Eligijus Dzežulskis-Duonys. Kiek truks visuomenės demoralizacija?

tiesos.lt Jau ilgokai stebime Lietuvos piliečių demoralizaciją, kurią atvirai vykdo valdantys politikai. Štai prieš keletą metų buvom...


Jau ilgokai stebime Lietuvos piliečių demoralizaciją, kurią atvirai vykdo valdantys politikai. Štai prieš keletą metų buvome liudininkai, kaip vienas jaunas žmogus lyg neužtarnautą palikimą gavo politinę partiją, dar anksčiau kita tos pačios politinės kompanijos jaunuolė – Europarlamento mandatą, o nūnai kitas jau kitos politinės grupės jaunuolis matuojasi Eurokomisaro kėdę.

Jaunystė nėra joks trūkumas (visi buvome ar dar esami jauni), bet pati savaime ji nėra ir joks privalumas, už kurį reikėtų tuoj pat kabinti medalį. Juo labiau apdovanoti gerai apmokamais postais, žinomumu ir kitais gundančiais dalykais. Reikia pastebėti, jog jauni žmonės neretai būna itin pragmatiški ir ciniški, nes jaučiasi esą laisvi nuo ankstesnių kartų įsipareigojimų ir atsakomybės. Šių dalykų, būdami jauni, jie tiesiog ne-pri-pažįsta. Be įkultūrinimo ir socializacijos vaikais buvę jaunuoliai tebėra savotiški ateiviai į šį pasaulį, galintys jį bet kada sugriauti.

Nuosekliai tad jaunas žmogus visada turi augti, bręsti ir įgyti gyvenimiškos patirties, pageidautina greta dorybingų ir labiau patyrusių bei išsilavinusių, taigi vyresnių žmonių. Jei taip neatsitinka, visuomenės tvarka susijaukia. O jei negana to, nuolat kartojasi ydingi jaunuolių sureikšminimo atvejai, tai visuomenė dar ir demoralizuojama.

Paprastiems piliečiams tuomet kyla klausimas: kam reikia ugdytis, bręsti moraliai ir intelektualiai, įgyti patirties ir tapti kompetetingu kurioje nors srityje, jei pakanka tiesiog pasinaudoti (korupciniais) įtakingų tėvų, senelių, dėdžių, tetų ar kurių nors iš čia išvardintųjų draugų ryšiais ir tų ryšių kuriamos galios teikiamomis galimybėmis. Viskas paprasta: turėk įtakingus tėvus, dėdę ar tetą ir Lietuvoje (ar už jos ribų atstovaujant Lietuvą) gyventi tikrai verta.

Laikmečio galingieji parūpins tau postus, atvers svaiginančios karjeros galimybes. Gerai, jog ta karjera globėjai nepradeda rūpintis iki jų favoritai sulaukia pilnametystės. Taipogi gerai, jog Lietuvoje Respublikos Prezidentu negalime rinkti asmens, nesulaukusio keturiasdešimties metų, o tai dar žiūrėk išrinktume kokį daug žadantį, itin gabų ir aplinkybėmis sumaniai besinaudojantį dvidešimtmetį.

O kaip kiti? Tie, kurie taip pat yra jauni, tokie pat veržlūs, gabūs, ambicingi, etc. bet neturi įtakingų tėvų ar dėdžių…  Jie buvo, yra ir liks nevykėliai. Be realių galimybių ką nors pasiekti. O koks viso to poveikis visuomenei? Didžiulis ir demoralizuojantis. O juk moralinė sveikata – kad ir ką kas besakytų  – yra svarbiausias laisvos visuomenės klestėjimo veiksnys. Kaip ši sveikata gadinama?

Bet kuri funkcionuojanti politinė santvarka (nori ji to ar nenori) visos visuomenės mastu įtvirtintina tam tikrą žmonių tipą ir jų tarpusavio santykių būdą. Kitais žodžiais, valdžia per politikų poelgius ir jų valdymo stilių kaip (įkyrus ir neišnykstantis) pavyzdys formuoja visuomenės narių elgesio būdą, teikia atitinkamą gyvenimo ir veikimo modelį.

