Justas Stankevičius. Populiariosios muzikos trūkumai: R. Scrutono ir T. Adorno perspektyvos

XX a. pokaryje susiformavo nauja kultūrinė dirva dėka masinių medijų atsiradimo: televizija, radijas tapo prieinamas visiems, tad kultūra...

XX a. pokaryje susiformavo nauja kultūrinė dirva dėka masinių medijų atsiradimo: televizija, radijas tapo prieinamas visiems, tad kultūra tapo prieinama masėms. Masinė kultūra, kaip ir byloja pats terminas, yra susijusi su dideliu kiekiu žmonių, o tai savo ruožtu su meno ,,generavimu”. Simboliška, jog vieno iš žymiausių XX a. antros pusės menininko Andy Warholo (1928-1987) studija buvo pavadinta The Factory (liet. Fabrikas). 

Masinė kultūra tapo ir XX-XXI a. filosofijos objektu. Keliami įvairūs klausimai: ar POP kultūra yra konkurentas klasikinei kultūrai? Ar klasikinis menas gali išlikti svarbus šiandieniniame pasaulyje? Šiame tekste bus peržvelgiama dviejų meno temas gvildenusių XX amžiaus filosofijos gigantų – Theodoro Adorno (1903-1969) ir Rogerio Scrutono (1944-2020) pozicijos POP muzikos klausimu. 

Šie filosofai yra pasirinkti neatsitiktinai. Nepaisant jų svarbos filosofijoje, jie buvo ir išlieka skirtingose barikadų pusėse: Theodoro Adorno yra neomarksistas, vienas iš svarbiausių Frankfurto mokyklos atstovų, tuo tarpu Rogeris Scrutonas laikomas vienu garsiausių konservatyvios minties atstovų. 

Theodoro Adorno žinomas kaip kultūrinių industrijų kritikas ir vienas iš svarbiausių jo tyrimų objektų yra muzika. Tai iliustruoja tokie filosofo darbai kaip ,,Philosophy of new music” (1949). Masinę kultūrą ir muziką jis susiejo esėje ,,On Popular Music”, kuris tapo šio filosofo ,,tezių” šaltiniu. 

Filosofas teigia, kad POP muzika yra standartizuota ir funkcionali ir tokiu būdu tai bukina klausytoją ir kad POP muzika turi 6 funkcinius ,,žanrus”, tokius kaip laments for a lost girl songs, home songs ir kt. Sunku nesutikti su pozicija, jog POP muzikos ,,žanrai” turi labai aiškią žinutę klausytojui priklausomai nuo to, kokią žinutę nori gauti klausytojas. Be to, populiarioji muzika ,,dresuoja” auditoriją ją mėgti (dėl minėto funkcionalumo), tad POP muzikos sudėtingumas (jei toks yra) gali būti neįvertas dėl dėmesio, kuris yra nukreiptas į dainos šabloną, o ne į dainos detales. Filosofas savais žodžiais teigia, kad klausytojas, kuris išgirstą sudėtingumą (POP muzikoje) išties girdi tik paprastą jos dalį.

Kitas kritikos aspektas yra susijęs su muzikos forma ir tai yra vienas iš pagrindinių aspektų, kuo klasikinė muzika yra pranašesnė už POP muziką. 

Kaip ir minėta, POP muzika yra susijusi su šablonais ir pasitelkusi juos priverčia auditoriją save pamėgti. Adorno teigia, kad muzikos prasmei neturėtų įtakos, jei kuri nors detalė būtų pašalinta iš konteksto; klausytojas gali „detalę“ pateikti automatiškai, nes tai yra tik pats muzikinis automatizmas. Čia Adorno nurodo, jog POP muzika, besiremdama šablonais, neturi smulkių ir reikšmingų padalų: klausytojas intuityviai galėtų užpildyti pašalintas detales.

