Matthew McManus. Kapitalizmas ir tradicija: iš esmės nesuderinami?

Kapitalizmas ir liberalios institucijos yra neapsakomai galingos socialinės jėgos; vienas iš esminių jų bruožų – nuolat vykstanti vertybių revoliucija.

Perskaičiau neseniai parašytą Samuelio Greggo straipsnį „First Things and the Market Economy“ ir nepasakyčiau, kad labai juo susižavėjau. Greggas rašo reaguodamas į R. R. Reno, neseniai paskelbtą straipsnį, kuriame pastarasis kritiškai vertina jau mirusio Michaelo Novako kapitalizmo ir liberalių institucijų gynybą. Greggo tikslas – ginti rinkas (ir Novaką) nuo Reno „išties ydingo“ požiūrio ir pateisinti kapitalizmą konservatyviems krikščionims. […]

Greggas aptaria „liberalias institucijas“ ir kitus pilietinės visuomenės bruožus, palaikančius laisvąsias rinkas. Jis kritikuoja Reno kaltinimą, kad šios institucijos ir jų remiamos rinkos žlugdo moralę.

Didžioji dalis Greggo kritikos kyla iš Michaelo Novako – garsaus katalikų teologo, reiškusio (sąlyginę) paramą kapitalizmui ir liberalioms institucijoms – gynybos. Reno kritikavo Novaką dėl to, kad šis žavėjosi liberalaus kapitalizmo dinamiškumu; pasak Reno šis dinamizmas laipsniškai destabilizavo Vakarų visuomenes. Greggas atkerta,  kad Novakui šis argumentas buvo puikiai žinomas, tačiau dėl destabilizacijos jis kaltino anaiptol ne liberalias institucijas ir kapitalizmą, o amerikiečių „gyvenimo filosofiją”.

Greggas žengia toliau už Novaką surasdamas netikras tiesas skleidžiančius piktadarius. Taigi už visuomenės bėdas atsakingi piktadariai – „filosofai, teologai ir intelektualai, o ne pirkliai“. Pasodrindamas grėsmės šmėklą Greggas prisimena garsiąją Keyneso pastabą – praktiškiausi žmonės galiausiai tampa „kokio nors mirusio ekonomisto vergais“. Šie jaunimo tvirkintojai, matyt, yra asmenys, kurie mūsų visuomenėje skleidžia reliatyvizmą ir nihilizmą. Šitai turint omenyje, nieko keista, kad Greggas tas bėdas siūlo spręsti savaip – palikti ekonominę sanklodą daugmaž nepakeistą, tik pakeisti mūsų intelektines ir dvasines nuostatas. […]

Greggas tvirtina, kad liberalios institucijos ir kapitalizmas neturėtų būti kaltinami dėl atsiradusių reliatyvistinių filosofijų, socialinės destabilizacijos ir nihilizmo. Kalti filosofai, teologai ir intelektualai, skleidžiantys tą netikusią „gyvenimo filosofiją“.

Man šitai atrodo didžiai neįtikima (sakau tai kaip buvęs dėstytojo asistentas, kuriam dažnai būdavo labai sunku priversti studentus perskaityti po dešimt puslapių per savaitę, ką jau kalbėti apie pastangas jiems įdiegti kokią nors konkrečią gyvenimo filosofiją). Greggas, akivaizdu, ne vienintelis, filosofiją akcentuojantis kaip lemiamą socialinį veiksnį; daugelis kitų intelektualų yra parašę istorijų, kurių centre – jų pačių veikla. Čia galima prisiminti plačiai paplitusį hegelišką teiginį, kad istorija yra varoma idėjų konflikto, arba modernų Heideggerio teiginį, kad Antrąjį pasaulinį karą galiausiai sukėlė metafizinės jėgos. Greggas taiko į tą pačią vagą. […]

Konservatoriai tikrai gali justi didelę pagundą apmėtyti akmenimis „netikusius intelektualus“. Tada labai paprasta išspręsti socialines reliatyvizmo, visuomenės destabilizavimo ir nihilizmo bėdas – tereikia netikusią „gyvenimo filosofiją“ propaguojančius intelektualus pakeisti kitų žmonių grupe. Tačiau taip pasielgti būtų beprasmiška. Dauguma teologų ir filosofų yra tokie patys žmonės, kaip ir visi kiti. Pirmiausia juos formuoja konkrečiu metu besireiškiančios socialinės jėgos, į savo darbą jie žvelgia su anatininkišku įsipareigojimu, o ne genami begalinės aistros ir nuolat gelmiškai mąstydami. Kitaip tariant, dažniausiai jie yra juos įdarbinančios ekonominės sistemos produktai.

Kaip buvo žinoma Maxui Weberiui ir Josephui Schumpeterui, kapitalizmas nėra kokia nors socialiai neutrali ekonominė jėga, glūdinti už visuomenės ribų. Ir liberalios institucijos nėra visai neutralios skirtingų pasaulėžiūrų atžvilgiu, įskaitant ir religines pasaulėžiūras. Kapitalizmas ir liberalios institucijos yra nepaprastai galingos socialinės jėgos. Vienas iš esminių tų jėgų bruožų – nuolatinė vertybių revoliucija, poreikis kurti naujus produktus ir ekonominius interesus, skatinančius žmones leisti pinigus ir vartoti.

Štai kodėl kapitalizmas ir liberalizmas visada verčia šalin tradicinius gyvenimo būdus. Tradiciniai gyvenimo būdai statiškesni ir, paprasčiausiai, nepasiduoda nuolatiniam vartojimui. Kaip pabrėžė Weberis, kalvis supranta savo gyvenimo užduotį ir neketina nuo jos nukrypti. Kapitalistas visada privalo ieškoti naujų kelių turtui didinti, o jeigu tokių kelių nėra, juos sukurti. To pasekmė, pavyzdžiui, technologijos, kuriomis naudojamės savo „individualumui“ išreikšti (dažnai labiau primenančiam tų pačių technologijų pakurstytą susireikšminimą nei ką nors autentiška).

Galiausiai, nors manau, kad Greggas pateikė daug vertingų minčių, jo analizėje klaidingai traktuojami šie svarbūs klausimai. Taigi turėtume atmesti jo kapitalizmo vertinimą, nes jo regimas kapitalizmas pernelyg optimistiškas ir labdaringas. Praktiškai įgyvendinamas kapitalizmas skiriasi nuo jo piešiamo rožinio teorinio paveikslo; neretai  kapitalizmas kenkia socialiniam stabilumui ir vertybėms, kurias Greggas taip brangina. Štai kodėl konservatyviems krikščionims išties derėtų atsargiau vertinti kapitalizmą ir atidžiau pažvelgti į dažnai neraminančias jo ydas.

versta iš The Public Discourse