Nacionalinis susivienijimas. Pareiškimas dėl šalies teismų ir teisėsaugos institucijų pertvarkos

J. E. Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai Lietuvos Respublikos Seimo frakcijoms Lietuvos Respublikos Seimo nariams Lietuvos Re...

J. E. Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai
Lietuvos Respublikos Seimo frakcijoms
Lietuvos Respublikos Seimo nariams
Lietuvos Respublikos Ministrei Pirmininkei 
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai 

Kopijos:
Šventojo Sosto atstovui Lietuvoje J. E. Apaštališkajam nuncijui – arkivyskupui dr. Petar’ui Antun’ui Rajič’iui
Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkui J. E. Vilniaus arkivyskupui metropolitui Juozui Grušui

Žiniasklaidai

PAREIŠKIMAS
DĖL ŠALIES TEISMŲ IR TEISĖTVARKOS INSTITUCIJŲ PERTVARKOS


Šiemet sukanka 12 metų nuo kruvinos protesto akcijos, kai Lietuvos piliečiai Vilniuje prie Lietuvos Respublikos Seimo mėgino protestuoti prieš valdžios vykdomą nevykusią mokesčių reformą, Ignalinos AE uždarymą, daugelio žmonių nedarbą ir kt. Šią akciją 2009 m. sausio 16 dieną surengė Lietuvos profesinės sąjungos, pakvietusios Nepriklausomos Lietuvos valdžią akistatai su savo piliečiais. 

Tačiau to meto valdžia jos išvengė dėl grupės provokatorių, kurie taikų žmonių protestą pavertė nevaldomomis riaušėmis (buvo veržiamasi į Seimo pastatą, daužomi Seimo rūmų langai ir kt.). Išprovokuotoms riaušėms malšinti prieš akcijos dalyvius buvo mestos gausios policijos pajėgos, panaudojant  šaunamuosius ginklus ir sprogstamąsias medžiagas. Dėl provokatorių kaltės buvo sužalota ir suluošinta daugybė beginklių žmonių, o šimtai akcijos dalyvių buvo sulaikyti ir nugabenti į policijos nuovadas. Ši kruvina diena įėjo į Nepriklausomos Lietuvos istoriją kaip gėdingiausia demokratiškai išrinktos valdžios susidorojimo su savo piliečiais akcija, žiaurumu ir brutaliais policijos veiksmais niekuo nenusileidžianti garsiajam 1988-aisiais Vilniaus Katedros aikštėje surengtam „Bananų baliui“, kuriame sovietinės milicijos ir okupaciniai kariškių būriai, apsiginklavę metaliniais šarvais, plastikiniais skydais bei neperšaunamomis liemenėmis, guminėmis lazdomis daužė susirinkusius beginklius Lietuvos žmones už trispalvės Lietuvos vėliavos panaudojimą. 

Gėdinga buvo tai, kad apie 2009 m. sausio 16 d. rengiamas provokacijas tuometinė valdžia buvo informuota iš anksto (šalies specialiosios tarnybos negalėjo šio fakto nežinoti), tačiau nesiėmė jokių priemonių, laukdama sąlygų, reikalingų smurtui prieš beginklius gyventojus pateisinti. Pasinaudojusi susidariusia palankia proga, siekdama įbauginti, tądien ji piliečiams parodė savo turimus galios ir prievartos išteklius, t. y. sąmoningai neužkardžiusi provokatorių veiksmų ir panaudojusi grubią jėgą prieš taikius šalies gyventojus, parodė aiškų ir nedviprasmišką požiūrį į piliečių žodžio ir įsitikinimų reiškimo bei taikių susirinkimų laisvę Nepriklausomoje Lietuvos valstybėje. 

Tokio požiūrio į šias laisves iš esmės buvo laikomasi per visus iškovotos Lietuvos nepriklausomybės metus. Institucijos toleravo prieš valstybę daromus nusikaltimus arba naudodamos perteklinę jėgą drausmindavo piliečius, kai tik šie nors taikiai, bet principingai mėgindavo ginti savo konstitucines teises. Vien Sausio 13-osios kruvinų įvykių tyrimo vilkinimas, šios bylos įrodymų ir kitų duomenų pradanginimas, neatskleistos ir iki galo neišsiaiškintos V. Pociūno žūties aplinkybės Baltarusijoje (neva VSD pareigūnas žuvo iškritęs pro langą) rodo, jog tam tikra teisėtvarkos institucijų pareigūnų dalis nėra atsikračiusi okupacinės valdžios įpročių ir siekia represyviai veikti prieš savo bendrapiliečius. Jie ciniškai rodo negatyvų požiūrį į nepriklausomą Lietuvos valstybę, kurią, tikėtina, laiko fikcija, leidžiančia nesilaikyti įstatymų atskiroms privilegijuotoms žmonių grupėms (taip buvo sovietmečiu).


