Kun. Juozapas Stakauskas. Katalikybė ir lietuvių tauta (II)

Ši Juozapo Stakausko (1900-1972), kunigo, istoriko, Pasaulio tautų teisuolio, po mirties LR Prezidento dekretu apdovanoto Žūvančiųjų gelb...

Ši Juozapo Stakausko (1900-1972), kunigo, istoriko, Pasaulio tautų teisuolio, po mirties LR Prezidento dekretu apdovanoto Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, paskaita skaityta Lietuvos krikšto 550 metų sukakčiai paminėti.

Pirmoji dalis – ČIA.

II. Katalikybė padėjo pagrindą lietuvių tautinei kultūrai

Katalikybė nuo pirmos savo egzistavimo dienos Lietuvoje pagerbė lietuvių kalbą ir tuo būdu padėjo pagrindą lietuvų tautinei kultūrai. Tuo tarpu pati Lietuvos valstybė buvo paniekinusi savo gimtąją kalbą. Savo kanceliarijose ji vartojo lenkų, gudų, lotynų, vokiečių kalbas. Visa valstybinė lietuviškoji administracija per ištisą Magni Ducatus Lithuaniae gyvavimą nė nebandė suoficialinti savo gimtosios kalbos valstybiniame forume. Katalikų Bažnyčia, nors savo pagrindu ir universalinė, pagal savo visuotinį dėsnį: Euntes in mundum universum praedicate Evangelium omni creaturae (Marc. 16, 15), pirmą kartą prabilo Lietuvoje oficialiai lietuvių kalba. Tai ji padarė paties Lietuvos kunigaikščio lūpomis. Jogaila, kaipo savo tėvynės misionierius, mokė lietuvius Viešpaties Maldos ir Apaštalų Tikybos Išpažinimo lietuviškai ir šiuos pagrindinius tikėjimo dalykus pats išvertė į lietuvių kalbą: „Tantum erat eorum saluti affectus, quod solus docuit eas simbolum et oracionem dominicam et solus transtulit de nostro vulgari in eorum, ut eo facilius eorum posset capere memoria“ (Cod. Epist. Saecul. XV t. II. 327). Šių maldų vertimas buvo, rodos, vienas iš pirmųjų bandymų lietuvių kalbos literatūroje.

Nuo Gedimino laikų Lietuvoje egzistavo pranciškonų ir dominikonų vienuolynai. Jau tada tarp jų buvo lietuvių tautybės narių. Šiuos vienuolius jungė glaudesniais santykiais su lietuviais misijų idėja ir pastoracijos darbas. Todėl jau nuo pat bažnytinės pastoracijos pasireiškimo pradžios Lietuvoje turėjo kilti lietuviškosios religinės literatūros rudimentai. Tik dėl spaudos nebuvimo ji negalėjo plačiau pasklisti. Ilgas laikas ištrynė šių užuomazgų pėdsakus istoriniuose šaltiniuose. Tačiau netenka abejoti, kad istorinio kontinuiteto dėsniais vėlesnieji amžiai, tą pirmykštį palikimą tobulindami, paveldėjo.

Bažnytinė pastoracija pirmą kartą sudarė sąlygas lietuvių kalbai išeiti į viešumą. Bažnyčia daugiau ar mažiau vis tik buvo susirūpinusi lietuvių kalba. Pirmoji lietuvių literatūra lietuvių kalba yra grynai bažnytinė, kuri suklestėjo XVI ir XVII amžiuje. Ji siekė pateikti lietuvių visuomenei, kalbančiai lietuviškai, krikščionybės vertybe suprantama gimtąja kalba. Nuostabu, kad naujoji Vakarų krikščioniškoji srovė, kuriai lietuviai ilgai buvo griežta opozicija, suteikė lietuvių kalbai bažnytiniame forume oficialumo teises. Gaila, kad nei lietuviškoji pagonybė, nei sena lietuviškoji valstybė nesuprato savo gimtosios kalbos reikšmės.

