Gitenis Umbrasas. „Jausmas, lyg būtų nupjovę rankas“

TrekEarth nuotrauka  www.respublika.lt Neį manoma būtų suskaičiuoti, kiek žmonių priešais sostinės Neries krantus yra prisipažinę m...

TrekEarth nuotrauka 

Neįmanoma būtų suskaičiuoti, kiek žmonių priešais sostinės Neries krantus yra prisipažinę mylį. Taip, kaip tai nuo 2004 m. daro „Meilės krantai“. Juos prieš gerą dešimtmetį miestui padovanojo dailininkas Gitenis Umbrasas, kaip meilės prisipažinimą savo miestui. Tiesa, šiandien ji virsta nelaimingos meilės istorija. Mat sostinės mero Remigijaus Šimašiaus Neries krantinės atnaujinimo planuose meilei vietos neliko.

Pirmą kartą „Meilės krantai“ sužydėjo 2004 m., kai G.Umbraso sumanytos akcijos metu krantinėse tarp Žaliojo ir Karaliaus Mindaugo tiltų buvo pasodinamos raudonos spalvos ilgametės gėlės - perkūnropės, iš jų sudėsčius užrašus „Aš tave myliu“ ir „Ir aš tave“. Greitai vilniečiai pamilo šią vietą, „Meilės krantai“ tapo vienu skiriamuoju sostinės simbolių. Tačiau šiandien prie jų dirba statybinė technika. Krantai ardomi, nes vykdoma upės krantinės rekonstrukcija.

Tai sužinojęs, projekto autorius G.Umbrasas sukūrė elektroninę peticiją, kuria, kaip autorius, prašo šį kūrinį išsaugoti. Pasirodo, apie planuojamus pokyčius menininko informuoti nebuvo pasivarginta. Nuo gruodžio vidurio peticiją jau pasirašė beveik 1000 žmonių. Gyventojai prašo išsaugoti „Meilės krantus“, integruojant juos į rekonstruojamų Neries krantinių projektą.

Menininkas G.Umbrasas Vilniaus miestui padovanojo ne vieną vilniečių puikiai pažįstamą meno kūrinį: 2013 m. priešais katedrą įmontuota nežinomo Baltijos kelio dalyvio plytelė, netoliese esanti ir vilniečių ypač pamėgta plytelė „Stebuklas“, Simono Daukanto aikštėje valstybės šimtmečiui prisiminti sukurta plytelė „Šimtmetis“. Tarp G.Umbraso darbų ir „Atminties siena“ ant teismų rūmų, įamžinusi KGB aukų vardus, Žvėryno mikrorajone esantis „Čiulbantis kryžius“. Visi šie objektai puikiai pažįstami vilniečiams ir miesto svečiams, dažnai lankomi, apie juos kuriamos istorijos ir legendos.

„Meilės krantų“ išsaugojimo reikalaujanti peticija, dalį savo darbo jau padarė. Žiniai pasklidus viešumoje, o „Vakaro žinioms“ kreipusis į savivaldybę, tą pačią dieną G.Umbrasas buvo pakviestas pokalbio. Viešai savivaldybė tikina, ketinanti meno kūriniui ieškoti kitos vietos.

- Koks jausmas menininkui matyti, kaip griaunamas jo sukurtas darbas?

- Jausmas toks, lyg ranką kas nupjautų. Žinojau, kad vykdomas krantinių rekonstrukcijos projektas. Buvo vienas kitas signalas, o kai pamačiau ardomų krantų nuotraukas ir viešą informaciją, kad jie nėra numatomi, sunerimau.

Peticija tarsi subūrė tam tikrą bendruomenę. Galiausiai buvome išgirsti, meras atsiliepė. Prieš pat Naujuosius metus atsakingas savivaldybės žmogus paskambino ir pakvietė į susitikimą.

- Pagalvojote, jeigu ne peticija, kūrinys taip ir nebūtų atkurtas?

- Gali taip būti. Tačiau jeigu pradėtas dialogas, reikia šią galimybę išnaudoti. Jeigu „Meilės krantai“ būtų keliami į kitą vietą, tai jau nebebus tas pat kūrinys. „Meilės krantai“ buvo suprojektuoti šiai vietai. Čia yra aukščiausia krantinės vieta, kuri lankoma vilniečių. Keliaudamas iš vienos vietos į kitą kūrinys rizikuoja virsti paprasta klomba.

Gal per daug ambicingas palyginimas, bet jeigu Aušros vartus perkelsime į miesto dalį, jie taps vakariniais, o ne Aušros vartais. Keičiasi kūrinio semantika.

- Vilniuje jau ne pirmas kartas, kai keičiant meno kūrinį, jo autoriaus neatsiklausiama.

- Mano atvejis nėra pirmas toks. Vienas iš tokių pavyzdžių - Gedimino Karaliaus kurto fontano prie Seimo sunaikinimas. Tada Seimas norėjo, kad prieigos būtų sutvarkytos miesto lėšomis, o miestas norėjo, kad Seimas finansuotų. Taip buvo sudaryta didelė tvarkymo darbų sąmata. Autoriaus taip pat nebuvo paklausta. Įvyko institucijų karas, kurio rezultatas - sunaikintas autorinis meno kūrinys.

Manau, turėtų būti nuostata, kad autoriui esant gyvam, be jo žinios ir raštiško sutikimo jo kūrinio pakeitimai nebūtų daromi. Anksčiau ir pats esu kūręs objektų architektūriniame kontekste, derindavau su aplinkinių pastatų architektais, gaudavau raštišką jų sutikimą. Šiais laikais tokių dalykų tarsi nereikia. Tai - nesiskaitymas.

