Zigmas Tamakauskas. Žmogus, Lietuvai atidavęs savo sielą ir širdį

Tai buvo didelio idealizmo kunigas   Mykolas Krupavičius, vėliau gavęs prelato titulą.  Šių metų gruodžio mėnesio 4 dieną sueina 50 metų nuo...


Tai buvo didelio idealizmo kunigas   Mykolas Krupavičius, vėliau gavęs prelato titulą.  Šių metų gruodžio mėnesio 4 dieną sueina 50 metų nuo šio įžymaus mūsų Valstybės veikėjo prelato Mykolo Krupavičiaus mirties.

Prelatas gimė prieš 135-erius metus Prienų rajono Balbieriškio miestelyje. Miestelis prisimena savo kraštietį, įrengęs jame M. Krupavičiaus alėją.

Prelato Mykolo Krupavičiaus visas gyvenimas buvo susietas su dvasinių vertybių plėtote, Tėvynės atgimimo ir jos stiprinimo siekiu, vadovaujantis krikščioniška patriotine nuostata, Lietuvos meile. Toks idealas jį vedė per visus gyvenimo verpetus, pasitaikiusias negandas. Jau lankydamas mokyklą jaunasis Mykolas įsijungė į lietuvybės palaikymo ir jos saugojimo darbą – bendravo su knygnešiais, aktyviai platino draudžiamą lietuvišką spaudą. Norėdamas turėti didesnį poveikį jaunimui, pasirinko mokytojo kelią – penkerius metus mokėsi patriotinių idėjų kupinoje Veiverių mokytojų seminarijoje, kuriai vadovavo vėliau pavadintas Lietuvos mokytojų patriarchu - Tomas Ferdinandas Žilinskas. Baigęs ją, mokytojavo Lomžos  gubernijoje, vėliau Papilėje. Papilėje Mykolas Krupavičius susidraugavo su savo bendraminčiu - bažnyčios vikaru kunigu Petru Gudauskiu.  Jie sudarė sau artimų žmonių būrelį, su kuriuo sekmadieniais važinėdavo po apylinkę susirinkusiems žmonėms aiškindami jiems rūpimus klausimus.    Juozas Meškauskas  savo internete pateiktame rašinyje  „Prelato Mykolo Krupavičiaus jaunystė“ cituoja Mykolo Krupavičiaus mintis: „ ... pagrindas mūsų kalbų buvo toks: Lietuva – lietuviams, lietuvio dvasinė ir medžiaginė gerovė, lietuvių tautinė ambicija“ (175 psl.). Jų gebėjimų dėka apylinkėje žymiai pagyvėjo visuomeninis gyvenimas. Mokytojaudamas neišvengė caristinės biurokratijos išskėstų čiuptuvų – du kartus už lietuvišką veiklą buvo suimtas. 

Jaunasis mokytojas pradėjo vis labiau jausti savo tikrąjį pašaukimą, kurį realizavus labiausiai galėsiąs būti naudingas savo visuomenei, savam kraštui, dvasinių vertybių plėtotei. Apie tai jis pasakė savo mamai. Ši atsakiusi: „Vaikeli, apsigalvok gerai. Daromas   žingsnis bus svarbus. Velyg būti geru mokytoju negu blogu kunigu. Tau jokio patarimo tuo reikalu neduosiu. Jei Dievas laimins tavo užsimojimus, aš džiaugsiuosi. Kiekviena motina būtų laiminga turėdama sūnų gerą kunigą“ [Juozas Meškauskas - „Prelato Mykolo Krupavičiaus jaunystė“, 176 psl.]. Mykolo žingsnis buvo tvirtas. Pašaukimo pojūtis  religingą jaunuolį  atvedė į Seinų kunigų seminariją. Jau pirmakursis seminarijos auklėtinis aktyviai įsijungė į joje veikusį slaptą lietuvių klierikų sąjūdį, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje.  Kai seminarijos rektoriumi tapo aktyvus lenkas  kunigas R. Jalbžykovskis, seminarijoje buvo uždrausta lietuviška spauda, laikraščiai ir knygos. Tačiau lietuvių klierikai to draudimo neklausė. Už tai klieriką Mykolą Krupavičių, kaip minėtos lietuvių organizacijos pirmininką, norėta pašalinti iš seminarijos. Įsikišus vyskupui Antanui  Karosui, kunigui Jonui Totoraičiui ir kt., Jalbžykovskis to savo sumanymo nedrįso įgyvendinti – M. Krupavičius, nepalaužta lietuvio dvasia, tęsė savo mokslą Seinų kunigų seminarijoje. [Intern. Juozo Meškausko str. „Prelato Mykolo Krupavičiaus jaunystė“.] Baigęs seminariją, dar ketverius metus savo teologines žinias gilino Petrapilio dvasinėje akademijoje, buvo vienas iš ateitininkų sąjūdžio kūrėjų Rusijoje, o vėliau Ateitininkijos idėjas platino ir Lietuvoje.

