Edvardas Čiuldė. Kas vienija ir skiria mus, lietuvius? (IV)

Buvau suplanavęs šį trumpų straipsnelių nurodyta tema mikrociklą užviršuoti papostringavimais apie žemę ar Žemę kaip labiausiai tinkamu temo...

Buvau suplanavęs šį trumpų straipsnelių nurodyta tema mikrociklą užviršuoti papostringavimais apie žemę ar Žemę kaip labiausiai tinkamu temos loginiam išplėtojimui baigiamuoju akordu. Kaip atrodo, toks galutinis loginis akcentas prašosi savaime, nes žemė, gimtoji žemė, šventoji mūsų žemelė, yra visus lietuvius tampriausiai apjungiantis, į visumą telkiantis vienybės pradas, o, iš kitos pusės, nedidelė paslaptis yra ir tai, kad žemė kaip ūkinės eksploatacijos objektas ir turtų šaltinis neretai tapdavo susipriešinimo ir nesantaikos židiniu, kai net brolis stodavo prieš brolį. Kita vertus, gyvename laikais, kai žmonių nuvarymas arba pasitraukimas nuo žemės vyksta taikiai, niekam pernelyg nesipriešinant, latifundijoms arba didžiulėms bendrovėms be didesnių ekscesų susemiant žemes į savo rankas, taigi ir žemės klausimas čia iškyla truputėlį kitu rakursu. Tarkime, kad stambus ūkis iš tiesų yra neabejotinai našesnė ūkininkavimo forma už kuitimąsi nedideliame sklype, kita vertus, tai neatleidžia mus nuo klausimo – kur dėtis žmogui, praradusiam žemę labiausiai fundamentalia to žodžio reikšme?

Apie žemę galime kalbėti fizine ir metafizine prasme, o laikmečio savitumą žymi tai, kad šios dvi plotmės mūsų laikais taip stipriai persidengia ir persipina tarpusavyje, kad tampa neatskiriamos viena nuo kitos. 

Štai toks Arkadijus Vinokuras, Lietuvoje liūdnai pagarsėjęs klajoklių tautos atstovas, su dideliu aplombu tvirtina, kad Lietuva be Europos Sąjungos teisyno jam būtų tik žemės gabalas... Kas be ko, žodis „gabalas“ čia yra ištariamas su kraštutinai niekinančia išvietės žargono intonacija, bandant įpiršti nuomonę, kad prasmingas „turinys“ tokioje neva atliekų duobėje yra tik ES teisynas. Tačiau ES teisynas, kaip nesunku įsivaizduoti, gali egzistuoti ir virtualioje erdvėje, ramiai kabėti taip pat ir visiškoje tuštumoje, o žmogui, išsaugojusiam lietuviško mentaliteto kryptingumą, gimtosios žemės gabalėlis yra savaiminė tikrovė ir galutinis atsparos taškas, ta vienintelė vieta, kur galiausiai pradygsta dangus.

Taigi ir užsimezgusį pokalbį apie žemę šįkart pasukime taip, kad turėtume galimybę naujai permąstyti mūsų dienų komjaunuolių, besivadinančių progresyvistais, atsakymą į klausimą – o koks yra jūsų godotinos pažangos kriterijus? Kaip matėme praeitą kartą, vadinamieji pažangiečiai visi kaip vienas sako tą patį, kad tokios pažangos kriterijus ir tiksliausias rodiklis yra galutinė pergalė kovoje už gėjų teises ir bet kokios pakraipos antisemitizmo užkardinimas (taip galiausiai yra pavadinamas judocentrizmo subkultūros įtvirtinimo užmačių tikras ar suvaidintas entuziazmas). Žinia, specifiškai Lietuvoje antisemitizmu dar yra vadinamas nesugebėjimas reikiamu lygiu išviešinti atgailos konvulsijų dėl kažkada žydus ištikusių nelaimių, taip pat tikrų ir netikrų skriaudų, o vyresnieji čia neretai perspėja jaunėlius, kad pavargę atgailauti nepadarys karjeros.

