Vytautas Sinica. Telkianti istorinės atminties politika

D. Pipo (DELFI) nuotrauka  Kiekviena valstybė siekia savo išlikimo. Išlikimui – ypač mažos valstybės išlikimui – būtina taika užsienio ...

D. Pipo (DELFI) nuotrauka 
Kiekviena valstybė siekia savo išlikimo. Išlikimui – ypač mažos valstybės išlikimui – būtina taika užsienio politikoje. Tačiau ne mažiau būtina visuomenės santarvė, solidarumas ir stabilumas valstybės viduje. Esama įvairių veiksnių, kurie užtikrina arba, priešingai, griauna, visuomenės solidarumą, santarvę ir stabilumą. Dar Platonas kaip vieną tokių išskyrė socialinę atskirtį, sukuriančią tartum „dvi valstybes“ vienoje. Šiuolaikiniai tyrimai aiškiai liudija, kad solidarumą ir stabilumą valstybėje griauna ir jos vidinės etninės įtampos – kuo multikultūriškesnė visuomenė, tuo mažesnis žmonių pasitikėjimas vieni kitais ir nepažįstamųjų bendrumo jausmas. 

Lietuva beveik neturi pastarosios problemos, tokios aktualios šiandienos Europoje. Esame, palyginti, itin vienalytė visuomenė. Net 84 procentai Lietuvos gyventojų save priskiria tai pačiai – lietuvių tautai. Net 79 procentai save priskiria tai pačiai – Romos katalikų religijai. Tačiau ir toje pačioje tautoje galimas susiskaldymas būtent klausimais, kurie turėtų ją susieti bendrumo saitais ir laikyti drauge. 

Visame pasaulyje sutariama, kad tautos narius jungia bendra kalba, istorija ir kultūra. Šiuos veiksnius galima dar smulkinti į tradicijas, papročius, bendros kilmės ir likimo jausmą, valstybingumo simbolius, tautos herojų panteoną. Skirtingose tautose šie jungiantys aspektai skiriasi: šveicarų nevienija kalba, bet jungia bendra istorija. Imigrantų tautos kaip amerikiečiai neturi bendros kilmės, bet turi stiprų bendro likimo jausmą. Lietuvių tauta – nėra diskusijos – labiausiai vienijama bendros kalbos. Kalba buvo pagrindas, kurį pasirinko ir išskyrė moderniąją nacionalinę Lietuvos valstybę kūrę jos signatarai. Nors esama įvairių politinių problemų kalbos klausimais, nors populiarinamos idėjos dirbtinai kurti kalbinę įvairovę, kalba išlieka mūsų visuomenę vienijantis veiksnys. 

Deja, priešingai mūsų visuomenėje veikia istorija. Ji taip pat galėtų ir turėtų telkti ir vienyti visuomenę, teikti bendrumo ir solidarumo jausmą, atsparumą išorės ir vidaus propagandinėms atakoms. Tačiau Lietuvos visuomenė (tiek lietuviai, tiek tautinių bendrijų atstovai) pasižymi itin įvairia istorine atmintimi. Vertindama Lietuvos istoriją, o ypač gyvojoje atmintyje dar esančius XX amžiaus įvykius, Lietuvos visuomenėje yra itin susiskaldžiusi ir net susipriešinusi. 

Tą aiškiai rodo sociologiniai tyrimai. 2013 metų Vilniaus universiteto studija atskleidė, kad visuomenė yra visiškai susiskaldžiusi prieškario Lietuvos valstybės, partizaninio pasipriešinimo, sovietinės okupacijos, tautinio atgimimo ir kitų svarbiausių įvykių vertinimuose. Pavyzdžiui, su teiginiu, kad „Partizaninis pasipriešinimas – tai nereikalingų ir beprasmių kovų laikotarpis, nuo kurio nukentėjo nekaltų žmonių“, sutinka, nesutinka, neturi nuomonės arba „nei taip, nei ne“ atsako apylygiai – maždaug po ketvirtadalį žmonių. Tarpukario Lietuvos sukūrimą neginčijamu laimėjimu laiko nepilnai pusė gyventojų. Dauguma likusiųjų nežino ar sako „nei taip, nei ne“. Sovietinę okupaciją vienareikšmiškai neigiamai vertina kiek mažiau nei pusė gyventojų. Likusieji, vėlgi, arba nežino ką atsakyti, arba nesutinka su tokiu vertinimu. Skaičiai gerokai peržengia tautinių bendrijų procentą Lietuvoje ir verčia pripažinti, kad ir tarp pačių lietuvių nėra sutarimo. 

