Zigmas Tamakauskas. Minėjome Prezidento Antano Smetonos 146-jį gimtadienį

Minėjimo dalyviai. R. Kaminsko nuotr. Šių metų rugpjūčio mėnesio 10 dieną Kauno istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros kiemelyje įvyko...


Minėjimo dalyviai. R. Kaminsko nuotr.

Šių metų rugpjūčio mėnesio 10 dieną Kauno istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros kiemelyje įvyko jau tradiciniu tapęs pirmojo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos gimimo metinių minėjimas. Šį kartą minėjome jo gimimo 146-ąsias metines. Jį organizavo visuomeninės organizacijos - Lietuvos sąjūdžio Kauno taryba kartu su LŠS V. Putvinskio-Pūtvio klubo Kauno skyriumi, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kauno filialu, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Kauno skyriumi, Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga bei Nepriklausomybės gynėjų sąjunga. Prie minėjimo rengimo visiškai neprisidėjo turėjusi pirmučiausiai tokį minėjimą organizuoti miesto valdžia. Ir pačiame minėjime nebuvo nė vieno jos atstovų. Į minėjimą niekas neatvyko ir iš pasivadinusios Prezidento A. Smetonos vardu gimnazijos bendruomenės.

Minėjimas vyko prie Prezidento Antano Smetonos paminklo, sukurto 1996 metais skulptoriaus Alfonso Vauros (architektas Kęstutis Mikšys). Renginį vedė Lietuvos sąjūdžio Kauno tarybos pirmininkas Raimundas Kaminskas. Pradžioje sugiedojome Lietuvos himną. Minėjime dalyvavę LR Seimo nariai Gintarė Skaistė, Andrius Kupčinskas, Gediminas Vasiliauskas, buvęs Seimo narys Rytas Kupčinskas pasveikino renginio dalyvius, prisiminusius buvusio Lietuvos Prezidento gimtadienį, tuomet vykusius Lietuvai svarbius istorinius įvykius. Susirinkusius savo nuoširdžiu žodžiu pasveikino ir Prezidento A. Smetonos brolio Motiejaus vaikaitė Sigutė Smetonaitė – Petrauskienė, neseniai parašiusi savo prisiminimų knygą „Pabėgimas iš Taljanų“. 

Sigutės Smetonaitės - Petrauskienės žodis. R. Kaminsko nuotr.

Renginyje taip pat kalbėjo LPKTS valdybos pirmininkė Rasa Duobaitė – Bumbulienė, buvusi LR Seimo narė Vincė Vaidevutė Margevičienė, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininko pavaduotojas Zigmas Tamakauskas, Mamertas Brežinskas ir kt.

Po oficialaus minėjimo istorinių knygų autorė, humanitarinių mokslų daktarė - Prezidento Antano Smetonos ir jo artimųjų gyvenimo ir veiklos tyrinėtoja Ingrida Jakubavičienė renginio dalyviams geranoriškai surengė neeilinę ekskursiją po Istorinės Prezidentūros rūmus, išsamiai papasakodama apie čia gyvenusio ir dirbusio Prezidento A. Smetonos gyvenimą ir veiklą, atsakė į pateiktus klausimus. Esame labai dėkingi dr. Ingridai Jakubavičienei už šią su meile pravestą ekskursiją.

Dr. Ingrida Jakubavičienė (antra iš dešinės) ir ekskursijos dalyviai Martyna Bikuličienė, Zigmas Tamakauskas, Raimundas Kaminskas. R. Kaminsko nuotr.

Minint Prezidentą Antaną Smetoną, trumpai žvilgtelėkime į jo gyvenimo kelio kai kuriuos tarpsnius. 

Būsimo Prezidento gyvenimo istorija prasidėjo 1874 m. rugpjūčio 10 dieną Užulėnio kaime (Taujėnų valsčiuje). Gimė mažažemių valstiečių Julijonos ir Jono šeimoje. Protėviai buvo Radvilų baudžiauninkai. Šeima turėjo septynetą vaikų. Antanas buvo šeštasis. Gimtasis namas neišliko. Pasakojama, kad jį sudegino apylinkėse siautėję stribai. Liko tik pamatai. Atvykę čia gali pamatyti atkurtos sodybos pastatų maketą. Jaunasis Antanukas, pasižymėjęs dideliais gabumais, sėkmingai baigė Taujėnų pradinę mokyklą ir Palangos progimnaziją. Iš karto lyg nusprendęs būti kunigu, išlaikė stojamuosius egzaminus į Žemaičių kunigų seminariją Kaune. Tačiau įsitikinęs, kad kunigystei neturi reikiamo pašaukimo, įstojo į Mintaujos gimnaziją. Joje lietuvių kalbos mokė Jonas Jablonskis, vėliau gavęs lietuvių kalbos tėvo vardą. Antanas dėl savo stropumo ir gabumų tapo vienu iš mėgstamiausių mokytojo mokiniu. Vėliau tarp jų užsimezgė ir nuoširdžios draugystės gija. Tapęs Prezidentu, Antanas Smetona Jablonskio portretą pasikabino pačioje garbingiausioje rūmų vietoje.  

