Sigitas Birgelis. Partizanas Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas (I)

Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas punskas.pl 2019 metais minime Jurgio Krikščiūno-Rimvydo 100-ąsias gimimo ir 70-ąsias žūties metines. Ap...

Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas

2019 metais minime Jurgio Krikščiūno-Rimvydo 100-ąsias gimimo ir 70-ąsias žūties metines. Apie šį iškilų Lietuvos partizaną parašyta nemažai straipsnių. Daugiausiai įvairių Jurgio Krikščiūno-Rimvydo gyvenimo epizodų iš partizaninio laikotarpio yra užfiksavę Juozas Lukša-Daumantas, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, Juozas Petraška-Patrimpas ir kiti. Šiais metais Punsko „Aušros“ leidykloje buvo išleista knyga „Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas ir jo artimieji“.

Laisvės kovos karžygys gimė 1919 m. rugsėjo 14 dieną Rusijoje, Samaros mieste, Antano Krikščiūno šeimoje. 1921 metų pradžioje Krikščiūnai sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno Ašmintos kaime. Tėvas Antanas Krikščiūnas buvo inžinierius-topografas. Lietuvoje jis pradėjo dirbti inžinerinius darbus, organizavo Lietuvos karo topografijos skyrių ir iki bolševikų okupacijos jam vadovavo. 1922 m. tėvai gavo butą Aukštojoje Panemunėje prie Karo mokyklos. Vėliau Aukštojoje Panemunėje pasistatė medinį namą. Rimvydas augo su dviem jaunesnėmis seserimis: Aldona (g. l921 m.) ir Elvyra (g. l925 m). 1939 metais jis baigė Kauno „Aušros“ berniukų gimnaziją ir įstojo į A. Smetonos karo mokyklą savanoriu-aspirantu. 1940 m. gavo atsargos leitenanto kvalifikaciją. Užėjus sovietams, buvo paleistas į atsargą.

Jurgio Krikščiūno-Rimvydo giminaitis Vytautas Krikščiūnas pasakoja: 

„Per atostogas svečiavosi mano tėviškėje, tame pačiame Ašmintos kaime. Buvo labai didelis knygos mėgėjas, skaitydavo visur ir visada. Drauge su savo seserimis buvo mokomas skambinti pianinu. Ypač mėgo skambinti Šubertą. Gyvenime Jurgis buvo labai kuklus, tėvams nereikšdavo jokių pretenzijų, nors jo tėvas, būdamas inžinierius, docentas, pulkininkas, dirbdamas generaliniame štabe, turėjo nemažas galimybes.
1940 metais aš su savo broliu Jurgiu-Mažiuku ir su Jurgiu-Rimvydu gyvenome viename kambaryje Klevų gatvėje. Kai tik pasirodydavo knygynuose nauja knyga, jis tuoj nusipirkdavo ir įnikdavo skaityti, o grąžą papildavo kambario kampe ant grindų. Nemėgo nešiotis pinigų – juos pasiimdavo tik eidamas ką nors pirkti.“

Kelias iš Krikščiūnų sodybos Ašmintoje


1940 m. rudenį Jurgis Krikščiūnas įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Statybos fakulteto Geodezijos skyrių ir mokėsi čia iki 1943 m. kovo mėnesio.

1941 metų birželio viduryje Lietuvoje prasidėjo masiniai trėmimai. Tarp ištremtų buvo ir Jurgio dėdė, teisininkas Juozas Krikščiūnas. Šis įvykis labai sujaudino Jurgį. Kai birželio 22 dieną ant Kauno nukrito pirmosios bombos, Jurgis Krikščiūnas, kaip ir daugelis kitų, vylėsi, kad štai atėjo išsilaisvinimo valanda. Pirmą karo dieną susibūrė Panemunės jaunuolių grupė, kurioje aktyviai dalyvavo ir Jurgis. Jie nuginklavo priešlėktuvinės apsaugos sandėlių sargybas ir atkirto galimybę besitraukiantiems bolševikams brautis į Kauną.