Būtent šie pavyzdžiai verti paminėjimo, nes būtent šie klausimai nuolatos tampa aktualūs mūsų visuomenėje, yra keliami naujam gyvenimui įvairiais kaltinimais lietuvių tautai, okupacijų neigimais, laisvės kovotojų įvardijimu žmogžudžiais, banditais ir panašiai. Tai ne tik emocinis klausimas. Vienoks ar kitoks istorijos vertinimas arba pagrindžia Lietuvos valstybės teisėtumą ir teisę į egzistavimą, arba tai paneigia. Istorinė atmintis nėra ir negali būti neįpareigojančių intelektualinių pasvarstymų erdvė.

Pastaraisiais metais turbūt visiems ne kartą teko liudyti visuomenės susiskaldymą, kurį sukelia skirtingas istorinių klausimų vertinimas. Daugiausiai tokių diskusijų sukėlė per 2000 sukilėlių gyvybių aukų pareikalavęs 1941 metų Birželio sukilimas ir jo dalyvių atminimas. Ką daryti, matant tokį susipriešinimą?

Pakankamai keista, bet nemaža dalis įtakingų šalies istorikų sako, jog reikia gerbti „visuomenėje egzistuojantį atminčių polilogą“, savotišką įsivaizduojamą pašnekesį tarp vienoje šalyje gyvenančių skirtingos atminties atstovų. Ši istorinių atminčių įvairovė suvokiama ir pateikiama kaip puoselėtina, nors yra vienas labiausiai visuomenę kiršinančių veiksnių. 

Nėra abejonės, jog skirtingos istorinės atmintys yra ne tik propagandos, bet ir gyvosios atminties pasekmė. Daugybė žmonių Lietuvoje nukentėjo nuo okupacijos, tačiau daugybė žmonių kolaboravo ir nukentėjo nuo rezistencijos. Dar kiti kolaboravo ir klestėjo okupuotoje Lietuvoje, o po nepriklausomybės jų asmeninė ir ypač materialinė padėtis blogėjo. Visa ši patirtis ir atmintis perduodama vaikams ir anūkams, atsinaujina ir gyvuoja iš kartos į kartą. Pagaliau nemažai žmonių sovietmetis asocijuojasi su jaunyste, sveikata, geriausiais įspūdžiais. Daugybei žmonių, ypač paveiktų sovietinės indoktrinacijos, nepriklausomybės klausimas kasdienybėje neiškildavo ir jos netemdė. Visa tai padeda suprasti skirtingas istorines atmintis, bet ne jas branginti ir puoselėti šią įvairovę. 

Priešingai, valstybė turi siekti telkiančios istorinės atminties politikos. Taip pat, istorijos politika privalo stiprinti Lietuvos valstybingumą, o ne griauti jos pamatus. Šie dalykai gali ir turi būti suderinami, remiantis toliau siūlomais principais. 

Pirma, valstybė negali įsakyti piliečiams, ką galvoti, o mokslininkams, ką tirti istorinės atminties klausimais. Kiekvienas yra laisvas turėti savitą požiūrį, kol jis atvirai neprieštarauja istoriniams faktams ar neneigia okupacijų ir okupantų nusikaltimų. Valstybė negali pakeisti susiformavusios asmenybės nuostatų.

