Vytautas Radžvilas. Visuomenės ir valdžios santykis kaip egzistencinė Lietuvos valstybės problema (I)

Nuoširdžiai dėkoju p. Rositai Garškaitei, be kurios iniciatyvos ir pastangų Vasario 15 d. Vilniaus mokytojų namuose Lietuvos Nepriklausomybė...


Nuoširdžiai dėkoju p. Rositai Garškaitei, be kurios iniciatyvos ir pastangų Vasario 15 d. Vilniaus mokytojų namuose Lietuvos Nepriklausomybės dienos proga skaitytas pranešimas greičiausiai niekada nebūtų tapęs šiuo Skaitytojo teismui pateikiamu tekstu.

Man iš tiesų didelė garbė ir malonumas šiandien pasidalinti kai kuriomis mintimis apie Lietuvos valstybės padėtį, jos perspektyvas. Džiugina ir tai, kad tai bendras „Pro Patria“ jaunimo sambūrio ir „Tiesos“ sambūrio renginys. Turbūt nėra prasmės čia esančiai auditorijai įrodinėti, kad Lietuvos Respublikos padėtis yra sunki, o dar tiksliau – prasta. Taip ją apibūdindamas turiu omenyje labai svarbų faktą, kad šiandien esame priversti spręsti ne įprastas problemas, su kuriomis susiduria visos pasaulio valstybės. Mums iškylančių problemų pobūdis ir mastas toks, kad tenka kelti klausimą: kiek dar ilgai turėsime galimybę švęsti tokias šventes iš tiesų laisvai nepriklausomoje savo šalyje?

Pasisakymo temą įkvėpė labai paprasta ir praktiška įžvalga: daugybei Lietuvos piliečių sunki, o tiksliau – kritiška, prie savaiminio suirimo ir žlugimo ribos esančios valstybės padėtis kelia nerimą ir norą ją keisti. Tačiau visiškai akivaizdu yra ir tai, kad per dvi dešimtis metų pastangos sutvirtinti valstybės pamatus nedavė jokių apčiuopiamų rezultatų. Vadinasi, tenka svarstyti, kodėl taip yra. Galima daug ir ilgai kalbėti apie tautinio ir pilietinio sąmoningumo stoką, nesugebėjimą susitelkti ir kartu dirbti, siekti didesnių tikslų ir panašiai. Tačiau galbūt atėjo metas ir verta pažvelgti į šio bejėgiškumo priežastis šiek tiek kitokiu žvilgsniu. Šios dienos pasisakymas grindžiamas prielaida, kad esame įstrigę ir įkalinti valdymo sistemoje, kuri jau dvidešimt metų nepaprastai veiksmingai paralyžiuoja visas pastangas ištrūkti iš dabartinės keblios padėties. Tad tolesni pasvarstymai laikytini mėginimu nors iš dalies aptarti ir atskleisti dabartinio valstybės valdymo mechanizmo pagrindinius principus, kurie leidžia jam sėkmingai veikti ir paversti šalies gyventojus valdančiųjų savivalei nepajėgiančia pasipriešinti, neorganizuota pavergtų valdinių bendruomene.

Gyvename modernioje valstybėje, kuri apskritai nėra natūralus žmonių kūrinys. Kitaip negu antikos ir viduramžių politijos, moderni valstybė yra ypatingas mechanizmas arba, kitaip sakant, dirbtinė mašina. Ji sukonstruota vadovaujantis principais, kuriuos jau prieš keletą šimtmečių apmąstė ir atskleidė modernioji politinė filosofija. Šie principai buvo sėkmingai įgyvendinti praktiškai ir šiandien grindžia mūsų politinę būtį. Modernios valstybės sampratos ir praktinio jos konstravimo išeities taškas yra paprasta mintis, kad žmonės gali būti suvokiami ir laikomi abstrakčiais individais – būtybėmis, kurių svarbiausias tikslas yra visomis įmanomomis priemonėmis grumtis dėl ribotų išteklių. Todėl modernioje politinėje teorijoje kalbama apie hipotetinę prigimtinę būklę, kurioje vyksta visų karas su visais. Tad šioje būklėje esančios žmonių bendrijos bekariaudamos tarpusavyje iš principo galiausiai turėtų susinaikinti. Nuo tokios lemties jas gali išgelbėti tik valstybė, nes ji vienintelė geba laiduoti bent jau sąlygišką bendruomenės vidaus gyvenimo tvarką ir jos narių taikų sambūvį.