Būtent tokį požiūrį į šalies piliečius atskleidė valstybės represinių struktūrų veiksmai 2012 metais, žiniasklaidoje įkyriai eskaluojant pedofilijos skandalą po tragiškos teisėjo J. Furmanavičiaus, garliaviškio D. Kedžio ir A. Ūso žūties, kai prieš taikius gyventojus valdžia pasiuntė specialiosios paskirties kovotojų dalinius, skirtus didelėms žmonių riaušėms malšinti. Šimtai gerai paruoštų ir apginkluotų policijos pareigūnų 2012 m. gegužės 17 dieną šturmu įsiveržė į buvusios teisėjos N. Venckienės buvimo vietą Klonio gatvėje ir užpuolę ėmė daužyti beginklius taikius civilius gyventojus, kurie, dangstydamiesi trispalvėmis valstybės vėliavomis, mėgino apginti mažametę N. Venckienės dukterėčią D. Kedytę nuo galimos teisėtvarkos pareigūnų prievartos. Tąkart daugybė niekuo nekaltų ir prievartai nesipriešinusių žmonių buvo žiauriai sumušti, suluošinti ir išgabenti į policijos nuovadas, o mažametė mergaitė grubiai išplėšta iš jos artimųjų rankų ir visam laikui paslėpta nuo visuomenės. 

Tuo metu sudaryta laikinoji Seimo komisija Garliavos įvykiams tirti skubėdama darė viena kitai prieštaraujančias išvadas, o teismai skelbė prieštaringus sprendimus baudžiamosiose ir administracinėse bylose dėl neva neteisėto civilių žmonių pasipriešinimo ginkluotiems specialiųjų pajėgų būriams privataus namo kieme. Tikroji šių sprendimų paskirtis buvo užglaistyti perteklinę valstybės prievartą prieš beginklius žmones ir pateisinti antikonstitucinius valdžios veiksmus, susidorojant su savo piliečiais. Dar daugiau, specialiųjų policijos pajėgų akcija Garliavoje savo esme buvo parodomoji ir ja siekta pabrėžti žmonėms sovietinio okupacinio režimo tęstinumą bei šio režimo įtvirtintus vergovės principais gristus valstybės ir piliečio santykius. Tokią išvadą patvirtina aplinkybė, kad dėl perteklinės tą dieną panaudotos specialiųjų policijos dalinių prievartos valstybės valdžia niekada visuomenės neatsiprašė. O iškilus visuomenės abejonėms dėl atimtos mažametės mergaitės likimo, valdžios atstovai netgi nesiteikė viešai patikinti, jog D. Kedytė vis dar gyva ir sveika. 

Atsakyti į nuolat kartojamus visuomenės klausimus, koks gi likimas ištiko mažametę D. Kedytę, nenorėjo (o gal ir negalėjo) nei tuometinė prezidentė Dalia Grybauskaitė, nei dabartinis Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, abu tarsi patvirtindami, jog teismai ir Lietuvos teisėtvarkos institucijos šalyje veikia nepriklausomai nuo atstovaujamosios valdžios valios, nors ir selektyviai taikydamos tik sau priimtinus įstatymus. 


Gėdingi teisėtvarkos institucijų veiksmai ir teismų sprendimai, teisinant valdžios nusikaltimus prieš savo piliečius ir valstybę, buvo daromi nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkovojimo. Juos vainikavo garsioji Darbo partijos byla dėl masinio lėšų grobstymo, kurioje akivaizdžiai nusikalstamas veikas vykdę asmenys buvo išteisinti formaliai prisidengus bylos senatimi, nes, anot Aukščiausiojo Teismo 2016-12-30 nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-304-976/2016, teismo sprendimas neužkerta kelio naujai įsteigtai politinei partijai (Darbo partijai) „ginti turimas teises į valstybės biudžeto dotacijas. „Apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimamas, jei yra praėję aštuoneri metai, kai yra padarytas apysunkis nusikaltimas... <...> Taigi, netgi jei apeliacinės instancijos teismas naujo bylos nagrinėjimo metu padarytų išvadą, jog yra pagrindas po reorganizavimo įsteigto juridinio asmens baudžiamajai atsakomybei, apkaltinamasis nuosprendis negalės būti priimtas suėjus senaties terminams“. 