Antra, valstybė turi pareigą pasakyti piliečiams, ką ji pati galvoja istorinės atminties klausimais, kokiais tautos ir valstybės istorijos įvykiais ir asmenybėmis yra didžiuojamasi, o kokie smerkiami. Nuo Antikos laikų žinoma, kad įstatymai ir net valstybės deklaracijos turi ugdomąją funkciją – ne tik leidžia, skatina ar draudžia konkrečius veiksmus, bet ir ugdo piliečių suvokimą, kad tie veiksmai ar nuostatos yra siektini ir teisingi. Valstybė neturi baidytis šios funkcijos. Turėti poziciją istorinės atminties klausimais yra demokratiška net ir tada, kai visuomenėje tais klausimais nėra sutarimo. 

Trečia, telkianti piliečių istorinė atmintis privalo būti formuojama dar mokykloje, o taip viešosios informacijos priemonėmis. Tai daroma ir šiandien, tačiau šis darbas susiduria su ideologiniais iššūkiais, kaip antai mėginimais neigti mokomą Lietuvos istorijos pasakojimą, istorijos kaip disciplinos radikaliu nuvertinimu, nepakankamu mokymu apie laisvės kovas. Ypač pastaroji problema palieka plačias erdves sėkmingai propagandos sklaidai Lietuvos visuomenėje. 

Ketvirta, telkiančios istorinės atminties formavimas privalo remtis skaidrumo ir teisingumo principais. Tauta, neleisdama jai primesti kolektyvinės kaltės ar juodinti jos didvyrius dėl jų pažiūrų ar tariamų veiksmų, kartu privalo sąžiningai pripažinti konkrečių asmenų padarytus nusikaltimus. Iš kitos pusės, ji turi teisę ir pareigą kategoriškai atmesti tiesos neatitinkančius kaltinimus. Melo (įskaitant neįrodytus kaltinimus apsiginti nebegalintiems žmonėms) atmetimas yra būtina demokratinės ir teisinės valstybės sąlyga. Tiesos reikalavimas kartu reiškia, kad telkianti istorinės atminties politika privalo remtis profesionaliai patikrintais istoriniais šaltiniais bei žiniomis, turimų šaltinių atskleidimu. Jos pozicijos turi būti formuluojamos besiremiant istorikais, visų pirma už tai tiesiogiai atsakingo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro konsultacijomis ir tyrimais. Kokybiškam istorikų darbui būtina užtikrinti tyrimų ir jų rezultatų sklaidos deramą finansavimą. 

Penkta, valstybė ar jai pavaldžios institucijos negali pati kelti įtampų dėl istorinės atminties ten, kur esama visuomenės sutarimo. Jeigu visuomenė sutaria dėl konkretaus asmens vertinimo ar įamžinimo ir jeigu toks sutarimas neprieštarauja tiesai ir valstybingumo stiprinimui, akivaizdžiai žalinga yra prieštarauti tokioms visuomenės nuostatoms ar jas ignoruoti. Valstybė turi skatinti sutarimą ir gerbti jo apraiškas. Tipinis pavyzdys čia, be abejonės, yra Vyčio monumento Lukiškių aikštėje klausimas, kur net 76 procentai piliečių palaiko Vyčio monumento statybas, tačiau tam ryžtingai prieštarauja Vilniaus meras, Kultūros ministerijos tarnautojai ir Šiuolaikinio meno centro publika, turinti neproporcingą įtaką ir galinti ignoruoti visuomenės nuomonę. 

Šešta, būtina pripažinti, kad skirtingos valstybės tuos pačius įvykius visada vertins skirtingai, nes skirsis jų vertinimo atskaitos taškai. Tai reiškia, kad jokia užsienio šalis negali kitai šaliai diktuoti istorinės atminties politikos. Kartu tai nereiškia, kad nereikia siekti dialogo ir tarpusavio supratimo, kad istorinės atminties įtampos būtų kiek įmanoma išspręstos. 

Septinta, telkiančiai istorinės atminties politikai būtina akcentuoti visuomenę vienijančias asmenybes ir simbolius, populiarinti juos medijose, viešajame ir kasdieniame gyvenime. Visuotinai žinoma, kad tautas vienija jų tėvai-kūrėjai, laisvės kovotojai ir nacionaliniai simboliai. Tai itin menkai išnaudotas resursas Lietuvoje. 