Tai yra vienas iš skirtumų tarp POP muzikos ir klasikinės muzikos, nes klasikinėje muzikoje visos detalės yra reikšmingos ir jų ryšiai tarpusavyje yra sudėtingi. Šio teiginio iliustravimui filosofas kaip pavyzdį pateikia Ludwigo Van Beethoveno (1770-1827) 7-sios simfonijos antrąją temą C-dur tonacijoje ir teigia, kad nieko panašaus negalėtų nutikti POP muzikoje. 

Skirtumas tarp POP muzikos ir klasikinės muzikos yra minėta standartizacija, bet filosofo nuomone, tikrai ne sudėtingumas. Apginti šią poziciją filosofas pastebi keletą dalykų. Pirmas dalykas yra tai, jog ankstyvasis Vienos klasicizmas, be abejonės, ritmine prasme paprastesnis nei džiazo aranžuotės. Sunku su tuo nesutikti. Antras dalykas yra melodiniai intervalai. Filosofas tiki, jog tokie hitai kaip ,,Deep Purple” ar ,,Sunrise Serenade” yra sunkiau nuspėjami už, tarkime, Josepho Haydno kūrinius.

Tačiau nagrinėjamoje Theodoro Adorno publikacijoje pateikiami ir teiginiai, su kuriais vargiai galime sutikti.

Visų pirma, savo naratyve Adorno kuria konspiracijos teoriją, jog egzistuoja POP muzikos elitas, kuris neleidžia unikaliems kūriniams pateikti į eterį. Galimai Adorno čia turi omenyje akademinę muziką  (atsižvelgiant į jo laikmetį tai galėtų būti dodekafonine technika sukurti kūriniai). Problemą su XX amžiaus antros pusės akademine muzika pastebėjo britų filosofas Rogeris Scrutonas, kuris savo paskaitoje atkreipė dėmesį, jog ši muzika tiesiog nepritraukia koncertų salių. Nors niekas neuždraudžia rengti šios muzikos koncertų, galimai problema slypi pačioje muzikoje – ji netenkina žmonių estetinių poreikių. 1993 m. vasario mėnesyje antrą kartą pasirodžius lenkų kompozitoriaus Henryko Góreckio (1933-2010) 3-ąjai simfonijai Symphony of Sorrowful Songs (1976), šis klasikinis ir tonalus kūrinys Didžiojoje Britanijoje pagal pardavimų skaičių aplenkė tuometinius MED ir Madonna hitus. Tad ne konspiracinis elitas, o žmonės nusprendžia, už kokią muziką jie yra pasiryžę mokėti pinigus. 

Tuo tarpu, jei Adorno turėjo omeny POP muziką, tuomet svarbu atkreipti dėmesį, jog yra daug nešabloniškų POP muzikos kūrinių, kurie puikiai realizavo save rinkoje. Vienas iš žinomiausių atvejų galėtų būti laikoma ,,Queen” hitas ,,Bohemian Rhapsody”, kuris tiek savo trukme, tiek žanrų maišymu visiškai neatitiko tuometinių šablonų. Tad trumpai, šis Adorno teiginys neatitinka tikrovės: auditorijos poreikius atitinkantys, bet ne šabloniški kūriniai yra populiarūs.

Taip pat Theodoro Adorno primena, jog standartizacija kilo dėl sėkmingų kūrinių imitacijos ir dėl ,,atpažįstamumo” poreikio. Iš esmės jis teigė tą patį, ką kadaise savo veikale Der Volkomenne Capellmeister (1739) sakė ir Johannas Matthesonas (1681-1764): auditorijai reikia atpažįstamos muzikos. 

Taip pat šis filosofas neturėjo aiškios metodologijos. Jo vertinimai dėl POP muzikos klausimo yra paslėpti (,,pagal nutylėjimą”). Puikus pavyzdys yra tai, jog jis pristato Johannes Brahmso (1833-1897) simfonijas kaip savaimines vertybes, tačiau nepaaiškina kodėl. 

