Kazys Škirpa. Pareiškimas dėl šmeižto JAV spaudoje

Kazio Škirpos 1947 metų atsakymas į šmeižtus prieš jį, paskleistus per Maskvos išlaikomą Amerikos lietuvių komunistų laikraštį „Vilnis“ (192...

Kazio Škirpos 1947 metų atsakymas į šmeižtus prieš jį, paskleistus per Maskvos išlaikomą Amerikos lietuvių komunistų laikraštį „Vilnis“ (1920-1990) ir išplatintus anglakalbėje amerikiečių žiniasklaidoje. 

Sąryšyje su tilpusia š.m. birželio 19 d. dienraštyje Chicago Daily News klaidinančia informacija, paliečiančia mano asmenį, kurią liepos 29 d. ten pat viešai atitaisiau, „Vilnis“ griebėsi piktos akcijos prieš mano buvusią veiklą karo metu ir prirašė savo birželio 20, 21 27 ir liepos  31 dienos numeriuose nebūtų dalykų, kurie apteršia ne tik mano asmens vardą, bet paliečia Lietuvos ir lietuvių tautos garbę, nes tada veikiau ne kaip privatus asmuo, bet kaip Lietuvos Pasiuntinys, gindamas teisę į valstybinę nepriklausomybę.

Kadangi vienu iš pagrindinių kiekvieno patrioto uždavinių yra gynimas savo tautos ir savo krašto garbės, tai skaitau savo pareiga pateikti per spaudą sekančių duomenų atitaisymu „Vilnies“ paskleistų Šiaurės Amerikos lietuvių tarpe neteisingų žinių ir piktų užsipuolimų.

1. Priekaištas būk esu bendradarbiavęs su Vokiečių Gestapo griežtai atmetu kaip piktą insinuaciją. Niekad su sakyta buvusia Vokiečių institucija nesu bendradarbiavęs. Priešingai, visą laiką buvau jos įžūliai persekiojamas: iki 1941 m. birželio 23 d. mūsų tautos sukilimo – už tai, kad gyniau Lietuvos teisę į nepriklausomybę ir davinėjau slaptų nurodymų mūsų veikėjams Sovietų okupuotoje Lietuvoje tą nepriklausomybę paskelbti prieš III-jo Reicho valią; gi po sakyto sukilimo – už reikalavimus, kad Reicho vyriausybė skaitytųsi su Leituvos atstatymo faktu ir už pasipriešinimą prieš nacių piktas užmačias į mūsų kraštą. Man ne tik nebuvo leista nuvykti į Lietuvą perimti ministerio pirmininko pareigas, kurioms buvau pašauktas sukilusios mūsų tautos, bet net buvau birželio 25 d. izoliuotas naminiu areštu, o spalio 8 d. priverstas pasitraukti iš Berlyno toli į Pietų Vokietiją ir ten išbūti ištisus 10 mėnesių.

2. Prie jokios „5-osios kolonos“ sudarymo Pabaltijo kraštuose, taigi ir Lietuvoje, ne tik nebuvau prisidėjęs, bet man nei nežinoma, kad tokią koloną naciams būtų pavykę ten sudaryti. Lietuvoje tatai buvo jiems visai neįmanomas dalykas, nes mūsų krašte nuo 1941 m. pradžios nebebuvo nei vieno vokiečio. Hitleris juos visus, kaip žinoma, buvo pasiėmęs į III-ji Reichą pagal šio pastarojo susitarimą su Sov. Rusija apie taip vadinamą tautinių mažumų repatriaciją. Kai dėl Lietuvių pogrindžio organizacijos, kuri buvo susidariusi ir veikė laike pirmosios sovietų okupacijos Lietuvoje, tai jos palyginimas ,,5-jai kolonai“ būtų gryniausias šmeižtas. Šios organizacijos susidarymą iššaukė bolševikų teroras mūsų krašte, ji veikė ne pagal nacių, bet pagal savo lietuviškos vadovybės nurodymus ir siekė tikslo visai priešingo III-jo Reicho politikai, kaip tatai vaizdžiai parodo 1941 m. birželio 23 d. mūsų tautos sukilimas ir Lietuvos nepriklausomybės atstatymas, kurį naciai iš naujo sužlugdė.