Tokiu būdu teismų leidimu Darbo partijai, kuri neginčijamai grobstė mokesčių mokėtojų lėšas, buvo palikta teisė ir toliau jas grobstyti, nes vien tik 2020 m. pirmąjį pusmetį šiai į nusikaltimus įsipainiojusiai partijai iš valstybės biudžeto buvo skirta beveik 200 tūkst. eurų mokesčių mokėtojų lėšų, o 2020 m. liepos mėnesį Vyriausioji rinkimų komisija jai gražino dar 1,8 mln. eurų dydžio prieš dešimtmetį skirtą, bet Darbo partijos sąskaitos taip ir nepasiekusią dotaciją.


Galiausiai tai, kad teismai ir teisėtvarkos institucijos nuosekliai laikėsi sovietinės okupacijos įtvirtintų piliečių persekiojimo ir valdžios nusikaltimų neigimo tradicijų, patvirtina dabartiniai prokurorų bei teisėjų sprendimai, kuriais vertinami nuo okupacinio režimo skaudžiai nukentėjusių žmonių skundai (dėl žinomų Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos (LKBK) leidėjų persekiojimo, partizano A. Kraujelio žūties, partizanų vado J. Žemaičio paniekinimo ir kt.).

Antai Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuroras G. Vaivada, 2016 m. nagrinėjęs pareiškėjų (A. Endriukaičio, N. Sadūnaitės, P. Plumpos, A. Terlecko, J. Volungevičiaus, A. Petrusevičiaus, J. Kaunecko, R. Teresiūtės ir P. Cidziko) skundą dėl SSSR valstybės saugumo komiteto, prokuratūros darbuotojų, teisėjų bei kitų kolaboravusių asmenų vykdomos nusikalstamos veiklos, persekiojant „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos“ leidėjus ir platintojus, vertino skundo parodymus. Taip pat jis vertino liudytojų parodymus apie kunigo Leono Šapokos žiaurius kankinimus, poeto Mindaugo Tomonio žūtį (jo kūnas rastas be galvos ant geležinkelio bėgių), kunigo Broniaus Laurinavičiaus žūtį po automobilio ratais, kunigo Juozo Zdebskio žūtį autoįvykio metu ir kt. Tačiau 2016-05-03 nutarimu (ikiteisminio tyrimo byla Nr. 01-2-00116-10) prokuroras nustatė, kad sovietinės okupacijos laikotarpio tardytojai, prokurorai, teisėjai ir tarėjai persekiotiems ir nukankintiems žmonėms nepadarė nieko blogo. Pasak prokuroro, jie to nedarė tyčia – jų veiksmai nebuvo „nukreipti tyčia ir žiauriai persekioti LKB leidusius platinusius ir gaminusius asmenis“, kadangi su okupaciniu režimu kolaboravusieji „dirbo ir, atliko pavestas užduotis“. Prokurorui G. Vaivadai visiškai priimtinas buvusio Lietuvos KGB vadovo generolo E. Eismunto paaiškinimas, esą šis visai nekaltas, nes pagrindinė to meto sovietinio saugumo komiteto funkcija buvo „turimomis teisinėmis ir operatyvinėmis priemonėmis apginti esančią santvarką“, o generolo pagrindinis darbas „buvo vykdyti nurodymus iš Maskvos...“. Minėtas prokuroras padarė pateisinančią išvadą, kad okupacijos metu nieko nusikalstamo nebuvo daroma, nes nukentėjusiems asmenims (kardinolui S. Tamkevičiui, N. Sadūnaitei, vyskupui J. Kauneckui ir kitiems) baudžiamosios bylos buvo iškeltos vadovaujantis okupacinės valdžios įstatymais – „baudžiamasis persekiojimas vyko remiantis tuo metu galiojusio LTSR BK ir LTSR BPK normomis. Šiuos teisės aktus 1961 m. birželio 26 d. priėmė Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausioji Taryba. <...> Tuo metu LTSR gyvenę žmonės turėjo šios valstybės pilietybę, vykdė šios valstybės įstatymus visose srityse, žinodami, kad jų nevykdymas užtraukia atsakomybę“. Tokios išvados pagrindu minėtas prokuroras nutraukė bylą dėl LKBK leidėjų persekiojimo.

Pareiškėjai apskundė G. Vaivados nutarimą aukštesniajam prokurorui E. Papučkai, nurodydami, kad  oficialiais duomenimis 1940–1941 metais buvo įkalinta, nužudyta ir ištremta 23 tūkst. žmonių, o 1944– 1953 metais suimta ir įkalinta 186 tūkst., ištremta dar 118 tūkst. žmonių. Žuvo per 20 tūkst. partizanų, lageriuose ir kalėjimuose žuvo 25 tūkst., o tremtyje žuvo dar 28 tūkst. asmenų. Jie taip pat nurodė, kad prokuroro G. Vaivados nutarimas prieštarauja Strasbūro teismo sprendimo (byloje – Vasiliauskas prieš Lietuvą) cituotoms teisės normoms, Tarptautinio karo tribunolo statutui ir Niurnbergo principams.  Tačiau aukštesnysis prokuroras E. Papučka 2016-08-08 nutarime (ikiteisminio tyrimo byla Nr.01-2-00116-10) atmetė rezistentų skundą, pažymėdamas, jog okupacijos metu prokurorai, teisėjai ir tarėjai sprendimus priėmė pagal tuo metu galiojusius teisės aktus – nukentėjusiųjų „persekiojimas vyko remiantis (okupacinės Lietuvos) LTSR BK ir LTSR BPK kodeksu“!

