Vytautas Radžvilas. Pertvarka įstrigo prie Baltstogės

Šis straipsnis – ne tik apie tikrai nepavydėtiną ES būklę ir virš jos susitelkusius audros debesis. Jį perskaičius nesunku suprasti, ką reiškė tarsi laiko mašina į gūdžiausius sovietmečio laikus VU TSPMI perkėlusi studentų-skundikų „prašymo“ frazė, kad „dėstytojo euroskeptiškos pažiūros iškreipia supratimą apie Europos Sąjungą“. Iš tikrųjų tai yra tik okupacijos laikais virš kiekvieno savarankiškiau mąstančio ir išdrįstančio išsakyti kritiškesnį požiūrį į šviesią sovietinę tikrovę  mokslininko ir dėstytojo galvos nuolatos kybojusio grėsmingo kaltinimo parafrazė. Sovietmečiu kaltinimas skelbė, kad „dėstytojas neteisingai aiškina ir iškraipo komunistų partijos ir sovietinės vyriausybės politiką”. 

Straipsnis leidžia susidaryti aiškų vaizdą, už kokias „erezijas“ ir „nukrypimus nuo teisingos ideologinės linijos“ buvau pašalintas iš instituto. Ir būtent tą akimirką šis klausimas liovėsi buvęs mano asmeniniu reikalu. Man šito visai nesiekiant jis tapo akademinės mokslinių tyrimų ir pažiūrų reiškimo „laisvės“ D. Grybauskaitės ir jos ištikimųjų bendražygių (už)valdytoje, moraliai ir ideologiškai prispaustoje bei įbaugintoje Lietuvoje ir VU bendruomenėje atspindžiu ir simboliu.

Mat šiame straipsnyje keliami klausimai yra kasdienės ir įprastos visose ES šalyse mokslinių tyrimų ir akademinių diskusijų temos. Kad būtų dar aiškiau, kuo virto akademinė laisvė Lietuvoje ir manojoje Alma mater, palyginimui turiu atkreipti dėmesį, kad visiškai panašus dvasia ir turiniu mano akademinis tekstas be menkiausių kliūčių daugiau nei prieš dvejus metus buvo išspaudintas Rygoje anglų kalba eurointegracijos tematikai skirtoje recenzuojamoje knygoje. Bet tokių broliams latviams puikiai tikusių įžvalgų net ir po metų – per tą laiką ES krizė tik pagilėjo ir tapo dar akivaizdesnė – užteko prarasti darbą pagrindinėje Lietuvos politikos mokslininkų kalvėje.

Europos studijų katedra buvo paversta „europeizuota“ mokslinio komunizmo katedra, kai buvo atvirai įtvirtinta principinė bet kokio kritiškesnio ir blaivesnio mąstymo apraiškas uždraudusi nuostata: Europos integracijos problemos yra tik techniniai klausimai. Ši nuostata reiškia, kad net ir didžiausi Sąjungai kylantys iššūkiai turi būti laikomi – visiškai kaip sovietmečiu – tik „laikinais augimo sunkumais“ pergalingame kelyje į šviesų komunizmo (dabar – visiškai integruotos ir neregėtai suklestėsiančios ES) rytojų. Sparčiai gausėjančias ES ištikusios krizės apraiškas studentai turi suprasti ne kaip didelių bėdų ir net grėsmių ženklus, bet kaip naujus neišvengiamos integracijos sėkmės ir ES stiprybės paliudijimus. Visa tai – jau po integracijos projekto pamatus sudrebinusio Brexito!

Šiukštu, nevalia kelti tokiomis sąlygomis absoliučiai būtino klausimo – ar kartais pats esamas integracijos modelis nėra ydingas iš principo ir veda į niekur, ar jo nederėtų skubiai permąstyti? Filosofija yra blogis – tokios išminties buvo mokomi Europos studijų programos klausytojai. Studijuoti „techninius“ integracijos klausimus Europos komisijos direktyvų šviesoje panašiai, kaip sovietmečiu buvo studijuojami „techniniai“ komunizmo statybos klausimai KPSS suvažiavimų ir SSRS vyriausybės nutarimų šviesoje. Šitaip buvo suprantamas minėtos studijų programos tikslas ir uždaviniai. 

Niekam nesvarbu ir neįdomu, kad tie „techniniai“ klausimai paprastai pasensta ir tampa neaktualūs jau kitą dieną, tad vien juos krimtę studentai faktiškai negauna jokių gilesnių ir tvaresnių žinių apie Europą ir ES. O kalbant be užuolankų – taip ir lieka visam gyvenimui akademiniais mažaraščiais, iš principo nepajėgiančiais suvokti ES vykstančių pokyčių masto ir jų keliamų pavojų Lietuvos valstybei. 

Bet ideologiniai zombiai, kaip ir anais laikais, kai kam atrodo vertingesni – nes aklai ištikimi vienintelei teisingai Briuselio vadovybės linijai, ideologiškai užgrūdinti ir principingi, o svarbiausia – idėjiškai budrūs ir gebantys atlikti „bildukų“ (kadaise vadinome juos „stukačiais“) vaidmenį laiku išvilkdami į dienos šviesą klastingai užsimaskavusius kuriamos paneuropinės liaudies (eurodemoso) priešus ir slaptus integracijos kenkėjus.

Kai SSRS pertvarkos laikotarpiu Maskvoje virė karštos ir įdomios diskusijos dėl imperijos būklės ir ateities, Lietuvoje tvyrojo kapų tyla. Karčiai belikdavo pajuokauti, kad tapusios nomenklatūrinio politinio ir intelektualinio sąstingio rezervatu tuometinės ,,respublikos“ nepasiekia joks šviežesnis inteletualinio oro gūsis, o pati pertvarka sustojo Baranovičiuose. Panaši pertvarka faktiškai vyksta visoje ES. Tik ir vėl, kaip anais laikais, ji sustojo prie Lietuvos sienų. Šį kartą Baltstogėje.