Aštunta, būtina aktyviai veikti pristatant savo tautos istoriją visame pasaulyje, tą daryti ne tik akademinėmis, tačiau ir masinės informacijos bei meninėmis priemonėmis. Nevykdydama jokios istorinės atminties politikos, Lietuva ilgus dešimtmečius pasyviai stebėjo, kaip kitos tautos rašė ir pasaulyje skleidė savas, dažnai tiesos neatitinkančias, jos istorijos versijas. Būtinos investicijos į pasaulinio lygio kino, kompiuterinių žaidimų, populiariosios literatūros ir kitą produkciją, efektyviausiai skleidžiančią tiesą apie Lietuvos istoriją visame pasaulyje, o ypač euroatlantinės integracijos partnerių visuomenėse. 

Devinta, būtinos atskiros programos ir priemonės Lietuvos tautinių bendrijų geresniam integravimui į visuomenę ir į bendrą istorinės atminties lauką. Natūralu, jog dėl skirtingos istorinės patirties kitataučiai šalies piliečiai turi kitokius tų pačių istorinių įvykių vertinimus. Tai gerbiant, būtina formuoti istorinę savimonę, kurios atskaitos taškas būtų Lietuvos valstybė, o siektinas rezultatas – lojalumas Lietuvai, save suvokiant kaip būtent Lietuvos lenkus, rusus, žydus ar bet kurios kitos tautybės asmenis. Pirminė priemonė tam – Lietuvos, o ne jų titulinių šalių lenkų, rusų, žydų istorijos ir literatūros studijos. 

Dešimta, telkiančios istorinės atminties politikos tikslas turėtų būti visų visuomenės narių vienijimas, istorinės savimonės ir per ją ištikimybės Lietuvai stiprinimas. Toks vienijimas turi remtis istorine tiesa, bendra pagarba nusipelniusiems ir bendru pasmerkimu nusikaltusiems šalies istorijos dalyviams. 


Susiję

Vytautas Sinica 7641749210903733584

Rašyti komentarą

  1. Jei būčiau koks diktatorius, tai už Lietuvos pavadinimą „maža valstybe“ liepčiau išplakti rykštėmis. Po velnių, kiek galima patiems save niekinti? Pažiūrėkit į žemėlapį: Monakas, Vatikanas ir pan. yra mažos valstybės. Pažiūrėkit į valstybių sąrašus pagal dydį Wikipedijoje; Lietuva ten yra ties sąrašo viduriu. Lietuva yra vidutinio dydžio valstybė, po velnių! O tai reiškia, tobulo dydžio.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. supratingas2019-10-06 18:00

      Kadangi nesate diktatorius, surizikuosiu paprieštarauti.
      Prie ko čia savęs niekinimas? Ar mažo ūgio žmogus save niekina pripažindamas, kad jis toks yra?
      Bijojimas Lietuvą pripažinti maža valstybe labiau panašus į nepilnavertiškumo jausmą nei į objektyvų požiūrį. Nežinau pagal kokius kriterijus tamsta vertinate šalių dydžius, bet pagal https://www.worldometers.info/world-population/population-by-country/ mes esame 142 vietoje iš 233 valstybių, o tai reiškia kad net ir žiūrint formaliai matematiškai mes esame žemiau vidurio. Įvertinus, kad žemiau mūsų sąraše tėra keliolika normalių valstybių, o visos likusios yra vandenynų salos ir salelės, galima teigti, kad esame arčiau galo nei vidurio.
      Todėl mano nuomone Sinica yra visiškai teisus vadindamas Lietuvą maža valstybe ir aš tame nematau nieko blogo. Todėl siūlyčiau nekompleksuokite, kaip liaudyje sakoma "svarbu ne ūgis, o smūgis" ;)