Nėra jokio reikalo dar kartą kalbėti apie seksualinių mažumų teisių klausimo skandalizacijos tikrąsias priežastis, toliau pokalbį bus galima pratęsti prisiminus bent tą anksčiau išplaukusią lakonišką išvadą, kad ten, kur seksualinių mažumų individų tarpusavio santykiai nėra kriminalizuojami, jokio kito pagrindo forsuoti vadinamąjį gėjų teisių klausimą nėra. Kita vertus, šiandien jau kyla neįtikėtina užduotis pamatyti susiklosčiusią keblią situaciją visa apimtimi, kai jau privalome, nori to, ar nenori, kelti valstybės ir tarpvalstybinių institucijų, taip pat atskirų ES valstybių vadovų kriminalinės atsakomybės klausimą dėl to, kad asmeniškai ar instituciškai tarpininkavo uždegant žalią šviesą homoseksualų propagandos įteisinimui bendrojo lavinimo mokyklose ar net vaikų darželiuose. Kad ir kaip iš pradžių keistai pasirodys, daug sakantis šiuo atveju yra antikos pavyzdys. 

Senovės Atėnuose berniukai nuo 7 metų pradėdavo lankyti gramatines klases, kur buvo mokoma skaitymo, rašymo, aritmetikos, muzikos, o nuo 12 – 13 metų jau mindavo takelius ir į vadinamąją palestrą, skirtą fiziniam lavinimui. Visoje senovės Graikijoje buvo išplitusios vadinamosios gimnasijos, kurias dažniausiai lankydavo 13 – 15 metų berniukai. Žinia, senovės Graikijoje skirtingais laikotarpiais atskiruose miestuose-valstybėse buvo ir kitokie pirminio augančios kartos mokymo ir lavinimo mokyklų tipai, tačiau išdrįskime pasakyti bent kartą garsiai tai, kad to meto Graikijos ankstyvojo lavinimo mokykla apskritai buvo apspista, kitaip nepasakysi, dėdžių-pederastų, skandinama žiauriai išbujojusios tarp to meto graikų pederastijos praktikos. Kai kurie tėvai, siekdami apginti savo vaikus nuo įkyraus priekabiavimo pakeliui į mokyklą, pristatydavo juos palydėti augalotus vergus, vadinamus pedagogais, t. y. vaikų vedžiotojais. Tačiau, nežiūrint statomų užtvarų, vaikai buvo viliojami meilikavimais, brangiomis dovanomis, papildant tokį verbavimą visuomeniniu įsipareigojimu vėliau pasirūpinti pirmųjų politine karjera.

Kaip jau ne kartą buvo sakyta, tokį politinių mainų tipą negailestingai išpeikė Sokratas, o krikščionybė kodifikavo kaip sunkią nuodėmę. Savo ruožtu, kaip atrodo, mūsų laikų pažangiečiai ir sofistai ES įtakinguose postuose pažangą suprantą kaip grįžimą į nuodėmingos įtampos kupiną praeitį, apeinant Sokratą ir nelygstamas krikščionybės ištaras.

Žinoma, homoseksualumas ir pederastija nėra visiškai tas pats. Tačiau galime daryti ir tokią prielaidą, kad masyviam homoseksualumo išplitimui senovės Graikijoje pasitarnavo kraštutinę ribą pasiekęs, masinį pobūdį įgijęs seksualinis vaikų išnaudojimas to meto mokyklose ir - atvirkščiai.

