Kristina Albertyan. „Savo namų niekas nepuola“: kodėl Azerbaidžanas neturi teisės į Kalnų Karabachą-Arcachą?

Įsivaizduokite, kad jūs esate kariaujančios valstybės vadovas. Ar jūs įsakytumėte, karui dar neįsibėgėjus, iš karto bombarduoti savo žemėje ...

Įsivaizduokite, kad jūs esate kariaujančios valstybės vadovas. Ar jūs įsakytumėte, karui dar neįsibėgėjus, iš karto bombarduoti savo žemėje – kurią, kaip teigiate, okupavo jūsų kaimynai – esančius miestus, kuriuose, jūsų teigimu, glūdi senovinis jūsų tautos palikimas? Greičiausiai ne. Bandytumėte šį klausimą išspręsti fronto linijoje, o į miestus net nesitaikytumėte, ne tik todėl, kad tai yra tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimas, bet ir todėl, kad tuose miestuose, kaip jūs teigiate, yra sutelktas jūsų tautos kultūrinis paveldas. 

Diktatūrinė Azerbaidžano valdžia, laikanti Kalnų Karabachą-Arcachą Azerbaidžano dalimi, jau per pirmąsias karo dienas uždraustomis kasetinėmis bombomis pradėjo sprogdinti svarbiausius Kalnų Karabacho-Arcacho miestus, kur, Azerbaidžano diktatoriaus I. Alijevo teigimu, glūdi jo tautos „kultūrinis paveldas“. 

Neklausiu, apie kokį apskritai kultūrinį palikimą gali kalbėti šalis, kuri pirmą kartą žemėlapyje atsirado vėliau, nei pasaulio šviesą išvydo pirmasis telefonas. Klausiu štai ko: koks yra azerbai-džaniečių kultūrinis palikimas Kalnų Karabache-Arcache? Gal armėnų apaštališkosios bažnyčios Gandzasaro vienuolynas, pastatytas XIII a.? Gal Dadivanko vienuolynas (IX–XIII a.)? O gal, vis dėlto, Amaraso vienuolynas (pastatytas IV a., restauruotas XIX a.)? Arba Šv. Kristaus Išganytojo bažnyčia (1868–1887 m.)? Ar likusios 366 armėnų bažnyčios ir 119 armėnų tvirtovių, kurios buvo pastatytos per pastaruosius porą tūkstantmečių, armėnams gyvenant šioje srityje? Akivaizdu, kad ne. Šiuo metu vykstantis karas vaizdžiai parodė, jog vienintelis azerbaidžaniečių „palikimas“, kurį galima rasti Kalnų Karabache – tai armėnų kultūrinio paveldo griuvėsiai.

Kiekvienam, žinančiam Kalnų Karabacho konflikto istoriją, Azerbaidžano diktatūrinės propagandos pareiškimai skamba maždaug taip: kažkada senovėje armėnai okupavo teritoriją, priklausiusią šaliai (suprask, Azerbaidžanui), kuri ant žemėlapio pirmą kartą atsiras tik po poros tūkstantmečių. Akivaizdus realios dalykų padėties ir Azerbaidžano propagandos išsireiškimų nesutapimas sukelia didelę painiavą, kuri trukdo nešališkiems žmonėms suprasti, kas iš tiesų vyksta šiame regione. Tad šiai painiavai išsklaidyti turi būti keliamas esminis klausimas: kodėl Azerbaidžanas, kuris teigia turintis teisę laikyti Kalnų Karabachą-Arcachą savo valstybės dalimi, de facto šios teisės neturi?

Įsivaizduokime, kad subyrėjus SSRS ir Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Rusija iki šiol teigtų, kad Lietuva priklauso jai, nes kažkada Lietuva buvo įtraukta į SSRS sudėtį. Net jei ir išgirstame tokias kalbas, pasidaro nemalonu. Panašiai yra ir šiuo atveju. 1921 m. Stalinas perdavė Sovietų Azerbaidžanui Kalnų Karabachą, kuris visada – net kai teritoriškai priklausė kitiems valstybiniams dariniams – buvo administruojamas armėnų, o absoliučią gyventojų daugumą visuomet sudarė ir tebesudaro etniniai armėnai.

Žlungant SSRS, 1990 m. balandžio 3 d. buvo priimtas įstatymas dėl Sovietų Sąjungos valstybių narių išstojimo tvarkos. Šio įstatymo 3 straipsnyje teigiama, kad bet kuri autonominė sritis, priklausanti SSRS valstybei narei, turi teisę surengti atskirą referendumą dėl nepriklausomybės. 1991 m. gruodžio 10 d. Kalnų Karabacho autonominėje srityje buvo paskelbtas referendumas dėl nepriklausomybės paskelbimo: 99,98 proc. nubalsavo už Kalnų Karabacho-Arcacho nepriklausomybę. Prieš tai 1991 m. kovo 17 d. vykusiame referendume dėl SSRS teritorinio vientisumo išsaugojimo, Azerbaidžanas nepanoro paskelbti savo nepriklausomybės – 93 proc. pasisakė už SSRS teritorinio vientisumo išlaikymą. Taigi, Azerbaidžanas norėjo likti SSRS sudėtyje, nes tik tokiu būdu galėjo išlaikyti Stalino padovanotą Kalnų Karabachą-Arcachą. Tuo tarpu Kalnų Karabachui-Arcachui paskelbus nepriklausomybę, Azerbaidžanas jos nepripažino, todėl 1991-1994 m. Karabacho armėnams teko krauju apginti savo tėvynę. O azerbaidžaniečių propaganda Arcacho išsivadavimą nuo Sovietų Azerbaidžano valdžios iki šiol vadina „20 proc. Azerbaidžano teritorijos okupacija“. 