      Panaikinti
  2. Nėra jokio sušikto „polilogo“, po velnių. Yra tik priešų propaganda per televizorių (kurios veiksmingumą palaiko dešimtmečiais neišnykstantis rusų kalbos mokėjimas; va, po velnių, kur mūsų klaida, nepakankama derusifikacija) ir atitinkama europropaganda (visokie gailiai, šimašiai ir pan.), kurios veiksmingumą palaiko tai, kad Europa dabar yra galios ir ypač pinigų dalijimo centras. Visa tai ir sujaukia kai kurių žmonių protus. „Polilogas“, po velnių. Mūsų klaidos, ištežimas ir neveiklumas, va iš kur tas „polilogas“.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2019-10-06 16:07

      Tamsta teisus, ištežimas. Yra toks klasikinis universitetinis kursas 'matematinė analizė' Dabar žiūrėkit: youtube.com/results?search_query=математический+анализ
      Kažin ar angliškų tiek surastum, greičiausiai ne, videopamokėlių - taip. Kas nors nori dar kultūriškai konkuruoti su Rusija, nekalbu apie visokias bombas. Aš, beje, skiriu, kas yra priešas, o kur jo stiprios savybės. Negi VU ar KTU baikštuoliai taip baidosi videokamerų?

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2019-10-06 16:40

      Dabar prisiminiau per tarybinę TV (mano paauglystėje) būdavo paskaitikės su visokiais žodžiais 'limes' ir pan., kurių tada nesupratau. Jei kas pateiktų nuorodą, tai tam statinytė medaus nuo rusiškos meškos.

      Panaikinti
    3. "Derusifikacija" nepadės, nes angliška propaganda yra lygiai tokia pat priešiška, kaip ir rusiška. Juk absoliuti dauguma dabartinio nusmuktkelnio mankurtinio chunveibyno rusiškai tikrai nesupranta.

      Panaikinti
    4. Kad propaganda anglų kalba egzistuoja, taip, kad ji kartais būna Lietuvai priešiška, taip, bet sakyti, kad ji „lygiai tokia pat priešiška, kaip ir rusiška“, tai jau kvailystė. Atsiprašau, Pikc, bet tenka taip pasakyti.

      Panaikinti
    5. Anonimiškas2019-10-06 21:07

      Bet kodėl reikia atsiprašyti? Juk tai daug daugiau, negu nesąmonė, kad „angliška propaganda yra lygiai tokia pat priešiška, kaip ir rusiška“. Kas apmoka už komentarus su tokiais palyginimais galima spėti.

      Panaikinti
    6. Hm, nesupratote - aš rašiau apie kalbą, kuria propaganda skleidžiama, t.y. kad "derusifikacija" nuo priešiškos propagandos nė velnio neapsaugos. Antra vertus, tiesa ir tai, kad liberastizmas yra lygiai taip pat priešiškas mūsų tautos ir valstybės atžvilgiu, kaip ir rusiškas šovinizmas, nors galutiniai tikslai ir skiriasi (pirmu atveju, tautų ir valstybių panaikinimas, antru - "fošystinės Pribaltikos" "susigrąžinimas" į rasiejos glėbį).

      Panaikinti
    7. Galų gale, gi didžioji dalis pagrindinių mūsų didvyrių atminimo dergėjų, lietuvių tautos juodintojų laiko save didžiai "vakarietiškais" ir netgi "antirusiškais", didelė dalis "halakausto biznierių" savo šmeižikišką rašliavą irgi būtent anglų kalba platina.

      Panaikinti
    8. Supratau :) Bet priversdamas propagandininką propaguoti savo šlamštą jam svetima kalba (arba per samdytus vertėjus ir kalbėtojus), gerokai apsunkini jo darbą ir padidini jo išlaidas :) O leisdamas jam tai daryti savo gimtąja kalba, kurią pats paslaugiai supranti, jo užduotį neišpasakytai (tiesiog gėdingai) palengvini ir sutaupai jam daug lėšų, kurias jis toliau investuoja į tavo kvailinimą ir kikena tai darydamas.

      Panaikinti
    9. Galų gale, visi grąžinimai į politinį glėbį prasideda nuo neišleidimo iš kultūrinio glėbio.

