Sigitas Birgelis. Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas. Prasiveržimai į Lenkiją (II)

Rimvydas su Skirmantu pakeliui į Lenkiją punskas.pl I dalis - ČIA . Yra žinomi 3 dokumentuoti Jurgio Krikščiūno-Rimvydo prasiverž...

Rimvydas su Skirmantu pakeliui į Lenkiją

I dalis - ČIA.

Yra žinomi 3 dokumentuoti Jurgio Krikščiūno-Rimvydo prasiveržimai į Lenkiją. Pirmas vyko 1946 m. gruodžio pabaigoje. Tų metų Kūčių dieną Vinco Pauliukonio namuose (Vaičiuliškių k.) vyko Lietuvos ir Lenkijos partizanų susitikimas. Jo metu susitarta dėl bendradarbiavimo, ryšių ir bendrų veiksmų. Lenkams atstovavo 4 partizanai. Tarp jų buvo: Michał Kaszczuk, Henryk Kojak ir Jan Sadowski. Lietuvių gretose buvo: Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas, Vytautas Prabulis-Žaibas, Bronius Saveikis bei Antanas Kvedaravičius. Lenkų partizanams vadovavo Michał Kaszczuk, lietuviams – Jurgis Krikščiūnas.

Antras Jurgio Krikščiūno prasiveržimas (kartu su Juozu Lukša) įvyko 1947 m. pavasarį.

Vytautas Krikščiūnas pasakoja: 

„1946 metų pabaigoje, man su žmona ir broliu gyvenant Kaune, Žemaičių g., atėjo Rimvydas su Skirmantu. Tada jie pradėjo rengtis išvykai į Vakarus atstatyti ryšio, kuris buvo nutrūkęs. Be to, jau buvo įtariamas Markulis-Erelis, nes jo elgesys kėlė nepasitikėjimą, kai iš vieno konspiracinio buto Vilniuje Skirmantas vos spėjo pabėgti. Be jų, lankėsi Kazimieras Pyplys-Mažytis, Kazimieras Matulevičius-Radvila ir Antanas Lukša-Arūnas. Vieno pašnekesio metu buvau pasiūlęs likviduoti Erelį, bet kitiems nepritarus, jis buvo paliktas ramybėje, norint galutinai išsiaiškinti. Tai KGB agentui sudarė palankias sąlygas iškrėsti dar vieną niekšybę Lietuvos pasipriešinimo judėjimui. Per Erelio kaltę buvo pralieta daug kraujo narsių Lietuvos sūnų, daugeliui teko iškęsti kankinių dalią, daugelis negrįžo į tėvynę.
Ruošiantis išvykai, buvo reikalingi dokumentai ir pinigai. Todėl buvo išnaudotos palankios to meto sąlygos, kai iš Lietuvos lenkai važiavo į Lenkiją. Jiedviem buvo parūpinti lenkų repatriantų dokumentai ir doleriai. Kelionei buvo išleista 20 000 rb., kuriuos davėme mudu su broliu Jurgiu-Mažiuku.“

Rimvydas kelionei į Vakarus buvo pasirinktas neatsitiktinai, kadangi jis laisvai kalbėjo rusų, vokiečių ir prancūzų kalbomis. Buvo sutarta, kad jiems laimingai pasiekus Vakarus, bus duotas sutartas ženklas per Štutgarto radijo stotį. Ženklas turėjo būti toks: trečiadienį ir penktadienį 18 val. per Štutgarto radijo stotį bus transliuojama po dvi lietuviškas dainas.

1947 metų gegužės mėnesio pradžioje Kaune Rimvydui su Skirmantu buvo surengtos išleistuvės. Gegužės pabaigoje jiedu, lydimi būrio partizanų, kirto Lenkijos sieną.

