Pilypas Žukauskas-Narutis. Nutarimas sukilti

Ištrauka iš P. Naručio knygos „Tautos sukilimas 1941“, Oak Lawn, Illinois, JAV, 1994.  Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) Štabo posėdis ...

Ištrauka iš P. Naručio knygos „Tautos sukilimas 1941“, Oak Lawn, Illinois, JAV, 1994. 

Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) Štabo posėdis pradėtas Žaliakalnyje, Aukštaičių g. 4, Senelių prieglauda, punktualiai 10 val. ryto, birželio 22 d. Pirmininkaujančio nerinkom, nei sekretoriaus niekas neprašė. Viskas dar po slaptumo skraiste. Ir sargybinis (ltn. Lukoševičius) normalus prie Senelių prieglaidos durų pastatytas, kad apsaugotų nuo netikėtumų, išorėje atrodė kaip sustiprinta apsauga. Dar vyravo nepasitikejimas visa aplinka ir nežinoma karo raida, nors nebuvo pastebėta kokia nors ypatingesnė mūsų darbui kliūtis. Tik lėktuvų puolamieji aliarmai skambėjo laiks nuo laiko, kurie jau pasidarė nebeįdomūs. Jokios kitos akcijos iš valdžios pusės nebuvo matyti, jokių direktyvų iš Maskvos, o aiški panika už Maskvos ribų. Sirenos kaukia, bet Kauno radijas visai nemini, kad karas. 

Susirinkome: Bronius Stasiukaitis, Juozas Rudokas, Petras Vanagaitis (Rudokas atsivedė savo pavaduotoją), Vytautas Stonis, ltn. Jucevičius, Romas Šatas, Jurgis Valiulis (Karolis Drunga), Juozas Milvydas, Adolfas Damušis, Juozas Vėbra, Leonas Prapuolenis, Pilypas Narutis.  Iš šauktųjų posėdyje nepasirodė Paukštys, III- sios milicijos nuovados viršininkas ir V.Vileišis. Protarpiais įeidavo ir išeidavo dr. A.Marčiukaitis – jis šio namo ir ligoninės šeimininkas, tiesiogiai Štabui nepriklausė.

Čia pirmąjį kartą visus supažindinau kaip LAF Štabo narius. Visi gal buvo jau ir prieš tai viens su kitu pažįstami, bet nežinojo, kad priklauso tam pačiam LAF Štabui. 

Pirmiausia pasidalinome informacijomis: vokiečiai žygiuoja, bolševikai yra pasimetę. Karo paskelbimą ir Vokietijos radijo žinias jau visi buvo girdėję. Kartojo ne vienas iš mūsų ir sovietų karių „išmintį“, kad visa tai - „manevrai“. Maskvos radijas nieko dar neskelbė. Dr. Damušis, vienintelis ministras kartu su mumis, patvirtino, kad Laikinoji Lietuvos Vyriausybė jau suformuota. Levas Prapuolenis pranešė apie paskutinį pasimatymą su Vladu Nasevičiumi ir, kad per Nasevičių, Vilniaus LAF Štabas perduoda Kauno LAF Štabui visus vadovavimo įgaliojimus ir prašė vadovauti sukilimui. Br. Stasiukaitis informuoja, kad čia, senelių prieglauda, dabar yra mūsų centras ir dr. Marčiukaitis leidžia čia turėti štabą. Aš papildau, kad visi turime savo uždavinius, esame pasiskirstę darbais ir visus koordinuosime čia, štabe. Painformavau ir pristačiau, kad, štai, ltn. Jucevičius jau turi I-ją milicijos nuovadą savo rankose ir davė apsaugai milicininką ltn. Lukoševičių ir pirmuosius ginklus štabui. Br. Stasiukaitis inspiruoja, kad turime pradėti sukilimą. Aš pritariu ir kadangi esame dabar visas štabas, siūlau visiems pasisakyti. Neigiamų pasisakymų nebuvo. Štabo nutraimas: „Sukilimas pradedamas“. Tarpusavio ryšiui visi užsirašėm telefono numerius. Pasitikrinau slaptažodžius ir tolimesnę sukilimo eigą: visi užima sutartas pozicijas ir per dvi, tris valandas informuoja Štabą apie patirtį savo aplinkoje, o dabar apleisime visi štabą. Viskas dar slaptoje fazėje.