Ar šis nūnai teikiamas pavyzdinis modelis puoselėja piliečių dorybes, skatina sveiką jų konkurenciją, tarnauja teisei ir teisingumui ar, priešingai, pamina elementarų padorumą, temdo džiaugsmą gyventi Lietuvoje? Pagaliau ar jis stiprina tikėjimą bendro gėrio visiems piliečiams sukūrimo galimybe? Atsakymai, manau, aiškus.

Taip veikia pasaulis, pasakysite. Lietuva, ne išimtis. Ir taip, ir ne. Juk esama ir teigiamų pavyzdžių: Jungtinėse Amerikos Valstijose ar Vakarų Europoje tikrai nerasime daug tarsi grybai po lietaus išdygusių ir reikšminguose postuose įsikuriančių jaunuolių, lygiai kaip daug nerasime nepastebimai praturtėjusių politikų, valstybės tarnautojų ar teisėjų. Kas kita verslas – čia niekas nesistebi, kai tėvas, motina ar senelis perduoda savo verslus vaikams ar vaikaičiams. Tačiau politika ir viešasis sektorius yra tarnystės visuomenei sritis. Joje veikia kiti principai ir taisyklės. Kai politika verčiama verslo rūšimi ir ekonomikos ekspertų žaidimais, nesistebėkime menku žmonių įsitraukimu į politiką, kaip ir prastu pačios demokratijos vertinimu.

Iš esmės, čia matome iškreiptos politikos veikimą, kuris seniai žinomas. Vienas politinės filosofijos pradininkų Antikos mąstytojas Aristotelis kalba aiškiai ir negailestingai: valdžia, kuri nesiekia visų piliečių gerovės, o rūpinasi tik savo ir savo artimųjų reikalais, nėra verta vadintis politine valdžia, nes yra iškrypusi. Ar bereikia ką nors pridurti?

Kai nebesekame dorybes įkūnijančių šventųjų ar valstybės didžiavyrių (didžiamoterų) pavyzdžiais, belieka „žavėtis“ tuščiaviduriais ir lėkštais influenceriais, vartojimą skatinačiomis šou „žvaigždėmis“. Tuomet greta rikiuojasi ir didžia dalimi savanaudžiai, taigi politikus tik imituojantys „politikai“, labiausiai pasižymintys tuo, jog geba į atitinkamus postus prastumti savo proteguojamus asmenis. Tačiau per rinkimus atsisakydami tokių „politikų“, turime galios tai pakeisti. Kad ir nedidele apimtimi.

Susiję

Įžvalgos 5550714375166439237

Rašyti komentarą

  1. Ačiū, ponas Eligijau. Taikliai. Bet - “Tačiau per rinkimus atsisakydami tokių „politikų“, turime galios tai pakeisti. Kad ir nedidele apimtimi.”.
    Na, ir ką? Juk štai čia ir yra tas slenkstis, kurio Lietuva neperžengia jau visus 450 okupacijų metų. Pasakojama, kad anksčiau rimbais ir kardais Lietuvos piliečiai įstengdavo valdžioje įtvirtinti VISUOMENIŠKAI svarbią ir visaapimančią raidą. Bet tai - irgi arabų pasakos, jei Mindaugas žudė visus giminaičius - konkurentus.
    Taigi: svetimšalių okupacijoje “lengviau”: bet kokiame aeroklube, savo gamykloje, institute tu, žmogau, turęjai vieną priešą ir jo agentūrą aplinkui. Atvirą ar nelabai, kaip KGB agentėliai, kurių vienas prie butelio man rodė agento pažymėjimą, leidžiantį vairuoti neblaivią E stovyje... O dabar? Visi “buvę” ir esantys prie lovių gal tik legalios galimybės neblaivūs vairuoti neturi, bet visą Lietuvos Tautą įžūliai maustyti turi šimteriopai geresnes sąlygas. Gi mes vis trypčioja m prie to slenksčio, manydami, jog atsisakome netikusių... Nesąmonė, ponas Eligijau, visiška saviapgaulė! Esamoje “rinkimų” bei Tautos psisakymų “tvarkoje” LIETUVOS PILIEČIAI MURDOSI PELKĖJE. Melo, Apgaulės ir Patyčių pelkėje. Va, toks MAP’as kaip šūdelis po karo Kauno senamiestyje Nemune mus patriotiškai gaubia visus 30 metų. Problema ta, kad saugiklio Tauta neturi JOKIO. Argi neaišku buvo tą 1990 metų kovo 11 rytą, kur einame, kai Landsbergis, atsakydamas į p. B. Genzelio pasiūlymą pasiiskirti A.Brazauską pavaduotoju, “patriotiškai”, “lietuviškai” ir “elegantiškai” drëbė: “...o gerbiamam Genzeliui noriu pasakyti, jog siūlyti Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotoją yra Aukščiausiosios Tarybos pirmininko prerogatyva”.
    Šioje skiltyje mano iPad planšetėje mąža vietos ir matymo, bet, atleiskite, ponas Eligijau, braukiu dar sykį: mes visi trypčiojame prie LAISVOS VISUOMENĖS SUTVĖRIMO SLENKSČIO, nes iki šiol neturime IR DĖL EGOISTIŠKŲ ĮSTATYMDAVIŲ negalime sudaryti sąžiningų bei kompetetingų valdžios struktūrų Lietuvoje bei Europos Sąjungoje.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2019-09-19 14:11

