Tomas Čyvas. Kairiųjų trolių taikiklyje - Lietuvos nacionalinė biblioteka

propatria.lt nuotrauka  Nesiseka Lietuvos bibliotekoms. Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekos fasadą tai kūjais daužo gatviniai kai...

propatria.lt nuotrauka 
Nesiseka Lietuvos bibliotekoms. Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekos fasadą tai kūjais daužo gatviniai kairieji rėksniai, tai naktimis plėšo Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus siųsti darbininkai. Dabar tuo pačiu – tariamo holokausto neigimo ar menkinimo – pretekstu užsipulta Martyno Mažvydo Lietuvos nacionalinė biblioteka (LNB). Kol kas entuziastai čia dar nieko nedaužo ir neplėšo tik grasina teismais ir dergia įstaigą bei jos vadovą viešojoje erdvėje.

Prasidėjo viskas nuo to, kad tūlas fotografas (galbūt geras ir net iškilus) Andrew Mikšys savo Facebook paskyroje pasiskundė, kad jam su LNB nepavyko susitarti dėl parodos žydų ir romų tema. Kažkas ten nutiko, dėl kažko paroda buvo atšaukta ir pan.

Į teismą LNB padavęs fotografas savo Facebook sienoje aiškino, kad direktorius Renaldas Gudauskas ir LNB vadovybė vykdo cenzūrą ir vengia žydiškų bei čigoniškų temų. Tada juokais parašiau, kad dabar net ir nemokantis tapyti ar fotografuoti žmogelis nesunkiai galėtų apkaltinti jo darbų neįvertunusią auditoriją ar įstaigą antisemitizmu, rasiszmu, homofobija ir t.t. Laikai tokie – svarbu kliudyti tinkamą temą. Dar drįsau pajuokauti, kad laukiu Efraimo Zurofo ir Fainos Kukliansky reakcijų, nes nacionalinis transliuotojas (LRT) iškart užsikabino už Facebook įrašo. O juk pats įvykis – metų senumo. Paroda turėjo būti rengiama 2018 m. rudenį, o skandalą menininkas ėmėsi kelti Facebooke 2019 m. spalio 30 dieną.

„A. Mikšio nuotraukų ciklas BAXT (žodis, reiškiantis laimę ar likimą), rengtas kelerius metus. Nuotraukose – romų tautybės žmonės, žvelgiantys į objektyvą ir užfiksuoti savo natūralioje aplinkoje. Fotografijose užfiksuota ir skurdi buitis, ir romų šventės, ir margos kasdienybės detalės. Nors M. Mažvydo biblioteka parodos eksponavimą atmetė, dar 2018 m. rugsėjo 24 d. išplatintame pranešime teigė, kad kūriniai meniniu požiūriu – stiprūs, trukdo tik su autoriumi nerandamas kompromisas ir komunikacijos būdas.“ – rašė LRT.

Tą patį tiek žiniasklaidai, tiek man asmeniškai patvirtino ir pats R. Gudauskas, kuris teigė, jog nei holokausto, nei žydų, nei romų (kurie tabore save atkakliai vadina čigonais) temos nėra tabu.

Po kiek laiko supratau, kad juokauti, kaip ir svajoti, reikia atsargiai. Tiek Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) pirmininkės F. Kukliansky, tiek holokausto ir LNB, kaip antisemitų, holokausto neigikų irštvos burbulas jau pučiamas su nauja jėga. Romai čia pasitelkiamai, be abejo, tik tarp kitko – „dėl svorio“. Lapkričio 5 d. nerimstantis ir labai nuskriaustas fotografijos genijus toliau Facebooke siautėjo:

„Abiejų bendruomenių nariai visiškai palaikė mano parodą ir buvo šokiruoti bei nusivylę, kad ji buvo atšaukta. (žiūrėti „YouTube“ nuorodą) Kas nutiko? Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė teigė, kad ji turėjo panašią problemą, buvo atšauktas žydų bendruomenės renginys bibliotekoje, kadangi bibliotekos direktoriui nepatiko vienas iš pranešėjų. („YouTube“ vaizdo įrašas 1:03:35). Vis dėlto labiausiai ginčijamasi dėl to, kad 2017 m. buvo atidarytas Adolfo Damušio demokratijos centras. Adolfas Damušis nacių okupacijos metu Lietuvoje 1941 m. buvo Lietuvos laikinosios vyriausybės vienas iš lyderių ir pasirašė manifestą, kad žydai nėra pageidaujami Lietuvoje. Manoma, kad šis Laikinosios vyriausybės veiksmas paskatino holokaustą Lietuvoje. Biblioteka turi A. Damušio archyvą. Gal jie turi kokių nors kitų faktų ir gali paaiškinti A. Damušio ryšį su Lietuvos laikinąja vyriausybe? Šiuo metu biblioteka garsina A. Damušį tiktai kaip Lietuvos didvyrį ir kovotoją už laisvę, neminint probleminių jo biografijos dalių. Aš galbūt nelaimėsiu savo bylos, tačiau tikiuosi paskatinti diskusiją apie tai, kaip biblioteka išleidžia mūsų mokesčių mokėtojų pinigus. Lietuvos reputacijai gresia pavojus, jei Lietuvos nacionalinei bibliotekai bus leista cenzūruoti menininkus ir diskusijas apie Holokaustą. Mes galime tai padaryti geriau,“ – revoliucionieriaus stiliumi miestui ir pasauliui pasakojo A. Mikšys.

Gana komiška tai, kad beveik tuo pat metu kai skaičiau šią rašliavą LNB vyko romams skirtas renginys.

Aišku, jis greičiausiai nesiskaito, nes ten nebuvo E. Mikšio talentų, bet visgi nelabai susišaukia su teiginiais apie rasizmą ar bent jau „romofobiją“. Iš šio nišinio patiekalo neprasimaitinsi. Ne apie romus čia daina.

E. Mikšys, rašydamas apie A. Damušį, keldamas klausimą apie 1941 m. Birželio 23-iosios sukilimą, aiškiai brėžia tikslą: bet kas, kas nors kiek prisilietė prie tuometės Laikinosios vyriausybės, ką nors pasirašė ir bent jau buvo netoliese – antisemitas, holokausto bendrininkas ir istorinė šiukšlė. Todėl ir tik todėl, kad tuos niekšus neva adoruojančios pabaisos (kitoje vietoje – vienoje iš nuorodų – minimas ir kolega Vidmantas Valiušaitis, ir kt.) įvedė cenzūrą, ten ir nepatenka autoriaus šedevrai.

Laikas metų senumo įvykį politizuoti šia kryptimi yra labai palankus. Reikalas ne tik tame, kad neseniai buvo tyčia, provokatyviais veiksmais, kurių ausys kyšo Maskvoje, ištraukta „žydų korta“ dėl atminimo lentų ir gatvių pavadinimų. Bendrai labai tinkamas yra laikmečio kontekstas – ne tik Lietuvoje.

Vakaruose, o Lietuva jau lyg ir norėtų jais vadintis, jau ne pirmą dešimtmetį plinta neo leninų, neo kapsukų, neo klarų cetkin ir šiaip visokių profesionalių protestuotojų, kieno nors teisių gynėjų profesijos. Taip taip – būtent profesijos. Krūva žmonių, kurie šiaip nieko gyvenime daugiau nedirba, kaip tai supranta eilinis biurgeris, ūkininkas ar proletaras, o tik kovoja už teisybę, gina kieno nors teises, kovoja su praeities raganomis ar drakonais, tikrais ar išgalvotais mordorais – puikiausiai iš to pragyvena. Juk ne tik šiaip kokie tolerancijos fondai ir įstaigėlės, bet ir Putino verslo partneris Romanas Abramovičius pasirengęs atverti piniginę aktyvistams penėti – pažadėjo juk dideles sumas  kovai su antisemitizmu. Net

Žinoma, kovoti už teises lengviausia ne konkrečiais atvejais, kai į kalėjimą bandoma į kišti nekaltą žmogų (Eglės Kusaitės byla) arba iš belangės nepaleidžiamas asmuo, kuris kaip paaiškėja, sėdi už kitą (neseniai delfio aprašyta „klaida“). Ne. Aktualiai kovoti su sistema konkretikoje ryžtasi tie, kas turi drąsos. Tai sunku ir net pavojinga, o ir pelno nebus.

