Kęstutis Dubnikas. Kaip reformuoti Aukštojo mokslo „krepšelinę“ reformą?

Mindaugo Šernos nuotrauka  Šiemet dėl užklupusios pandemijos mokslo metai universitetuose prasidės vėliau – paskelbė ministras A. Monke...

Mindaugo Šernos nuotrauka 
Šiemet dėl užklupusios pandemijos mokslo metai universitetuose prasidės vėliau – paskelbė ministras A. Monkevičius. Tiek tos bėdos dėl kelių savaičių trumpesnių mokslų. Svarbiau juk yra sveikata. Ne tik studentų ir dėstytojų, tačiau ir universitetų bei kolegijų sveikata. Visuomenėje su aukštuoju mokslu pagrįstai yra siejami dideli lūkesčiai. Tačiau dienotvarkėje nuolat matome  –reforma...  

„Reformų“ grimasos

Kalbėti apie Lietuvos  aukštojo mokslo krizę jau yra blogo tono pavyzdys. Politikai ir ekspertai,  žurnalistai, profesoriai ir net rektoriai vienu balsu (nors dažnai skirtingomis intencijomis) skelbia, kad būtina reformuoti aukštojo mokslo sistemą. Deja, visuotinis „žinojimas“, bendroji nuomonė dar nėra tikrųjų padėties priežasčių supratimas ir įvardijimas, taigi tuo pačiu ir politinių sprendimų raktas. Vietoj to mes stebime nesibaigiančias, niekur nevedančias, aukštąjį mokslą alinančias reformų imitacijas bei nuviliančius rezultatus, kai ima atrodyti, kad patys sprendimai tampa krizės priežastimi. Ratas užsidaro. Nusivylimas ir nuostaba bus tol, kol sąžiningai neatsakysime į klausimą, kur mes esame ir ką norėtume ar privalėtume iš tiesų daryti. Po 2009 m. įvykdytos revoliucinės mokslo ir studijų pertvarkos yra galimi tik du keliai: 1) toliau plėtoti ir gilinti dabar vykdomą aukštojo mokslo suverslinimo programą arba 2) sugrąžinti  universitetams jų prigimtinę misiją ir tapatumą. 

Išgrynintos alternatyvos leidžia aiškiai pamatyti, kad nepaisant reiškiamo nepasitenkinimo, kritikos krepšelinei studijų  sistemai bei politinių programų, jokių realių veiksmų keisti esamą padėtį nėra ir jie net neplanuojami.  Diskusijos yra grindžiamos tik vadybos, ekonominio efektyvumo (rentabilumo) ir abstrakčiai įvardijamos ,,kokybės“ argumentais, todėl net ilgai transliuotas ir kontraversiškais rezultatais  pagarsėjęs universitetų tinklo optimizavimas  liudija veikiančios sistemos  įtvirtinimą, bet ne reformą. Dabartinė Vyriausybė  atėjo su garsiais pažadais reformuoti aukštąjį mokslą iš esmės. Su jais ir išeis. Studijų finansavimo pakeitimas ir nemokamas bakalauras liko svajonėse, nes neaišku ar iš naivumo, ar veidmainiaujant buvo įtikėta neegzistuojančiu trečiuoju keliu: „pagerinti“ 2009 m. reformą.   

Praktinė aukštojo mokslo politikos įgyvendinimo išraiška studijų srityje yra kasmet Švietimo ir mokslo  (dabar – ir sporto) ministerijos skelbiami minimalūs stojimo į aukštąsias mokyklas reikalavimai ir valstybės finansuojamų vietų paskirstymas studijų sritims ir/ar krypčių grupėms. Šioje veikimo erdvėje sprendimai gali formuoti tam tikrus prioritetus skiriant daugiau „krepšelių“ vienai ar kitai sričiai, sukuriant naujus „maišelius“ – atskirą studijų kryptį ar krypčių grupę, kad finansuojamos vietos iš jų nebūtų nusiurbtos į tos pačios srities bet populiaresnes studijas. Reikia pažymėti, kad  pamažu  vykdomoji valdžia didino  administracinius svertus priėmimo procese, tačiau kovos dėl krepšelių modelis ir diskriminacinė studijų finansavimo sistema išliko nepakitę. Skirtingo lygio konkursiniai reikalavimai gaunantiems krepšelį ir sutinkantiems studijuoti savo lėšomis niekais verčia prioritetus ir kokybės standartus.  