Krikščiūnų šeima


1942 metų birželio 15 dieną mirė Jurgio tėvas. Šeima atsidūrė sunkioje padėtyje. Jurgis pradėjo dirbti. 1944 m., frontui artėjant prie Lietuvos, Krikščiūnų šeima nusprendė trauktis į Vakarus. Jie išvyko Rytprūsių link. Pasiekę Plokščius, apsistojo pailsėti savo dėdės ūkyje. Čia jie išsiskyrė. Jurgis su draugais nusprendė keltis per Nemuną ir traukti Šiaulių link. 1944 metų rudenį juos raudonieji areštavo ir uždarė Šiaulių kalėjime. Namiškiai nieko apie tai nežinojo. Jie manė, kad Jurgis sėkmingai pasitraukė į Vakarus. Išlaikytas kalėjime devynis mėnesius ir, nesudarius bylos, užverbuotas buvo paleistas.

A. Ramanauskas-Vanagas savo dienoraštyje rašė: 

„Jis buvo aukšto ūgio, tamsaus kaulėto veido ir su akiniais, panašus į žydą. <…> Pamatęs Rimvydą, aš labai nudžiugau, nes jis man buvo pažįstamas iš karo mokyklos dienų. Mes abu buvome toje pačioje kuopoje, bet ne tame pačiame būryje. Jis priklausė šaulių, o aš kulkosvaidininkų būriui. Tuomet, tiesa, nebuvome artimiau susidraugavę, tačiau dabar, susitikę nepaprastomis aplinkybėmis, jautėmės kaip tikri broliai.
Kai raudonieji antrą kartą okupavo Lietuvą, Rimvydą MGB organai areštavo, nes jo motina su dviem seserim buvo pasitraukusios į Vakarus. Jį ilgą laiką žiauriai kankino. Dabar jis mums pasakojo, kad jį tardė žydas kapitonas, kurio pavardė buvo berods Pazauskas ar Razauskas. Pastarųjų tardymų metu jam teko daugiausia iškęsti dvasinių ir fizinių kančių. Vienu metu Rimvydas jau buvo arti mirties. Jis nebegalėjo paeiti ir viską atlikdavo po savimi. Raudonieji, matyt, pagalvojo, kad iš Rimvydo mirties jiems mažai naudos. Jie jį prievarta užverbavo, o po to paleido su sąlyga, kad teiks jiems žinias apie komunizmo santvarkai priešiškai nusistačiusius lietuvius.
Rimvydas buvo tikrai taurus lietuvis ir, žinoma, jokių žinių MGB organams net nemanė teikti. Jis atsidūrė pas savo giminaičius Prienų valsčiuje, Vartų kaime, kur tam tikrą laiką slapstėsi. Čia susipažino su partizanais ir įstojo į jų gretas.“

Vytautas Krikščiūnas pasakoja: 

„1945 metų pavasarį sužinojęs apie jo sugrįžimą, važiuodamas į tėviškę, užsukau į Klevų gatvę. Radau jį labai iškankintą, sulysusį, visas kūnas išverstas piktvočių. Per vasarą pasitaisė, vėl ruošėsi tęsti studijas, bet… padėtas parašas pradėjo drumsti ramybę. Pasirašei, tad ir dirbk! O dirbti nebuvo nė mažiausio noro. Žinodamas, kad aš susitinku su būrio vyrais, prašė, kad aš jį pristatyčiau į partizanų būrį, bet aš vis delsiau. Pagaliau jis pats susirado kelią ir dingo iš Kauno. Pradėjo partizanauti už Prienų miško, Balbieriškio-Ūtos apylinkėse. Apie jo buvimą tose vietovėse sužinojau iš pusbrolių, gyvenusių Vartų kaime. Tai buvo 1945 metų pabaiga. Aš delsiau todėl, kad jau buvo žuvęs, užėjęs ant stribų pasalos, mūsų pusbrolis Kazimieras Banionis-Klajūnas netoli Prienų, Mačiūnų kaime.“

