Vytautas Radžvilas. Taip - tai dar vieno „bananų baliaus“ repeticija

propatria.lt nuotrauka 

„Sveiki sugrįžę į SSRS laikus!“  – šis Algimanto Rusteikos aiškiausiai įgarsintas motyvas skamba  visuose pagrindinės šios dienos naujienos komentaruose. Ši naujiena neabejotinai po dvylikos mėnesių bus vertinama kaip vienas svarbiausių Lietuvos politinių įvykių šiais metais, nors greičiausiai ne tik šių. Norint pavergti žmones ir ištisas tautas,   pirmiausia būtina priversti juos matyti pasaulį jau ne savo, bet svetimųjų akimis. 

Konfliktas dėl K. Škirpos ir J. Noreikos atminimo įamžinimo – toli gražu ne paprastas ginčas dėl dviejų iškilių žmonių (šito nedrįsta neigti net jų priešininkai, išskyrus didžiausius pašlemėkus) atminimo ištrinimo ar išsaugojimo. 

Iš tikrųjų vyksta žūtbūtinė kova esminiu  klausimu – kas Lietuvoje rašys lietuvių tautos istoriją ir kur ji bus rašoma?  Rašys patys lietuviai, jų nuoširdūs draugai ir bičiuliai, ar lietuviškos Lietuvos nekentėjai  ir priešai?  Ar klausimas, kas yra mūsų didvyriai, bus sprendžiamas čia – Lietuvoje ir jos sostinėje Vilniuje, ar mūsų tautos nusikaltėlių ir herojų sąrašai bus sudarinėjami ne Lietuvoje ir tik siunčiami formaliai patvirtinti sovietinio kolaboranto vadovaujamai Užsienio reikalų ministerijai?

Šiuo – principiniu – klausimu kompromiso būti negali.  Atsimenanti savo šimtametes kovas už laisvę   sąmoninga ir ori tauta ar nuolankiai gromuliuojanti savinieką ir neapykantą savo valstybei skiepijantį svetimųjų brukamą melą istorinės atminties neturinčių mankurtų liaudis?

Šį melą naujųjų kolaborantų rankomis skleidžia Lietuvos priešai, svajojantys, kad tokia tauta ir valstybė kuo greičiau išnyktų iš šio pasaulio. Neatsitiktinai spręsdami istorinės atminties klausimus jie spjauna į visuomenės nuomonę ir demokratiškai išreikštą visiškai aiškią daugumos piliečių valią. Šitaip visada elgiasi okupantai ir jų parankiniai pavergtose šalyse.

Įvykiai K. Škirpos alėjoje yra dar vienas riboženklis: jau drįstama kėsintis net į piliečio teisę laisvai mojuoti kol kas vis dar nepakeista ir neuždrausta savo šalies vėliava. Tai yra savaip nuoseklu: net Trispalvė jiems jau atrodo, o ir iš tiesų darosi, pernelyg pavojinga. Mat primena, kad esame ir galime būti tauta ir tikra valstybe. Sovietmečiu ji buvo uždrausta kaip lietuviškojo „nacionalfašizmo“ simbolis. Šios dienos įvykiams propagandinę dirvą seniai ruošia B. Gailius, N. Putinaitė ir visa naųjųjų „kovotojų su fašizmu“ kohorta. Kaip ir jų sovietiniai mokytojai, jie labai nori, kad tos vėliavos greičiau neliktų.

Mintys visada virsta darbais. Tada išdrįsusieji iškelti Trispalvę buvo gaudomi ir žiauriai baudžiami. Paprasčiausiai sugrįžome į tuos laikus – jau atgimsta net sovietinės milicijos ir KGB tardymuose naudotų „poveikio metodų“  apraiškos. 

„Bananų balius“ Katedros aikštėje buvo daug metų trukusios kovos tarp Trispalvę branginusių bei gynusių patriotų ir jos nekentusių bei persekiojusių išdavikų ir kolaborantų atviras proveržis. Ir kartu šios kovos lūžio taškas, kai sistemingi, bet dėl riboto pasipriešinimo masto palyginti reti pavienių drąsuolių persekiojimai, suėmimai ir teismai virto – kylant Sąjūdžio bangai – atviru ir masiniu smurtu prieš atgimstančią tautą. 

Į sovietmetį sugrąžinantis vežimas į policijos nuovadą, patyčios ir galiausiai Trispalvės atėmimas tik todėl, kad tai – Trispalvė, rodo, kad sunerimę dėl savo ateities Lietuvos griovėjai yra pasiryžę visomis priemonėmis slopinti vis labiau įsibėgėjantį tautos sąmonėjimą ir politinį budimą.

Panašu, kad jie gali ryžtis bet kam, net tokiam drakoniškam žingsniui, kaip pakartoti „bananų balių“. Tada neišsigandome. Tikėkimės, jog nepabūgsime ir šį kartą. Pakelkime galvas, lietuviai ir visi patriotiški Lietuvos piliečiai – ir ramiai, tvirti savo dvasia, ruoškimės!