Ko išsigando Nerija Putinaitė

Prieš Šv. Velykas buvo paskelbtas eilinis kasmetinis ŠMSM ministro įsakymas dėl valstybės finansavimo 2020 metų priėmime į universitetus ir kolegijas. Paprastai visada finansuojamų vietų  paskirstymas  susilaukia universitetų atstovų, ekspertų ir kitų suinteresuotų asmenų komentarų bei kritinių vertinimų. Tačiau šiemet, dar nepaskelbus galutinių skaičių, ypač aršia kritika išsiskyrė buvusi ŠMM viceministrė Nerija Putinaitė – viena iš krepšelinės reformos kūrėjų ir įgyvendintojų.  Ministras ir visa Vyriausybė buvo apkaltinti didžiausiomis nuodėmėmis: studijų kokybės smukdymu, aukštojo mokslo devalvavimu, kolegijų naikinimu ir pačia baisiausia  – nemokamu bakalauru visiems. Apie pastarąją „nelaimę“ atskira kalba, dabar – kas naujo ministro Įsakyme? Tiesą sakant, nieko netikėto ir lemtingo.  

Du dalykai. Panaikintas laikinai buvęs trijų valstybinių egzaminų vidurkio slenkstis ir  padidintas valstybės finansuojamų  vietų skaičius – daugiausia socialiniams ir gyvybės mokslams. Pirmasis sprendimas esmingai nekeičia stojančiųjų padėties, tad ir kalbos apie studijų kokybę bei kitas dėl to atsiversiančias nelaimes yra verksmai smarkiai po laiko. Jokia naujiena, kad jau daugelį metų į universitetus ir kolegijas, į tam tikras jų programas įstoja visiškai studijoms nepasirengę jaunuoliai. O pradžia ir priežastis – studijų  laisvos rinkos paslaugos ideologija, įvesta į universitetus N. Putinaitės, G. Steponavičiaus  ir P. Subačiaus vadovavimo Švietimo ministerijai laikais.     

Kitu sprendimu valstybė iš viso skiria 16 354 vietas pagrindinėse studijose, t. y. virš 3000 daugiau nei buvo numatyta 2019 metais. Ar tai yra labai daug?  2019 m. iš viso buvo priimta 19 300 studentų. Palyginkime: 2014 – 27 000, o 2009 pirmiausias reformos metais – 36 300, iš kurių beveik 21 000 buvo su „krepšeliais“. t. y. daugiau nei iš viso yra  pirmakursių šiais mokslo metais. Taigi, per dešimt metų studijų sektorius susitraukė perpus! Jei Lietuvos išsivaikščiojimą skaičiuojame nuošimčiais, tai  universitetų – jau kartais. Abu procesai yra susiję, tiksliau sakant, universitetų nyksmas yra sudėtinė Lietuvos išvalstybinimo ir išsivaikščiojimo po pasaulį dalis. Lietuva praranda didelę dalį savo jaunosios kartos, kuri galėtų studijuoti ir kurti Lietuvoje. Bet problema pasirodo yra štai kur – valstybė skiria daugiau lėšų.  Putinaitei pagailo kelių milijonų eurų papildomiems krepšeliams ir... čia pat pasiskundė mažu valstybės finansavimu.  Ne, nėra jokio prieštaravimo. Skundas labai pamatuotas.  Jei valstybė didintų tik studijų kainą, tai neišvengiamai pabrangtų ir studijos savo lėšomis. Tada tie negautų krepšelių didesni pinigai turėtų  būti ištraukti iš privačios kišenės. Tai reiškia ir valstybės garantuotą pelną bankams iš kuo didesnio skaičiaus didesnių paskolų ėmėjų.  Juk krepšelinė reforma iš esmės ir buvo skirta  pasitarnauti užsienio bankams krizės metu dirbtinai sukuriant kuo didesnį paskolas priverstų imti studentų sluoksnį. Dabar ne juokais išsigąsta, kad dramatiškai sumažės mokančiųjų, gal net atsivers baisi „nemokamo bakalauro“ perspektyva. Tai yra tikroji eksviceministrės  pykčio priežastis – akyse žlunga „pažangiausias“ modelis. 

Politiškai ir moraliai šis modelis jau seniai yra žlugęs, tačiau vis dar yra įtvirtintas Mokslo ir studijų Įstatymu bei Konstitucinio teismo nutarimais. Todėl kam labai baisu, galite nusiraminti – nemokamo bakalauro nebus. Valdžios ketinimai veikti ryžtingai išgaravo susidūrus su pirmomis kliūtimis. Nueita įprastu problemų amortizavimo keliu. Galimybė didesnei daliai studentų gauti valstybės finansavimą, aišku, yra gerai, tačiau  puikiai žinome, kad  net aukštais konkursiniais balais į populiariausias studijų programas stojantieji gali valstybės lėšų negauti, kai tuo tarpu daugybė „krepšelių“ grįžta į biudžetą. (praėjusiais metais –  daugiau nei 1 500). Taip veikia savotiška diskriminacinės sistemos vidinė apsauga.  Tikėtis, kad studijų finansavimo klausimas, kaip ir bendrai sisteminės aukštojo mokslo problemos, spręsis esamos politikos strategijoje,  yra naivu ir politiškai neatsakinga.