Manau, administratoriai, save laikantys politikais, yra neprofesionalūs. Juk tai yra padorumo ir kultūros reikalas - bendradarbiauti, o ne nuleisti sprendimus iš viršaus.

- Rugsėjo mėnesį dalyvavote Lukiškių aikštėje vykusiame Vyčio palaikymo mitinge. Gal savivaldybei atrodote „nepatogus“?

- Gali būti, kad esu nepatogus savivaldybei. Bet savivaldybė taip pat yra marga. Nesu partijos narys, gal esu kiek sunkiau auklėjamas, bet net ir su nepatogiais žmonėmis mes visi gyvensime viename mieste ir toliau. Geriau mums visiems kalbėtis, nei daužytis kaktomis.

- Du kartus dalyvavote memorialo Lukiškių aikštėje konkurse. Jūsų nuomone, ką parodė šis konkursas visuomenei?

- Matyt, daug tarakonų galvose... Tie konkursai kuo toliau, to labiau primena gatvių gaujų karus - kas kontroliuos gatvę, kas aikštę. Kaip svarbu tampa tai, kas konkursą skelbs, o ne kas bus daroma po jo. Su kiekvienu konkursu sąlygos rašomos vis prasčiau. Jos rašomos kaip suneštinė mišrainė. Kai sąlygos netinkamos, bandoma išsisukti nuo jų vykdymo. Pavyzdžiui, viešieji pirkimai nėra pritaikyti meno kūriniams. Nes jie pritaikyti tik tiražiniams objektams, kuriuos galima prilyginti vienas kitam. Meno kūriniai yra individualūs, negali lyginti jų tarpusavyje pagal kainą. Visai neseniai viename konkurse sąlygos reikalavo pateikti pažymą, kad nekolaboravai su sovietinėmis okupacinėmis struktūromis. Mes tas pažymas pristatėme, tačiau nematėme jų iš komisijos narių.

- Vamzdžiu vadinama „Krantinės arka“ stovi jau 10 metų, nors žmonės prašė savivaldybės pasistatyti ją po savo langais. Už 50 tūkst. eurų Vilniaus centre pastatyta išsiuvinėta vandens bačka, vietoj Žaliojo tilto skulptūrų stovi belytė šeima. Ar Vilniuje liko vietos išliekamajam menui?

- Kas nors gali sakyti, kad skiriasi požiūriai. Tačiau man norėtųsi, kad menas būtų kuriamas toks, kuris liks po mūsų, kuris yra išliekamoji vertybė. Ar išliks tik polietileniniai maišeliai, kalnieriukai, špricai...

Tai, kas stovi ant Žaliojo tilto... Esu kalbėjęsis su vienu žmogumi, kuris pasakė, kad vieną kartą iš kalinių, kurie statė Žaliąjį tiltą, pasityčiojo okupacinė valdžia, o antrą kartą mes visi pasityčiojome iš tų kalinių nugriaudami tą darbą. Skulptūros buvo nugriautos prisidengiant patriotizmu arba iškreiptai suvokiant patriotizmą. Gal reikia bent šiek tiek pagalvoti, prieš ką nors darant. Galų gale, kreiptis į profesionalus, į žmones, kurie per gyvenimą yra kažką sukūrę savo rankomis.

- Jūs kūrėte instaliaciją „Tie-SOS“ S. Daukanto aikštėje, kuri virto pilietine akcija ir iki šiol tęsiasi kiekvieno mėnesio 17-ąją dieną. Dabar jau per 90 kartų. Tačiau iš to pastato nė karto niekas neišėjo į šią minią jos išklausyti. Ar tai reiškia, kad žmonės nebuvo išgirsti?

- Tai reiškia, kad gyvename ne demokratinėje valstybėje. Turi vykti dialogas, bendradarbiavimas. Dabar sprendimai nuleidžiami, pasakant, kad „mes žinome geriau“, o paklausus, ką tiksliai jie žino, tai įslaptinama.

Vilniaus savivaldybės komentaras

„Atsinaujinusi krantinė tarp Žaliojo ir Mindaugo tiltų bus patogesnė, gyvesnė ir draugiškesnė žmonėms. Ten kur dabar tik šlaitas, bus galima būti, bendrauti, džiaugtis, mylėti. G. Umbraso kūrinio „Meilės krantai“ žinia apie abiejų Neries krantų meilę vienas kitam išgirsta. Krantai ne tik kalbasi apie meilę, bet ir tikrai pradeda mylėti vienas kitą. Pats kūrinys „Meilės krantai“ irgi nedings, jis išliks kitoje vietoje - šiuo metu ieškome tam geriausios kitos alternatyvios vietos, kuri tiktų pavasarį perkelti šį kūrinį“, - rašoma savivaldybės atsakyme.

Teigiama, kad meno kūrinio vietoje atsiras patogesnis nulipimas prie upės, o vietoj vienmečių gėlių krantinėse bus pasodinti dekoratyviniai krūmai ir žoliniai augalai.

Pasiteiravome savivaldybės, gal rekonstrukcija palies ir dešimtmetį krantinėje stovintį kitą meno kūrinį - „Krantinės arką“. Pasirodo, ne, jokių pakeitimų nesuplanuota.

Kalbino Justina Gafurova


Susiję

Kultūros politika 760887546390950871
item