1914 m. birželio mėn., studijuodamas dvasinėje akademijoje, buvo įšventintas kunigu. Pirmojo pasaulinio karo metu dalyvavo Nukentėjusiems nuo karo šelpti draugijos veikloje, buvo karo belaisvių kapelionas, žurnalo „Ateities spinduliai“ redakcijos narys. 1917 metais apsigyveno Voroneže, kuriame buvo susibūręs nemažas lietuvių spiečius. Čia paskirtas lietuviškos Martyno Yčo berniukų gimnazijos kapelionu. Kartu su kitais Rusijoje įkūrė Lietuvos krikščionių demokratų partiją. Metus laiko buvo šios partijos pirmininkas, dalyvavo Petrapilio lietuvių Seimo darbe. Džiaugėsi brėkštančiu Lietuvos valstybingumo atkūrimu, entuziastingai stengėsi ir pats prie šio proceso prisidėti: rinko aukas besikuriančiai Lietuvai, telkė savanorius jos Nepriklausomybei ginti. 1918 metų pradžioje dėl lietuvių kareivių telkimo Rusijos bolševikų vadinamas revoliucinis tribunolas jį už akių nuteisė mirties bausme. Mykolui Krupavičiui   pasikeitus savo išorinę  išvaizdą ir  gavus asmens dokumentą su Zelenioko pavarde, pasisekė pabėgti  į Lietuvą nuo tos griaunančios bolševikinės bangos antplūdžio. 1918 -1919 metais gyveno Vilniuje. 2012 m. rugsėjo 23 d.  prie to namo – Odminių gatvėje, buvusio  Lietuvos partizanų vyriausiojo kapeliono monsinjoro Alfonso Svarinsko rūpesčiu įrengta memorialinė lenta. Toje lentoje įrašyti labai prasmingi ir raginantys M. Krupavičiaus testamentiniai žodžiai: „Lietuvi, tebūnie tau pirmaisiais tėvas ir motina, bet virš jų tebūnie Tau Tavo Tėvynė Lietuva“.

Apsigyvenęs Kaune kunigas Mykolas Krupavičius daug jėgų skyrė artėjantiems Steigiamojo Seimo rinkimams, kūrė įvairiose Lietuvos vietose Lietuvos krikščionių demokratų partijos skyrius. Išrinktas į  Steigiamąjį Seimą, pasižymėjęs dideliais oratoriniais gabumais, aktyviai dalyvavo rengiant žemės reformos įstatymą siekdamas visų pirma aprūpinti žeme bežemius ar mažažemius savanorius, išlaikiusius Nepriklausomybės kovose Lietuvos gyvybingumą, taip pat ir kitus neturinčius žemės, bet norinčius savarankiškai pradėti ūkininkauti kaime. Būdamas Žemės ūkio ministru, šią reformą įgyvendino.

Mykolas Krupavičius buvo išrinktas į Pirmąjį, Antrąjį ir Trečiąjį  Lietuvos Seimus. 1919 ir 1923 bei 1926 ir 1927 metais buvo Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas.

1927 metais pasitraukęs iš aktyvios politinės veiklos studijavo užsienio katalikiškuose universitetuose ekonomiką, teisę, žurnalistiką ir sociologiją.

Grįžęs į Lietuvą, 1930-1931 metais vikaravo Garliavos parapijoje, paskui profesoriavo Vilkaviškio kunigų seminarijoje dėstydamas joje sociologiją, etiką, prancūzų kalbą ir bažnytinės iškalbos meną. Toliau dirbo Veiverių parapijos klebonu. Čia taip pat pasižymėjo ne tik kaip geras ir parapijiečių mylimas  kunigas, bet ir vėl  kaip geras organizatorius: pastatydino kleboniją, atnaujino ir padidino bažnyčios bokštą, aptvėrė šventorių. Prieš sovietinę okupaciją ir jos metu klebonavo eidamas dekano pareigas Kalvarijos parapijoje. Čia jam buvo suteiktas „neiškeliamo klebono“ statusas [Kęstutis Žemaitis – „Penki prelato Mykolo Krupavičiaus laiškai vyskupui Vincentui Padolskiui“].