5. Kalbamas sukilimas įvyko ne Demokratiškųjų sąjungininkų užfrontėje, kaip „Vilnis“ bando tvirtinti, ir ne prieš šiuos pastaruosius, bet užnugaryje Rusų raudonosios armijos ir tik vien prieš Sov. Rusiją, kaip Lietuvos  nepriklausomybės paglemžėją ir 1940 m. agresorių prieš mūsų kraštą. Kada sukilimas jau buvo  įvykęs, Lietuva vėl buvo pavergta, šį kartą iš nacių pusės, kaip buv. Maskvos-Berlyno ašies antrojo galo. Iš esmės, Lietuvių sukilimas pilnai   atitiko Dem. Sąjungininkų paskelbtam tautų laisvės principui ir ėjo jiems tik į naudą, nes prisidėjo prie Maskvos-Berlyno pakto susprogdinimo. To siekė Sąjungininkų diplomatija visomis priemonėmis, tik neįstengė, kol Hitleris jai tame nepagelbėjo, užpuldamas Sov. Rusiją. Lietuvių sukilimo paruošimo vadovybė ir Lietuviu pogrindžio organizacija Lietuvoje per visa savo veikimo laikotarpį 1940-41 metais nėra padariusi nei vieno akto, ar ką paplatinusi slapta, ką būtų galima paskaityti nedraugingu veiksmu Dem. Sąjungininkams, kurie yra pažadėję gražinti mažosioms tautoms, taigi ir mūsų kraštui, valstybinę nepriklausomybę.

4. Jokių Škirpos būrelių prie Vokiečių kariuomenės dalinių, žygiavusių į Lietuvą prieš raudonąją armiją, nebuvo priduota, nes jokių Lietuviškų kovos padalinių Vokietijoje prieš Rusų-Vokiečių karą nebuvo suorganizuota: naciai to jokiam Lietuviui neleido padaryti, žinodami, kad Lietuviai siekia Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, kas naciams buvo nepriimtina.

Kai dėl Lietuviškų kovos padalinių, kurie pasireiškė pačioje Lietuvoje laike sukilimo ir kurie nušlavė Sovietiškąją santvarką mūsų krašte, tai galiu  dabar konkrečiai atskleisti, jog tatai buvo ne kažkokie būreliai, bet stipri Lietuvių patriotų pogrindžio organizacija, kuri vadinosi Lietuvių Aktyvistų Frontas. Jis buvo apjungęs visus ryžtingesniuosius mūsų tautos elementus, seniau priklausiusius prie įvairių politinių partijų, ir turėjo apie 85,000 narių. Paskelbus   sukilimą, šis Lietuvių laisvės kovotojų branduolys ūmai išauko į stiprią sukilėlių armiją iš 130,000 vyrų. Griebėsi ginklo visi, kas tik  pajėgė jį valdyti ir parodė drąsos, dažnai net plikomis rankomis, jį nuplėšti nuo Rusų raudonarmiečio ar enkavedisto pečių, nes visa Lietuvių tauta buvo vieningai pasiryžusi greičiau nusikratyti Sovietiškojo jungo ir atstatyti Lietuvos nepriklausomybę, kol naciai dar nebuvo suspėję užplūsti mūsų kraštą. Tai buvo efektingas ir niekad nebeatšaukiamas ir niekieno nebepaneigiamas Lietuvių tautos heroiškas atsakymas į Maskvos melą apie neva laisvą Lietuvos įsijungimą į Sov. Rusijos sąstatą, 1940 m. padiktuota Rusų raud. armijos durtuvų prieš tikrąją Lietuvių tautos valią.

Jokių Lietuvių parašiutininkų, apie kuriuos kalba „Vilnis“, iš Vokiečių lėktuvų nebuvo nusodinta; tebuvo ta prasme Lietuvoje tik plačiai paskleista gandų iš Lietuvių sukilėlių pusės, kad tuo būdu paskatinus Sovietiškuosius okupantus mesti ginklus ir greičiau išsinešdinti iš mūsų krašto.

