Vygantas Malinauskas. Pliažas ir liberalioji laisvė

Vilniaus merui Lukiškių aikštėje įrengus pliažą ne vienas komentatorius įžvelgė cinišką Laisvės partijos viešųjų ryšių kampaniją artėjant...

Vilniaus merui Lukiškių aikštėje įrengus pliažą ne vienas komentatorius įžvelgė cinišką Laisvės partijos viešųjų ryšių kampaniją artėjant Seimo rinkimams. Juk politikams yra svarbu, kad apie juos kalbėtų. O kalbų, įvairiais lygiais aptarinėjančių Vilniaus mero projektą, juo besipiktinančių ar žadančių jį ginti, tikrai netrūksta. Nors, atrodo, Vilniaus mero nelabai jaudina, kad jo projektas sukėlė pasipiktinimą bei dar vieną visuomenės susipriešinimą. R. Šimašius kritikams atšovė, kad Lukiškių aikštėje įrengtas pliažas yra ne šiaip rekreacinis projektas. Tai yra laisvės realizavimas. Suprask, už tokią „laisvę“ kovojo ir tie, kurie buvo kankinami ir žudomi toje pačioje Lukiškių aikštėje ar jos prieigose.

Tiesa, kai kurie kiti liberalai ar liberalių pažiūrų žmonės (įskaitant Lietuvos liberalų patriarchą E. Gentvilą) aiškino, kad toks pliažas neturi nieko bendro su laisve. Ir vis tik Šimašius teisus. Pliažas Lukiškių aikštėje nėra šiaip spontaniškas veiksmas. Tai nėra tik vienkartinė viešųjų ryšių akcija. Ne, jis nuosekliai įkūnija liberaliąją laisvės idėją. Ne liberalizmas sugalvojo laisvę. Tačiau liberalizmas pasiūlė savitą laisvės idėją, kuri šiandien siekia save įtvirtinti kaip vienintelę teisingą. R. Šimašiaus projektas kaip tik ją ir įgyvendina.

Kuo liberalioji laisvės samprata ypatinga? Jei galvojate, kad liberalizmas pasisako už laisvę be ribų, klystate. Liberalai nėra tie, kurie pasisako prieš bet kokias laisvės ribas. Liberalizmo esmė yra ne laisvė be ribų, bet laisvė, kurioje leidžiami tik tam tikros rūšies apribojimai. Bet kokios pareigos per se yra laisvės apribojimas. Nes, jei turi mažiau pareigų, turi daugiau laisvės. Ir atvirkščiai – kuo daugiau turi pareigų, tuo mažiau turi laisvės. Todėl liberaliosios laisvės projektas negali būti realizuojamas neišlaisvinus visuomenės iš tam tikrų, liberalizmo požiūriu perteklinių, pareigų. Liberalizmas pripažįsta bei pateisina tik dviejų rūšių pareigas – pareigas, kurios kyla iš universalių žmogaus teisių (tų, kurias randame tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose), ir pareigas, kurias individas prisiima savo noru (iš čia visuomenės sutarties konstrukto populiarumas liberaliajame diskurse). Tačiau liberalizmas atmeta bet kokias pareigas šeimai, tradicijai, kultūrai, tautai, tėvynei. Nes šios pareigos (skirtingai nuo pareigos gerbti individo žmogaus teises) nėra universalios. Jos saisto ne visą žmoniją vienodai, bet tik tam tikrus asmenis, savo kilme susijusius su konkrečia tauta ar bendruomene. Ir (kas liberalizmo požiūriu itin nepriimtina) šių pareigų individas nepasirenka savo noru, bet jas nustato bendruomenė, kultūra ar tradicija.