Tokia valstybė atsiranda tada, kai pereinama į civilizuotą, arba vadinamąją pilietinę būklę. Tačiau pastaroji sąvoka yra dviprasmiška ir potencialiai klaidinanti, nes lengvai sukuria gerokai suprastintą ir iškreiptą paties perėjimo į minėtą būklę vaizdą. Kone savaime randasi įspūdis, kad pereidami į pilietinę būklę žmonės tiesiog „civilizuojasi“ ir visais atžvilgiais „sužmogėja“ sukurdami, kaip įprasta sakyti, pilietinę visuomenę. Iš tikrųjų modernios politinės teorijos postuluojamas perėjimas iš prigimtinės į civilizuotą pilietinę bendriją yra gerokai sudėtingesnis ir sunkesnis nei atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Mat tokia bendrija išsiskleidžia ne viengubu judesiu kaip vientisas darinys, bet iš karto organizuojasi dviejose iš esmės skirtingose ir, kaip pamatysime vėliau, nelengvai sujungiamose ir sutaikomose struktūrinėse plotmėse.

Randantis civilizuotoms žmonių bendrijoms, neretai gana lengvai, bet, deja, klaidingai tiesiog tapatinamoms su pilietinėmis visuomenėmis iš šitaip vadinamoms, iš tikrųjų atsiranda ne viena, o dvi visuomenės arba bendruomenės, įkūnijančios du „civilizuojamų“ ir „civilizuotais“ tampančių individų santykių organizavimo ir reguliavimo būdus. Pirmąją standartiškai vadinkime „pilietine visuomene“, kurios skiriamasis bruožas yra ypatingi jos narių santykiai: jiems būdinga iš prigimtinės būklės perimtos ir paveldėtos konkurencija bei kova dėl įvairiopų išteklių. Taigi šitaip organizuota konkurencinė pilietinė visuomenė iš esmės yra grynai privačių tikslų siekiančių egoistiškų individų sambūris. Nuo prigimtinėje būklėje esančių bendrijų jis skiriasi tik tuo, kad jame visų kova su visais vyksta pagal tam tikras aiškiai apibrėžtas taisykles. Tačiau tokiai visuomenei išlikti vien pačių taisyklių nepakanka. Individo troškimas laimėti konkurencijos karą pernelyg stiprus, kad nekiltų pagunda šias taisykles pažeisti arba ir visai jų nepaisyti.

Todėl pilietinės visuomenės nuolat tyko pavojus žlugti, tai yra panirti į konkurencinės anarchijos chaosą ir sugrįžti į prigimtinę būklę. Tokia tarpusavyje kariaujanti visuomenė gali išlikti tik tuo atveju, jeigu pajėgia būti savo pačios sargu ir išlikimo garantu. Tai reiškia, kad ji gali egzistuoti tik tuo pat metu būdama ir visai kito pobūdžio bei lygmens sambūriu, sugebančiu laiduoti, kad jo nariai bent minimaliai laikysis bendrų, visiems vienodai galiojančių konkurencinės kovos taisyklių. Būtent iš čia kyla prigimtinis moderniosios visuomenės dvilypumas. Ją iš tiesų sukuria dvigubas struktūrinantis judesys, ir tokia visuomenė išsiskleidžia ne tik kaip pilietinė, bet kartu ir kaip politinė visuomenė. Pastaroji yra absoliučiai būtina pilietinės visuomenės atsiradimo ir išlikimo sąlyga.


Pilietinė visuomenė yra savanaudiškų tikslų siekiančių individų, arba tiesiog biurgerių, konkurencinės kovos arena, kurią struktūrina vadinamasis sąžiningos konkurencijos principas. Politinę visuomenę grindžia bendras jai priklausančių individų tikslas išsaugoti pamatinę visos bendruomenės egzistavimo sąlygą, todėl tokią bendruomenę struktūrinantis principas yra savotiškas jos narių solidarumas. Jo išraiška yra atskira ir savita politinės visuomenės organizacijos forma – modernioji valstybė. Kiek individai pajėgia susieti save su valstybe, tiek jie nebėra tik biurgeriai, bet tampa piliečiais griežta šio žodžio prasme – valstybės kaip politinės bendrijos nariais. Pilietinės visuomenės ir valstybės sąveikos ir santykio klausimas jau keli šimtmečiai yra svarbiausia, bet ir sunkiausiai sprendžiama moderniosios politinės teorijos ir praktikos dilema, spėjusi ne kartą tapti didžiulių modernybės epochos sukrėtimų ir net tragedijų šaltiniu.

Viena vertus, pilietinė ir politinė visuomenės yra du neatskiriamai susijusios ir viena kitą papildančios modernios visuomenės organizacijos formos. Antra vertus, jos yra visiškai skirtingos ir sunkiai suderinamos tos visuomenės egzistavimo plotmės. Šiuolaikinės visuomenės organizacijos ir funkcionavimo būdą bei režimą pavadinę senovišku apibendrinančiu vardu politija galėtume pasakyti, kad moderniosios politikos nuo pat savo atsiradimo yra pasmerktos nuolatos spręsti titanišką uždavinį. Jos gali išlikti ir normaliai gyvuoti tik tiek, kiek pajėgia suderinti ir sutaikyti du juos vienodai grindžiančius, bet kartu vienas kitą neigiančius – konkurencijos ir solidarumo – organizacinius principus. Kitaip sakant, konkrečios politijos veidas lemiamai priklauso nuo jos sugebėjimo vykusiai išspręsti pilietinės viusomenės ir valstybės santykio klausimą.