Taigi, išeina taip, kad Azerbaidžanas išstojo iš SSRS jau be Kalnų Karabacho. Kalnų Karabachas de jure priklausė tik Sovietų Azerbaidžanui ir niekada neįėjo į nepriklausomo Azerbaidžano sudėtį. Kitaip tariant, teigdami, jog Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui, iš tikrųjų pri-pažįstate ne nepriklausomo Azerbaidžano, o Sovietų Azerbaidžano teritorinį vientisumą. Žinant tai, šiuo metu Kalnų Karabache vykstantį karą būtų galima apibūdinti štai taip: Azerbaidžanas, padedamas Turkijos ir Sirijos džihadistų-teroristų, puola demokratinę, nepripažintą respubliką, Arcachą, kad „susigrąžintų“ Sovietų Azerbaidžanui de jure priklausiusį autonominį regioną, kuris nuo pat 180 m. pr. Kr. yra administruojamas armėnų. Šis Azerbaidžano diktatoriaus užmojis skamba, švelniai tariant, siurrealistiškai.

Tačiau tiesa yra ta, kad šis Azerbaidžano vadovybės siekis tėra azerbaidžaniečių armėnofobijos ledkalnio viršūnė: užėmęs Kalnų Karabachą-Arcachą, Azerbaidžanas ties tuo nesustotų. Diktatūrinė Azerbaidžano valdžia jau ne pirmą dešimtmetį, vykdydama antiarmėnišką politiką ir organizuodama masines armėnų skerdynes Sumgaite, Baku ar Kirovabade (dabartinė Gendžė), padeda savo sąjungininkei Turkijai, Osmanų imperijos įpėdinei, tęsti 1915–1923 m. Osmanų imperijoje vykdytą armėnų genocidą. Neatsitiktinai Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas kreipėsi į savo tautą, sakydamas: „mes turime pabaigti mūsų protėvių pradėtą darbą“. Šiais žodžiais Erdoganas išreiškė savo ketinimą įgyvendinti Osmanų imperijos vadovybės planą iki galo – išnaikinti armėnus bet kokia kaina. Žinant tai, tampa aiškiau, kodėl Turkija taip noriai ir visapusiškai palaiko Azerbaidžaną Kalnų Karabacho kare. Taigi, faktiškai galima teigti, jog šiandien armėnai kariauja ne tik dėl gimtosios žemės, bet ir dėl išlikimo.

Vis dėlto, nedrįsčiau teigti, jog Kalnų Karabacho konfliktas yra skausmingas tik armėnams. Kenčia ir I. Alijevo diktatūroje gyvenantys azerbaidžaniečiai, ir gausios Azerbaidžano tautinių mažumų bendruomenės, patylomis nepritariančios Alijevo režimui ir visaip vengiančios tenkinti liguistas diktatoriaus ambicijas. Tuo metu, kai armėnai plūsta iš visų pasaulio kampelių, kad padėtų savo tautiečiams Karabacho armėnams apginti savo tėvynę, o, prireikus, vardan Jos žūtų, azerbaidžaniečių jaunuolių motinos raudodamos stoja kelią sunkvežimiams, vežantiems karius į frontą, kad, neduok Dieve, neišvežtų jų vaikų, kadangi žino – jų sūnūs žus negarbingoje kovoje už svetimą žemę. 

O kol vietoj azerbaidžaniečių karių už svetimą žemę kovoja samdiniai iš Sirijos, Azerbaidžano vadovybė įsakinėja bombarduoti Kalnų Karabacho-Arcacho miestus ir viliasi įtikinti pasaulį, jog tokiu būdu siekiama „išlaisvinti savo okupuotą teritoriją“. Sunku patikėti, kad tauta, siekdama „susigrąžinti“ savo žemę, visų pirma skubėtų naikinti visa, kas toje žemėje yra vertinga. Ne veltui sakoma, kad azerbaidžaniečiams Kalnų Karabachas tėra „20 proc. visos šalies teritorijos“, tuo tarpu kiekvienam Karabacho armėnui Kalnų Karabachas-Arcachas – tai gimtieji namai. Savo namų niekas nepuola.



Susiję

Užsienio politika 1111398755069452531

Rašyti komentarą

  1. Teiginys, kad vietoj azerbaidžaniečių karių už svetimą žemę kovoja samdiniai iš Sirijos, yra be argumentų maskolių lygio propaganda. Gali nepatikti, tačiau šiuo metų Azarb. armija yra aukšto karinio lygio darinys atitinkantis NATO syandartus. Pažiūrėkute kaip jie drausmingai vygdo užduotis ir bus aišku ar tokioje drausingoje, gerai ginkluotoje armijoje tokias užduotis galėtų vykdyti kažkokie Sirijos samdiniai..., kurie nepratę prie tokios drausmės, įsakymų vygdymu. Dažnai kaltiname Delfi, LRT, tačiau ir Propatrija skelbia gan šališką informaciją.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Papunkčiui (nauja tinklalaidė)

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item