Pareiga gerbti tam tikrus simbolius, bendruomenės tradicijas, konkrečios bendruomenės bendrąjį gėrį, kaip ir bet kokia kita pareiga, neišvengiamai nubrėžia laisvės ribas. Tai yra, apriboja laisvę elgtis vien tik savo nuožiūra. Panašiai kaip pareiga laikytis aprangos kodo apriboja laisvę į kokį nors oficialų priėmimą kokioje nors ambasadoje ateiti su šortais, kad ir kaip to norėtųsi. Liberaliosios laisvės projektas negali būti iki galo realizuotas tol, kol dar visuomenėje lieka kokių nors pareigų laikytis tam tikrų tradicijų, papročių ar gerbti tam tikrus simbolius ir šventus dalykus. Todėl liberalizmo taikinys šiandien yra viskas, kas yra susiję su pareigomis konkrečiai tautai, jos tapatybę puoselėjančiai tradicijai, istoriniams simboliams. Metodas, kurį pasitelkia liberaliosios laisvės propaguotojai – parodyti, kad nėra nieko švento ar gerbtino, nėra nieko, kas negali būti profanuojama tiesiog dėl smagumo ar kokios nors privačios naudos. Kalinkino reklamos, Keule rūkė, performansas Turgelių bažnyčioje, o dabar ir pliažas Lukiškėse yra ne kokie nors atsitiktiniai individų su „pavažiavusiais stogais“ išsišokimai, bet racionalus ir metodiškas liberalizmo, kaip vienintelės teisingos ideologijos, pateisinančios visuomenėje leistinas laisvės ribas, įtvirtinimas.

Pliažas nėra šiaip viena iš reakreacijos formų. Pliažas yra liberaliosios laisvės simbolis. Pliažas yra bene vienintelė vieta, kurioje realybėje egzistuoja beveik tobulai realizuotas liberaliosios laisvės projektas. Liberalizmo siūloma laisvės idėja patraukli kaip pliažas, kuriame gali elgtis be pareigos laikytis visuomenėje priimtų konvencijų ir tradicijų. Tai yra „būti savimi“ arba, kitaip tariant, būti tikru individualistu. Nes individualistas pagal apibrėžimą ne kas kitas, bet asmuo, kuris nesijaučia kaip nors privalomai įsipareigojęs bendruomenei ar jos puoselėjamoms vertybėms. Pliaže vis dar galioja individualios žmogaus teisės ir susitarimai. Bet nebegalioja įprastos kultūrinės normos. Tiesa, pliaže kai kurios minimalios konvencijos, tokios kaip maudymukas, vis dar išlieka. Bet ir jos rodo tendenciją nykti. Vis dažniau net ir lietuviškame pajūrio pliaže gali išvysti individą be viršutinės, o kartais ir be apatinės maudymosi kostiumėlio dalies. O jei pasitvirtins gandai, kad kitas liberalų projektas bus maudymukų deginimas, tai bus ne dar viena viešųjų ryšių kampanija, tai bus nuosekli bei logiška liberalizmo projekto,  siekiančio galutinai mus išlaisvinanti iš paskutinių papročių, tradicijų ir kultūros liekanų, tąsa.

Todėl, jei dar vis stebitės, kodėl liberalusis Vilniaus meras iš visų Vilniuje įmanomų vietų pliažo įrengimui pasirinko būtent Lukiškių aikštę, nustokite stebėtis. Pačiai liberalizmo esmei prieštarauja mintis, kad kokioje nors viešojoje erdvėje laisvė gali būti apribota kuo nors daugiau nei pareiga gerbti individualias individų teises ir pareiga laikytis savanoriškų susitarimų (jei tokių yra). Liberalizmo projekto sėkmingam realizavimui yra svarbu ne šiaip turėti pliažą kokioje nors tam tinkamoje vietoje. Liberalizmo projektui yra gyvybiškai svarbu įtvirtinti taisyklę, kad Lietuvoje nebėra vietų, kuriose negalėtų atsirasti pliažas tiesiogine ar perkeltine prasme. Diena, kai Lietuvoje nebeliks su tradicija, gerbtinais simboliais ar kultūra susijusių vietų, kuriose nebus galima įrengti pliažo, ir bus tikroji galutinio liberalizmo triumfo diena. Tai taip pat bus diena, kai šūkis „atiduok Tėvynei ką privalai“, bus prisimenamas nebent kaip praeities atgyvena.