Pareiškėjai šį neįtikėtinai cinišką aukštesniojo prokuroro sprendimą apskundė Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui, kuris panaikino abiejų prokurorų nutarimus ir įpareigojo tęsti ikiteisminį tyrimą. Aukštesnysis prokuroras spyriodamasis vėl atmetė pareiškėjų skundą. Tačiau ikiteisminio tyrimo teisėjas dar kartą panaikino aukštesniojo prokuroro nutarimą. Šiam pasiskundus Vilniaus apygardos teismui, jo skundas ir ten buvo atmestas – abu prokurorai įpareigoti tyrimą atlikti iš naujo.

Tačiau tyrimą atnaujinęs, prokuroras G. Vaivada netrukus jį vėl nutraukė. Dėl tokio akivaizdžiai neteisingo elgesio pareiškėjai paprašė abu prokurorus nuo tyrimo nušalinti. Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras G. Bernotavičius atsisakė tai padaryti, bet Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja M. Suchankienė šį vyriausiojo prokuroro sprendimą panaikino. Prokurorai buvo priversti bylą nagrinėti iš naujo. Tačiau ją nagrinėjo ir vėl tas pats prokuroras G. Vaivada, kuris tyrimą dar kartą nutraukė. Aukštesnysis prokuroras E. Pampučka, kaip įprasta, šiam prokurorui pritarė, taip pat atmesdamas pareiškėjų skundą, tikėtina, vildamasis, kad ši garsi rezonansinė Lietuvos rezistentų byla pagaliau pateks į „tinkamų“ teisėjų rankas.

„Nacionalinis suvienijimas“ atkreipia dėmesį, kad Lietuvos teismų ir teisėtvarkos sistemoje dirba labai daug sąžiningų ir Lietuvos valstybei atsidavusių žmonių, tarp kurių pažymėtini rezistentų byloje objektyvią ir nešališką poziciją užėmę  Panevėžio apygardos prokuroras Ričardas Juozainis ir Generalinės prokuratūros prokuroras Rimvydas Valentukevičius, Vilniaus miesto apylinkės teisėjai Regina Gudienė, Miglė Suchankienė, Darius Grizickas, Vilniaus apygardos teismo teisėja Ainora Kornelija Macevičienė ir kiti, panaikinę neteisingus prosovietiškai orientuotų prokurorų nutarimus ir nurodę iš naujo tęsti bylos tyrimą. Šie teisėjai pateisino garbingą Nepriklausomos Lietuvos teisėjo vardą, sąžiningai atstovavo teisingumui, laikėsi priesaikos ir gynė Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Tačiau kitų teisėjų tikrąsias politines nuostatas ir požiūrį į sovietinės okupacijos laikotarpį bei atkurtą valstybingumą atskleidžiantys sprendimai teisminėse bylose liudija, kad šioje sistemoje dirba dar nemažai ir toliau lojalumą okupaciniam režimui išlaikiusių asmenų, net nesistengiančių slėpti priešiškumo pasipriešinimo judėjimui ir jo dalyviams bei jų pasiaukojamai ir didvyriškai gintai pačiai nepriklausomos Lietuvos valstybės idėjai. Ne tik minėti vyresnieji prokurorai, bet ir Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas M. Ražanskas atmetė rezistentų prašymą nušalinti nuo bylos tyrimo nepasitikėjimą keliančius prokurorus, neva neįžvelgdamas pastarųjų šališkumo ar suinteresuotumo bylos nagrinėjimo baigtimi, nors po teismų nutarčių, kuriomis buvo naikinami šių prokurorų sprendimai, buvo akivaizdu, kad jie nėra pajėgūs objektyviai vertinti okupacijos laikotarpio teisėtvarkos, teismų ir KGB veiklos. Būtent šis teisėjas, leidęs minėtiems prokurorams tęsti tyrimą, sudarė sąlygas jį nutraukti.

