Vincas Nulis. Tebūnie gydytojams ne taksisto atlyginimas!

Šiuo rinkiminiu periodu buvo labai smagu klausytis politikų debatų. Jautrumas kone visų visuomenės grupių problemoms paaštrėjęs, o sprendima...


Šiuo rinkiminiu periodu buvo labai smagu klausytis politikų debatų. Jautrumas kone visų visuomenės grupių problemoms paaštrėjęs, o sprendimai ir pasiūlymai liejasi kaip iš gausybės rago. Gaila, kad naujai valdžiai įsitvirtinus, prieš rinkimus tarti žodžiai dažnai taip ir lieka užmiršti arba tarsi šventintu vandeniu nuplaunami jau kone sakralia tapusia fraze „nėra pinigų“. Žinoma, jei iškyla reikalas asfaltuoti kokį Dievo užmirštą keliuką ar įsigyti kokį „itin reikalingą“ daugybę milijonų kainuojantį prietaisą, ar vykdyti kokias daugiamilijonines statybas, tų niekada nesančių pinigų atsiranda, todėl tai greičiausiai yra vertybinė, o ne techninė problema. Visas problemas norint galima būtų išspręsti, tik ar norima?

Gilėjant COVID-19 krizei, visuomenė nori nenori susiduria su sveikatos apsaugos sistema ir jos problemomis. Gaila, kad mūsų įstatymų kūrėjai neturi galimybės patirti tų problemų, kurias patiria eiliniai mirtingieji. Jiems nėra gydytojų prieinamumo, eilių nei kitų problemų. Dažniausiai apie juos šokinėja ligoninių vadovai ir gydymo įstaigas jie praeina „žaliu koridoriumi“, net nesupratę, kaip sveikatos sistema funkcionuoja ar su kokiomis problemomis susiduria. Tad, nematydami realios situacijos, jie natūraliai nesiskubina spręsti sveikatos sistemos problemų. Išskirtines privilegijas gydymui ir tyrimams stebėjome viešai. COVID-19 krizės akivaizdoje vyriausybės nariams buvo atliekami COVID-19 tyrimai net tada, kada realiai sergantiems tų tyrimų trūko. Vargu ar mes kada nors galėsime lygiuotis į Vakarų demokratijas, kur kaip, pavyzdžiui, Švedijoje premjeras laukia daugiau nei 6 mėn. savo sąnario protezavimo operacijos, bet niekada nepraraskime vilties.

Kita didžiulė bėda – gydytojų emigracija. Norėdamas tapti gydytoju, jaunuolis šiam mokslui turi paskirti 10 savo gyvenimo metų, jau nekalbant apie 12 prieš tai buvusių metų mokykloje. O ir gydytojais tampa dažniausiai gabiausi ir talentingiausi moksleiviai. Nenuostabu, kad Vakarų Europos ir Amerikos šalys džiaugiasi gydytojais, atvažiuojančiais dirbti, – juk valstybė į kurią atvyksta specialistas, sutaupo daug daug pinigų, kuriuos būtų reikėję investuoti į specialistą. Grubiai skaičiuojant, vienam gydytojui specialistui paruošti valstybė sumoka ne mažiau 63 000 eurų, ir tai greičiausiai nėra reali kaina, nes užsienio piliečiams kaina nurodoma 2 kartus didesnė. Čia, žinoma, neskaičiuojame mokslo mokykloje kainos, kuri tikrai nebūtų mažesnė. Tad kiekvieno specialisto praradimas valstybei yra didžiulis nuostolis. 

Bet kaip visgi reikėtų spręsti medicinos paslaugų prieinamumo problemą? Kaip apsidrausti, kad mažiau gydytojų norėtų emigruoti? Kaip pagerinti paslaugų kokybę?

Norint spręsti šias problemas, reikia kompleksinio požiūrio ir sprendimo. Čia labai svarbus švietimas ir visuomenės ugdymas: jei išugdysime savai valstybei tarnauti norinčius piliečius, jau bus lengviau. Tačiau to neužtenka, turime užtikrinti ir jų orų gyvenimą. Niekur neišsisuksime be aukštojo mokslo statuso ir jo įvertinimo adekvačiu atlyginimu. Šio teksto autorius, važiuodamas taksi į budėjimą Santaros klinikose, išsikalbėjo su jį vežusiu taksistu ir sužinojo, kad taksistas, dirbamas visą dieną, per mėnesį uždirba apie 1200–1500 eurų, tai yra tiek, kiek į rankas gauna šių klinikų gydytojas specialistas, jau nekalbant apie 900 eurų vyresniojo gydytojo rezidento atlyginimą. Taksistas, sužinojęs tokią situaciją, pripažino, kad gydytojas turėtų uždirbti mažiausiai dvigubai tiek, kiek uždirba taksistas. Gaila, kad tai, kas akivaizdu eiliniam taksistui, nėra akivaizdu valdžios minkštakrėsliuose įsitaisiusiems ponams. Nes lygiai ta pati problema yra ir su Lietuvos švietimo sistema, tačiau tai ne šio straipsnio tema. 

Esant adekvatiems atlyginimams, gydytojams nebus poreikio po darbo lėkti į privačias klinikas, todėl jie turės daugiau laiko savo pacientams ir rengiamiems kolegoms rezidentams mokyti, tada laimėtume visi. Pagerėtų ir paslaugų prieinamumas. 

