tfu, galvojau kad doras žmogus, po galų tave!'' - ir numetė nelaimėlį žemyn. Moralas: niekada nereikia skubėti šnekėti. Jeigu NS nenori vienytis su Vsuliauskaitęės grupuote - tegul nesivienija, tik nereikia garsiai apie tai triūbyti. Tegul atsikalbinėja kokiu mandagiu pretekstu ar panašiai, tik jokiu būdu nešūkauti apie tai garsiai. Šiuo metu svarbiausia - bet kokia pilietinė ir visuomeninė opozicija dabartinei diktatūrai. Po to bus galima atsirinkti, bet kai tik valdantieji mato bet kokius net ir mažiausius susiskaldymo ženklus, jiems tai tik į naudą. O suvienyti Lietuvos patriotines jėgas dabar yra svarbiausia, ir tuo privalo žsiimti pirmiausia tie, kurie save pozicionuoja kaip Lietuvos patriotus, o ar jie tikri patriotai, ar tik pasišaukėliai ir apsimetėliai - bus matyti palyginus jų žodžius su jų darbais.

      Panaikinti
    2. Pridėsiu: kai Nacionalinis Susivienijimas žygiavo su deglais Vasario 16-ąją, kai organizuosdavo sambūrius, kai garsiai žėrė kritiką valdžiai - va čia tai rimta! Va ką reikia daryti Nacionaliniam Susivienijimui ir toliau. Veiksmai, veiksmai ir dar kartą veiksmai. Idėjinė-politinė NS platforma yra pakankamai gera, dabar naujų koncepcijų pateikimą tikrai galima atifdėti bent jau dviems mėnesiams - iki kokios nors brangios ir žymios datos visiems lietuviams ir Lietuvos gyventojams. NS medžiaga susirinkti moka, formuoti koncepcijų kryptį moka, bet štai su praktika - nu nors tu ką, pripažinkite, kad tikrai prastai. O šiandien galima ir reikia rašyti ne tik apie genderizmo pavjous ir jau akivaizdžiai braškančią ES, bet ir apie praktines Lietuvos aktualijas - absurdus energetikoje, nekontroliuojamą stambiųjų prekybininkų siautėjimą, smulkaus ir vidutinio verslo mokestinės sistemos defektus - bent jau kas trečęia diena tikrai galima pateikti ką nors tokio, kad dauguma Lietuvos skaitytojų tikrai mes ir Delsiu, ir 15kap, ir Elertė ir bės skaityti ProPatria tinklalapio todėl, kad čia ras tai, ko dėl cenzūros negalės syusirasti kituose tinklalapiuose ir mainistream'inėje melasklaidoje. Prispiažinsiu, nei ž ką nesitikėjau kad Nacionalinis Susivienijimas taip apleis praktinius klausimus.

      Panaikinti
  11. Anonimiškas2021-10-03 23:26

    Manyčiau, dabar NS reiktų sukaupti dėmesį ir apskaičiuoti kiekvieną žingsnį ir žodį, taupyti kiekvieną valandą. Kad po būsimų rinkimų neliktume tyliai užkulisiuose straipsnius rašančia partija (nežiūrint, kad jie išskirtiniai, itin vertingi, tikrai šviečiantys tautą, kad labai reikėtų, kad Lietuva užsiaugintų kuo daugiau, ką domina ir kam įkandami būtent tokio lygio straipsniai!).
    Siūlyčiau apmąstyti besiklostančią situaciją: motiniškai švelnios Blinkevičiūtės partijos kopimą aukštyn, LŠS, savo partijas telkiančius Skvernelį ir Vasiliauskaitę. Nesvarbu - giriami ar keikiami, jie nebeišlips iš ekranų. NS trūksta matomumo, viešo veikimo.
    Mus mato tik tie, kas pajėgus tokio lygio straipsnius skaityti. Bet perskaitė, išjungė lempą ir užmigo? Skaitantys, mąstantys - labai reikalingas, bet per siauras šviesios piliečių dalies ratas, kad pajėgtų išsiveržti į pirmas linijas. Manyčiau, būtina apsižvalgyti ir apsijungti su bent pora papildomų organizacijų, turinčių patirtį, mokančių veikti ir veikiančių viešai ir girdimai. Tik jiems trūksta NS lygio ,,viršukalnės" - gal tai galėtų būti Nida bei tautininkai, gal šviesesni LŠS rato žmonės? Kad dvasinį veiksmą papildytų regimas praktinis, taip pat ir fizinis (mitingai, žygiai, įv. iniviatyvos) veiksmas? Didžioji dalis laukia pokyčių praktinėje šalies ir piliečių kasdienybėje.
    Parašiau spontaniškai, nežinau, ar kas nors aišku, tačiau bijau, kad be pokyčių NS ir toliau liks pogrindyje.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Parašėte neblogai, kad ir spontaniškai. Bet dabar kaip tik toks laikas, kai reikia veikti - iniciatyva dabar priklauso Lietuvos patriotinėms jėgoms ir būtina maksimaliai išnaudoti susidariusią situaciją. Yra momentų, kuomet reikia kantriai išlaukti, bet dabar - veiksmo laikas. Skoate ,,Mus mato tik tie, kas pajėgus tokio lygio straipsnius skaityti'' - o tokių skaitytojų yra ne tiek mažai, kaip galima pagalvoti - pažiūrėkite, kiek žmonių susirinko ir gegužės, ir rugpjūčio, ir rugsėjo mitinguose. Nesakykite ,,per siauras šviesos piliečių ratas'' - tas ratas yra labai nemažas, tik dabar centriniu judėjimu yra Lietuvos Šeimų Sąjūdis, nes jie puikiai supranta praktinių veiksmų reikalingumą, be to, yra puikiai organizuoti. Todėl NS gali siūlyti įvairius kompromisinius variantus - sakykime, NS gali kitiems patriotiniams judėjimams pasakyti - ,,mes imamės idėjinio konceptualaus Lietuvos atgimimo ir reformavimo formuluočių, o tie, kas gali ir turi resursų praktinei veiklai, tegul imasi veiksmų, mes prisidėsime kiek galėsime''. Ir tegul NS ne rašinėja paneigimu, o ieško racionaliųū galimybių pritaikyti savo intelektualinį bagažą praktiškai ar bent pasiūlyti kitiems tikrai svarbias ir reikalingas idėjas. Svarbiausia - neslopinti ir nekompromituoti patriotinių jėgų pateikiamų iniciatyvų, blogiausia - siekis tapti tiesos monumentais ant kitų judėjimų griuvėsių. Valdžia tai puikiausiai supranta, o jeigu matys patriotinių jėgų susivienijimą ir jų pozicijos pagrįstumą - šiaip NS straipsniuose turi būti detaliai įvardinti įstatymų, pirmiausia dabartinės valdžios daromi LR Konstitucijos pažeidimai - tada viskas į priekį pajudės žymiai efektyviau.

      Panaikinti

emo-but-icon

item