Pagrindą taip prokurorams elgtis duoda ne tik teisėjo M. Ražansko, bet ir kitų teisėjų elgesys, kurie panašaus pobūdžio bylas nagrinėja, vadovaudamiesi analogiškais vidiniais įsitikinimais. Antai, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas V. Bugelevičius, nagrinėdamas pareiškėjų skundą dėl nutraukto ikiteisminio tyrimo 2018-07-12 teismo nutartyje nurodo, kad negauta „jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog asmenys, dirbę KGB, TSRS prokuratūroje, teismuose <...> būtų tyčia persekioję nukentėjusiuosius <...>, ar viršiję jiems pavestus įgaliojimus“. Anot teisėjo V. Bugelevičiaus, okupacijos metu atlikti „tardymo veiksmai <...> nesudaro pagrindo baudžiamajai atsakomybei kilti“, nes šie „veiksmai buvo numatyti tuo metu galiojusiame Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos baudžiamojo proceso kodekse“. Teisėjo nuomone, nenustatyta, kad „Lietuvos Katalikų bažnyčios kroniką“ kūrę, leidę ir platinę asmenys už tokią tuo metu neleistiną veiklą būtų buvę žudomi. O tai, kad kunigas J. Zdebskis buvo nužudytas, – neįrodyta. Vertindamas „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos“ leidėjų (kardinolo S. Tamkevičiaus, vyskupo J. Kaunecko ir kitų kunigų) persekiojimus, teisėjas mano, kad nėra jokių duomenų, kad šis persekiojimas dėl jų veiklos buvo vykdomas nuolat ar sistemingai. Teisėjo nuomone, kardinolo S. Tamkevičiaus, vyskupo J. Kaunecko bei kitų kunigų įkalinimas ir tremtys tikriausiai buvo vykdomi atsitiktinai, jie nebuvo sisteminiai. Dar daugiau, minėtas teisėjas pažymi, kad nėra nustatyta, jog už „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos“ leidimą ir platinimą asmenys buvo teisiami „ir nubausti kriminalinėmis bausmėmis be nepriklausomo ir nešališko teismo sprendimo ar be gynybos garantijų teisme“. Taigi, anot teisėjo, žymiausius Lietuvos rezistentus ir okupacinio pasipriešinimo dalyvius okupacijos metu teisė NEŠALIŠKI TEISMAI, o visi teisiami asmenys turėjo tokias pačias procesines garantijas, taip pat ir gynybos.

Panašaus nusikaltėlius išteisinančio požiūrio laikosi ir Vilniaus apygardos teismo teisėja A. Survilienė, 2018-08-06 teismo nutartyje (El. byla Nr. IBPS-V-1422765) išnagrinėjusi A. Endriukaičio ir kitų rezistentų skundą dėl minėtos 2018-07-12 V. Bugelevičiaus nutarties, nurodydama, jog sutinka su prokurorų ir ikiteisminio tyrimo teisėjo išvadomis, kad ,,asmenys, tuo metu dirbę Valstybės saugumo komitete, prokuratūroje, teismuose, laikydamiesi tuo laikmečiu galiojusių įstatymų reikalavimų ir vykdydami procesinius tardymo veiksmus su nukentėjusiaisiais, <...> procesiniai tyrimo veiksmai buvo numatyti tuo metu galiojusiame Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos baudžiamojo proceso kodekse“. 

Akivaizdu, kad minėti prokurorai ir teisėjai (V. Bugelevičius, A. Survilienė) elgiasi taip, tarsi vis dar atstovautų prieš kelis dešimtmečius panaikintoms okupacinėms institucijoms, netiesiogiai patvirtindami, kad sovietmečiu nuteisti kardinolas S. Tamkevičius, vyskupas J. Kauneckas, sesuo N. Sadūnaitė, kunigas R. Grigas ir kiti rezistentai buvo persekiojami nepažeidžiant okupacinės Lietuvos įstatymų. Paradoksalu, tačiau šių teisėtvarkos pareigūnų ir teisėjų vertinimu, nuo okupacijos nukentėję asmenys buvo nuteisti pagrįstai, kadangi juos teisė okupacinės Lietuvos teismai, kurių verdiktai buvo skelbiami Lietuvos SSR vardu. O tai reiškia, kad minėti prokurorai ir teisėjai (M. Ražanskas, V. Bugelevičius ir A. Survilienė)  savo išvadomis legitimavo sovietinius teismus kaip nepriklausomus, sąžiningai vykdžiusius okupanto sukurtus įstatymus. Vadovaujantis šia logika, tikėtina, kad jie gali pateisinti (o gal to ir siekia) ir masinius Lietuvos žmonių trėmimus bei daugelį okupacijos metu padarytų nusikaltimų žmoniškumui. Pagal tokį supratimą būtų galima pateisinti ir nacistinius karo nusikaltėlius, kurie vadovavosi nepriklausomos nacistinės Vokietijos įstatymais. 