A. Ramanauskas-Vanagas rašė: 

„Jis man papasakojo apie reikalus, liečiančius Vakarus. Nupasakojo, kaip jis su Skrajūnu-Skirmantu, pavarde Lukša, išsiruošė žygiuoti per sieną. Tuomet jie buvo civilių asmenų drabužiais ir nešėsi įvairios rūšies medžiagą, skirtą Vakarams. Daugiausia tai buvo okupanto ištremtųjų, areštuotųjų ir nužudytųjų lietuvių sąrašai, kiti priešą diskriminuojantieji dokumentai, aprašymai, iškarpos, be to, partizanų veiklos aprašymai, jų fotonuotraukos, įvairūs raštai, įsakymai ir kita. <…> Rimvydas ir Skrajūnas turėjo pasiekti Gdynę, kur jų jau turėjo laukti Prapuolenis. Patį susitikimą su Prapuoleniu organizavo BDPS – Bendras demokratinis pasipriešinimo sąjūdis, kurio būstinė buvo Vilniuje. <…>
Rimvydas su Skirmantu laimingai pasiekė Gdynę ir Prapuolenį susitiko. Jam buvo perduota visa medžiaga, o iš jo gavo naujas instrukcijas apie tolesnį medžiagos rinkimą. <…>
Rimvydas man pasakojo ir apie kelionę iš Gdynės atgal. Naktį pereinančius sieną juos pastebėjo rusai. Įvyko susišaudymas, bet abiem pavyko net nesužeistiems pasprukti. Traukdamasis Rimvydas pametė kuprinę su svarbiais reikmenimis ir dabar sakėsi kaip tik dėl to neturįs man ko parodyti iš Vakarų.
Artimiausioje ateityje reikia vėl surinkti medžiagą Vakarams. Rimvydas kaip tik dėl to pas mane ir atvyko. Jis žodžiu mane smulkiai painformavo, kokia medžiaga rinktina.“

Būdamas Lenkijoje Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas parašė ir išsiuntė laišką Vakaruose esantiems giminėms.

1947 V 16
Dėde! Suradau progą Jums parašyti ir pranešti Jums apie mūsų gyvenimą. Jūs žinote, kaip mes gyvenome 1941, tai dabartinis gyvenimas dar saldesnis ir archyvo išeis 100-ai tomų.
Dėdė Banionis, Broniukas, dėdė Jonas išsikraustė pas mano tėvelį gyventi. Dėdė Pranas išvažiavo į sanatoriją Velske. Jo stovis sveikatos nekoks, gal dar ir gyvas. Pas mus šiaip gyvename neblogai, ligų jokių nėra, jei miršta, tai miršta natūraliai.
Be to, entuziazmas milžiniškas, tarybinė santvarka ir žmonės be paliovos vyksta į sanatorijas Archangelske, Vorkutoje, Velske ir kitur. Ūkis auga kaip ant mielių, ne veltui internacionale pasakyta… „seną pasaulį išardysim“, ir tas mums pasiutusiai gerai vyksta.
Tad pas mus geras gyvenimas, tik yra keliolika banditų. Bet manom juos išgaudysim, nes vien valsčiuose yra iki 200 tarybinių aktyvistų. Mes labai džiaugiamės, kai atveža nušautų banditų, numeta juos ant gatvės, spardo kojomis, leidžia juos ėsti šunims ir guli tol, kol pasmirsta. Banditų numeta ant gatvės kartais iki 30–40. Būna net moterų. Pav., net A. Panemunėje gulėjo banditų. Taip jiems ir reikia, nes dažniau parveža tarybinių aktyvistų. Miestuose pasitaiko plėšikų ir šiek tiek žmogžudžių. Liaudies priešai sako, kad tai daro drg. karininkai ir drg. milicininkai, bet aš manau, kad Jūs tuo nepatikėsite.
Perduokite visiems namiškiams linkėjimus ir pasakykite, kad aš dar gyvas, nors ir pradėjau plikti ir žilti. <…>  

