Rasa Čepaitienė. O jeigu tai tiesa?

Senokai beteko matyti tokio atviro bei nepagarbaus pašnekovo spaudimo ir tendencingo faktų išvartymo kaip šiame Rūtos Miškinytės tekste 15 min. Pradedant tuo, kad "žinomi istorikai pažymą sukritikavo", lyg Lietuvoje tebūtų tik du žinomi istorikai, tyrinėjantys XX a. vidurio įvykius. Taip nėra. Ir nei medievistas A. Nikžentaitis, persikvalifikavęs į dabarties atminties kultūrų tyrinėtoją, nei N. Šepetys, kad ir kaip kai kam norėtųsi, veikiausiai nei patys savęs nevadintų, nei yra profesionalių istorikų bendruomenėje laikomi autoritetingiausiais nacių okupacijos laikotarpio tyrinėtojais. 

Kodėl tad žurnalistė, bent objektyvumo dėlei, nepakalbino Arūno Bubnio arba Arvydo Anušausko, ar kitų to paties LGGRTC istorikų, daugelį metų besispecializuojančių būtent šioje temoje ir geriausiai ją išmanančių? Neišklausė kitų pozicijų, kurių jau esama viešai pateikta? Nematė reikalo, nes tai būtų sugriovę jos iškeltas ir atkakliai puoselėjamas abejones naujai atrastais J. Noreiką išteisinančiais ir galutinai reabilituojančiais liudijimais ir LGGRTC pažymoje pateiktais jų vertinimais, pridengtas tariamu istorikų nuomonės vieningumu, kad ši pažyma, neva, yra niekinė?

Antra, įdomiausia, kad aršiausia šio straipsnio kritikos ugnis nukreipta ne prieš atrastojo šaltinio ir jo autoriaus kun. J. Borevičiaus patikimumą, jo liudijimo vietą kitų žinomų šaltinių ir faktų apie antinacinį lietuvių pogrindį Šiaulių krašte kontekste, bet prieš pažymą parašiusio "geologo ir publicisto" Daliaus Stanciko asmenybę, žūtbūt siekiant sudaryti įspūdį, kad jis esą yra šališkas ir nepatikimas. Į dar tuo abejojančių paširdžius, matyt, turėtų galutinai trenkti paskutinis R. Miškinytės straipsnio sakinys, štai taip jį pristatantis: "Dalius Egidijus Stancikas, pastaraisiais metais publikuojantis savo tekstus tokiuose portaluose, kaip tiesos.lt, slaptai.lt, alkas.lt, pozicija.org ir ekspertai.eu." Šachas ir matas, mieli draugai, demaskavom vatniką, su kuriuo kalba trumpa! Tačiau ką tai turi bendro su pažyma ir joje išdėstytais argumentais, kurių nė nebandoma rimtai, ramiai ir nuosekliai kvestionuoti, jeigu jau taip norisi galutinės ir neapskundžiamos tiesos?

Aš jau nekalbu apie ankstesnio Miškinytės su Nikžentaičiu ir Šepečiu daryto interviu pavadinimą, iškart nuteikiantį skaitytoją atitinkamai žiūrėti ir vertinti D. Stanciko atliktą darbą. Kuris, kaip kad sekantys šią polemiką gerai žino, iš tiesų neapsiribojo vien minėtos LGGRTC pažymos parengimu, bet kiek anksčiau yra publikavęs ištisą seriją straipsnių "Su kūju per istoriją ir Lietuvą", kuriuose buvo išsamiai analizuotas to meto įvykių kontekstas ir turimų šaltinių apie juos korpusas. Ar Miškinytė apie šią seriją iš viso buvo girdėjusi, ją skaičiusi, pateikusi jai pagrįstų kritinių pastabų? Neteko to matyti...

Užuot padėkojusi už atrastą naują šaltinį ir straipsnyje pateikusi įvairias specialistų nuomones apie jį, koks ir turėtų būti visuomenę informuojančio padoraus žurnalisto, o ne pulti pasirengusio propagandisto darbas, panelė Miškinytė imasi tardytojo, prokuroro ir teisėjo vaidmens viename asmenyje, visais įmanomais būdais spausdama Stanciką pripažinti dalykus, kurių jis nei sakė, nei darė. Siekia makaraityčių ir miliūčių šlovės sekdama jų darbo metodais? Iš tiesų straipsnio gale pateikiamą judviejų pokalbio išklotinę reikėtų laikyti apgailėtinos ir gėdingos nūdienės "žurnalistikos" pavyzdžiu, kuris galėtų būti net nagrinėjamas Žurnalistikos institute, kartu su studentais analizuojant, KAIP NEGALIMA bendrauti su žmogumi, iš kurio imamas interviu.

Beje, jei jau prabilom apie Miškinytei taip rūpintį profesionalumą, tai juokinga, kad tame pat tekste ji remiasi kažkokio profesionalių istorikų bendruomenei nei girdėto, nei matyto Ryčio Zalogos iš Facebooke nuomone apie pažymą. Be to, remiantis pačios panelės logika, jai 15 min. redakcija neturėtų leisti rašyti straipsnių, nes juk ji, jei neklystu, nėra baigusi žurnalistikos studijų, o tik istorijos bakalaureatą...

Tai tik įrodymas, kad istoriko, ar bet kurios kitos specialybės, diplomas automatiškai nepadaro jo turėtojo puikiu tos srities žinovu. Kaip dėstytoja su virš dvidešimties metų darbo stažu universitete galiu paliudyti mačiusi tokių studentų, kurie baigia istorijos studijas taip ir nesupratę šio darbo specifikos, juolab netapę šio sunkaus ir nedėkingo amato meistrais. Panašu, kad, sprendžiant iš Miškinytės rašinių stiliaus ir tono, tai, deja, taikytina ir jai pačiai. Ir priešingai, istoriko ar kurios kitos specialybės diplomo trūkumas dar nereiškia, kad žmogus nepabandė įvaldyti šią profesiją savarankiškai mokydamasis ir dirbdamas, kol galiausia savo žiniomis bei kompetencijomis sugebėjo prilygti profesionalams. Tokių pavyzdžių irgi esama. Todėl kvestionuoti ir pulti pažymą parengusiojo asmenį ir menamą jo nekompetenciją pasitelkus pigiausius juodųjų PR technologijų metodus, užuot pagrįstai kvestionavus jo pateikiamų duomenų autentiškumą ir patikimumą, atrodo nesolidu, nerimta ir labiausiai kvepia išankstinio užsakymo žūtbūt išlaikyti abejones J. Noreikos veiksmais karo metais uoliu vykdymu. Kitaip iš kur toks aistringas ir nepridengtas žurnalistės angažuotumas bei tendencingumas, sekantis paskui ją iš straipsnio į straipsnį? Ar tai reiškia, kad 15 min. vykdo kampaniją, siekiančią, nieko nepaisant, išlaikyti ir toliau eskaluoti abejones J. Noreikos asmeniu ir nuopelnais pasipriešinimui totalitariniams režimams?

Straipsnyje net nekeliamas klausimas, o jeigu tai, ką liudijo kunigas 1986 m. JAV teismui, yra tiesa? Klausimas, kurį sau užduoti derėtų tiek tikro žinojimo bei objektyvumo siekiančiam garbingam istorikui, tiek ir atsakingam ir patikimam žurnalistui. Bet straipsnio skaitytojai, laimei, turi galimybę savo išvadas pasidaryti patys.