Tačiau „Nacionalinis susivienijimas“ atkreipia dėmesį, kad Niurnbergo tarptautinis karinis tribunolas karo nusikaltimais kaltinamus nacistinės Vokietijos politinius ir karinius veikėjus vis dėlto nuteisė, nors šie taip pat teigė nesą teisiškai atsakingi už įvykdytus nusikaltimus, nes tuo metu tik vykdė vyriausybės įsakymus ir galiojusius teisės aktus (Tarptautinis karinis tribunolas pabrėžė, kad „svarbiausia – ne įsakymo buvimas, bet moralinio pasirinkimo galimybė, t. y. paklusti arba nepaklusti žmogiškumui prieštaraujančiam įsakymui“).

Pažymėtina, kad Lietuvos okupacijos metu padarytus nusikaltimus pateisinę prokurorai ir teisėjai  sąmoningai ar ne praleido esminę nusikalstamos Lietuvos okupacijos ir nusikalstamų veikų, padarytų okupacijos metu, jungtį lyg viena nepriklausytų nuo kita. Šie asmenys pamiršo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis imperatyviai nurodo, jog „Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Teismas priima sprendimus Lietuvos Respublikos vardu“. Taigi iš Konstitucijos 109 str. kyla būtinas reikalavimas teismui vadovautis Lietuvos Respublikos, o ne sovietinės Lietuvos įstatymais. Konstitucijos 110 straipsnis nustato, kad „Teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai“. Galiausiai, Teismų įstatymo 33 straipsnio 1 dalis nustato, kad „Nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais“. To paties straipsnio 1 dalis nustato, kad  „Teismai, nagrinėdami bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, taip pat jų prejudiciniais sprendimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais“.

Nekyla abejonių, kad nurodyti Lietuvos teisėjai ir prokurorai nesivadovauja nei Teismų įstatymu, nei Lietuvos Respublikos Konstitucija, nei Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais. Pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismas ( EŽTT) 2019 m. kovo 12 d. sprendime byloje (peticijos Nr. 28859/16) pripažino nacionalinių teismų išvadas, kad okupacinės Lietuvos valdžios „kovos prieš Lietuvos gyventojus nebuvo atsitiktinės ir chaotiškos, jomis siekta sunaikinti Lietuvos pilietinės tautos pagrindą <...>, represijos buvo nukreiptos prieš aktyviausias politines ir socialines Lietuvos Respublikos gyventojų grupes: pasipriešinimo okupacijai dalyvius ir jų rėmėjus, Lietuvos valstybės tarnautojus ir pareigūnus, visuomenės veikėjus, inteligentus ir akademinę bendruomenę, ūkininkus, dvasininkus, šių grupių narių šeimas“ (LR Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo18 d. nutarimas). Tad vien dėl šio sprendimo okupacinės valdžios veiksmai, persekiojant disidentus kardinolą S. Tamkevičių, vyskupą J. Kaunecką, seserį N. Sadūnaitę, kunigą R. Grigą bei kitus pasipriešinimo okupaciniam režimui dalyvius, negali būti laikomi teisėtais. Padarę priešingas išvadas prokurorai ir teisėjai sąmoningai ar nesąmoningai susitapatino su okupacinio režimo vykdytojais, nes, pripažindami okupacinės valdžios įstatymų teisėtumą ir pateisindami šių įstatymu pagrindu vykdytus nusikaltimus (žmonių kankinimus, tremtis ir persekiojimus), tuo pačiu jie pateisino ir kitus okupacinės valdžios padarytus nusikaltimus, taip pat ir okupacinės valdžios siekį sunaikinti Lietuvos pilietinės tautos pagrindą – pasipriešinimo okupacijai dalyvius, įskaitant tuometinės valdžios vykdytą Lietuvos gyventojų genocidą. Tokiu būdu šie prokurorai ir teisėjai savo veiksmais legitimavo pačią Lietuvos okupaciją.

Atkreipiame dėmesį, kad tokį ydingą Lietuvos teisėtvarkos institucijų ir teismų elgesį pirmiausia lemia neįvykdyta visuotinė liustracija ir SSSR represinių struktūrų bendradarbių įslaptinimas, atvedęs valstybę ir visuomenę į tarpusavio nepasitikėjimo, socialinės atskirties ir susipriešinimo krizę. Daugelis SSSR represinių struktūrų bendradarbių (arba jų palikuonys) dirba Nepriklausomos valstybės teismuose ir šalies teisėtvarkos institucijose. Iš to kyla neadekvatūs prokurorų ir teisėjų sprendimai, dėl to dažnai pasitelkiama nepaaiškinamai neproporcinga represinių struktūrų fizinė jėga prieš taikius Lietuvos gyventojus. Ši aplinkybė lemia Lietuvos prokuratūros uždarumą nuo visuomenės, taip pat priežastis, dėl kurių Lietuvos teismuose iki šiol nėra visuomenės atstovų. Tai bene svarbiausia priežastis, kodėl po penkių okupacijos dešimtmečių jau trisdešimt metų laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje žmogaus gyvybė dar netapo svarbiausia vertybe, kaip netapo vertybe ir pats žmogus – Lietuvos pilietis.