      Šiandien didžiausia mūsų (turiu galvoje lietuvių) bėda yra tame, kad neturime opozicijoje veiklių ir praktiškų žmonių, o tik "galvočius". Jie prirašė ištisas paklodes apie tai, kokia Lietuva turi būti, apie "atskirtį", apie lietuvių kalbą ir kultūrą, bet kas toliau? O toliau "galvočiai" galvoja, kad jų mintis, turi įgyvendinti KITI. Kažkoks kitas dėdė ar tetulė. Jie bus su lyra, o su arklu tegu aria kitas. Buvęs okupacinis pseudo-socialistinis rėžimas padarė taip, kad iškelti į pirmą vietą socialinį teisinguną, kalbėti apie bendrąjį gėrį (socializmą plačiąja prasme) tapo pavojinga. Tuo pasinaudojo "praktiškieji" - verslo banditai ir užsienio bei "savi" finansiniai aferistai. Tai jie, o ne visokio plauko politikai šiandien valdo Lietuvą. Šitų "praktiškųjų" mes namatome ir negirdime. Jiems mūsų dėmesio ir nereikia. Jie suformavo situaciją, kokioje dabar yra lietuvių tauta, atėmę iš jos visus materialinius resursus, valdo visuomenės sąmonę. Pasaulinio lygo fiosofai teigia, kad neo-liberalizmas remiasi kairiąja ideologija ir dešiniąja ekonomika. Todėl opozicinės, partiotinės partijos turi remtis dešiniąja ideologija ir kairiąja ekonomika.
      Įšvada: kol opozicijos patriotiniai "galvočiai" nesupras, kad PIRMIAUSIA reikia kovoti (!) už socialiai teisingą, kairiąją ekonomiką - darbą, sveikatos apsaugą, kainų politiką, būsto, mokslo ir laisvalaiko kokybę ir prieinamumą, tol dešinioji ideologija bus bevaisė iki visai nenusibaigs.
      Peržiūrėkite visų Lietuvos opozicinių, patriotinių partijų programas. Jūs ten atrasite, kad joms socialinis teisingumas tik antroje-trečioje-ketvirtoje vietoje ir jį įgyvendinti turės kažkas kitas: partijai panorėjus-"lydekai įsakius". Geresnės dovanėlės globalistiniam neo-liberalizmui neesurasi. Laikas jau, labai laikas suprasti! Kas norės nuo lyros pereiti pri arklo? Tai kriterijus, pagal kurį nreikia rinktis!

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2019-09-19 09:45

    Kiek truks? Kiek reikės, tiek truks, kol tauta bus paguldyta ant menčių. Tolerastiškiems ir globalizmo vėjams neturi priešintis nei viena Europos, o ir pasaulio tauta.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PRISIJUNKITE

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item