Jurgis Krikščiūnas, tapęs partizanu, pasirinko Rimvydo slapyvardį. Tokį vardą turėjo jo sesers sūnus, kurį Jurgis labai mylėjo. Netrukus J. Krikščiūnas buvo paskirtas Vaidoto grupės pirmojo būrio Mindaugo kuopos partizanų vadu, o 1946 m. baigiantis – Dainavos apygardos žvalgybos skyriaus bei štabo organizacinio skyriaus viršininku. Rimvydas daug rašė į partizanų spaudą, rūpinosi priemonėmis spaudai leisti. 1947 m. sausio 15 d. dalyvavo Tauro ir Dainavos apygardų vadų susitikime Pilviškiuose.

A. Ramanauskas-Vanagas savo dienoraštyje nemažai dėmesio skiria Jurgiui Krikščiūnui-Rimvydui. Tarp kitko, jis aprašo tokį atsitikimą: 

„Rimvydas pas Žvejį turėjo atstovauti Dainavos apygardai, todėl mes jam parūpinome tokią aprangą, kad ten šauniau atrodytų. Aš jam paskolinau naują lietuvišką milinę, kurią man buvo padovanojęs Rugiui priklausantis partizanas Balys. Parūpinau gerą automatą, nes iki tol Rimvydas nešiojosi vokišką šautuvą, ir t. t.
Kai jis sugrįžo, taip pat šauniai atrodė, bet nuotaika buvo ne per geriausia. Rimvydas papasakojo, kad į Tauro apygardą nuvyko ir asmeniškai susitiko Žvejį.
Rimvydas tuoj pat norėjo pradėti tarnybinį pasitarimą, tačiau pas tą gyventoją partizanams buvo paruoštos vaišės, kurias ruošti padėjo ir merginos. Jos tuoj pat ėmė visus partizanų vadus kviesti prie valgiais apkrauto stalo.
Gal Žvejui buvo nepatogu atsisakyti ar kaip kitaip, bet jis Rimvydui pareiškė, kad tarnybinį pasitarimą atidėjęs po vaišių. Rimvydui teko nusileisti ir pačiam prisėsti už stalo.
Prie įvairių užkandžių buvo ir gėrimų – degtinės bei naminio alaus. Netrukus suskambėjo daina ir juokas. Rimvydas buvo negeriantis. Jo adresu buvo paleistos kelios replikos. Jis buvo pavadintas grybočiumi.
Tada Rimvydas pareiškė, kad jaučiasi įžeistas, ir pasitraukė nuo vaišių stalo. Jis jau buvo nusistatęs visiškai išvykti su jį atlydėjusiais partizanais, tačiau susilaikė, nes to padaryti jam neleido mano pavestasis uždavinys.
Vaišės vyko toliau, o Rimvydas buvo priverstas laukti.
Vaišėms pasibaigus, pasitarimas dar vis neįvyko, nes Rimvydas kitame kambaryje miegojo, be to, ir Žvejui, atrodo, po vaišių taip pat buvo malonu pasnausti.
Kitą dieną Rimvydas pradėjo tarnybinį pasitarimą su Žveju, bet kaip tik tuo metu buvo gauta žinia apie stambių rusų pajėgų artėjimą.
Žvejys nusprendė skubiai pasitraukti kita kryptimi tik su savo štabo pareigūnais. Jis Rimvydo nepakvietė su savimi ir dėl to, kad nuskubėjo į savo slėptuvę, kurios partizanams, o kartu ir Rimvydui parodyti nenorėjo.
Po to Rimvydas su kitais partizanais paskubomis pasitraukė į Kazlų Rūdos miškus, o vėliau grįžo pas Daumantą.“

(Bus daugiau)

Punskas

Susiję

Skaitiniai 3037653426087675352

Rašyti komentarą

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item