Okupavus sovietams Lietuvą, prasidėjo Bažnyčios persekiojimas. Valdžia kai kuriuos kunigus bandė patraukti į savo pusę. Mykolui Krupavičiui net buvo siūlomas aukštas komisaro postas  [Kęstutis Žemaitis – „Penki prelato Mykolo Krupavičiaus laiškai vyskupui Vincentui Padolskiui“]. Jis šito klastingo siūlymo atsisakė. Norėdamas apginti Bažnyčią ir tikinčiuosius nuo persekiojimo, vyskupų pavestas, Mykolas Krupavičius parengė sovietinei valdžiai memorandumą. Tačiau tas nieko nepadėjo. Jis pats turėjo slapstytis nuo gresiančio suėmimo.

Vokiečių okupacijos metais kunigas Mykolas Krupavičius, rodydamas didelio pilietiškumo drąsą, kartu su buvusiu Žemės ūkio rūmų   įsteigimo iniciatoriumi ir ministru Jonu Aleksa bei su buvusiu Respublikos prezidentu Kaziu Griniumi generaliniam komisarui Rentelnui 1942 metais įteikė protesto momorandumą prieš Lietuvos kolonizavimą ir žydų bei kitų šalies piliečių persekiojimą ir žudymą. Tų pačių metų gruodžio mėnesį gestapo buvo suimtas ir įkalintas. Atidengiant Kaune jam skirtą  skulptoriaus Juozo Šlivinsko sukurtą memorialinę lentą, jo seserėčia  mokytoja Genovaitė Jarumbavičiūtė savo kalboje pacitavo laiško, rašyto seseriai Veronikai iš Tilžės kalėjimo 1943 m. gegužės 8 d., ištrauką: „Jei Dievas panorėtų čia mano gyvenimo kelionę nutraukt, tai labai norėčiau, kad mano palaikai amžiams atsigultų lietuviškoj žemelėj. Lietuvai atidaviau savo sielą, širdį, sveikatą, jai norėčiau atiduoti ir bedvasį kūną“ [Kazimieras Dobkevičius – „Memorialinė lenta Prelatui“, XXI amžius, 2006-10-06]. 

1945 metais amerikiečių išlaisvintas, dar dvylika metų gyveno Vokietijoje. 1948 metais lapkričio mėnesio 13 d. popiežius Pijus XII kunigui Mykolui Krupavičiui suteikė garbingą prelato titulą. Buvo išrinktas įsikūrusio Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininku. Šias pareigas ėjo iki 1955 metų. 1949 metais jo vadovaujamas VLIK‘o komitetas paskelbė istorinį testamentą – Lietuvių chartą, kurioje nustatytos Pasaulio lietuvių bendruomenei pagrindinės direktyvinės gairės, kuriomis reikėtų vadovautis ir mūsų dienomis.

Mykolui Krupavičiui teko bendrauti su nugalėjusiu sovietinę „geležinę uždangą“ Lietuvos laisvės legendiniu kovotoju Juozu Lukša. Susipažinus Juozui Lukšai su Nijole Bražėnaite, prelatas Mykolas Krupavičius 1950 m. liepos 23 dieną palaimino ir jų santuoką vienoje mažytėje Vokietijos bažnytėlėje.

Atkūrus Vokietijoje Lietuvos krikščionių demokratų partiją, čia pasivadinusią Lietuvos krikščionių demokratų sąjunga, tapo tos politinės organizacijos pirmininku. Trejus metus redagavo „Tėvynės sargą“. 1950 metais iki „gyvos galvos“ išrinktas Pasaulio lietuvių krikščionių demokratų sąjungos pirmininku. 1957 metais apsigyveno JAV. Čia taip pat aktyviai dirbo visuomeninį darbą, kurį siejo su širdies auka ir jautrumu. Jis dar 1928 rašė: „Visuomeninė tarnyba – tai Dievo tarnyba. Kas jos nevykdo, yra žemės našta“ [Mykolas Krupavičius – Apie visuomeninį darbą, Kaunas, 1928 m.] M. Krupavičius ypač rūpinosi lietuvių vienybe, iškėlė mintį įkurti Pasaulio lietuvių bendriją, dalyvavo lietuviškoje spaudoje pasirašydamas M.M., Juodišiaus, M. Kruopelės, G. Taučiaus ir kt. slapyvardžiais.