Strategija yra įtvirtinta 2009 m. aukštojo mokslo pertvarkos koncepcijoje. Pirmiausia turime įvardyti, kad jos tikslas buvo ir yra ne universitetas kaip nacionalinio mokslo ir kultūros židinys, ne visuomenės švietimas ir ne intelektualinis bei dalykinis ugdymas kaip pirmutinė paskirtis. Ši „reforma“ yra neoliberaliąja „pažangos“ ideologija paremtas siekis įtvirtinti aukštąjį mokslą tik kaip komercinę vertę turinčią veiklą ir paslaugų rūšį globaliai rinkai. Antra, reikia pripažinti,  kad šis neoliberalus akademinis verslo modelis tiesiogiai kenkia valstybės, visuomenės interesams ir griauna prigimtinę universitetų ir visų aukštojo mokslo institucijų sąrangą. Todėl jis negali būti toliau vykdomas  ir „reformuojamas“, o dėl  visų padarinių laikas iškelti ,,reformos“ iniciatorių ir aktyviausių vykdytojų ne tik politinės, bet ir teisinės atsakomybės klausimą. Tada pradėsime sveikti...


Susiję

Ugdymo politika 5820589587507304331

Rašyti komentarą

  1. Tiksliai įvardyta pagrindinė aukštojo mokslo problema.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nežiniukas2020-04-29 15:31

      Sutinku.

      O beje kaip pavadintas straipsnis?

      Tai kaip reformuoti tą reformą? T.y., kurioje pastraipoje parašytas veiksmų planas?

      Panaikinti
  2. Tie krepšeliai turi ir pliusų. Kaip kitaip būtų įmanoma atsikratyti tokios kloakos kaip buvusio pedagoginio, prie kurio kaip erkės prisisiurbę iš biudžeto mito pelėsiais ir kerpėm apaugę sovietiniai ale pedagogai? Juk visur autonomija, aukštąsias liesti šiukštu.
    Tas pats ir su kaimų pseudomokyklom, kuriose kaip tarakonai veisias savivaldybės klerkų žmonos ir meilužės ir kur mokomi 10 mokinių, jų matematikos ir lietuvių k. vidurkiai apie 2,0-2,5. Tokių uždarymas ir jungimasis prasidėjo tik dėl krepšelių.
    O smarkus studentų skaičiaus mažėjimas vyksta iš dalies dėl demografijos, bet nemaža dalim ir dėl apgailėtinos aukštojo mokslo kokybės. Kam gauti prastą išsilavinimą ir dar mokėti už mokslą, jei Danijoje galima įgyti geresnį ir už mokslą nemokėti.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2020-04-29 19:19

      O kokie GERI Danijos univerai moko bakalaurus angliškai? Žinoma, galima mokytis ir geruose danų kalba, jei tai nesukelia problemų.

      Panaikinti
    2. Nežiniukas2020-04-29 20:36

      Jei būtum dirbęs universitetuose iki krepšelių ir po krepšelių, tai būtum galėsęs sulyginti mokslo kokybę ir kaip mokslo darbuotojas būtum atradęs priežastį.

      Ar gali tuo pasigirti?

      Panaikinti
    3. Kas dėl angliškų bakalaurų, tai kad ir soc.mokslų fakultetuose. Anksčiau buvo vos ne rezervuota vietiniams, studijuojantiems danų k. Bet dabar tas specialybes jau galima studijuoti ir angliškai.

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2020-04-29 20:29

    Užuot propagavęs "atsikratymus", šmeižęs dėstytojus, prisimink, kad ne dėl krepšelių stebuklo buvo sugriautas LEU. Trimituojant apie kokybę nesek Steponavičium, nesugebėjusiu apibrėžti bent 5 aukštojo mokslo kokybę lemiančių veiksnių/parametrų. Pabandžius juos nusakyti - atsivers reformos tikslas ir galimi perėjimo keliai link siekiamybės. Pirmyn.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Pro Patrija vienintis portalas, kuriam to LEU gaila. Na ne dyvai, juk paties Kremliau rekomenduotas :) O tame pedagoginiame sėdėjo išimtinai supelyję sovietiniai kadrai, kurie norėjo su 1980m. žiniom ir net nemokėdami dorai lietuviškai dėstytojauti tenai kokius 40 metų iki pensijos. Tokie patvorinių patriotų dvasiniai broliai, kuriuos čia kiekviena proga aprauda.