Būtent priešiškumas savarankiškumui ir Lietuvos nepriklausomybei, kurį penkis dešimtmečius diegė okupacinė valdžia, suformavo iškreiptą Lietuvos valstybės ir piliečio santykį – jo turinys iki šiol yra grindžiamas agresija ir neapykanta žmogui. Atgavus Nepriklausomybę, kolaboravimo su okupantais patirtis nebuvo besąlygiškai atmesta. Dar daugiau, ji buvo toleruojama, o šiuo metu tapo netgi itin paklausi. Šios patirties pagrindu viešojoje erdvėje eskaluojamas žmonių supriešinimas, o tariamų sisteminės žiniasklaidos apžvalgininkų patyčios iš asmens orumo tapo labai pageidaujamos. Dėl to apie daužomas Lietuvos didvyrių memorialines lentas, niekinamus valstybingumo simbolius ir darkomas valstybei sakralias vietas skaitytojai bei žiūrovai informuojami labai skubiai ir noriai, tačiau delsiama skelbti arba visai neįsileidžiama informacijos apie žmonių patriotiškumą, pagarbą Lietuvos didvyriams, žuvusiems už nepriklausomos valstybės idealus. 


Kolaboravimo patirties tiražavimu ypač suinteresuotos Lietuvai nedraugiškos valstybės. Tad ne be jų pagalbos pastaruoju metu intensyviai ir nuosekliai puolama lietuvių kalba, valstybės istorinė atmintis, kuriami ją trinantys surogatai (pvz., neužmirštuolės Sausio 13-ąjai atminti, paplūdimys Lukiškių aikštėje ir kt.), naikinamas žmonių bendruomeniškumas ir reklamuojama socialinė atskirtis (prabangus nedidelės grupės žmonių gyvenimas). Būtent kolaboravimo ir priešiškumo savarankiškai valstybei puoselėjama sąmonė visus tris dešimtmečius kūrė ir palaikė Lietuvoje agresyvią, priešiškumo ir neapykantos persmelktą viešąją aplinką, kurios neištvėrę, nebyliai protestuodami, šiandien šalį palieka šimtai tūkstančių jos piliečių.

Tokia būklė negali ilgai ir netrukdomai tęstis. Teisingumas yra bet kurios stabilios ir suverenios valstybės pagrindas, o neteisingumas ir priešiškumas savo valstybei negali būti toliau toleruojamas. Todėl „Nacionalinis susivienijimas“ reikalauja, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas ir Seimas imtųsi esminės valstybės teismų ir teisėtvarkos institucijų pertvarkos, kuri turi prasidėti šiais politinę valią ir ryžtą ją įgyvendinti patvirtinančiais parengiamaisiais veiksmais:

iš nacionalinių teismų ir teisėtvarkos institucijų turi būti pašalinti buvę SSSR represinių struktūrų, taip pat esami nedraugiškų Lietuvos valstybei specialiųjų tarnybų bendradarbiai.

atlikti išsamų ir objektyvų 2009 m. sausio 16 d. įvykių tyrimą, siekiant išaiškinti ir patraukti atsakomybėn aukšto rango politikus ir teisėsaugos institucijų pareigūnus, kurie sąmoningai sudarė sąlygas provokuoti akcijos dalyvius veiksmams, tapusiems pretekstu brutaliai susidoroti su taikiais piliečiais, susirinkusiais ginti tuometinės valdžios pažeistų ekonominių ir socialinių jų teisių. 

išaiškinti ir nubausti politikus, davusius nurodymus policijai brutaliai susidoroti su taikiais gyventojais Garliavoje 2012 metais.

aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtinti, kad buvusi mažametė mergaitė, kuri šiuo metu turėtų būti pilnametė – D. Kedytė, – yra gyva ir sveika.

atlikti objektyvų ir skaidrų pakartotinį visų ,,Garliavos bylos“ epizodų teisinį tyrimą ir užtikrinti sąžiningą, nešališką ir viešą N. Venckienės teismo procesą.