Vienas iš ryškiausių jo nuveiktų darbų Lietuvoje – talkinant ekonomistui Albinui Rimkui, parengta ir įvykdyta žemės reforma, jau atkurtos Valstybės pirmojo dešimtmečio pradžioje užkirtusi kelią Rusijos kėslams įvykdyti mūsų krašte bolševikinį perversmą. Išrinktas 1918 m. gruodžio 1 d. sudarytos Žemės reformos komisijos pirmininku, eidavo pėsčias  nuo vieno kaimo prie kito, matė bežemių žmonių skurdą, jų beteisiškumą,  agitavo  žmones imti dvarų žemę ir ją dirbti. Todėl   dvarininkai jį buvo    praminę „bolševiku su kunigo sutana“ [ Inter. str. „Balbieriškyje prisimintas kraštietis Mykolas Krupavičius“].

Mykolo Krupavičiaus parengta žemės reforma rėmėsi Bažnyčios mokytojo Tomo Akviniečio mintimis, kad nuosavybė yra socialinė funkcija, kuri pateisinama tiek, kiek to reikalauja visuomenės gerovė. Žemės reformą jis siejo su visuomenės moralės turėjimo būtinumu. Pagrindinis reformos tikslas - aprūpinti žeme mažažemius ir bežemius, kad jie  pozityviai galėtų įsijungti į krašto ekonominį ir politinį gyvenimą. [ Intern. str. „Prelatas Mykolas Krupavičius – kovotojas už žemę ir ūkininką“].  Žemės reformatorius kunigas M. Krupavičius buvo didelis krikščioniškosios demokratijos teoretikas.    

Jis atsikirsdamas reformos priešininkams,   rėmėsi ir dar Seinų kunigų seminarijoje asmeniškai studijuotų popiežiaus Leono XIII enciklikų teiginiais. Ši nuostata padėjo jam apsiginti nuo tuometinių, gana sulenkėjusių dvarininkų ir kai kurių savos konfesijos asmenų puolimo ir skundų, pasiekusių net Vatikaną bei katalikų Bažnyčios vadovaujančią hierarchiją pačioje Lietuvoje. Pastebėtina, kad Mykolą Krupavičių rėmė didelį autoritetą turėjęs šiame socialiniame bare tuometinis Vilniaus vyskupas, dabar palaimintasis, marijonas Jurgis Matulaitis. Po ilgai trukusių ginčų Steigiamasis Lietuvos Seimas 1922 metais vasario mėnesį priėmė Mykolo Krupavičiaus siūlytą Žemės reformos įstatymą, kuriame buvo pažymėta ne daugiau kaip 80 ha žemės norma. Nusavinti ir vandenys bei miškai, jei jų plotas buvo didesnis kaip 25 ha. Naujakuriai už gautą žemę 36 metus turėjo mokėti simbolinius išperkamuosius mokesčius, priklausomai nuo gautos žemės rūšies (0.5 – 7 litus už hektarą per metus). Už paimtą žemę jos buvusiem savininkams turėjo būti atlyginama valstybės nustatyta kaina.  Buvo išdalinta apie 700 tūkstančių ha žemės, sukurta apie 35 tūkstančiai naujakurių ūkių. Plėtojosi žemės ūkio kooperatinis judėjimas. Mykolui Krupavičiui vadovaujant Žemės ūkio ministerijai, buvo įsteigta 14 žemės ūkio mokyklų [ Intern, str. „Prelatas Mykolas Krupavičius – kovotojas už žemę ir ūkininką].   Žemesnioji mergaičių žemės ūkio mokykla  pradėjo veikti ir  jo gimtajame Balbieriškyje. Svarbiausiai -  1924 metais buvo įkurta žemės ūkio specialistus rengianti aukštoji mokykla – Dotnuvos Žemės ūkio akademija, atkūrus Nepriklausomybę, gavusi garbingą Prezidento Aleksandro Stulginskio universiteto vardą. Praėjusiais metais, jį prijungus prie VDU, tapo šios aukštosios mokyklos padalinys, pavadintas VDU Žemės ūkio akademija.