Šiandien, kai koks senolis partizanas palinguoja atsidūsėdamas: „Ne už tokią laisvę mes kovojome“, – modernus liberalas jį palydi atlaidžia šypsena. Suprask, tu kovojai už laisvę, bet mes geriau už tave žinome, kas yra laisvė. O jei jaunesnės kartos žmogus pasako, kad partizanai ir sąjūdis kovojo ne už tokią laisvę, jis palydimas patyčiomis ir „talibų“ epitetais. Kai didelė visuomenės dalis susiėmusi už galvų aimanuoja, kad pliažas rodo nepagarbą vietai, kurioje už Tėvynės laisvę buvo išlietas kraujas, Užkalnis pašaipiai juos išvadina „antkapių statytojų tauta“. O Šimašius gudriai pastebi, kad miestų ir miestelių aikštėse senesniais laikais buvo įprasta statyti kartuves ir lieti kieno nors kraują. Bet  juk vien dėl to ten niekas nestato memorialų ar nedraudžia pramogų.

Ko nepastebi (ar nesupranta) Užkalnis su Šimašiumi yra tai, kad kiekviena gyvybinga ir pilnavertė tauta turi savo herojinį naratyvą ir jį primenančius viešai gerbiamus simbolius. Šis naratyvas primena Tautai, kad ne visi gyvenimo pasirinkimai yra vienodai vertingi bei ne viskas nusipelno viešos pagarbos. Lukiškių aikštė yra tapusi ypatinga vieta ne todėl, kad ten buvo kas nors pakartas. Lukiškių aikštė yra ypatinga vieta todėl, kad ji tapo mūsų Tautos istorinio naratyvo neatskiriama dalimi. Ir šis naratyvas byloja, kad be pareigos gerbti žmogaus teises ir laikytis susitarimų dar egzistuoja ir pareiga atiduoti Tėvynei, ką privalai.


Partizanai šalo tamsiuose ir drėgnuose bunkeriuose ne todėl, kad jiems trūko pliažų miestų centre. Jie šalo bunkeriuose, nes žinojo, kad yra pareigų, kurios yra didesnės už privatų interesą ir net už gyvenimą. Ir šis žinojimas, kurį palaiko mūsų istoriniai bei tautiniai simboliai, vis dar įkvepia mūsų dienų jaunąją kartą. Reikalui esant, būtent ši karta grįš į bunkerius, o ne Tapino „Nacionalinio Pliažo gynybos komiteto“ jaunimėlis su vandens šautuvėliais. Pastarieji yra tik įrankis tiems, kurie nori, kad jaunoji karta kuo greičiau pamirštų, kad gyvenime yra svarbesnių dalykų nei pliažas.

Šaltinis: Laisvos Visuomenės Institutas

Susiję

Vygantas Malinauskas 5214192753419074096

Rašyti komentarą

  1. Trečioje pastraipoje autorius nagrinėja liberalų laisvės sampratą - o iš tiesų viskas daug paprasčiau: liberalų laisvė - tai laisvė jiems patiems.
    O laisvę kitiems liberalai kategoriškai atmeta - būtent todėl liberalų laisvė iš tiesų yra užkoduota radikalaus fundamentalizmo kategorija, kuri kitų įsitikinimus ir visas pamatines visuomenines katogorijas kartu su kolektyvinio identiteto bruožais paverčia liepiamosios nuosakos pareiga liberalų laisvei.
    Silpniausia liberalų ideologijos vieta - klausimas: ,,Liberalai, o kokios yra jūsų pareigos?'' - ir nei vienas liberalas nepajėgs į šį klausimą atsaktyti tiksliai, nes jų propaguojama ,,laisvė'' savo praktine forma prieštarauja liberalų faktinei veiklai. Liberalų ,,laisvė'' atmeta tiek istorinius visuomenės evoliucijos dėsningumus, tiek ir kasdienio gyvenimo praktiką bei visas žmonių santykių kategorijas.
    Jeigu liberalai propaguoja ,,laisvę'', tuomet tegul įrodo, kad turi teisę naudotis tais žmonijos pasiekimais, kuriuos sukūrė žmonių pareigos.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PRISIJUNKITE

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item