Taip pat filosofas teigia, kad muzika standartizavosi dėl visai kitokios priežasties negu automobilių gamyba. Jis teigia, kad muzikos kūrimo išlaidos nepadidėtų, jeigu nebūtų laikomasi griežto POP muzikos šablono. Tačiau šis teiginys yra klaidingas, nes kūrėjai reikšmingai rizikuotų, bandydami sukurti tai, kas galimai netiks masinei auditorijai. Kitas jo teiginys yra, kad POP muzikoje kiti kūriniai imituoja sėkmingų kūrinių elementus. Tai tarsi paneigia prieš tai minėtą teiginį, kad muzika standartizavosi visai dėl kitokios priežasties, nei automobilių gamyba, nes būtent lygiai tas pats vyksta automobilių gamyboje: kopijuojami sėkmingi dizainai, inžineriniai sprendimai. 

Kontrastą Adorno teorijai sudaro Rogeris Scrutonas – britų filosofas, kuris yra žinomas dėl konservatyvios minties atstovavimo. Jis teigia, kad religija yra kultūros sąlyga.

Nepaisant skirtingų barikadų pusių, tiek Scrutonas, tiek Adorno sutinka dėl daug dalykų. Visu pirma, Scrutonas taip pat kalba apie POP muzikos šabloniškumą ir tuo pačiu pabrėžia, jog POP muzika suvienodina žmonių skonį ir tokiu būdu sukuria dichotomiją tarp POP muzikos ir likusios muzikos.  Scrutonas teigia, kad blogiausios šios muzikos formos yra kuriamos net neprisijungiant profesionaliems muzikantams, o išsirenkant standartines elektronines muzikos efektus, tokiu būdu modernaus gyvenimo muzikinis fonas tampa vis mažiau ir mažiau žmogiškas ir blaško klausytoją. Be to, Scrutonas nurodo dvi priežastis, kodėl taip nutiko. Pirma, dėl technologinio vystymosi muzika nustojo būti sunkiai prieinama ir tokiu būdu atvėrė duris masėms. Antra, kontroversiškai jis teigia, jog nebuvo sukurta įstatyminė bazė, kuri reguliuotų muzikos vartojimą ir platinimą. Filosofas argumentuoja, jog yra uždrausta teršti orą, o ne žmonių sąmonę, kas, pasak jo, yra dar pavojingiau.

Iš abiejų filosofų matome, jog POP muzika turi tendenciją į šabloniškumą ir meno kūrinių ,,generavimą”, tačiau tarp jos gali iškilti unikalūs ir kokybiški kūriniai, kurių pirmoji užduotis net nebuvo pasiekti kuo didesnes auditorijas. Tuo pačiu žvelgiant iš istorinės pozicijos, POP muzika patvirtino ir senas tiesas, jog muzika turi funkcionalią prigimtį. 






Susiję

Skaitiniai 1617079394898381673

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2020-04-08 13:25

    Yra filosofija. Ir yra visokiausių pagalvojimų dirbtinis pritempimas prie filosofijos. Niekas geriau apie muziką „nepafilosofuos“, kaip muzikantas, kompozitorius. Popsas muzikoje buvo nuo pat pradžių - kai pradėjo mušti būgnus Afrikoje. Taip vadinamoje klasikoje yra n (!) popso. Skirtumas... tik tas, kad tą popsą groja profesionalai.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2020-04-09 07:56

      Muzikantas kompozitorius geriausių atveju menininkas, dazniausiu - amatininkas, nuo statybininko besiskiriantis tik tuo, kad išmoko dėlioti natas, o ne plytas. Sakyti, kad menininkas geriau apmastys savo sritį negu filosofas, yra nesuvokti filosofijos ir meno skirtumo. Tai yra apskritai mažai kultūroje suvokti.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2020-04-09 08:07

      O dėl Adorno nereikšmingumo...
      Vienas pavyzdys. Pati propatrija čia įsikūrusi didele dalimi jo dėka. Jei ne Adorno ir jo Frankfurto mokyklos draugeliai, Radzvilas su Sinica neturėtų ką rašyti

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2020-04-09 09:53

      tarsi nebūtų filosofų apsišaukėlių ir amatininkų, gebančių tik kitus - tokius pat cituoti ir dėliojančių žodžius, kaip plytas, visur visko yra per akis

      Panaikinti
    4. "Jei ne Adorno ir jo Frankfurto mokyklos draugeliai, Radzvilas su Sinica neturėtų ką rašyti" - nevykęs humoras ar pilnaties įtaka? :)

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2020-04-08 16:15

    Akademinės muzikos tyrinėtojų tarpe T. Adorno koncepcijos nėra vertinamos, o jo pasvarstymai apie pop muziką ir džiazą išvis mėgėjiški. Kažkuo primena L. Donskį, rašiusį "apie viską", o iš tikro "apie nieką".