Mintaujos  gimnazijoje Antanas aktyviai įsijungė į joje veikusią slaptą lietuvių organizaciją. Už tautinės veiklos propagavimą ir atsisakymą melstis rusiškai, buvo pašalintas iš gimnazijos. Tačiau tai jo, kaip susipratusio lietuvio, jaunatviškų sparnų nepalaužė. Baigė Peterburgo gimnaziją, įstojo į čia veikusio universiteto Teisės fakultetą. Baigęs universitetą, dirbo Vilniaus žemės banke. 1904 metais vedė Sofiją Chodakauskaitę. Su ja susilaukė dukrų Marijos ir Birutės bei sūnaus Juliaus. Dukrelė Birutė mirė dar nesulaukusi trejų metų.   

Literatūros istorikas ir pedagogas Juozas Ambrazevičius pastebi, kad A. Smetona nuo mažens auginamas lietuviškai, per mokyklas perėjo jausdamasis esąs lietuvis. Motinos, talentingos pasakotojos, žadinamas, išmoko jausti gimtojo žodžio grožį...

Istorikas Alfonsas Eidintas, lyg pratęsdamas šią mintį, savo knygoje Antanas Smetona ir jo aplinka, rašo: Dar Palangoje jis pradėjo skaityti slaptą lietuvišką spaudą, Maironį ir Adomą Mickevičių. To meto romantinė raštija be didesnio vidinio konflikto nulėmė Smetonos galutinį tautinį apsisprendimą – jis tapo sąmoningu lietuviu, jo tikrai nedraskė vidiniai svarstymai, kas jis – lietuvis ar lenkas. Jis lietuvis ir viskas (29 psl.). Ir per visą savo sąmoningo gyvenimo veiklą Antanas Smetona stengėsi dirbti Lietuvos labui. Jis  - 1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo ir 1917 m. Lietuvių konferencijos aktyvus dalyvis, išrinktos Lietuvos tarybos pirmininkas, 1918 m. vasario 16 d. pasirašęs Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, Valstybės tarybos pirmininkas, Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dėstytojas, matematikos vadovėlio autorius, rašytojas, vertėjas, publicistas, teisininkas, filosofas, diplomatas, leidinių Lietuvos aidas, Lietuvos ūkininkas, Vairas, Viltis ir kt. redaktorius, Vytauto Didžiojo universiteto filosofijos garbės daktaras...

Atkurtos valstybės Prezidentu jį išrinko iš Lietuvos Tarybos susikūrusi Valstybės Taryba – iki 1920 m. gegužės mėn. veikusi laikinoji vykdomosios valdžios institucija. Išrinko 1919 m. balandžio mėn. 4 d. slaptame balsavime (už jį balsavo 25 nariai iš 28). Prezidento pareigas ėjo iki 1920 m. birželio 19 dienos. 1920 -1921 m. buvo Lietuvos delegacijos vadovas nustatant sienas su Latvija, o 1923 metais sėkmingai atstovavo Lietuvai Klaipėdos byloje. Nuo 1926 iki 1927 metų buvo Lietuvos trečiojo Seimo nariu, kuris po gruodžio 17 dienos perversmo – 1926 m. gruodžio 19 d. savo posėdyje Antaną Smetoną vėl išrinko Lietuvos Respublikos Prezidentu. Šias pareigas ėjo iki 1940 metų birželio 15 dienos, kuomet, nenorėdamas tapti sovietinio okupanto įrankiu likviduojant Valstybės nepriklausomybę, pasitraukė į Vakarus.

Dažnai iškyla klausimas – kodėl Prezidentas, būdamas Vyriausiasis Ginkluotųjų Pajėgų Vadas, nedavė įsakymo priešintis sovietinei kariuomenei. Tuo reikalu teko kalbėtis su prieškario Lietuvos paskutiniuoju užsienio reikalų ministru Juozu Urbšiu. Jis atsakė: pagal sudarytas sutartis būnant svarbiausiose strateginėse Lietuvos vietose sovietinei kariuomenei, toks pasipriešinimas būtų buvęs beprasmiškas, jis būtų buvęs tik simbolinis... Tačiau Prezidentas pats vienas negalėjo duoti jokio įsakymo priešintis. Pagal veikusią 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos 18-jo skyriaus 138 straipsnį toks Respublikos Prezidento įsakymas reikalingas Ministro Pirmininko parašo. Tačiau žinome, kaip tuomet elgėsi tuometinis  premjeras Antanas Merkys. Jis grįžęs iš Maskvoje vykusių derybų, net tinkamai neinformavęs Prezidento apie gręsiantį Lietuvai pavojų, išvyko į Lapes švęsti savo Antaninių. Pagaliau 1940 m. birželio 15-ją gavus Lietuvai Maskvos pateiktą ultimatumą tas pats A. Merkys, kariuomenės vadas V. Vitkauskas, naiviai patikėjęs Kremliaus geranoriškumu, K. Bizauskas ir kita paskutiniame posėdyje dalyvavusių Ministrų kabineto narių dauguma nepritarė Prezidento nuomonei priešintis, siūlydama priimti okupacinį sovietų ultimatumą, suimant ir faktiškai atiduodant mirčiai sąžiningai dirbusius Lietuvos patriotus - Vidaus reikalų ministrą Kazį Skučą ir Saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį. Priimto ultimatumo pasekmes jutome visą pusamžį. Pats Kazys Bizauskas, tuomet karštai pritaręs A. Merkiui priimti Maskvos ultimatumą, jau kitą mėnesį NKVD suimtas ir pirmomis karo dienomis buvo sušaudytas. Neišsaugojo savo kailio ir Antanas Merkys. Buvęs kariuomenės vadas V. Vitkauskas, nusimetęs ilgai nešiotą savo kaukę ir apsivilkęs sovietinio generolo uniformą, pasidarė uolus sovietų  okupacinės valdžios tarnas.