Moderniųjų laikų istorija negailestingai atskleidė, kad tinkamai jį išspręsti pavyksta anaiptol ne visoms politijoms, nes tai padaryti trukdo daugybė veiksnių, o pirmiausia – politinės visuomenės, taigi ir valstybės, pamatus nuolat besikėsinantis išplauti pilietinės visuomnės, arba, kalbant paprasčiau, biurgeriškasis pradas. Kaip minėta, išsiskleidusios politinės visuomenės organizacijos forma yra valstybė, kuri turi būti valdoma, tad natūraliai reikalauja valdžios. Tačiau valdžia pati savaime taip pat yra arba lengvai tampa vienu iš resursų, dėl kurio kovoja pilietinės visuomenės nariai. Taip įvyksta tais atvejais, kai pilietinės visuomenės pradas ir jame glūdinti individų arba jų grupių kovos dėl išteklių logika užgožia ir nustelbia politinės visuomenės pradą ir šią visuomenę konstituojantį pagarbos bendrajam interesui ar bent jau minimalios atožvalgos į jį principą.

Atrodo, kaip tik čia glūdi pamatinės ir niekada visiškai neįveikiamos įtampos tarp pilietinės ir politinės visuomenių gelminis šaltinis. Tam tikromis sąlygomis politinę visuomenę, arba valstybę, tiesiogine šio žodžio prasme gali „praryti“ dėl valdžios kaip resurso beatodairiškai kovojanti pilietinė visuomenė. Kai noras ir gebėjimas laikytis politinės visuomenės sambūvio principų, arba bendrų „žaidimo taisyklių“ smarkiai sumenksta ar net visai išnyksta, prasideda modernios visuomenės slinktis antrinės, arba jau „civilizuotos“ prigimtinės būklės – anarchijos link. Tokių XX a. valstybių kaip Rusija ir Vokietija patirtis aiškiai atskleidė šitokios slinkties kryptį: tai, ką galima pavadinti pilietinės visuomenės hipertrofija politinės bendruomenės arba valstybės sąskaita, išpurena dirvą visiškai naujam, pasaulio istorijoje precedento neturėjusiam žmonių valdymo tipui – totalitariniam valdymui. Toks valdymas randasi tada, kai pilietinės anarchijos sąlygomis kuri nors pilietinės visuomenės grupė perima į savo rankas valstybės aparatą ir tampa valdžia, visos kitos grupės nugrūdamos į pogrindį. Atsiranda visagalė valstybė, kurioje tariamai supolitinamas visas viešasis, taip pat dideliu mastu ir privatus piliečių gyvenimas.

Apibūdinimas „tariamai“ šiame kontekste laikytinas nuoroda, kad šis supolitinimas yra tik menamas, nes totalitarinė valstybė apskritai nėra „politinė“ klasikine šio žodžio prasme. Tokia ji negali būti dėl pačios savo prigimties. Skiriamasis politiškumo ir politinės tvarkos bruožas yra gebėjimas reprezentuoti bendrąjį visuomenės, tai yra visų piliečių interesą, net jeigu šis interesas būtų suvokiamas ne kaip pozityviai apibrėžiamas ir įvardijamas bendrasis jų gėris, kokiu jis buvo laikomas antikoje ir viduramžiais, o „moderniai“, taigi minimalistiškai – tik kaip siekis įtvirtinti visiems priimtinas konkurencinės kovos taisykles ir priversti šių žaidimo taisyklių laikytis visus bendruomenės narius. Totalitarinis valdymas yra tarsi politinis būtent todėl, kad jam trūksta šio pamatinio politiškumo bruožo. Savo pagrindu ir giliausia esme jis yra pilietinis valdymas, kuriam esant valdžią kokiu nors būdu įgijusi pilietinės visuomenės grupė ją uzurpuoja ir pradeda ja piktnaudžiauti totalizuodama savo dalinį interesą ir valią – paskelbdama jį bendruoju interesu ir smurtu priversdama visuomenę priimti jos primestas žaidimo taisykles bei jų laikytis. Tariamai politinis valdymas imituoja reprezentuojąs bendrąjį visuomenės interesą, todėl, kalbant madingu postmoderniosios filosofijos žargonu, jis yra tik tikros politinės tvarkos simuliakras.

Pamatinės reikšmės faktas, kad totalitarinio valdymo galimybė „užprogramuota“ pačios pilietinės visuomenės prigimtyje, skatina atsargiau ir kritiškiau pažvelgti į kai kuriuos įsitvirtinusius ir ideologinio mąstymo klišėmis spėjusius tapti vaizdinius apie totalitarinės valstybės ir pilietinės visuomenės santykį.




Susiję

Vytautas Radžvilas 5949540048332151385
item