Kita problema yra ligoninių administracija. Ten pelėsiais dvelkia vos pravėrus duris, ligonių vadovai savo postuose užsisėdi dešimtmečius ir jų vadovavimas labiau primena Brežnevo Sovietų Rusiją nei Vakarų pasaulio valstybę. Todėl be ligoninių vadovų rotacijos ribotų kadencijų realūs pokyčiai nėra įmanomi.

Visi permainų oponentai užduos mano jau minėtą „sakralų“ klausimą: o iš kur paimsite pinigų? Realiai pinigų visada yra, tik reikia norėti jų paieškoti. Pavyzdys galėtų būti, kai sprendžiant vieną problemą galima dar ir pinigų sutaupyti. O taupyti kur tikrai yra. Paprasčiausias būdas taupyti – tai vis iš naujo nekurti elektroninės ligos istorijos programų sistemos. Santaros klinikos yra sukūrusios gan neblogai veikiančių ELI sistemą, tad autorius nelabai supranta, kam reikalinga rajonuose naudojama ir vis dar kuriama, ir tobulinama, ESIS sistema. Vieningos sistemos visoje Lietuvoje naudojimas leistų sutaupyti daugybę milijonų ir kartu išspręstų problemą, kai esamos sistemos nėra suderinamos tarpusavyje, todėl į kitą gydymo įstaigą atvažiavusio paciento duomenys nėra matomi. Tą turėtų iš dalies spręsti lietaus bijanti E-Sveikatos sistema, tačiau dėl gausybės priežasčių paciento duomenys tiesiog jos nepasiekia. 

Kitas finansavimo šaltinis galėtų būti pačių ligoninių organizacijos pertvarkymas. Autorių stebina, kad kone kiekviename rajone savarankiškai veikia Pirminės sveikatos priežiūros centras ir ligoninė. Kiekvienas centras turi savo vadovą, vieną ar du jo pavaduotojus, administracijos aparatą, buhalteriją ir pan., po saujelę dirbančių gydytojų bei slaugytojų. Autoriaus nuomone, būdamos po vienu ligoninės ar poliklinikos stogu, abi įstaigos galėtų funkcionuoti dar efektyviau, o ir išlaikymas būtų pigesnis. Tai būtų ypač efektyvu mažuose rajonuose.

Dar vienas svarbus klausimas, apie kurį tiek daug girdima, bet niekada nesiimama spręsti – tai biurokratija ir popierizmas. Visi žinome, kad gydytojai, ypač šeimos, skęsta popieriuose. Yra prigalvota daug visokių reikalingų ir nereikalingų biurokratinių niuansų, kurie pakabinti ant ir taip laiko pacientui nebeturinčio šeimos gydytojo. Elektroninė sistema turi tarnauti gydytojui, o ne atvirkščiai. Galima įdarbinti atskirą administratorių, sekretorių ar pan., šis žmogus galėtų atliktų dalį tikrai ne gydytojo išsilavinimo reikalaujančio darbo. Bet bėda juk ta, kad gydytojo laikas mūsų valstybėje dažnai kainuoja mažiau nei kokio vadybininko ar administratoriaus, todėl ši problema toliau gyvuoja.

Kita neišsemiama tema diskusijai yra visuomenės sveikata. Atsiradę gyva galybė valstybinių ir privačių įstaigų, kurios turėtų vykdyti visuomenės sveikatos mokymo veiklą, tačiau pats realus mokymas vyksta vangiai arba nevyksta visai. Istoriškai susiklostė taip, kad iš pradžių visuomenės sveikatos mokymas buvo Visuomenės sveikatos centrų pareiga, tačiau vėliau ši veikla buvo perduota Visuomenės sveikatos biurams ir Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centrui, tačiau kur penkios auklės, ten vaikas be galvos, juolab kad ši veikla pradėjo remtis rinkos ekonomikos principais. Visuomenės sveikatai skirtos lėšos įsisavinamos kelis kartus per metus surengus pasivaikščiojimą su šiaurietiško ėjimo lazdomis, ir tuo visuomenės sveikatinimas pasibaigia. Tai ypač ryšku tuose rajonuose, kur Visuomenės sveikatos biurų apskritai nėra. Bet ar tai tikrasis visuomenės sveikatos mokymas? Manyčiau, kad tai daugiau pasityčiojimas iš paties visuomenės sveikatos puoselėjimo principo.

Pavyzdžių, kaip tai turėtų būti atliekama, nereikia toli ieškoti. Skandinavijos šalyse jau moksleiviai yra mokomi sveikos gyvensenos. Sportas vasarą ir žiemą gamtoje yra mokymosi programų dalis. Praleisdamas daugiau laiko gamtoje, žmogus tarpsta ne tik fiziškai, bet ir emociškai bei dvasiškai, todėl tokiam jau nebus lengva „ant ausų kabinti makaronus“, jis augs savarankiškas ir mąstantis. Todėl nėra ko stebėtis, kad tų šalių vaikai auga sveiki. 

Kiekvienas rajonas turi turėti už jo visuomenės sveikatą atsakingą asmenį ar asmenis, nes kol to nėra, tol kaip pamotės vaikai niekam nerūpime. 

Baigiant norėtųsi palinkėti, kad kas belaimėtų šiuos rinkimus, su sveikatos apsauga susijusios problemos turėtų būti neužmirštos ir sprendžiamos.  



Susiję

Vincas Nulis 4416839152847910932

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Papunkčiui (nauja tinklalaidė)

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item