Sovietai norėdami suniekinti Prezidentą Antaną Smetoną apie jį ir jo žmoną kūrė ir skleidė įvairius mitus. Pavyzdžiui, šis, prisiminęs savo sunkią vaikystę siekiant mokslo, ir norėdamas palengvinti savo gimtojo kaimo vaikų gyvenimą, inicijavo mokyklos pastatymą. 1935 metais buvo pastatyta moderni Užugirio pradžios mokykla. Joje mokėsi apie 50 vaikų. 2013 metais ji buvo uždaryta, liko tik muziejus: nebeliko kam mokytis. Sovietinė propaganda teigė, kad tai čia buvęs Smetonos dvaras, kurį jis gavęs dovanų... Faktiškai jis niekada nebuvo gavęs dovanų dvaro. Prezidento  šešiasdešimtmečio proga krašte buvo organizuotas penkių litų vertės kuponų platinimas. Už surinktus pinigus buvo nupirktas jo gimtajame kaime žemės sklypas ir padovanotas Prezidentui. Taigi sklypas, o ne dvaras. Pastatams statyti ir įkurti ūkį A. Smetonos šeima  tiek pinigų neturėjo. Teko skolintis. Tai žinant, turėtų subliūkšti sovietiniai teiginiai ir apie Smetonos turtingumą.

Sovietai stengėsi suniekinti ir Prezidento žmoną Sofiją. Jie S. Smetonienę – išsilavinusią, veiklią ir labdara užsiėmusia moterį vaizdavo kaip išlepintą laisvo elgesio poniutę, laikančią savo vyrą „po padu“. Šiuos paistalus argumentuotai paneigė Smetonų šeimos tyrinėtoja dr. Ingrida Jakubavičienė savo knygoje Duetas...: S. Smetonienė buvo aktyvi politikos veikėja, drąsiai reiškė savo mintis ir bendraudama su aukštais pareigūnais, galvojo apie svarbius politinius reikalus, o ne maloniai leido laiką vyrų kompanijoje. Antanas ir Sofija Smetonos buvo giliai tikintys katalikai, tad sunkiausiais gyvenimo momentais paguodos ieškojo maldoje. Jų gražus šeimyninis ryšys [...] paliko ryškų pėdsaką ne tik lietuvių istoriografijoje, bet ir su ja bendravusių užsieniečių raštuose. Amžininkus stebino, kaip puikiai dera dvi gana skirtingo temperamento asmenybės. Antanas ir Sofija Smetonos gražiai vienas kitą papildė.

Prezidentas Antanas Smetona nesišvaistė Valstybės pinigais. Jis savo prezidentavimo metais nė karto neišvyko nė į vieną užsienio komandiruotę. Tačiau jis puikiai orientavosi pasaulio įvykiuose. Jis dar 1933 metais, įspėdamas  nacių grėsmę, pasisakė prieš Vokietijoje kylantį fašizmą. Jis puikiai suprato, kad, atgavus Vilnių, Lietuvoje esantys sovietų kariai yra grėsmė prarasti nepriklausomybę. Jo iniciatyva buvo paruošti net gynybos planai.

Prezidentas Antanas Smetona žuvo 1944 metais sausio mėnesio 9 dieną per kilusį mįslingą gaisrą jo šeimos namuose Klivlende.

Istorikas Alfonsas Eidintas, apibūdindamas Prezidento Antano Smetonos veiklą, rašė: [...] pirmiausia jam reikėtų padėkoti už tai, kad sukūrė tautinę valstybę ir subrandino kartą, pasiryžusią kovoti už laisvę.

Antanas Smetona tikrai nusipelnė, kad Lietuvos sostinėje Vilniuje stovėtų jo gražius ir kilnius darbus vainikuojantis paminklas.


Susiję

Zigmas Tamakauskas 4666140320589016656

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Papunkčiui (nauja tinklalaidė)

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item