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2020-04-09 07:52

      Kurių tyrinėtojų ? Kas rodo kad nevertinamos ? Ar patys tokie tyrinėtojai ir jų tyrinėjimai "vertinami" ?

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2020-04-09 09:47

      Tyrinėja tie, kurie nei groja, nei dainuoja.

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2020-04-08 17:24

    Štai dideliame prekybos centre nepertrukiamai skamba pop muzika, įterpiami reklaminiai dzingalai, radijo laidų vedėjai tauškia neužsičiaupdami.
    Manote, kad tai skirta jums linksminti? - būtų nedovanotinas nusišnekėjimas sakyti ,,jums informuoti''.
    Pats paprasčiausias tikslas: neleidžiant jums susikaupti savo mintyse, jūs negalvojate apie išpūstas kainas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2020-04-08 19:41

      ...taip buduliams ir ne tik jiems sukuriama šventinė atmosfera, atsipalaidavimas, ir tada perkama, perkama, jamam...

      Panaikinti
  4. Anonimiškas2020-04-08 19:48

    džiazo aranžuotės (???), ar klasikinė muzika išliks (???) - gal užteks melstis netikriems pranašams iš užsienio, pasivadinusiems filosofais, roko žvaigždėmis ar dar kuo, jau seniai laikas suprasti, kad visokiausio niekalo yra ne tik prie socializmmo, bet ir prie kalpitalizmo taip pat

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2020-04-09 07:34

    Žinoma, džiazo aranžuotes. Ne visas džiazas vien free improvizacijos, ne visi džiazo muzikantai Miles Davisai. O klasikinės nereikia painioti su akademine...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2020-04-09 09:45

      Muzika arba yra, arba ne. Jos skirstymas į rūšis, porūšius ir dar kažką yra juokingas.
      Tas, kuris rūšiuoja, dėlioja į atskiras lentynėles, geriau dirbtų mėsos parduotuvėje.

      Panaikinti
  6. Anonimiškas2020-04-09 16:18

    Tyrinėja mokslininkai (muzikologai) - jie nėra menininkai profesionalai.

    AtsakytiPanaikinti
  7. Anonimiškas2020-04-09 16:21

    Muzika yra labai skirtinga, kaip ir gyvybės rūšys bei labai daug kas. Gyvybė yra arba nėra - čia dar ne mokslas, čia išvis "virtuvės" slengas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2020-04-09 16:47

      vieniems duokim garo yra muzika, kitiems - kuliamosios garsas, bet, jei kolchozo mechanikui kuliamosios garsas yra muzika, tai gal ir duokim garo yra muzika? :)

      Panaikinti
  8. Deep Purple yra NE kūrinėlis, o rock grupės pavadinimas. Įdomu, ar tųos suklijuotųs draikalųs autorius perskaitė,o jeigu taip, kiek teksto suprato?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2020-04-09 20:35

      Visiškai nebūtina perskaityti, tuo labiau suprasti, svarbu paskelbti ir padėti paukščiuką. Perliukas: „šis klasikinis ir tonalus kūrinys Didžiojoje Britanijoje pagal pardavimų skaičių aplenkė tuometinius“.TONALUS! Ka norėta pasakyti, nurodant kad TONALUS? Kad ne Arnold Schoenberg? Kiek pasaulyje % yra tonalių ir kiek % atonalių kūrinių? Ai, beviltiška...

      Panaikinti

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PAREMKITE, SKIRDAMI 12 EUR

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item