Justas Stankevičius. Ar Lietuvos laisvosios rinkos institutas yra nelaisvėje?

Gyvename institucijų ir nevyriausybinių organizacijų laiku, kurios besikišdamos į vidaus politikos reikalus formuoja visuomenės nuomonę. Lietuvoje vienas iš akivaizdžiausių to pavyzdžių yra „Atviros Lietuvos fondas“, kuris remia įvairias žiniasklaidos platformas, rengia konferencijas ir viskas aišku yra daroma iš užsienio kapitalo, kurio interesai nebūtinai turi sutapti su Lietuvos interesais. Nepaisant to, visos tokios institucijos ar nevyriausybinės organizacijos bando išnaudoti „mokslo“ ir „akademiškumo“ kortą, jog būtent jų teiginiai ir tyrimai yra nešališki ir objektyvūs. Tačiau ar tikrai institutas, kuris yra remiamas stambaus verslo negali nusukti į kairę? O kaip apie tokių institutų vadovus, kurie aktyviai dalyvauja politikoje? 

Stambiojo verslo šešėlis

Dar 2011 m. politologas Vytautas Sinica teigė, kad „nepriklausomybės pradžioje „MG Baltic“ savininkas įkūrė Laisvosios rinkos institutą. Šis, apsimesdamas mokslo institucija, bruka radikaliausias liberalizmo idėjas, atmeta valstybės ir biudžeto lėšų perskirstymo svarbą“. Jis buvo teisus. Sukonkretinant, šį institutą 1990 m. įkūrė Darius Mockus su dar šešiais žmonėmis. Kalbant apie nepriklausomybės pradžią, būtina atsižvelgti į keletą svarbių Dariaus Mockaus biografijos momentų. Pirmas svarbus momentas yra jo bendradarbiavimas su Vilniaus brigada devyniasdešimtaisiais, panašiu laiku, kuomet buvo įkurtas ir pats institutas. Dariaus Mockaus „MG Baltic“ yra ne tik koncernas, kuris remia LLRI, tačiau tai taip pat yra koncernas, kurio buvęs viceprezidentas Raimondas Kurlianskis davė 90 tūkstančių eurų kyšį liberalų sąjūdžio nariui Eligijui Masiuliui. Sutapimas ar ne, tačiau ne tik „MG Baltic“ rūpi, jog būtų kuriami ekonominiai „moksliniai tyrimai“, kurie kurtų argumentus už kuo mažesnį valstybės kišimąsi į ekonomiką. Vienas iš LLRI straipsnių skelbia, kad „valstybės institucijų kišimasis į verslą ir ekonomikos reguliavimas visuotinai pripažįstamas vienu iš pagrindinių verslą ribojančių veiksnių.“ Nieko keisto, kad institutą remia tokie stambūs verslai kaip UAB „Vilniaus prekyba“ valdanti „MAXIMA“, „Kautra“, turinti absoliučią monopoliją ir kiti. Kitaip sakant, LLRI užsiima „reiganomika“ ir atstovauja didelių verslų ir didelių žaidėjų, o ne dirbančiųjų klasės ir valstybės interesus. 

Stambus verslas, politikai ir politiniai argumentai

„Aš esu žaidėjas ir manau, kad visi žaidėjai turi būti prižiūrimi. Turi būti žaidimo taisyklės“,- skelbė George Sorošas viename iš savo interviu 1998 m. Ši pavardė šiame kontekste neatsidūrė atsitiktinai. 2002 m. pagal LLRI ataskaitą „Atviros Lietuvos fondo (ALF) prašymu LLRI atliko analizę, kiek Švietimo įstatymo projektas yra palankus ar nepalankus nevalstybiniam švietimu“, o 2003 m. pagal LLRI ataskaitą „Atviros Lietuvos fondas LRS Švietimo ir kultūros komiteto prašymu parengė ir atskiru leidiniu „Švietimo politikos monitoringas“ išleido nuomonę dėl Švietimo įstatymo projekto, kuriame įtrauktos ir LLRI pastabos dėl nevalstybinio švietimo“. Kitaip sakant tiek „Atviros Lietuvos fondas“, tiek ir LLRI dirbo išvien. Minėtu laikotarpiu LLRI vyr. ekspertas buvo liberalas Remigijus Šimašius, kuris, vėliau tapo ir instituto vadovu, o dar vėliau ir Vilniaus miesto meru. Verta pasvarstyti, ar politikas nėra šališkas priimdamas sprendimus, jei tai vienu ar kitu keliu liečia ekonomiką ir kieno interesus gintų dabartinis Vilniaus meras. 

Ką apie institutą galvoja kiti akademikai? 

Vienas iš LLRI kritikų yra soc. mokslų daktaras Romas Lazutka. Jis teisingai pastebi, kad „dabar Laisvosios rinkos instituto atstovai jau patys išeina į politiką ir tai irgi labai įdomus dalykas – jie kovoja su valdžia, o po to patys eina ir naudojasi valdžios teikiamomis gerybėmis“, o tai puikiai iliustruoja R. Šimašiaus atvejis. Be to, jis pastebi, jog „Laisvosios rinkos instituto skleista ir tebeskleidžiama ideologija yra ant nesąmonių ribos, tiesiog ideologiškai labai angažuota. Jie turi tam tikrą doktriną, kuri ne veltui yra prilyginama komunistinei, kur buvo valstybės vaidmens fundamentalizmas žmonių ir ekonominiame gyvenime, o čia yra toks fundamentalistinis požiūris, kad viską sutvarko rinka“. LLRI idėjų realizavimas reikštų nekontroliuojamą rinką, kurioje geriausias pozicijas užimtų monopolijos. Tai reikštų labai didelę naštą smulkiam ir vidutinio dydžio verslui, bei žinoma dirbančiajai klasei. „Išvalstybintos“ ekonomikos siekimą liudija ne tik LLRI šlovinama radikalias ekonomines liberalizmo idėjas. Tokios ekonomikos siekimą įrodo ir veiksmai. 2010 m. LLRI dalinai siūlė sunaikinti „Sodrą“. Kaip teigia „Alfa“ „pateiktuose pasiūlymuose LLRI siūlo pamažu uždaryti „Sodrą“ ir įstatymu įpareigoti visus asmenis dešimtadalį pajamų pervesti į privačias kaupiamąsias pensijų fondų sąskaitas“. Sutapimas ar ne, bet tačiau tarp LLRI rėmėjų yra tokie gyvybės draudėjai „Aviva Lietuva“, „Swedbank Gyvybės draudimas“ bei „SEB gyvybės draudimas“.

Tiesos dėlei vertą atkreipti į tai kaip tai komentavo tuometinis vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos narys Rytis Juozapavičius. Jis teigė, kad LLRI yra „privati organizacija. Nori – jais tikėk, nori – netikėk. Formalių nurodymų, kaip nevyriausybinė organizacija turėtų informuoti apie savo ryšius su rėmėjais, nėra. Gal dėl tokio švento skaidrumo institutas galėjo prie savo įžvalgų pažymėti, kad kelios draudimo rinkoje veikiančios bendrovės kilniai remia LLRI.”

Kitaip sakant, visi šie „biografiniai“ LLRI faktai perša išvadą, jog LLRI nėra nešališka ir objektyvi mokslinė institucija siekianti akademinės tiesos. Verčiau, tai yra didelių verslų ir jiems palankių politikų institutas generuojantis iš anksto vienaip ar kitaip nukreiptas išvadas taip, jog jos atitiktų stambaus kapitalo interesus prisidengiant moksliškumu.