      Panaikinti
    10. Na, JAV gyvenantiems "halakausto biznieriams" savo propagandos versti nereikia - tas pats taikoma ir liberal-neomakrsizmo propaguotojams. Galų gale, tie patys rusai turi "Russia Today". Jau nekalbu apie visokius szymaszius, baumilas, valatkas ir pan. "progresyvistų" fauną, kurie tą pačią rusų propagandą skleidžia lietuviškai.
      Šiaip jau, rusiškai skleidžiama propaganda kaip tik yra mažiau pavojinga, nes lengviau ir plačiau identifikuojama kaip priešiška - o štai su iš "progresyviųjų Vakarų" sklindančiu brudu bėda gerokai didesnė. Ne be reikalo homunizmo apologetai iškarto pradeda žviegti apie "prorusiškumą", jei tik pasipriešinimą savo ideologijai užuodžia - nujaučia, kas atbaidančiai veikia.
      Atsparumą priešiškai propagandai reikia kitomis priemonėmis ugdyti, o ne svetimų kalbų nesimokymu. Užsienio kalbą mokėti niekada nekenkia. Be to, ne be reikalo sakoma "pažink savo priešą". ;)
      P.S. Aš laisvai kalbu, rašau ir skaitau rusiškai - bet rasiejos draugu manęs niekaip nepavadintum. ;)

      Panaikinti
    11. Kadangi Jūs esate protingas ir išsilavinęs, Jums tai nepakenkia; protas ir išsilavinimas suteikia imunitetą. O kai paprastas žmogelis savo kaime nuo vaikystės išmokomas rusiškai (ir tai vienintelis humanitarinis mokslas, kurio jis tikrai efektyviai išmokomas) ir dar jam į namus paslaugiai atvedami rusiški televizijos kanalai, tada ir atsiranda tas diskusijos pradžioje minėtas atsiprašant „polilogas“.

      Panaikinti
    12. Iš dalies pritariu - bet vėlgi, reikia nepamiršti, kad tai rusiškai propagandai antrina lietuviška, o tas "polilogas" skatinamas įtakingais "istorikais" ir šiaip visokiais "influenceriais" paskelbtų veikėjų. Jei būtų normalus švietimas plius normali žiniasklaida (na, ir, aišku, normali valdžia :)), tos rusiškos propagandos įtaka būtų gerokai apribota. Bet nėra. Kaip sako, cui bono?

      Panaikinti
    13. Na gerai, radom kompromisą :)

      O kalbant apie visokius veikėjus, kas dvasingas moterėles verčia skirti premijas ivaškevičiams, taip iki šiol ir nesupratau. Va jų durnumo priežastys tai man mįslė. Enigma, tskant.

      Panaikinti
    14. Gali būti, kad mes ko nors nežinom - o gal jas tiesiogine to žodžio prasme verčia? Antra vertus, žinau vieną mokytoją, kuri savo klasę priverstine tvarka veža į to padaro "spektaklius", kur vaikai turi laimės kelias valandas rusiškų keiksmažodžių ir šiaip primityvių vulgarybių klausytis. Nemanau, kad ją kas verčia taip daryti. Taigi, "enigma" kaip variantas irgi neatmestinas. :)

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2019-10-06 12:41

    Šiomis denomis JAV suteikė Lenkijai bevizį režimą, t.y. Lenkijos piliečiai į JAV gli vykti be vizų.
    Kaip manote? - kodėl Lietuvos mainstrem'inė žiniasklaida nutylėjo tokį svarbų dalyką?

    AtsakytiPanaikinti
  4. 'draugas' Hm, visiškai lygių dalykų iš vis nebūna. Ir "lygiai priešiška" nereiškia, kad lygiai tokia pat. Pikčius dar turi sveiko proto likučių, ko neina įžvelgti tamstos reiškimesi.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2019-10-06 21:09

      demagogija, vaikiškas išsisukinėjimas

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

KVIEČIAME ĮSIGYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item