Kad kaip ten būtų, šiandien mums ne mažiau svarbu, kad bent pradinio ugdymo mokykla steigtųsi netoli namų, tėvų apžvelgiamoje teritorijoje, būtų laisva ir nepriklausoma nuo nešvankaus politikų kišimosi. Tačiau mūsų dienų Lietuvoje, sparčiai tuštėjant kaimams, nyksta vietos mokyklos arba, dar tiksliau būtų sakyti, naikinant, uždarant pradines vietos, t. y gimtosios žemės mokyklas, tuštėja kaimai nuo gyventojų, pradedančių savo ilgą, nebūtinai rajono centre užsibaigiančią išvykimo kelionę. O vis tik šį nykimo ir susinaikinimo procesą būtų galima staigiai stabdyti, toliau pakeičiant kryptį iš esmės, jeigu didieji žemių savininkai pradėtų suprasti paprasčiausią dalyką, kad dabar jau ne kas kitas, o būtent jie visų pirma privalo kurti ir palaikyti gyvenimo kaime infrastruktūrą, pradedant nuo pradinės mokyklos atgaivinimo ar naujos steigimo net ir tokiu atveju, kai mokinukų kaimelyje lieka tik keli, tarkime, du ar trys pradinio lavinimo amžiaus vaikai. Tokia yra tradicinė lendlordo pareiga. Įprasta kaštų ir naudos analizė čia netinka, kai kalbame apie užmanymus įveikti gyvenimo eroziją, tačiau didieji žemės savininkai neabejotinai ženkliai išloštų tomis aplinkybėmis, kai dabar net labiau nei investicijų ar gerų orų kaime trūksta darbuotojų. Tokiu atveju tikriausiai ir visuomenė, matanti infrastruktūros pažangą derlingos Lietuvos žemės arealuose, labiau tolerantiškai žiūrėtų į žemės savininkų užmačias plėsti savo valdas... 

O prie ko čia žydai, - klausiate. Aš taip pat nesuprantu, kodėl Lietuva yra pasirinkta taikiniu masyviam, peržengiančiam visas padorumo ribas puolimui dėl neva nepakankamai totalizuotos atgailos. Verčia galvą kraipyti ir tai, kad Lietuvoje tarpstantys pažangiečiai, kaip jau buvo minėta, svarbiausiu tūkstantmečio pažangos kriterijumi laiko antisemitizmo bet kokių apraiškų išgyvendinimą, o, kaip atrodo bent man, antisemitizmu vadinamą reiškinį jie neretai ir pakursto, kad turėtų prieš ką kovoti ir naujajam tūkstantmečiu suteiktų pažangos kryptį. Kitas vertus, kyla klausimas – kas per tauta yra tie žydai, jeigu jie tampa svarbiausiu pažangos scenos veikėju ir yra didžiausiu pažangiečių rūpestis. O ar patiems žydams rūpi tai, kokios yra antisemitizmą (?) palaikančios priežastys, gal būtent jie ir yra labiausiai suinteresuoti, kad toks mitinis reiškinys kaip vadinamasis antisemitizmas visiškai neišsikvėptų? Kažkas čia ne taip su tokiu spalvų sutirštinimu, ar ne? Štai aš pažįstu tikrai ne vieną žydą, o gyvo antisemito nesu sutikęs.

Taigi niekur nepasidėsiu, atėjo laikas prisipažinti ir man, kad lietuvių – žydų tarpusavio santykių aptarimo plotmėje esu savotiškai dvigubas agentas jau vien dėl to, kad likimas man lėmė sutikti kelis didelės sielos žydų tautybės asmenis, kuriuos nuoširdžiai gerbiu ir myliu, todėl ir mūsų tautų santykius bei tarpusavio pretenzijas visų pirma bandau apmąstyti iš taško – o jeigu aš pats būčiau žydas?

Jeigu aš pats būčiau žydas, versčiausi per galvą, kad žydų bendruomenė bent Lietuvoje būtų labiau sugyvenama, draugiškesnė bendrapiliečiams lietuviams, lojalesnė Lietuvai, dėčiau daug pastangų, kad bendruomenės įtakingieji asmenys ir vadovai nekurstytų nereikalingų aistrų, atsisakytų provokacijų, užbaigtų išpuolius prieš lietuvių tautą ir šalį. 