      Panaikinti
    2. LEU turejo buti uzdarytas, kad nelaikyti pustusciu universitetu. LEU potencialus studentai eis mokytis i kitus universitetus, Gautus milijonus uz LEU reiketu investuoti i Siauliu universitets "perkeliant" ten 4 po 220 vietu bendrabucius


      "Perspėja: universitetų jungimas kokybės nepagerins"
      delfi.lt/news/daily/education/perspeja-universitetu-jungimas-kokybes-nepagerins.d?id=80113713

      Gintautas Balčiūnaitis
      2017-05-11 11:48 IP: 84.46.255.83
      Palyginimui - Kiek universitetų yra Austrijoje?
      Virš 50'ies.
      Pvz., toks "miestas" Krems...
      Gyventojų šiame mieste - apie 24.000 (Utenoje 27.000);
      Kremso Universitete:
      Dėstytojų - 275;
      Administracijos personalo - 301;
      Studentų - 8.696.
      Kitas klausimas:
      Kokią įtaką Austrijoje turi "liberalai" ir "avuliai"?
      -
      Pasaulis pereina prie visuotinio aukstojo mokslo. Lietuvoje gi visokie liberalus ekonomistai yra paskaiciave, kad finansiskai labiausiai apsimoka 4 klasiu issilavinimas.

      "Lietuviai ieško gerų atlyginimų, bet darbo valandas nori „atstovėti“ su kastuvu ir kibiru"
      delfi.lt/verslas/mano-eurai/lietuviai-iesko-geru-atlyginimu-bet-darbo-valandas-nori-atstoveti-su-kastuvu-ir-kibiru.d?id=80293861
      Laietuvoje per metus aukštosios mokyklos parengia apie dvidešimt (automatikos) inžinierių, o Lenkijos – apie tris tūkstančius. Viskas priklauso nuo švietimo sistemos: kiek specialistų parengia, tiek verslas ir turi. Tiesa, ir patys jaunuoliai nesirenka sunkių inžinerinių specialybių, nes čia reikia dirbti, pinigai nėra lengvi“, – kalbėjo G. Preidis.

      Panaikinti
  4. Nežiniuk, "Anonimiškas 2020-04-29 19:19", "Anonimiškas 2020-04-29 20:29" - ne, rimtai, radote, su kuo diskutuoti. :D :D :D

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nežiniukas2020-04-30 08:31

      Pikc, Jūs teisus.

      Kažkaip naiviai vyliausi, kad žodis gali būti įtaigus. Bet ne tiems, kurie atėjo ne diskutuoti, o vykdyti užduotį.

      Panaikinti
  5. 1. grazinti krepselius, kuriais butu finansuojamas valstybes poreikis
    2. panaikinti skirtumus tarp profesiniu ir universitetiniu bakalauru - didziausia kvailyste priimineti i magistrus neturint profesinio bakalauro
    3. kelti minimalius reikalavimusyra kvailyste todel, kad:
    a. esant konkursams tai neaktualu.
    b. nepazangus turetu iskristi pirmais metais
    4. pirma kursa laikyti islyginamosiomis studijomis ir po jo atrinkti geriausius i specializuota kursa
    5. po 8 klasiu sugrazinti priemima i kolegijas kartu igyjant vidurini issilavinima
    6. studijuojant mokamai, leisti patiems rinktis kurias paskaitas lankyti
    7. diplomus atiduoti po visuotines karines tarnybos