***

Brangieji! Dar prieš 3 metus nuo išsiskyrimo Panemunėje, kai riaumojimai fronto drebino orą. Daug vargo, ašarų ir nemunai kraujo nutekėjo, tačiau vis dar žmonijos kančios nesibaigia.
Rašysiu aš Jums viską kaip buvo, kad ir teks Jums skaudžių dalykų nugirsti. Pirmiausia aš manau Jums įdomiausia savo likusių šeimos narių likimas. Lelė ir Vėjas dar tebegyvena savame name. Lelė labai sirgo ir vos nemirė, buvo kažkas iš moteriškų ligų. Mikas vedė Birutę ir antrą kartą pateko į kalėjimą. Gavo 10 metų katorgos darbų ir dabar yra Vilniaus išskirstymo lageryje. Jam sėdint kalėjime, Birutė pagimdė mergaitę, kuri tuoj pat mirė. Dėl Miko per daug nesijaudinkite, jam turės eiti neblogai, kad ir paklius į Sibirą. Daktarai dirba savo specialybėje. Jis baigė universitetą. Be to, kai aš vykau pirmyn, mes kombinuojame jį išvogti ir gali kartais pavykti. Tą sužinosite tik grįžę atgal. Jūsų namas per 1946 metų potvynį buvo smarkiai apgadintas. Vanduo siekė jau antrą aukštą. Ledai nunešė verandą. Prigėrė apie porą tūkstančių žmonių.
P. Velykis sėdi nuo 1943 metų kalėjime ir atrodo gali mirti, nes į pasimatymą su žmona atnešė jau ant neštuvų. Edis vedė kažkokią mergaitę iš džiovininkų sanatorijos. Jis grįžo iš kalėjimo ir turėjo gulti į sanatoriją. Kazys slapstosi ir negyvena Kaune. Sirka žuvo. Jurka ištremtas į Sibirą. Aš pats tarnauju miškų departamente, o viršininkas drg. Mirtis.
Bendras vaizdas Panemunės liūdnas. Draugiškos respublikos beveik iškirto Basanavičiaus parką. Daug namų sukūreno, visos tvoros, ypač Klevų gatvės, sukūrentos. Kur negali išardyti, išvogė bent tvoras ir vartelius. Langai daugumoje išmušti /ne karo priežastis/. Šiukšles pila ant gatvės, o š…o tai perkrovimas. Pats Kauno miestas labai nukentėjo ne nuo karo, kiek nuo brolių. Pažangos jokios. Ką jie sako, kad vyksta atstatymas netikėkite. Pats gyvenimas yra baisus. Kraujas liejasi upeliais, o ešelonas paskui ešeloną vyksta vis Sibiran. Jei greit karas neprasidės, mūsų tautos likimas liūdnas.
Kaune jau žmonės badauja, o Rusijoje visiška bado katastrofa. Ūkį baigia sunaikinti. Pav. už centnerį kviečių valdžia moka 5 rub., o ūkininkas perkant moka 1900 rub. Duonos kilogr. valdiška kaina kainuoja nuo 3,3 rub. iki 5 rub.
Gavau žinių, kad namiškiai šiaip taip verčiasi. Gerai, kad pabėgo, Sibiro būtų neišvengę. Buvau sutikęs p. Matulevičių ir girdėjau, kad Lelė ištekėjo už kažkokio svetimšalio. Tas mane kažkaip nemaloniai paveikė, aš to iš jos nelaukiau. Kai gavau pirmą žinią apie juos Lietuvoje, tai buvo miške po kautynių. Aš su draugais ginčijausi, kad ji išsirinko lietuvį. Gailiuos, kad jos vaikai bus jau nelietuviai, o mūsų tiek mažai liko. Tačiau pasveikinkite mano vardu mano naująjį švogerį. Gailiuosi, kad negaliu paspausti jam ranką ir pažinti kaipo žmogų.
Dėdė Juozas mirė badu 1943 metais. Į galą jis plovė atmatas ir valgė tą, ką nesuvirškino viduriai. Visai dienai maisto davinys buvo sauja kviečių. Dėdė Pranas Sibire. Sveikatos būklė irgi silpna. Dėdė Banionis mirė kelyje į Sibirą. Banioniukas žuvo kautynėse palei Prienus.
Sveikinkite dėdes ir visus pažįstamus. Sveikinkite Mamą, Aldoną, Stasį, Rimvydėlį, kurio taip aš pasiilgau. Mes dabar su juo vadinamės vienu vardu. Tik mano slapyvardė Rimvydas. Aš tikiuosi, kada žemelė bus nuo kraujo soti, mes vėl susitiksime. O jeigu mane kaip „banditą“ paties ant gatvės, tai mamai perduokite žodžius: „…O jei gulėsiu aš ant gatvės, bus daugel daugel pajuokos, tai tu motule, neraudoki, Dievulis tave tepaguos…“
Jurgis
1947 V 20
P.S. 1/ Grigaliūnai visi gyvi ir sveiki. Gyvena mūsų name.
2/ Geriau į Lietuvą nerašykite ir nesiųskite pagalbos, nes nėra prasmės.
3/ Jokiu būdu negalvokite apie grįžimą Lietuvon. Tą pasakykite ir kitiems.
4/ Man nerašykite.
5/ Niekas tenegalvoja apie grįžimą į Lenkiją, nes jei karo greit nebus, jos likimas toks pats.

 (Bus daugiau)

Punskas

Susiję

Skaitiniai 4593338607611681085

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PAREMKITE, SKIRDAMI 12 EUR

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item