Aš su Prapuoleniu nutariame taip pat kol kas trumpai Štabą apleisti, šią vietovę palikti ramybėje ir stebėti aplinką. Apie 14-kos vyrų įėjimas ir išėjimas galėjo būti kieno nors pastebėtas, tad reikėjo užsitikrinti, neparodyti NKVD- istams kur mes esame ir būsime. 

LAF Štabo posėdis trumpas: sukilimas pradėtas. Pagal pogrindžio taisyklę Štabo nariams niekad nesakiau koks yra ryšys su Vyriausybe ir su kuo. Dabar pirmame bendrame posėdyje visi pajuto koordinuotą centrą: LAF Štabas dirba kartu su LL Vyriausybe, pradedame vieningą akciją, vienas štabas, bet visi labai savarankiški. Kiekvienam čia esančiųjų tolimesnė veiksmų apimtis ir prasmė labiau išaiškėjo. Prasidėjo aiškus vieningas užsimojimas – sukilimas.                                  

Aš su Levu tuoj po posėdžio dr. Marčiukaičiui pranešam, kad nuo dabar čia yra LAF Štabo būstinė. Sutarėme, kai mes perimsime viso namo apsaugą, per pora valandų pašalinsime visus nepatikimus žmones ir, eventualiai, paimsime į nelaisvę.

Telefonu susisiekiau su „Anupru 22“ (Antanu Šapalu) ir paprašiau, kad pirmiausia jis pasirūpintų sekti iš išorės prezidentūrą- ir NKVD rūmus. 

Susisiekiau su „Anupru 22“ (Antanu Norkūnu) Šančiuose, įdomu buvo patirti ginklų gavimo galimybę. Iš Norkūno sužinojau, kad Ginklų dirbtuvės subomborduotos anksti rytą. Kadangi anksti rytą niekas nedirbo, tai žmonių aukų nebuvę. Bet mums dingo galimybė gauti ginklų. Norkūnas sakė, kad vistiek organizuos toliau fabriko darbininkus, su kuriais jis turėjo kontaktą.

Dr. Marčiukaitis sugebėjo atskirti ligoninės dalį nuo mūsų Štabo buveinės. Man regis, kad jis davė parėdymą, kad ligonys nevaikštinėtų. Ar oficialiai pranešė, kad karas, nežinau, bet žmones, lankančius ligonius, prašė geriau apleisti pastatą. 

Damušis su Vėbra pasitraukė į Chemijos intituto labaratorijas. Prapuolenis nužingsniavo į kažkokį privatų butą telefonais patyrinėti padėtį, nes iš privataus telefono geriau rinkti žinias. 

Su milicininku ltn. Lukoševičiumi po posėdžio išėjom, apžvelgti aplinką, iš išorės apžiūrėti vietovę aplink pasirinktą LAF Štabą. Oficialaus milicininko su uniforma lydimas jaučiausi saugiai, bet ėjome nedrąsiai, dairydamiesi.

Apžvelgėme ir tolimesnę nuo Štabo vietovę. Žmonių nesimatė. Peržvelgdami Parodos paviljonus, pastebėjiome esamą R.Armijos ginklų sandėlį. Stoviniavo du rusų sargybiniai. Kadangi aš ėjau su uniformuotu satgybiniu, prisileido gana arti ir nieko nesakė. Aš ir milicininkas turėjome po valterį su penkiais šoviniais užtaisytą. Sargybiniai pilnai ginkluoti su durtuvais ant šautuvų. Mano draugas milicininkas išsitaria: „Jei žinočiau, kad tų sandėlių viduje jokių daugiau sargų nėra, tai aš su tais dviem susidoročiau.“ Stovinėti ir dar stebėti nebuvo paranku ir ne tam čia atėjome. 

Beeidami tolyn, pamatėme Mickevičiaus ąžuolyno slėnio vingiuotu keliu Raudonosios Armijos raitelius ir gurguoles, traukiančias šiaurės link. Atrodo, kad jie bijojo lėktuvų ir naudojosi miškuota Mickevičiaus slėnio gamta, kaip priedanga nuo vokiečių lėktuvų puolimo. Stebėjomės. Toji sovietų kariuomenės gurguolių vilkstinė buvo pirmoji sovietinės kariuomenės apraiška, kurią matėme. Čia su milicininku aptarėme, kad geras ženklas, jog sovietų gurguolės apleidžia Kauną. Vadinasi, nesiruošia Kauno ginti?