5. „Vilnis“ pasakymą neva esu vadovavęs pogromams prieš žydus laike Vokiečių okupacijos skaitau piktu šmeižtu. Ne tik laike sakytos okupacijos, bet ir bendrai niekad savo gyventme jokiems pogromams nesu vadovavęs ar juose dalyvavęs, nes panašiems brutalumams esu priešingas iš principo. Visiems gerai žinoma, jog Lietuvoje žydus išnaikino naciai, vykdydami savo antisemitinę ideologiją. Be to, jie siekė pagrobti turtus mūsų krašte, ypač žydų namus ir įmones miestuose, kad tuos turtus perleisti Vokiečiams kolonistams, kuriuos masiniai gabeno į Lietuvą, pirmo je eilėje suvokietinimui mūsų miestų.

Kada naciški okupantai vykdė suminėtas žydų skerdynes jie jau buvo nušalinę sukiliminę Lietuvos vyriausybę ir likvidavę Lietuvių Aktyvistų Frontą, o aš asmeniškai ne tik tada nebuvau Lietuvoje, bet skaičiausi ištremtas iš Berlyno ir gyvenau toli Pietų Vokietijoje, izoliuotas nuo savo krašto. Apie nacių išnaikinimą žydų Lietuvoje tepatyriau pirmą kartą tik 1942 metų pradžioje, kada dauguma Lietuvos žydų bene jau buvo naciu išnaikinta.

6. Apie pogromus prieš „pažangiuosius Lietuvius“ girdžiu pirmą kartą tik dabar, iš „Vilnies“. Lietuvoje laike sovietų okupacijos, kaip žinoma, nebebuvo nei „pažangiųjų“, nei „nepažangiųjų“, nes sovietiškasis okupantas buvo visas Lietuvių partijas likvidavęs, išskyrus komunistų partiją, kurią okupantas pats buvo suorganizavęs sau į pagalbą mūsų tautos laisvei slopinti.

Birželio 23 sukilimas buvo organizuojamas ne kokiam politiniam kerštui ar žmonių laisvės suvaržymui, bet, priešingai, atstatyti Lietuvos nepriklausomybę, grąžinti gyventojams politinę laisvę, prikelti teisėtumą ir išvystyti nauja ūkinę ir kultūrinę kūrybą.

Tačiau, numatant, kad sukilimo metu gali įvykti pasikarščiavimų, kurių pasitaiko laike kiekvienos revoliucijos, buvau iš anksto davęs aiškių ir formalių nurodymų LAF veikėjams sovietų okupuotoje Lietuvoje, kad be teismo sprendimo niekas nebūtų baudžiamas ir kad su areštuotaisiais bei paimtais belaisvėn būtų elgiamasi humaniškai.

Jei po žodžiais „pažangiųjų Lietuvių“ reikia suprasti komunistus, tai ši partija buvo okupanto sukurta daugumoje (90 %) ne iš lietuvių, bet kitų tautybių žmonių. Lietuviškų nuklydėlių joje tebuvo vos keli šimtai. Jie dar prieš sukilimą išsislapstė arba pasitraukė su Rusų raudonosios armijos daliniais, prisibijodami tautos keršto.

Svarbesniaisiais iš jų, kaip pav. Kompartijos Centro Komiteto nariais, Vyriausybės Komisarais ir šiaip aukštesniais sovietinio režimo ekzekutoriais pasirūpino pats sovietų Rusijos atstovas Lietuvoje Pozdniakovas. Jis juos visus, dieną prieš sukilimą, supakavo į ilgą automobilių koloną ir, po stipria ginkluota NKVD apsauga, asmeniškai palydėjo iš Lietuvos į Maskvą, tolesnei Stalino nuožiūrai.

Taigi Lietuviai sukilėliai šios rušies „pažangiesiems“ negalėjo nurauti nuo galvos nei vieno plauko, nors, aišku, to nebūtų pasigailėję. Todėl jie, 1944 m., Stalino galėjo būti grąžinti į Lietuvą, kad toliau „pažangiai“ bernautų sovietiškam okupantui, pasiremiant Rusų raudonosios armijos durtuvais.