Prelato Mykolo Krupavičiaus plunksnai priklauso parašytos jo knygos „Kova už žemę ir laisvę“, „Kova už žemę ir ūkininką“, „Jonas Basanavičius“, „Lietuviškoji išeivija“, „Krikščioniškoji demokratija“, „Kunigas Dievo ir žmogaus tarnyboje“, „Atsiminimai“ ( išleisti po jo mirties) ir kt. Daug gražių raštų parašyta ir apie patį prelatą Mykolą Krupavičių, jo kilnią veiklą Lietuvos labui. Žurnalistas Pranas Alšėnas  savo rašinyje „Prel. Mykolas Krupavičius – auksinis sukaktuvininkas“ rašė: Prelato M. Krupavičiaus darbas – didis mūsų tautai paminklas, kurio nei laikas, nei gyvenimo audros nesunaikins.  Jo darbai, ypač svetur padaryti ir dirbami – tai gyvybės sultys mūsų Tėvynei [...], tai paskatas – stiprėti, kovoti ir laimėti... 

Iškilusis Lietuvos sūnus prelatas Mykolas Krupavičius mirė 1970 metų gruodžio 4 dieną Čikagoje. Palaidotas buvo JAV lietuvių Šventojo Kazimiero kapinėse. Pagal jo testamentinį prašymą jo akys ir krūtinė   užpilta lietuviška žeme, kurią jis buvo gavęs iš Lietuvos. 

Dar būnant Tilžės kalėjime jo rašytas prašymas seseriai Veronikai - po mirties jį palaidoti Lietuvoje, išsipildė.  Karstas su jo palaikais buvo pervežtas į Lietuvą ir iškilmingai palaidotas 2006 metų rugsėjo mėn. 23 dieną Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos šventoriuje.  Gera, kad šioje istorinėje ceremonijoje teko dalyvauti ir man.  Prisimename: Šventų Mišių Eucharistijos liturgijai vadovavo tuometinis Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius. Koncelebravo vyskupai  Jonas Boruta, Rimantas Norvila, Juozas Žemaitis, Juozapas Matulaitis, Jonas Ivanauskas, prelatai Vytautas Vaičiūnas, Vincas Bartuška, monsinjoras Arūnas Poniškaitis, taip pat būrys kunigų. Šv. Mišiose dalyvavo LR Seimo Pirmininkas, kiti Vyriausybės ir Kauno savivaldybės atstovai, Krikščionių demokratų partijos nariai, ateitininkai, Prelato artimieji, Išeivijos krikščionių demokratų partijos generalinis sekretorius Pranas Povilaitis, didelis būrys kauniečių. Savo pasakytame  pamoksle arkivyskupas Sigitas Tamkevičius kvietė iš Mykolo Krupavičiaus mokytis mylėti savo tėvynę ir jaustis atsakingiems už jos dabartį ir ateitį. Perlaidojimo apeigose grojo Karinių oro pajėgų orkestras, karstas iškilminga eisena palydėtas prie kapo duobės šventoriuje. Buvo pasakytos gražios ir prasmingos atsisveikinimo kalbos, kuriose   pažymėtas Prelato nuopelnas mūsų tautai, dėkota už jo meilę tėvynei Lietuvai, išsakyti džiaugsmo žodžiai, kad jo noras ilsėtis Tėvynėje išpildytas. Sugiedotas Lietuvos himnas.

Šių dienų sūkuringame gyvenime, besiskverbiant į mūsų kultūrą įvairiom svetimybėm, turėtume prisiminti prelato Mykolo Krupavičiaus jo „Atsiminimuose“  parašytus žodžius: [...] Iš svetimųjų galima paimti tik tas, ko trūksta lietuviškam gyvenimui, bet reikia žiūrėti, kad tie skoliniai neiškreiptų mūsų lietuviško charakterio.  Reikia, kad Lietuva, Lietuvos reikalai, lietuvių tauta ir jos kalba visur ir visada būtų pirmoje eilėje, ir kad mūsų „aš“ sektų paskui juos. Tik tas kelias veda į laimėjimą ir tas kelias mums padės išlaikyti neiškreiptą, nesukarikatūrintą lietuvišką sąžinę ir širdį“. Tie žodžiai pažymi ir jo gyvenimo credo, kuris turėtų skambėtų ir mūsų gyvenimo žingsnių aide: „Mylėk Viešpatį Dievą už viską labiau, artimą – kaip pats save, o Tėvynę – už save labiau“.

 

Susiję

Zigmas Tamakauskas 6787026445363823874

Rašyti komentarą

  1. Sveikatos ir stiprybės jums gerbiamas ZIGMAI...kaip sakydavo AtA Antanas Lukša,laikom frontą...

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Papunkčiui (nauja tinklalaidė)

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item