Gi apsirūpinti pragyvenimo šaltiniu iki senatvės lengviau kovojant už LGBT teisę turėti vaikų, nenorint jų įgyti įprastu būdu, už 20 ar kiek ten jų dabar lyčių ir pan. Rasizmas iš mados po truputį išeina, bet yra ir kitų nišų.

Vien iš jų – holokausto tema. Siaubinga tragedija ir kraupus nusikaltimas prieš žmoniškumą kažkam irgi tampa pragyvenimo šaltiniu. Gyvą žydšaudį pagauti ir teisti būtų jau sudėtinga, o valgyti iš kažko reikia (E. Zurofo fenomenas). Tikrų antisemitų kokioje nors Lietuvoje ženkliai mažiau negu apie jį rėkiančioje Rusijoje, kur jis tiesiog klesti ir bujoja. Ten su juo ir nekovojama. Ten galima sakyti veikia tikroji holokausto neigimo ir antisemitizmo industrija, bet ji Europos kairiesiems bemaž nerūpi. Vis tiek pasiųs velniop ir nieko neduos – nebent į snukį.

Čia kovoti įdomiau. Lengviau ir pelningiau, o be to – jokios rizikos ir net duris savo menui ar kokiam kitam sumanymui gali atsidaryti spirdamas koja. Tik išsikelk atitinkamą vėliavą. Dar geriau kariauti su lavonais ir užsiimti praeities bei istorinės atminties cenzūra, taikant jai šių dienų kriterijus. Kažkas kažkada pasirašė kažkokį raštą, kažkas eilėraštyje ar prozoje kaip nors ne taip – tebūnie ir tikrai neskaniai išsireiškė. Nežinau (nepamenu) ar kas negerai žydų atžvilgiu konotuoja Martyno Mažvydo kūryboje, bet į Vincą Kudirką „kovotojų“ dantukai jau galandami, šmirgeliai seniai žiežirbas taško.

Nežinau, ar minėtas fotografas yra genialus – ne man spręsti. Net nežinau ar R. Gudauskas, kurį pažįstu, kaip išlaikytą, plataus akiračio eruditą, yra koks nors užsislėpęs žydų nekentikas. Tik aiškinu, kokiems reiškiniams palanki terpė šiandien formuojasi. Tad jei nieko nemokate arba savęs nerandate jokioje srityje, o pašalpų prašyti neleidžia plikbajoriškas orumas – tapkite pogrindiniu ar viešu revoliucionieriumi.

Grįžtant prie E. Mikšio, LNB, antisemitizmo ir politinės mimikrijos galima rasti ir linksmų štrichų.

Socialiniai tinklai geri tuo, kad kartais greitai sureaguoja į provokatyvias naujienas. Taip „Facebooke“, o vėliau ir asmeniškai telefonu atsišaukė iškilaus fotografo kaimynė Inga Baranauskienė „Ko norėti iš „mianininko“, kuris namie pasikabinęs Lenino portretą..? Šitas veikėjas – mūsų kaimynas, tad galiu pasakyti, kad Nacionalinei bibliotekai dar pasisekė: dar tik po teismus tampo, o pas mus vienai namo gyventojai tujų vazonus sudaužė, nes tie jam pasirodė „pernelyg kičiniai“,- rašė moteris.

Dėl vazonų ir kičo nežinau, dėl Lenino medinės inkrustacijos laikymo ant savo sienos – šventa žmogaus teisė. Jo namai, gali nors karvės užpakalį svetainėje laikyti. Tik linksmesnė viso to dalis viešai eksponuojama skandalisto sienoje – aktualios menininko-kovotojo politinės simpatijos. Čia jis rodo ir didžiuojasi, kad balsavo už Ingridą.


Susiję

Tomas Čyvas 7885175086816441538
item