Kodėl taip nėra, kai atrodo mūsų tarpusavio nesusipratimams įveikti tetrūksta tik trupučiuko geros valios? Ar mano sutikti gerieji žydai yra tik išimtis iš taisyklės, o didžioji jų dauguma – piktų, kerštingų, klastingų žmonių padermė? Kodėl žydų organizacijos neretai taip nuožmiai kovoja prie Lietuvą? Iš tiesų, paprastai atsakyti į šį klausimą neišeina. Kartą apie tai jau esu išsakęs savo hipotezę, dabar tik priminsiu – kokios neįtikėtinos ir fantasmagorinės versijos gali iškilti prieš akis, kai ilgai užsibuvęs pasaulyje ieškai atsakymų?

Daug ką paaiškintų hipotezė, kad Lietuva yra naujojo Izraelio inkubatorius. Pabandykime įsivaizduoti, kad maždaug po 50 metų dėl visuotinio klimato atšilimo dabartinės Izraelio teritorijos netiks išgyvenimui, o čia gyvenanti klajoklių tauta dėl to bus priversta pasiieškoti persikraustymui naujosios Palestinos. Tarkime, Lietuva yra toks nusižiūrėtas patogios padėties Europos vidurio, nuosaikaus klimato, su neišsenkamais švariausio pasaulyje geriamo vandens ištekliais kraštas. 

Kaip žinome, Izraelyje gyvena tris kartus skaitlingesnė tauta nei lietuviai, tačiau ir pati Lietuva pagal plotą yra tris kartus su trupučiuku didesnė už Izraelį. Bandau įsivaizduoti, kad kažkas iš jų jau kartas nuo karto pamąsto: izraelitai, ruoškitės katapultavimuisi! Tereikia tik to, kad dabartinės Lietuvos čiabuviams iš galvos ko greičiau išdulkėtų bet kokie tautiniai prietarai... 

Dirbtinai forsuojami gėjų teisių ir judocentrizmo įtvirtinimo lozungai dabartiniame pasaulyje yra žiauriosios konjunktūros užkeikimai, neturintys nieko bendro su pažangos tikrąja to žodžio reikšme siekiais.

Žiauria tokia konjunktūra yra vadintina jau vien dėl to, kad ji naikina sąmonę, nužodo refleksiją. Tokia konjunktūra, tautologiškai tariant, baigia pribaigti Lietuvą. Kas čia dar liko ant lauko pliko? Bet kokiu atveju mums lieka Lietuvos atmintis! Kitas klausimas, ar bus galima prikelti Lietuvą iš atminties likučių?

Kartais pažangos apaštalais besidedantys propagandistai sako, kad pažanga ateita su kelionėmis po pasaulį, nes esą žmonės keliaudami plečia savo akiratį, liberalėja ir t.t. Kelionės po pasaulį yra puikus laiko praleidimas ir didelė pramoga, nieko nepasakysi, tačiau turistavimas ugdo tik lėkštąją sąmonę, išblaško dėmesį. Tik keliaujant į Lietuvą, ieškant kelio į Lietuvą Tėvynę mums gali pavykti atrasti ir savo užkeiktą esmę.

Susiję

Įžvalgos 7164060882650334790

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2021-07-27 07:43

    Kas skiria? yra žmonės išsilavinę ir yra propatrios skaitytojai Lietuvos runkėliai. Šis portalas akivaizdžiai išlaikomas rusijos pinigėliais. Didieji patriotai - Lietuvos gėda esate, parsidavėliai.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2021-07-27 07:56

      Tiek refleksijos teliko?

      Panaikinti
    2. "Anonimiškas 2021-07-27 07:56" - manyčiau, jis nežino, kas tai yra. ;)

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Papunkčiui su V. Sinica

Savaitės pokalbis

SEKITE MUS FACEBOOK

item