    AtsakytiPanaikinti
  6. Gerb. Kęstuti,
    Straipsnyje radau nemažai minčių, kurioms pritariu, bet pakeliui noriu atkreipti dėmesį į kelis svarbius, mano akimis žiūrint, nagrinėjamos problemos aspektus.
    Pirma, dėl krepšelinės sistemos ištakų. Atkūrus Nepriklausomybę valstybinis mokslo ir studijų sistemos reguliavimas buvo labai silpnas ir dėl to, kad nelabai kas turėjo patirties tai daryti, ir dėl to, kad mokslininkai buvo aktyviausiųjų kovotojų ir organizatorių už Nepriklausomybę gretose, vyravo nuomonė, kad susitvarkyti su mokslo ir studijų sistemos problemomis mokslininkai tikrai pajėgūs ir patys. Atsakinga ministerija, buvo įkurta, jei neklystu, tik 1994 metais. Net pirmajame Mokslo ir studijų įstatyme vyravo nuostatos, kad pagrindiniai sistemos reguliavimo svertai turi būti tvirtinami tik pačių mokslininkų demokratiškai, kaip ir šalies parlamentas, išrinktos Lietuvos mokslo tarybos teikimu.
    Tokia sistema turėjo ir pliusų, ir minusų, bet vedė prie atsakomybės už situaciją “išplovimą“ bei į status quo išlaikymą, nepriklausomai nuo šalies poreikių.
    Nevykdant šalyje bent kiek rimtesnės šalies mokslo ir studijų politikos, institucijos pačios imdavosi įgyvendinti įvairias iniciatyvas. Tada atsirado ir pirmosios krepšelinės sistemos užuomazgos. Universitetuose pradėjo atsirasti už studijas mokančių studentų. Neabejotinas lyderis šioje srityje buvo Vilniaus universitetas. Ilgainiui tokie studentai buvo įteisinti ir įstatyme, o sukūrus Konstitucinį teismą, iš esmės sudarytą iš universitetų profesorių, pastarasis iš universitetų autonomijos sąvokos išvedė, kad tokių studentų priėmimas yra aukštųjų mokyklų teisė, aišku, su tam tikrais formaliais galimybių, kurias norint įvertinti reikia sudėtingų metodikų ir didelių finansinių išteklių arba kurių faktiškai neįmanoma patikrinti, apribojimais.
    Ką reiškia mokantis už mokslą studentas? O gi, tai kad universiteto lėšos ima tiesiogiai priklausyti nuo studentų skaičiaus. Valstybės biudžetas skiriamas studijų procesui aukštosiose mokyklose nebegalėjo nepriklausyti tiesiogiai nuo studentų skaičiaus, nes turėjo būti aišku, o kuris studentas jau yra nebefinansuojamas valstybės, t.y., iš kurio jau galima imti papildomus pinigus. Štai ir tikroji studentų krepšelių sistemos priežastis. Yra studentas, yra pinigai. Ir atvirkščiai. Ir nebesvarbu, ar jis valstybės finansuojamas, ar pats moka. Tai liberalų inicijuotas įstatymas daiktus pavadinęs tikraisiais vardais buvo tik situacijos, kurios ištakos dešimtojo dešimtmečio vidurys, detalus formalizavimas.
    Tęsinys kitame komentare...

    AtsakytiPanaikinti
  7. Tęsinys.
    Praktika rodo, kad bet kokie valdžios reguliavimai minimalaus stojimo į valstybės finansuojamas vietas nustatymas, vertimas efektyviai naudoti pinigus, skaičiuojant rentabilius studentų, priimamus į vieną ar kitą studijų programą, skaičius, bandymai mažinti nežmoniškai išaugusį studijų programų su vos įžiūrimais skirtumais skaičių ir kiti bandymai neduoda bent kiek rimtesnių poslinkių, gerinant studijų kokybę. Absoliuti dauguma šių (lyg ir racionalių) įgyvendinamų nuostatų yra mokyklų nesunkiai apeinamos, pasinaudojant ta galimybe turėti dviejų rūšių studentus.
    Mano supratimu, tai ir yra viena iš pagrindinių šios susiklosčiusios situacijos priežasčių kai lengva įstoti į absoliučią daugumą Lietuvos aukštųjų mokyklų, kad vienoje auditorijoje sėdi ir tas, kuris pasirengęs studijoms aukštojoje mokykloje, ir tas, kuris vos vos baigė mokyklą, kad vos ne pigiausiai Europoje prirengiame daugiausia tūkstančiui gyventojų aukštųjų mokyklų absolventų, kurių vos ne pusė paskui turi dirbti darbą, kuriam reikia profesinės mokyklos suteikiamų kompetencijų...
    Yra ne vienas būdas įvertinti, kokių specialistų trūksta Lietuvoje, kokie šalies finansiniai ištekliai turėtų būti skiriami šalies natūraliam vystymuisi užtikrinti būtinų aukščiausios kvalifikacijos specialistų rengimui, mokslo bent minimaliam vystymui, bet norint efektyviai pasinaudoti tokios analizės rezultatais, būtina turėti valstybinės politikos įgyvendinimo svertus. Kaip rodo praktika, įteisinus vienodas finansines studijų sąlygas visiems šalies piliečiams, kas įprasta sėkmingai besivystančiose Vakarų šalyse, valstybės politikos įgyvendinimo svertai tampa realiais ir pakankamai paprastais. Bet tai tema ateičiai.

    AtsakytiPanaikinti

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PAREMKITE, SKIRDAMI 12 EUR

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item