Skubotai grįžome į Štabą. Štabe jau laukė telefonai vienas po kito. 
Levas Prapuolenis jau buvo Štabe ir nespėjo atsakinėti telefonu. Prisirinko senelių prieglaudoje žmonių, mums visai nereiklaingų ir trukdančių. Kai kurie jau smalsumo vedini ėmė klausinėti kas čia darosi, kad taip telefonai skamba… kokios žinios… 

Su Prapuoleniu ir milicininku ltn. Lukoševičiumi sutariau, kad reikia užsitikrinti pirmiausia saugumą pačiame LAF Štabe iš vidaus, tai yra visame name. Turime perimti viso namo kontrolę, nes čia nuo dabar LAF Štabo namas. Nutarėme, kad kas įėjo į šį namą, to jau nebegalima išleisti. Iš dr. Marčiukaičio gavau didoką salę viršutiniame aukšte, į kurią surinkome visus žmones, atėjusius į namą. Prisirinko nemažai, kurie buvo atėję ligonių ir senelių lankyti. Publika svetima, neaiški. Paaiškinau, kad jie visi yra internuoti, bet kad nebijotų, jų gyvybei iš mūsų pusės nėra pavojaus, tik tegu nemėgina bėgti, nes tokiu atveju sargybinis turi parėdymą – šauti. Pririnkome iš visos prieglaudos ir ligoninės iki 120. Bet kokio žmogaus išleidimas buvo mums pavojingas. Geriau, kad nieks nesužinotų, kur yra LAF štabas, išskyrus, štabui priklausantieji.

Dr. Marčiukaitis perėmė atsakomybę už visus ligonius, šio namo registruotus gytventojus, o  LAF Štabas pastatė sargybinį saugoti internuotosius.

Jokių teroro veiksmų Kaune nesimato. Nesimato nei valdžios jokių specifinių įsakų, nei per radiją įstaigų vadovams. Žinoma, sekmadienis, įstaigos uždarytos. Bet ir milicija negavo jokių ypatingų parėdymų iš aukščiau. Kauno radijas kartoja tas pačias, iš Maskvos labai vėlai, tik apie 12 val., paskelbtas žinias apie karo pradžią, apie begėdišką vokiečių įsiveržimą ir kad vokiečiai tuoj bus sumušti... bet nieko daugiau. Atrodo, kad Maskva sumišusi: kai vietoje „manevrų“ - jau karas, dar labiau viskas neaišku. 

Niekad nebuvęs susirinkęs visos sudėties Kauno LAF Štabas, buvęs „vaikščiojantis štabas“ iki pat birželio 22 d., dabar funkcionavo normaliai: su būstine, su telefonų centrine, šalia esamų Maskvos rikiuočių. Tai sukiliminis Lietuvos LAF Štabas. Buvo vengta suvesti visus į kariško pobūdžio branduolį, į vieną vietą, iš kurio būtų plaukę koncentruoti įsakymai. Tokia buvo ir gen. Pundzevičiaus nuomonė: vieno koncentruoto centro, kur visi viršininkai buvotų, neturėti, o išplanuoti, išskirstyti, ir bandyti tik koordinuoti. Visos grupės turėjo būti labai savarankiškos ir ne būtini įsakymai jom. Jos turėjo pagal aplinkybes daryti savarankiškus sprendimus, o koordinuojantis LAF Štabo centras tik reguliuoja, teikia ir skirsto galimą pagalbą, kilnoja grupes.  Pagrindinis šį kartą tikslas buvo ne kovoti su Raudonąja Armija, o užimti Kauną iš vidaus, atsiimti laisvąją Lietuvos dalį iš Maskvos ir saugoti žmones ir turtą. Šio LAF Štabo tikslas buvo paskelbti Nepriklausomos Lietuvos atstatymą ir jos Laikinąją Vyriausybę, kuri ir perims visas valdžios funkcijas. Pundzevičius, atsimenu, labai apgailestavo, kad Vilniaus LAF Štabas žinojo, kad karas jau čia pat, ir koncentravosi korpe, ir dabar labai legvai tą centrą susėmė.             
                  

Susiję

Skaitiniai 7932462849477258213

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PRISIJUNKITE

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item