7. Tvirtinimas neva esu pagelbėjęs leisti Berlyne pronaciškus Lietuvių laikraščius yra „Vilnies“ paimtas iš oro. Jokio lietuviško laikraščio Berlyne iš viso nėra buvę, nei prieš Lietuvių sukilimą, nei po to. Prie tų, kurie ėjo pačioje Lietuvoje laike Vokiečių okupacijos aš ne tik nebuvau prisidėjęs, bet net nebuvau jų išsirašęs, kaip nacių propagandos įrankių prieš Lietuvos nepriklausomybę ir žmonių klaidinimui.

Vienintelis leidinys, kurį esu paruošęs ir 1940 metų gruodžio pradžioje paplatinęs Lietuvoje, tai buvo brošiūrėlė užvardinta „Iš Bolševistinės Vergijos į Naują Lietuvą“. Ten nėra nei vieno sakinio nukreipto prieš Demokratinius Sąjungininkus. Joje įvertinamos aplinkybės privedusios prie nepriklausomybės netekimo, paduodami Lietuvos Pasiuntinių protestų tekstai prieš Sovietų Rusijos agresiją ir nurodomos gairės kaip pasiruošti prie Lietuvos nepriklausomybės naujo atstatymo.

8. Taip pat „Vilnies“ yra iš piršto išlaužtas tvirtinimas neva aš esu siūlęs naciams suorganizuoti kažkokius sabotažo aktus Rusų raudonosios armijos užnugaryje, kada Vokietijai ėmė nesisekti Rytų Fronte. Buvo visai priešingai. 1943 metų pradžioje, kada naciai, padėčiai Rytų Fronte pablogėjus, buvo užsigeidę sumobilizuoti lietuvius į SS legionus, šiam jų sumanymui ne tik nepritariau, bet jam pasipriešinau ir patariau mūsu veikėjams Lietuvoje sakytos mobilizacijos pravedimą sukliudyti.

Tu pačių metu rudenį asmeniškai pasistengiau paveikti Lietuvių partijas ir požemio organizacijas, kad greičiau susitartų dėl bendros politinės vadovybės (VLIK-o) sudarymo planingesniam Lietuvių pasipriešinimo pravedimui prieš nacius.

Pagaliau, 1944 metų pradžioje, kada Lietuvoje buvo pasireiškęs pasiryžimas pas pačius Lietuvius už savo kariuomenės sudarymą, nelaukiant Lietuvos suverenumo atstatymo, aš griežtai tam pasipriešinau, o Vokiečiams pastačiau Berlyne formalinį reikalavimą, kad atšauktų krašto okupaciją, perleistų krašto valdymą patiems lietuviams, ir atpažintų Lietuvos nepriklausomybę. Skaičiau, jog tik po to būtų įmanoma lietuviams organizuoti savo ginkluotas pajėgas ginti Lietuvos sienas nuo naujo bolševikinio pavojaus.

Už visa tai buvau 1944 metų birželio 10 d. nacių areštuotas antrą kartą ir internuotas už spygliuotų vielų, iš kur tebuvau Amerikiečių išlaisvintas tik 1945 m. gegužės 9 d., kai Hitlerinė Vokietija jau buvo sutriuškinta.

Atgavęs laisvę patyriau, jog naciams buvo pavykę sumedžioti prieš mane visokios medžiagos, sudaryti man visą bylą ir kad buvau jų paskaitytas pagrindiniu Lietuvių pasipriešinimo inspiratorium ir vadovu, nors formaliai šio judėjimo priešakyje, kai žinoma, stovėjo VLIK-as.

9. Yra gryniausia netiesa, kad po išsilaisvinimo būčiau slapstęsis nuo sąjungininkų. Buvo visai atbulai. Pirma, apie birželio 23 sukilimą, kurio paruošime teko man svarbus vaidmuo, esu smulkiai, netrukus po sakyto įvykio, t.y. dar 1941 metais, painformavęs U.S. ambasadą, kuri tada dar tebeveikė  Berlyne, ir patiekęs jai svarbių dokumentų, objektyviam orientavimui U.S.A. Vyriausybės apie įvykius mūsų krašte.

Antra, po išlaisvinimo ir išvykimo 1945 metais į Paryžių, buvau suėjęs į kontaktą su Eisenhowerio štabu, U.S.A. ir Britų ambasadomis, o Prancūzų įstaigos parodė man ne tik didelio svetingumo, bet net suteikė materialinės pagalbos, kaip nukentėjusiam kovoje prieš bendrą priešą.