Yra labai charakteringas reiškinys, kad Jogaila ir Vytautas, kai jie į savo tautą kalba Bažnyčios vardu, vartoja savo gimtąją lietuvių kalbą, bet kai jiems tenka kalbėti lietuviškosios valstybės vardu, tada jie kalba gudų, lotynų, vokiečių, lenkų kalbomis. Šis faktas rodo, kad valstybė buvo jau perdaug nulietuvėjusi ir suaristokratėjusi svetimomis formomis. Ji buvo jau nuo seniai pasiskolinusi kaimyninių kraštų materialinę civilizaciją ir kalbą. Valstybinė lietuviškoji administracija turėjo aanis laikais daugiausia reikalų su visuomenės viršūnėmis, kurios jau buvo bepradėjusios nustoti lietuviško tautiškumo žymių. Besikuriančios Lietuvos Bažnyčios pastoracijai reikėjo susitikti ir su visuomenės elitu ir su vargšo proletaro siela. Bažnyčia tuo labai nusipelnė lietuvių tautinei kultūrai, kad ji savo veikloje skyrėsi nuo valstybinės administracijos: jeigu valstybė neatsižvelgė į žemesnįjį lietuviškosios visuomenės sluoksnį, rašydama valstybinius aktus jam nesuprantamomis kalbomis, tai bažnytinė pastoracija priešingai valstybės taktikai aiškiai respektavo lietuvių kalbą.

Svetimoms įtakoms įsigalint, lietuviškoji dvasininkija buvo supratusi lietuvių kalbos svarbą ir ją brangino. XVI-me amžiuje dvasininkijo viršūnės buvo ryškiai užsibrėžęs lietuviškasis judėjimas, pasireiškęs patriotinėmis tendencijomis ir lietuvių kalbos meile. Jeigu Mikaloju Daukša savo Postilėje karštai ragino mylėti lietuvių kalbą, tai ne jo vieno buvo toks nusistatymas: kiekvienos socialinės minties pasireiškimas suponuoja daugiau ar mažiau platesnį visuomenės kolektyvą. Daukša, rašydamas savo aukso prakalbą lenkiškai, apeliavo ne vien į dvasininkiją, bet taip pat ir į tuometinę Lietuvos pasauliškę inteligentiją, kad ji grįžtų prie savo tėvų kalbos. Deja, pasauliškė inteligentija, kurią išimtinai tais laikais reprezentavo bajorijos atstovai, nepaklausė dvasininkijos balso ir ėjo įprastais lenkėjimo keliais, kol visai nutolo nuo savo tautos kamieno. Lietuvos dvasininkija, pasilikusi be pasauliškės inteligentijos bendradarbiavimo, turėjo viena rūpintis lietuvių kalbos dalykais tiek, kiek to reikalavo iš jos kontaktas su lietuviškąja liaudimi ir smulkiąja bajorija pastoracijos pavidalu. Lietuvių kalbą nuo galutinio užmiršimo apsaugojo gyvybiniai pastoracijos reikalai. Pasauliškė inteligentija vėlai ir labai vėlai išgirdo Daukšos balsą ir suprato lietuvių kalbos svarbą. Ją suprato ne senosios kartos ainiai, bet naujoji inteligentija, kilusi iš tos pačios lietuviškosios liaudies, su kuria Bažnyčiai teko nuo seno būti glaudžiuose santykiuose. Bažnytinė pastoracija tuo labai daug nusipelnė, kad ji išsaugojo tą liaudiškąjį substratą, iš kurio vėliau galėjo kilti lietuvių tautinis atgimimas.

Bus daugiau

Šaltinis: Tiesos kelias: religijos, doros mokslo ir visuomenės gyvenimo žurnalas, 1938, Nr. 5.

Susiję

Skaitiniai 691007682844136214

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

KVIEČIAME ĮSIGYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item