apriboti galimybę daryti profesinę karjerą teisėjams ir prokurorams, vilkinusiems nuo okupacinio režimo nukentėjusiųjų asmenų bylų nagrinėjimą arba išteisinusiems akivaizdžiai nusikaltimus padariusių sovietinio okupacinio režimo represinių struktūrų vykdytojus. 

atnaujinti nuo sovietinio okupacinio režimo nukentėjusiųjų skundų nagrinėjimą dėl kardinolo S. Tamkevičiaus, vyskupo J. Kaunecko, sesers N. Sadūnaitės, kunigo R. Grigo ir kitų rezistentų persekiojimo. Šiai Lietuvai ir jos išsilaisvinimo istorijai ypač svarbiai ir sudėtingai bylai nagrinėti turi būti sudaryta išplėstinė teisėjų kolegija arba ji turi būti nagrinėjama teismo plenarinėje sesijoje, atsižvelgiant į 1945 m. rugpjūčio 8 d. Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo statuto nuostatas, 1946 m. gruodžio 11 d. Jungtinių Tautų organizacijos Generalinės Asamblėjos rezoliucijoje patvirtintus tarptautinės teisės principus ir EŽTT 2019 m. kovo 12 d. sprendimo byloje (peticijos Nr. 28859/16) išvadas.

Raginame Lietuvos Respublikos Prezidentą ir Seimą išslaptinti pavardes žmonių, bendradarbiavusių su SSRS specialiosiomis tarnybomis, iš esmės pakeičiant įstatymą dėl Lietuvos Respublikos asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos.

Raginame valstybės ir valdžios institucijas riboti Lietuvos valstybingumą griaunančius veiksnius, stabdyti programų ir visuomeninių projektų, kurie silpnina žmonių teisinę sąmonę, daro žalą žiniasklaidos, viešosios erdvės, švietimo politikos ir nevyriausybinio sektoriaus formuojamam socialiniam ir istoriniam teisingumui, finansavimą.

Nacionalinis susivienijimas kviečia visuomenę, politines partijas, pilietines organizacijas ir piliečius bendromis pastangomis priešintis valstybingumą griaunančioms jėgoms, stiprinti visų valstybės lygmenų ir visuomenės teisingumo kaip svarbiausio mūsų valstybės išlikimo garanto suvokimą, nes jis yra neginčijamas mūsų visų ir ateinančių kartų gerovės pamatas.

Nacionalinio Susivienijimo valdyba



Susiję

Vytautas Radžvilas 3446497398337775358

Rašyti komentarą

  1. Pagaliau... puikus straipsnis. Jis gal greičiau - dokumentas. Seniai to reikėjo ir - užpildyta spraga, ačiū žmonėms dirbusiems prie šio dokumento, ačiū Nacionaliniam susivienijimui, besivienijančiam su buvusia, deja, - ir esančia rezistencija... Neįvardinta kas stovi už šių prokurorų pečių, kaip supratau - Grybauskaitė... Nes - nuo kokios gi institucijos nei Prezdento priklauso teisėjų ir prokurorų karjeros... Taigi - klausimas - kodėl klanas nebuvo paujudintas ir - filtruotas - savo laiku?

    AtsakytiPanaikinti
  2. Tikrai drąsus ir įspūdingas straipsnis.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Apgailėtina2021-01-16 15:43

    Radžvilas jau Venckienės advokatu dirba? Galėtų bent viso judėjimo į tą mėšlą nevelti.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Fantasmagorija2021-01-16 16:20

    Radžvilo vaiką pagrobia išprotėjusi teta, patį išvadina p.. Paskui dar prikviečia asocialų prie tvoros pasaugot kad vaikas nepabėgtų. Teismas priima neskundžiamą sprendimą vaiką grąžinti. Pareigūnams atvykus ir įvykdžius nutartį, Radžvilas pagal savo logiką, išvadina tai parodomąja akcija ir lygina su sovietinėm represijom, kaltina pareigūnus naudojant perteklinį smurtą, vaiko grąžinimą jam vadina jo pagrobimu iš jam artimos aplinkos. Taip pat kiekvieną kartą patvorio asocialams pareikalavus, išveda savo vaiką į balkoną ir parodo jiems, kad jis dar gyvas. Vienai Laisvės premijos gavėjai rodo kasdien.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Jeigu Prezidentas,Seimas,Politinės partijos ,visuomeninės organizacijos tikrai atstovauja Lietuvos valstybei(o ne koloborantams) tai negali būti nesureguota ir negali būti nesiimama jokių veiksmų Konstitucijos (Lietuvos)priesakų įgyvendinimui.Priešingu atveju Jie galima sakyti nedirba nepriklausomai Lietuvai.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Ačiū už tokią aktualią Lietuvai iniciatyvą

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Savaitės pokalbis

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item