Kai dėl stojimo į Teismą prieš karo kriminalistus tai, tiesa, stoti neteko. Mielai būčiau tai padaręs, jei kas būtų mane pakvietęs. Tai būtų suteikę man geros progos nušviesti sakytam Aukštam Teismui ne tik nacių, bet ir Sovietų piktas užmačias į Lietuvą, kaip ir jų kriminalinius nusikaltimus mūsų krašte, ir bendrai, prieš žmoniją, nes jie niekuo nesiskiria nuo nacių nusikaltimų.

10. Yra taip pat netiesa, kad būčiau kada nors atsisakęs grįžti į savo kraštą. Atbulai, netrukus po 1940 m. birželio 15 d. Sov. Rusijos smurto prieš Lietuva, pats buvau surizikavęs nuvykti į Kauną, kad asmeniškai vietoje persitikrinti kaip sovietiškas okupantas ruošėsi baigti užsmaugti Lietuvos nepriklausomybę.

Kada jis tatai įvykdė ir aš, atlikdamas savo, kaip teisėto Lietuvos atstovo pareigą, pareiškiau prieš šią Sov. Rusijos agresiją formalų protestą, man pati „Liaudies vyriausybė“, vykdydama sovietiško okupanto valią, uždraudė visiems laikams grįžti į Lietuvą, net atėmė man Lietuvos pilietybę ir, iš politinio keršto, konfiskavo visą mano ir mano žmonos privatinę nuosavybę Lietuvoje.

Kada visa tai buvo padaryta pasiremiant ne teise, bet plikais Rusų raudonosios armijos durtuvais ir sovietų tankais tai, kol sovietiškas okupantas iš Lietuvos nebus pašalintas, aišku savaime, grįžti į savo kraštą negaliu, nors ir labai norėčiau.

11. Į generolus, juo labiau į fašistinius, niekad nesu buvęs pakeltas ir tesiskaitau paprastu atsargos pulkininku. Visiems žinoma, jog po 1926 metų gruodžio 17 d. karininkų perversmo, kam aš pasipriešinau, buvau ano meto Lietuvos Vyriausybės išsiųstas tarnybai į užsienį, kur buvau išlaikytas 10 metų, kol 1937 metais nebuvau paleistas iš kariuomenės. Paleidžiant į atsarga, net nebuvo suteiktas man sekantis mano ištarnautas laipsnis, kadangi buvau skaitomas opozicionierium.

12. Kai dėl pravardžiavimo manęs kvislingu, į tai tegaliu čia pastebėti tik tiek, kad jokių kvislingiškų įsipareigojimų pas Hitlerį niekad nebuvau prisiėmęs; naciai nei neišdrįso man pasiūlyti jokios vietos laike jų okupacijos Lietuvoje, žinodami mano nusistatymą už Lietuvos nepriklausomybę.

Manau kad kvislingų titulas daugiau tiktų patiems „Vilnies“ redaktoriams, prirašiusiems tiek daug šmeižtų prieš mane ir mano buvusią veiklą, kaip Lietuvos Pasiuntinio Berlyne. Tuo jie pasitarnavo Maskvai ir todėl galėtų save vadinti „raudonaisiais kvislingais“, juo labiau kad tokia spalva, atrodo, yra jų mėgiama.

K. Škirpa

Dublin, Eire

1947 m. rugsėjo 1 d.

Šaltinis: Vidmantas Valiušaitis

Susiję

Kazys Škirpa 3341202552795663763

Rašyti komentarą

  1. Prirašo visokių nesąmonių, nebūtų dalykų, nepatikrinrų faktų, o mūsų lietuviai tuoj puola smerkti asmenį. Tikri nebrendylos! Bent faktus patikrintų, o ne pultų pildyti žydų užgaidas. Kiek supratau, tai žydų tikslas - apšmeišti kaip galima daugiau Lietuvos iškilių asmenybių

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2021-02-22 00:14

    Įdomus tekstas, šiandieniams Lietuvos politikams mokytis ir mokytis.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Savaitės pokalbis

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item